Buvo etapas, kada matant veiklų vyrą ir pačiai norėjosi lėkti, siekti karjeros. Tik moteris pagalvojo: „O kas tuomet bus su mano vaikais?“
Veronika, auginate du nedidelius vaikučius, kaip šiuo metu atrodo jūsų dienos?
Mano dienos ir sukasi aplink vaikus. Manau, mažų vaikų auginimas – labai svarbus laikotarpis, todėl esu nusprendusi būti mama pilna šio žodžio prasme. Juk vaikai greitai auga. Jei optimistiškai žiūrint žmogaus gyvenimas trunka 100 metų, iš jų 10 metų pilnai atsidėsiu motinystei, tai ne tiek jau daug.
Mano nuomone, reikia ne norėti turėti vaikų, o norėti būti tėvais. Nesuprantu žmonių, kurie susilaukia vaikų ir neranda jiems laiko. Pasaulyje žmonių populiacija ir taip per didelė, tad jei neturi laiko, turėti vaikų nebūtina.
Vyresnėlė eina į darželį?
Taip, Adelė, kuriai dabar 4-eri, pusdieniui eina į keturkalbį darželį. Jį rinkomės labai atidžiai. Norėjome, kad darželyje dukra emociškai jaustųsi saugi, o, kaip žinia, paprastai daugumoje darželių to pasiekti sunku. Šiame darželyje, kurį išsirinkome, vaikai su juos prižiūrinčiais darbuotojais jaučiasi esantys draugais.
Grįžusi iš darželio Adelė keliauja į baseiną, muzikos pamokas, meninę gimnastiką. Nuo kitų metų ji nori lankyti baletą, matematiką.
Tai vežiojate dukrytę, kad visur save išbandytų?
Taip, ji su malonumu lanko šiuos užsiėmimus. Tikrai nevesčiau per prievartą.
O su mažuoju kažką lankote?
Baseiną. Taip pat patys jį mankštiname remdamiesi dinamine mankšta. Daugiau būrelių nematau poreikio lankyti, nes jam dar tik vieneri.
Kaip suprantu, šiame gyvenimo etape jaučiatės pilnai save realizuojanti kaip mama. Ar dar kokiomis nors kitomis veiklomis užsiimate?
Pastovių veiklų neturiu. Tačiau savęs neapleidžiu – sportuoju. Tą darau ne tik dėl savo sveikatos, bet ir noriu, kad vaikai matytų gerą pavyzdį. Jeigu juos lavinu, tai negaliu kaip tešla gulėti ant lovos ir sakyti, kad sportuoti sveika. Nepatikės. Taip pat užsiimu pavieniais projektais. Bet visas veiklas renkuosi tokias, kurios per daug neįpareigotų ir man nereikėtų rinktis: ar pasilikti su vaikais, ar imtis projekto.
Koks šiuo metu jūsų santykis su šokiu?
Kol kas šokis nustumtas tolėliau. Tačiau nustojus žindyti atsiras erdvės naujoms idėjoms ir veikloms. Šokis kaip veikla dėkinga, nes užima pakankamai nedaug laiko, man yra artima ir miela.
Dabar nemažai žmonių užsiima joga, medituoja. Esate į tai įsitraukusi?
Taip, į Rytų filosofiją, meditaciją esu įsitraukusi nuo paauglystės. Manau, daug žmonių rūpinasi, kaip pagerinti materialią padėtį, bet pamiršta savo dvasinį pasaulį. Negali būti viduje ramus, jeigu nesiimi dvasinių praktikų. O jas ne taip jau retai žmonės prisimena, kai kas nors iš artimųjų atsigula į ligoninę, miršta ar nutinka kitas skaudus įvykis.
Ar jums pavyksta neįkristi į rutiną gaminant valgyti, migdant vaikus, skalbiant, tvarkant namus? Galbūt kas nors padeda?
Buityje pagelbėja mano mama. Neįkristi į rutiną padeda vyras, vis pasiūlo nuvažiuoti ar į renginį, ar į kavinę, vaikus palikus pas jų močiutę.
O kartais ta rutina, kai galiu neskubėdama su vaikais nueiti į parką, nuvežti į būrelį, net pasimėgauju. Tačiau ne visos dienos tokios. Stengiuosi nepamesti tonuso.
Kas jums sunku, o kas lengva auginant vaikus?
Kartais būna sunku save įtikinti, kad šiuo metu reikia pasistengti, jog vėliau būtų lengviau.
Be to, esu gana griežta močiutėms ir kitiems aplinkiniams, jeigu jie, bendraudami su mano vaikais bando padaryti meškos paslaugas.
Turite galvoje tas situacijas, kai lepina saldumynais?
Taip, ir kitus lepinimus. Čia aiškiai nubrėžiu ribas. Tą darau, kad apsaugočiau savo vaikus.
Štai Adelė atsiklausia manęs, ar gali valgyti saldainių. Ji žino, kada jų yra per daug. Kad saldumynai – nesveika, ji gali pasakyti ir kitiems. Dukra nejaučia, kad ribotume jos laisvę. Priešingai, žinodama, kas sveika, o kas ne, ji jaučiasi pranašesnė už kitus vaikus.
Turėjome padirbėti, formuodami tokį jos požiūrį. Tad kitos mamos gali man nesiskųsti apie savo vaikus, krentančius parduotuvėje ant žemės ir bliaunančius, jei nenuperkamas saldainis. Toks elgesys priklauso nuo auklėjimo ir kokybiško laiko kiekio, praleidžiant kartu su vaikais.
Kaip dukrą motyvavot, kad ji susiformavo tokį požiūrį į saldėsius?
Mes su ja daug kalbamės. Kaip su suaugusia. Atkreipiam jos dėmesį išgirdę aktualią informaciją, pvz., jeigu žiūrint televizorių gydytojas pasakoja apie saldumynų žalą.
Dažnos poros santykiai gimus vaikams pasikeičia – laiko vienas kitam skiria kur kas mažiau, o psichologai sako, kad vaikai – viena dažniausių poros pykčių priežasčių. Kaip jūs su Donatu sprendžiate pasikeitusią dinamiką?
Gyvenimas pasikeitė ir tai labai natūralu. Jeigu anksčiau viskas sukosi aplink du žmones, tai dabar sukasi aplink keturis. Ir aniem dviem dėmesio jau gerokai mažiau.
Man keistai skamba kai kurių psichologų įžvalgos, kad gimus vaikui vyrą reikėtų neva liūliuoti, kad, neduok Dieve, jis nepasijaustų vienišas. Nieko panašaus. Mes su Donatu suprantam, kad esam du suaugę žmonės, turintys vaikų. Ne aš viena jų turiu. Vadinasi, ne aš viena turiu kažko atsisakyti, kažkada pakentėti, kažko palaukti...
Jeigu pora kalbasi, problemos išsprendžiamos. Žinoma, dabar dėmesio vienas kitam tenka daug mažiau.
Gimus vaikams susidūrėte su sunkumais, kuriems atėjus nežinojote, kaip elgtis?
Taip nesakyčiau. Jeigu iškyla klausimų, tai paprastai mes vienas kitam gelbėjam – pasidalinam savo įžvalgom. Nuolatinis kalbėjimasis lemia gerus, sveikus poros santykius.
Ko pasigendat iš tų laikų, dar neturėjote vaikų?
Pažintinių, egzotinių kelionių. Atsisėdusi prie lango neverkiu, žinau, kad jos bus, nes vaikai greitai auga.
Miego netrūksta?
Ne, netrūksta. Viską darau, kad vaikai gerai miegotų. Nuo pat gimimo juos vonioje nardydavome. Manau, tokia energijos iškrova lėmė jų gerą miegą. Bet patikėkite, penkis mėnesius kiekvieną vakarą nardyti kūdikį – juodas darbas ir psichologiškai, ir fiziškai. Ir padėkoti galime tik sau, nes mes patys dėjome pastangas, kad jie gerai miegotų.
Kas jus įkvepia ir padeda nesumamiškėti ne pačia geriausia šio žodžio prasme?
Mane įkvepia aplinkos žmonės: vienais atvejais – mama, kitais – draugai, namų tvarkytoja ar kiti aplinkiniai. Įkvepia bet kuris žmogus, kažką darantis su užsidegimu.
Atrodot stilinga moteris, pataikanti laiku ir vietoje besirinkdama aprangą. Koks jūsų santykis su drabužiais?
Kasdienybėje man svarbu, kad būtų patogu. Kai turiu tam jėgų ir laiko, mėgstu apsipirkti. Mados tendencijas stebiu, bet minimaliai.
O ypatingoms progoms aprangos derinius kuriat pati ar konsultuojatės su stilistais?
Ypatingoms progoms abu su Donatu pasikonsultuojame su stilistu. Tačiau dažniausiai jau turime sugalvoję idėją, norisi tik patvirtinimo.
Kaip manot, kokios jūsų stiprybės?
Maksimalios pastangos motinystėje. Sąmoningai stengiuosi bet kurioje gyvenimo situacijoje rasti sprendimą. Taigi galbūt mano stiprybė – mąstymas. Stengiuosi į viską žiūrėti plačiau.
Kada jaučiatės mylima?
Nemanau, kad kada nors buvau labiau mylima nei dabar, kai vaikai tokio amžiaus. Tokie katukai. Jaučiuosi reikalinga ir mylima. Galbūt vėliau bus sunkiau, nes pripratau prie to, kuo gyvenu dabar. Gali tekti su savimi dirbti, kad nejausčiau tuštumos. Dabar esu absoliučiai pripildyta meilės.
Kaip žmonėms parodote, kad jie jums rūpi?
Reikia nepamiršti stebuklingų trijų žodžių, valančių sielą: ačiū, prašau, atsiprašau. Stengiuosi už viską vyrui padėkoti. Jeigu kažkuriuo etapu jis negali šeimai skirti daug dėmesio, vadinasi, daug dirba, kad mes galėtume turėti tai, ko reikia.
Didžiausia prabanga, kurią sau leidžiate?
Būti su vaikais ir auginti juos taip, kaip man norisi. Turiu galvoje visus būrelius, kuriuos lankome, ir visa kita.
Atrodo, kad tikrai labai mėgaujatės motinyste. Smagu jūsų klausytis. O kokių planų turite ateičiai, kai vaikai ūgtels?
Stengiuosi toli neplanuoti. Dar metus leisiu sau pasimėgauti tuo, kuo gyvenu dabar. Paskui, žinau, reiks kažką daryti daugiau.
Puiku, kad mėgaujatės šiuo etapu. Kai kurios kitos moterys tarsi apgailestauja, kad vyras daro karjerą, o joms tenka namie sėdėti...
Tokių minčių buvo ir man. Patyriau ir vidinių, ir išoriškai išreikštų dramų. Galvojau: „Vyras visur lekia, o aš trūniju namie su rankšluosčiu ant galvos.“ Jaučiuosi dėkinga savo vyrui, kuris tuo metu sakė: „Na tai eik ir daryk, ką tik norisi. Kas tau draudžia?“ Ir tuomet pagalvojau: „O kas bus su mano vaikais?“ Na taip, juos užaugins auklės, tetos. Aš būsiu pasiekusi karjeroje.
Bet visi karjeristai po 20-ies metų verkia, kad per mažai laiko skyrė vaikams. Taigi apverčiau savo požiūrį į kitą pusę. Ir dabar dėkoju savo vyrui, dėl kurio galiu sau leisti gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Nesuprantu tų moterų, kurios gimdo vaikus, o paskui juos mato po kelias valandas per dieną, nes šiuos augina tetos, auklės, darželio auklėtojos.
