Stipriau už aplinkybes
Nijolė: „Su Mikalojumi Vilučiu (dailininku, rašytoju, – aut. past.) susipažinome Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Buvau savimi pasitikinti, išdidi. M. K. Čiurlionio meno mokykloje mokiausi tapybos ir grafikos, mums dėstė garsūs dailininkai. Pirmakurse tapau 17-os, studijas baigiau 22-ejų. Jauna romantikė! Man tiesiog patiko mokytis.
Mūsų su Vilučiu istorija sudėtinga. Nenorėjau įsimylėti, bet tai buvo stipriau už aplinkybes. Jis yra gražiai parašęs apie meilę knygoje „Sriuba“: „Ugnis akyse uždega ugnį kitose akyse. Nubunda žmogus. Manau, mano žmona mane irgi rinkosi kaip obuolį iš lėkštės. Moteris, gebanti visą save atiduoti kitam. Iki galo. (...) Kažkada seniai seniai mačiau mergaitės akis, pilnas liūdesio ir ilgesio. Maniau, liūdesys ir ilgesys man skirti. Klydau, bet tą akimirką sužinojau prasmę. Aš esu kito žmogaus laimės priežastis. Ir gražaus liūdesio. Ir ilgesio. Ne veltui esu. Kokios dar prasmės reikia?“ Susituokėme 1973 metais. Aldutė gimė 1974-aisiais. Po pusketvirtų metų susilaukėme Emilijos.“
Veidrodinis atspindys
Aldona: „Mūsų su mama ryšys stiprus, bet mes nuolat kapojamės. Net šis interviu man yra didžiulis iššūkis. Akistata, išbandymas sau pačiai, nes, kalbant apie santykius su mama, esu stipriai užstrigusi paauglystėje. Visi jos siūlomi keliai man netinka, aš turiu savo nuomonę, ji – savo. Būna, susitinkame, taikiai šnekamės dešimt minučių, tada pradedame kabinėtis viena prie kitos ir pagaliau imame kibirkščiuoti. Jautri tema.
Mano šešiolikmečiam sūnui Šarūnui ir tėvui mūsų su mama santykis nepatinka. Suprantu ir savo kaltę, kad susiformavo toks bendravimo stilius. Pati neretai matau tai, ko nėra, kartais pavargusi išsikraunu ant jos, kimbu prie kiekvieno žodžio. Mano sūnus, jos anūkas, yra kaip lakmuso popierėlis mums pasižiūrėti į save iš šalies, pamatyti, ko nematome.
Savo išore esu tėvo giminės vaikas, o charakteriu – maišytas. Kartais būnu vienokia, kartais – kitokia. Kraštutinumai. Mama – ambicinga, intuityvi, gyvybinga, kas ant liežuvio, tą ir sako, o tėvas – santūrus, analizuojantis. Paveldėjau du stiprius priešingus polius. Mamiškas emocionalumas ir tėviškas mąslumas kartais man padeda, o kartais išlenda ne laiku, tada pati su savimi nedraugauju.
Tėvas ateina į spektaklio premjerą, po trijų dienų padaro kūrinio analizę. Mama spektaklį žiūri dešimt kartų. Iš pradžių vos infarkto negauna, sėdi nusėta dėmėmis. Ji yra intuicija, širdis, jausmai, tėvas – protas, logika. Su tėvu einame pėstute, šnekamės arba geriame kavą pas mane, filosofuojame, tylime. Su mama – nuolatinis lėkimas, skubėjimas.“
Dvasinis artumas
Nijolė: „Per premjerą iš susijaudinimo nieko negirdžiu. Aldutė klausia: „Tai kokios pastabos?“ Išmokau nedaryti klaidos – nesakyti pastabų. Aldona vaidina daugiau nei 20 metų. Dieve, kiek daug! Ji palaiko mane per parodų atidarymus. Ir labai jaudinasi. Neseniai Rašytojų sąjungoje atidaryta mano paroda „Prisilietimai“. Aldona skaitė eilėraščius. Sugraudino, pravirkdė, nes parinko mano gyvenimą, patirtį atliepiančias Daivos Čepauskaitės ir Donaldo Kajoko eiles.
Maždaug: „Taip norisi daug ką pasakyti, bet, ai, vis tiek negirdės, todėl sakau: „Sriubos nori?“ Ne tik mamos, bet ir dukros jaučia daugiau, negu pasako. Kolegės žavėjosi: „Dieve, kaip ji tave myli!“ Iš parinktos poezijos supratau, kad yra perpratusi mūsų su tėvu gyvenimą ir mano charakterį. Nerimauja daugiau, negu sako. Man tai buvo gražiai skaudus atradimas. Pasirodo, ne visai gerai dukrą pažįstu.
Kartais mūsų nuomonės susikerta, ji pažeria pastabų, kaip turėčiau su tėvu elgtis, aš šoku prieštarauti. Mudvi susipykstame dėl smulkmenų (kartais smulkmena nėra smulkmena), bet ji iškart parašo: „Mama, aš tave labai myliu. Ko tu taip sureagavai?“
Aldona: „Mane ir jaunesnę sesę Emiliją augino mama. Tėvas buvo retas svečias, nes daug dirbdavo studijoje, išvažiuodavo į kalnus arba užgerdavo. Kai grįždavo, mudvi stodavome piestu už jį. Iš ilgesio gini tą, kurio trūksta, kurį retai matai, o tas, kuris šalia sukasi nuolat, yra savaime suprantamas. Tik dabar suvokiau, kaip mamai buvo skaudu, – ji su mumis viena, o mes, nedėkingosios, puolame ant kaklo tėvui. Gal toks modelis yra klasikinis ir neišvengiamas?
Dabar suprantu: tėvas išvažiuoja mėnesiui, mama nežino, gyvas jis ar ne, – mobiliojo telefono nebuvo, laiškai vėluodavo. Nerimas, laukimas. Vienai reikia sužiūrėti viską. Tėvas visą gyvenimą išlaikė šeimą, buvo visuomeniškas, o mama – namai.“
Tik atrodo, kad esu trapi
Nijolė: „Mano mama mirė, kai Aldutei buvo dveji, Miko – kai jam buvo 11 metų. Mano dukrytės nepažinojo močiučių. Tai išgyvenau skaudžiai. Gyvename penktame aukšte. Trejų metų Aldutė stovi ant palangės, aš ją prilaikau, mato kieme bėgiojančius vaikus, klausia: „Su kuo eina draugė?“ – „Su bobute.“ – „O kas tai yra?“ Apsiašarojau. Nutariau, kad būsiu ir mama, ir bobutė, ir žmona, ir dailininkė.
Aldona: Kai mama ateidavo į darželį manęs pasiimti, kviesdavau auklėtoją į koridorių pažiūrėti, kokia ji graži.
Vaikų auginimas – ne auka. Man buvo gera. Tik atrodo, kad esu trapi. Dvasiškai aš stipresnė už Miką ir galbūt netgi už dukras. Būna – palūžtu, įkrentu į duobę, bet išlipu. Gyvendamas su menininku sudėtingų patirčių neišvengsi. Vyro charakteris nelengvas, bet jis mus myli.“
Mamos giminėje – balta varna
Aldona: „Kodėl mano santykiai su mama sudėtingi? Ji yra iš trijų seserų šeimos. Mamos sesė turi dvi dukras. Jos visos mažutės, smulkutės, tamsiaplaukės ir labai gražios. Man mama, ypač vaikystėje, buvo labai graži. Prisimenu, kai ateidavo į darželį manęs pasiimti, kviesdavau auklėtoją į koridorių pažiūrėti, kokia ji graži. Norėjau būti tokia kaip mama ir jos sesės, bet aš už visas mamos giminės moteris visa dešimčia centimetrų aukštesnė, šviesiaplaukė, stamboka. Nuo vaikystės jausdavausi tarp jų nejaukiai, tarsi balta varna: įsitempusi, kažkokia per didelė, negrabi.
Esu tėvo dukra, panaši į tėvo giminės moteris. Man sako, kad aš – močiutės Emilijos Liobytės ir jos sesers Aldonos Liobytės kopija. Geriausia močiutės draugė tapytoja Juzefa Čeičytė pasakojo, kad pirmą kartą pamačiusi mane per močiutės parodos atidarymą, kur skaičiau jos laiškus, vos nenualpo. Sakė, kad esame panašios ne tik vizualiai, panašūs ir mūsų gestai, manieros, balso tembras, net juokas. O juk aš savo močiutės nesu mačiusi.
Labai myliu mamos seses, savo tetas. Mūsų bendravimas – išskirtinai moteriškas. Kai susitinkam visos – mano sesė, mama, jos dvi sesės, mano dvi pusseserės ir jų dvi dukrytės, tai sukrentam į lovą ir turbūt atrodom kaip katyčių gauja. Tada būna daug juoko, plepėjimo, kikenimo, kalbėjimo vienu metu, lietimo, apsikabinimų, glostymų, kutenimų, „galvų ieškojimų“, krapštymų, – susikuria toks labai moteriškas atskiras pasaulis.
Tėvo giminės atstovai santūrūs, jų santykiai – pagarbūs, jie vertina asmenybę. Tėvas su manimi kalbėdavosi kaip su suaugusia. Su mylima teta tėvo pussesere gydytoja Gintare Paškevičiūte irgi bendravau kaip lygiavertė pašnekovė.
Kai mano draugas, vaiko tėvas, pirmą kartą pamatė mamos giminės moteris vienoje vietoje, sustingo, išplėtė akis, o paskui iš juoko nuo fotelio nusirideno. Jis apskritai nesuprato, kas vyksta: trys juodutės, mažutės šneka choru, bet susišneka! Kai draugui užėjo juoko priepuolis, jos nesupyko, kvatojosi kartu ir dar garsiau viena per kitą komentavo šią situaciją.“
Mamos „okupacija“
Aldona: „Mamos giminės moterys intuityvios, gamtiškos, tarsi apdovanotos žvėries instinktais. Nesu ta, kuri pasakoja mamai savo problemas, bet ji visada jaučia, kad man kas nors negerai. Tėvui atsiveriu labiau.
Kiekvieną dieną mama skambina. Savita okupacija. Įvedžiau taisyklę, kad susitinkame tik savaitgaliais – sekmadieninių pietų, bet mano tėvai disciplinos ir taisyklių nepaiso.
Kai mano vaikui buvo treji metai, išsiskyriau su jo tėvu. Tada intensyviai dirbau, gydžiausi darboholizmu. Mama labai padėjo. Aš, augusi be močiučių, nesigailiu nė vienos valandos, kurią mano sūnus praleido ne su manim, o su mano mama. Jos laikas, atiduotas Šarūnui, ypač brangus.“
Nijolė: „Gyvenimas patvirtina, kad mamos nuojauta neretai būna teisinga. Aš daug ką jaučiu, bet daug ko ir nesakau – juk vis tiek neklausys. Mums buvo nelengva kartu su vyru gyventi, patyrėme sunkių situacijų, galėjome išsidraskyti, bet rasdavau kantrybės. Apsišlifavom, apsigludinom. Dukros dėkingos už tai. Manau, šeimoje daug lemia moters meilė ir kantrybė. Ir dukroms patariu būti kantresnėms. Kiekviena šeima patiria krizių, kartais ir išdidumą galima paminti dėl šeimos, jei yra vaikų. Mano dukros – išdidžios, drąsios, savarankiškos. Mūsų karta buvo kitokia. Aplinka lėmė ir kitokį požiūrį į šeimą.“
Nijolė: kankinausi, kad nerealizuoju savęs kaip grafikė. O reikia nesikankinti, daryti tai, kas tuo metu svarbiausia.
Atsakinga už tėvus
Aldona: „Nuo pat vaikystės jaučiuosi atsakinga už savo tėvus. Man visada buvo neramu dėl to, kaip jie išgyvens. Stebiuosi, kaip, būdami tokie nepraktiški, išsilaiko. Dabar mano tėvai – garsūs grafikai, rengia parodas, bet atsimenu laikus, kai vargo. Nebuvo produktų, lėšų, bet mama mokėjo sukurti stebuklą iš nieko. Gauna dėžutę šprotų, džiūgauja, kad paruoš nepaprastus pietus. Nuperka skrandukų, kepenėlių: „Oi, išvirsiu, kaip bus skanu!“ Iš pigaus maisto sukurdavo stebuklą, šventinę atmosferą.
Tie vaikystės kontrastai – nuo neturėjimo ką valgyti iki tūkstančius kainuojančių autorinių meno kūrinių... Mamos draugė tekstilininkė man padovanojo prabangų siuvinėtą sijoną, juvelyras Aleksandras Šepkus už tėvo paveikslus man padarė auksinius auskarus. Juos segėjau eidama į mokyklą, vieną pamečiau. Mano krikšto tėvas dailininkas Rimtautas Gibavičius per gimtadienį įteikė brangią žvakidę.
Neįkainojamų meno kūrinių – kaip muziejuje, bet... valgome skrandukus ar manų košę. Svajojau – kai užaugsiu ir turėsiu pinigų, nupirksiu jiems namą ir pasamdysiu apsaugininką. Gyvenome Viršuliškėse, rajonas man nepatiko, sentimentų tiems namams nejaučiu. Taigi buvau tikra, kad tėvams reikia pagalbos, užtarimo, nes bet kas gali juos nuskriausti. Vyresnės dukters atsakomybė. Įpratau būti atsakinga už jaunesnę seserį, už tėvus.“
Bohemiški vakarėliai ir mamos lova
Nijolė: „Pirmą kartą į kūrybos namus išvažiavau 1985-aisiais. Pasilikusi su tėveliu, vienuolikmetė Aldutė patyrė ir bohemišką gyvenimą. Emiliją kelis kartus iš darželio parvedė kaimynai, nes tėtis pamiršo. Jauni mėgome bendrauti. Miko draugai su žmonomis pas mus ateidavo ir antrą nakties. Jei pradėdavo triukšmauti, tildydavau, pakeldavau balsą – saugojau dukrelių miegą, o svečiai mane vadindavo ragana.“
Aldona: „Būdama vaikas, nelabai supratau, kad žmonės, kurie lankydavosi mūsų namuose – Petras Repšys, Rimtautas Gibavičius, Nomeda ir Šarūnas Saukos, Vytautas Jurkūnas, Romas Orantas, Antanas A. Jonynas, Elena Nona Zavadskienė ir kt., – Lietuvos inteligentijos žiedas. Mums jie buvo tik tėvų draugai, kai ateidavo, galėdavom naktį nemiegoti ir žaisti. Keista, kad mama nei gerdavo, nei rūkydavo. Ji toje bohemiškoje kompanijoje buvo kaip gražus mažytis šviesuliukas.
Tėtis visą gyvenimą rytais ruošia mamai kavą ir neša į lovą. Tie vaikystės rytai, kai įsirangydavome pas ją į lovą: viena – iš vienos pusės, kita – iš kitos, buvo nuostabūs. Visa šeima – lovoje. Mama geria kavą, tėvas sėdi, skaito, mes dūkstam, vaikiškai kapojamės, mėtomės pagalvėmis, griuvinėjame ant jų... Kartais ką nors sulaužydavom ar sudaužydavom. Visiems užtenka vietos, visas pasaulis yra ta lova.“
Aldona: Būna, mama keturias valandas kalba, kaip tuos blynus keps, kokie gardūs jie bus. Kartais taip ir neiškepa.
Dar neramiau
Nijolė: „Pažįstu save, matau, kad ir dukros panašų charakterį paveldėjo. Kol dar nelankė mokyklos, su vyru kalbėjomės, kad nelinkime mergaitėms susieti gyvenimo su menu. Matėme, kad Aldona gabi kalboms. Nusprendėme „parūpinti“ jai tuo metu prestižinę anglų kalbos specialybę. Išlaikė egzaminus, įstojo į S. Nėries mokyklą. Automobilio neturėjome. Iš pradžių kasdien iš Viršuliškių vežiojau ją į senamiestį. Maniau, turės normalią specialybę, nereikės stresuoti, gaus pastovią algą, bus laiminga mama, moteris ir ramiai gyvens, o išėjo dar neramiau. Jei aktorius neturi darbo, tenka verstis – kaip išmano.“
Aldona: „Man atrodė, kad būti vertėja – per daug aišku ir paprasta. Mokydamasi lietuvių literatūros bei aktorinio meistriškumo supratau, kad tai – ne atsitiktinumas, o genai. Mano močiutė Emilija Liobytė buvo aktorė, vaidino „Vaidilos“ teatre, piešė vaikams, jos sesuo Aldona Liobytė irgi vaidino ir rašė vaikams. Mes su sese pavadintos jų vardais.
Paauglystėje abi tapome introvertiškos, dažnai būdavome namie, ji piešdavo, aš labai daug skaitydavau. Dabar galiu pasakyti, kad aktorystė mane išgelbėjo, išlaisvino, išmokė būti tarp žmonių, nors man iki šiol nelengva būti viešumoje, reikia įveikti daug kompleksų, scenos baimę. Beje, vienas dėstytojas neseniai pasakė, kad mane priėmė, nes labai gerai per etiudą suvaidinau mamą ir tėtį – du visai skirtingus žmones.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau scenos kalbą, Vilniaus universitete – balso lavinimą. Darbas su studentais užima didžiulę mano gyvenimo dalį, labai atsakingai vertinu pedagoginę veiklą, matau jos prasmę.“
Pirmoji paroda – 40-ies metų
Nijolė: „Ne vien šeimai savo dėmesį skyriau. Dirbau kaip grafikė, liejau akvarelę, tapiau, tik retai kada savo darbus rodžiau – buvo nedrąsu. Tuo metu visi garbino Vilutį. Pirmą parodą „Vartų“ galerijoje surengiau keturiasdešimties metų. Moters temą gvildenau kurdama aktus, portretus. Mūsų specialybė – ne baletas. Jei turi ką pasakyti, gali dirbti iki pat gyvenimo pabaigos. Manau, dukra manimi pasitikėjo, atidaviau meilę anūkui, ir tai – ne auka. Savo darbus galiu ir vėliau sukurti, o jos specialybė – čia ir dabar.
Kai sėdėjau su dukromis, kankinausi, kad nerealizuoju savęs kaip grafikė. O reikia nesikankinti, daryti tai, kas tuo metu svarbiausia. Būčiau buvusi ramesnė mama. Dukros mane matė mylinčią, bet nervingą. Blaškiausi. Kai man ramu, dirbu švelniai, kai neramu, draskausi. Daugumai mano aktų mielai pozuoja Aldona. Drauge vykome į Preilą, į simpoziumą „Nuoga vasara“. Kokia prabanga – keliavau su asmenine pozuotoja! Galvojau – kūrybiškai pasidraskysiu. Dukra atėjo, išsitiesė – visa tokia švelni, moteriška. Ir mano linijos pasidarė švelnios, aptakios.
Kartais užplūsta melancholija, bet dabar – geriausias mano laikas. Dukros užaugintos, anūkas jau aukštesnis už mane, savo laiką galiu skirti kūrybai. Svarbu netingėti, bet ir patingėti leidžiu sau, jei norisi. Dukros jau gyvena savo gyvenimus, galiu net nesitvarkyti namų, negaminti pietų, jei yra įkvėpimas kurti.“
Žavus personažas
Aldona: „Gyvenime pati turiu pasirūpinti savimi ir sūnumi, nes niekas už mane to nepadarys. Turiu kabintis į save dėl savo vaiko, maksimaliai daug dirbti. Išmokau per valandą paruošti maisto trims dienoms, susitvarkyti, išsiskalbti, sudaryti veiklos grafiką ir dar pasikartoti tekstą. Mamai šiems darbams nuveikti dienos neužtektų. Ji vieną patiekalą gali pusę dienos gaminti.
Pavyzdžiui, sako: „Šiandien kepsiu blynus.“ Ir keturias valandas kalba, kaip tuos blynus keps, kokie gardūs jie bus. Kartais taip ir neiškepa. Mama – mano žavus personažas. Labai ryški, emocinga, išraiškinga. Manau, labai dažnai spektakliuose vaidinu savo mamą ar personažui suteikiu kokį nors jos bruožą.“
Nijolė: Tik atrodo, kad aš trapi. Dvasiškai esu stipresnė už Miką ir galbūt net už dukras. įkrentu į duobę, bet išlipu.
Svajonė – įkurti galeriją
Aldona: „Kai mama bando ką nors modernaus nupiešti, prašau: „Mama, grįžk į save.“ Suprantu, norisi eksperimentų, bet jos išskirtinumas – švelnumas, subtilumas, šviesumas. Tarp mamos paveikslų gera būti. Svajoju Vilniuje, gražioje vietoje, įkurti tėvų, senelių ir sesės galeriją. Tada jausčiausi padariusi dėl jų kai ką svarbaus, taip atsidėkočiau už viską, ką dėl mūsų padarė.
Namuose gausu tėvų darbų, bet pusės nebėra – išdalijo pusvelčiui. Kas nors turi valdyti šią situaciją. Klausiu, ar atidėjote paveikslų sesei, mano sūnui? Vis žada. Man labai patinka mamos grafikos, tapybos, akvarelės darbai – moterų aktai, gamta, tas moteriškumas, švelnumas... Jie man daug artimesni nei tėčio, bet turiu vos vieną kitą mamos paveikslą.
Dešimt metų gyvenu savo bute, svajoju ant baltų sienų pakabinti tėvų kūrinių. Tik atsikrausčiusi prašiau, kad padovanotų man jų. Mama porą kartų buvo kelis atnešusi, bet šie po dienos kitos dingdavo, nes staiga prireikdavo jų kokiai nors parodai ar kas nors panorėdavo pirkti. Pasiima, teisinasi: „Man reikėjo.“ Tad mano buto sienos vis dar tuščios. Visiems mūsų šeimos nariams trūksta praktiškumo ir racionalumo.“
Prie jūros ir ežero
Aldona: „Šiais laikais sunku suvokti, kaip sudėtingai mes keliaudavome prie jūros. Tėvai niekada neturėjo automobilio. Mama su mumis – mažomis – ir pilnais krepšiais daiktų bei maisto naktiniu traukiniu ar autobusu leisdavosi į tas ilgas keliones. Mus su sese pykindavo, bet keliauti labai mėgome. Gulėdavau ant aukščiausio gulto ir visą naktį stebėdavau miestus, apšviestas stoteles, skaičiuodavau pravažiuojančių traukinių vagonus.
Tėvai man įskiepijo meilę gamtai. Tėvo dėka pamėgau ežerus, miškus, sėdėti prie laužo, plaukioti valtimi, o mamos dėka – jūrą. Pervalkoje su mama eidavome du kilometrus takeliu prie jūros, ten ji piešdavo, vaikščiodavo arba žiūrėdavo į tolį. Į miestelį grįždavome temstant. Kai tik turiu nors kelias laisvas dienas, lekiu prie jūros. Tik jau savo automobiliu, klausydamasi muzikos.“
Mokosi, ko nedaryti
Nijolė: „Mokausi nepriekaištauti anūkui girdint. Tvarkingumo. Jaunystėje mūsų namuose vykdavo bohemiški vakarėliai. Ir tvarka buvo meniška, tokia ji ir dabar. Gyvename tarp popierių, grafikos, tapybos darbų, knygos guli ant grindų, lovų. Man sudėtinga viską kišti į stalčiukus ir lentynėles.
Aldona ėmėsi kapitalinio dirbtuvių remonto, įvedė tvarką, kokios čia niekada nebuvo. Paaugusios dukros pamatė, kad blaškausi, daug ko nerandu (vis dėlto „betvarkėje“ kitą kartą randu), tad perėmė ruošą į savo rankas. Norėdamos gero, jos taip idealiai sutvarkydavo namus, spintas, kad apskritai nieko neberasdavau. Iš manęs mokėsi, ko nedaryti, todėl yra tvarkingos. Aldona ypač, nes nori, kad sūnus augtų gražioje aplinkoje.“
Aldona: „Žiūriu, kaip gyvena mano mama, ir mokausi, ko nedaryti. Jai, kai mus augino, niekas nepadėjo. Tėvas pasakojo, kad ištekėjusi susiruošė virti pietus. Klausia: „Kaip žinoti, kada vanduo užviręs? Ar kai dūmai rūksta, ar kai burbuliukai matyti?“ Nes jos, trys sesutės menininkės, gyveno laisvai, dėl buities galvos nesuko. Kai mama pirmą kartą atvedė mano tėvą supažindinti su savo šeima, jos bobutė pasakė: „Nijolyte, tu vištų bijojai, kaip šito baboko nebijai?“
Emilija
Nijolė: „Jaunėlė duktė Emilija Vilniaus dailės akademijoje mokėsi grafikos. Likus porai mėnesių iki magistro darbo gynimo, studijas nutraukė. Mums to nepasakė. Tėvas dirbo Grafikos katedroje. Ateina į darbą, kolegos klausia: „Ką tavo dukra sugalvojo?“ Jos neišleido iš darbo rašyti teorinės dalies, tad nusprendė geriau visai nerašyti, nei atiduoti parašytą bet kaip. Iki šiol neprašo su menu susijusios pagalbos. Gyvena Frankfurte. Kaip grafikė, ji perėmė tėvo tikslumą ir mano laisvumą. Emilija gabesnė už mus abu.“
Aldona: „Esame labai prisirišę vieni prie kitų. Gyvename tame pačiame mieste, skambinamės beveik kasdien. Emilija daugiau nei 10 metų gyvena Vokietijoje, tėvams jos labai trūksta. Jei sesė ilgesnį laiką neatsako į skambučius ar laiškus, mama skambina man – esą Emilijai kažkas atsitiko.
Tada pradedu barti, kad prisigalvoja nesąmonių, bet pati puolu sesei rašyti ir skambinti, kad sužinočiau, ar jai viskas gerai. Nes man Emilijos irgi be galo trūksta. Dieną, kai gavau pasiūlymą duoti šį interviu, supratau, kad bus nelengva. Grįžo daug prisiminimų, naktį negalėjau užmigti. Paskambinau sesei, išsiverkiau. Kalbėjomės iki ketvirtos ryto.“
