Septyni vaikai. Du anūkai. Populiarus tinklaraštis „7 taškai”. Kūrybos agentūros vadovės kėdė. Daugybė paskaitų susitikimų ir bendrystės idėjos terapiniame romane „Vandeninės moterys”. Už gyvenimo patirtis Sabina Daukantaitė yra dėkinga savo vaikams. Už klaidas – irgi.
„Be klaidų gyvena tik dievai”, - sako Sabina, kurią šį savaitgalį bus galima sutikti ir jos istorijų pasiklausyti Anykščiuose, literatūros festivalyje visai šeimai „Nuotykiai tęsiasi!”
Sabina, tavo knyga „Vandeninės moterys” buvo tiesiog išgraibstyta. Smalsu, kiek kartų pati ją skaitėte?
Rašydama knygą nuolat skaičiau tai, ką buvau parašiusi praėjusį kartą. Skaičiau ir perrašinėjau, kol supratau, kad “šlifuodama” tekstus sugaištu gerokai daugiau laiko, nei juos rašydama. Jei būčiau leidusi sau tobulinti, gali būti, kad iki šiol knyga nebūtų baigta. Leidykla laukė rankraščio sutartu metu, todėl neturėjau laisvės gyventi šiuo “nėštumu” kiek tik panorėsiu, spaudė terminas. Kai knyga buvo išleista, kurį laiką negalėjau nė puslapio perskaityti. Buvau persisotinusi šia istorija. Tik dabar paimu į rankas ir pasklaidau, bet nuo pradžios iki galo dar nesu jos perskaičiusi, ir nežinau ar skaitysiu.
Knyga tarsi gimė iš tinklalapio „7 taškai”. Kodėl nusprendėte, kad jos reikia?
Esu lengvai sugundoma kūrybinėmis galimybėmis. Mane išprovokuoti kūrybiniam veiksmui yra vieni niekai. Leidykla pasiūlė, o aš, kelias dienas padvejojusi, sutikau. Buvo tikras iššūkis tinklaraščio miniatiūras paversti rišliu, didelės apimties tekstu, gyvenimiškus-filosofinius etiudus išraityti į romaną. Rašydama knygą, tarsi žaidžiau seniai parašytais tinklaraščio tekstais, suteikdama jiems naują draminį kontekstą, jungdama į vientisą loginę grandį iki tol visiškai tarpusavyje nesusijusius parašymus. Sakyčiau, šios knygos man prireikė tik tuomet, kai savo pastangomis pradėjau ją kurti.
Ką reiškia matyti savo parašytą knygą populiariausių sąraše?
Būti populiariu arba perkamu tai dar nėra įvertinimas autoriui. Jausmas smagus, bet jis greitai išblėsta. Bet koks bestseleris yra visų pirma komandinis, o ne autorinis rezultatas. Man žymiai stipriau yra gauti skaitytojo laišką su atsiliepimu, padėka, pasidalinimu. Pradžioje tai sukrečia, nesitikėjau, kad rašydama tiek daug bendrumo atrasiu su nepažįstamais žmonėmis. Kartu tai nuramina, nes, laimei, knyga kvėpuoja, vaikšto, kalba ir gyvena savo gyvenimą jau be manęs.
Vis dažniau kalbama apie tai, kad žmonės mažiau skaito arba skaitydami slysta paviršiumi. Jaučiate tai?
Atvirkščiai, man atrodo, kad žmonės skaito daugiau nei anksčiau, tik didžioji dalis skaitomo ir privalomo perskaityti turinio yra perteklinė, padiktuota tam tikrų šiuolaikinės biurokratijos, komunikacijos aplinkybių. Didesnė bėda, kad vis mažiau laiko lieka kokybiškam turiniui, literatūriniams tekstams. Nebemokame susikaupti, esame nuolat pertraukiami įvairiausių “būtinybių”. Skaitymas ugdo discipliną, gebėjimą susitelkti, gilintis ir suprasti informaciją. Vizuali komunikacija yra žymiai patrauklesnė mūsų smegenims, nes ją galima greičiau “praryti”. Tačiau ji daugeliu atveju neįgali pakeisti tekstinio turinio, nes juk ir žmonės - ne tik fotografuojasi, bet ir kalba.
Kaip jums pavyko įpratinti prie knygos savo vaikus?
Nuostabu, bet mano vaikai skaito. Neseniai trise susipešė dėl vieno lietuvių autoriaus knygos. Vaikai labiau smalsūs nei suaugę, svarbiausia yra palaikyti tą “troškulio” tonusą. Kaip? Nežinau, reikia nuolat bandyti. Tačiau stengiuosi elgtis taip, kaip su tikruoju troškuliu. Jei nematysime ant stalo stiklinės vandens, greičiausiai, ir išvis pamiršime atsigerti. Reikia nuolat turėti šalia, taip išsiugdomas įprotis atsiversti ir perskaityti bent kelis lapus. Kaip dar prabunda troškulys? Galima suvalgyti silkę! Ta “silkė” yra paprasta priežastis pajusti troškulį arba skaityti. Taigi, kartais ir savo vaikams galime sukurti priežastį perskaityti knygą. Pavyzdžiui, gali būti visai įdomu sužinoti apie ką svajojo jų tėtis, skaitydamas apie indėną Vinetu. Arba kartu perskaityti kelias knygas ir karštai pasiginčyti, kuri labiau fantastinė.
Kaip skaitymą paversti žaidimu?
Yra labai paprastas, bet naudingas žaidimas - skaičiuoti puslapius kiek perskaitei. Skaityti reikia tol, kol pagauni save, jog pamiršai skaičiuoti. Knygos sugeba įtraukti ir didelius, ir mažus. Tik tuomet pajuntamas tikras malonumas skaityti, kai pamiršti laiką ir puslapių numeraciją.
Esama tėvų, kurie vaikams moka pinigus už perskaitytas knygas? Ar verta?
Galbūt, jei ruošiatės mokėti ateityje savo vaikams algą už studijas aukštojoje mokykloje ir honorarus už kursinius darbus.
Ar tiesa, kad skaitymas prasideda nuo šeimos?
Nesu tikra. Žinoma, kad aplinka veikia. Tačiau, man atrodo, kad ir skaitymas, ir rašymas prasideda nuo noro suprasti save ir pasaulį. Visais įmanomais būdais kurstykime vaikų smalsumą ir niekad nesakykime, kad mes patys viską žinome. Skaitymas yra procesas be pabaigos, nes viena knyga atverčia kitą.
Ar apie tą procesą kalbėsite Anykščiuose, skaitymo festivalyje?
Knygos skaitymas yra unikalus būdas rankomis prisiliesti prie nepažinto pasaulio. Pastebiu, kad žmonės ilgisi tų prisilietimų. Išmaniųjų ekranuose viskas slysta pro šalį žaibo greičiu, o knyga leidžia stabtelėti ilgėliau. Vieši festivaliai ir akcijos yra visų pirma skaitantiems ar bent jau besidomintiems literatūra. Tokie renginiai ne perversmui, bet papildomai motyvuoja autorius, sudomina skaitytojus, sustiprina knyginės kultūros aurą.
Į Anykščius esu pakviesta pristatyti savo knygos suaugusiųjų auditorijai, tikėtina, labiau moteriškai. O štai vaikams ketinu papasakoti apie savo naują istorijų kūrimo žaidimą “7dots”. Netgi ne vaikams, o visai šeimai! Kartu fantazuosime, kursime neįtikėtinas istorijas, jas pasakosime vieni kitiems, rašysime ir skaitysime. Vaikus norėsiu įtikinti, kad klysti labai sveika ir netgi linksma. Be klaidų gyvena tik dievai.
Nemokamas literatūros, meno, sporto ir vasaros pramogų festivalis „Nuotykiai tęsiasi!“ Anykščių Dainuvos slėnyje - birželio 9 d., šeštadienį. Po atviru dangumi lauks daug naujų, netikėtų veiklų, šventės dalyviai kviečiami atsinešti savo mėgstamų lauko žaidimų ir maisto piknikui.
