Marija, kada pajutote turinti potraukį kūrybai?
Norą kurti jutau visada. Gimiau ir augau kartu su muzika, vėliau – fortepijono pamokomis, nes mano mama – muzikos mokytoja. Žinoma, kaip ir pridera mažam vaikui, ilgainiui fortepijonas atsibodo ir pati nunešiau stojimo dokumentus į dailės mokyklą, kurią pabaigiau su medžio drožybos ir grafikos baigiamuoju darbu. Nuo tada nenustojau nei piešti, nei tapyti.
Gal ir vėliau plėtojote šį norą?
Tai nėra tik noras, čia veikiau gyvenimo būdas, nors pati visada sakiau, kad mano arkliukas yra organizaciniai darbai. Baigiau kultūros vadybos ir kultūros politikos mokslus VDA, ilga laiką dirbau tik su renginiais, kuriuose kūrybai vietos apstu, o ilgainiui išpildžiau savo svajonę dirbti televizijoje. Jau 8 metai kaip dirbu su didžiausiais Lietuvoje TV projektais ir kaip vykdomoji prodiuserė turiu tikrai nemažai kūrybinės veiklos. Kartais ir pasirodymą tenka sugalvoti nuo nulio ir choreografiją sustatyt, ir drabužius parinkti, o kartais tiesiog darbus pskirstyti.
O kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado rankinės?
Mintis gimė prieš metus. Keliavome po Lenkiją ir užsukome į australų parduotuvę, kurioje buvo daug įdomių daiktų: dėžučių, piniginių, kuprinių, lagaminų, didžiulių krepšių. Pradžioje įdėmiai juos nagrinėjau ir niekaip negalėjau suprasti, iš ko jie pagaminti, kol pardavėja nepaaiškino, kad tai – plaunamas popierius. Iš parduotuvės mane tempte ištempė, kitaip viską būčiau susipirkusi (juokiasi).
Vos įsėdus į automobilį jau naršiau internete ir ieškojau, kas tai, iš kur tai ir kaip taip įmanoma, nes pardavėja tikino, kad tai yra veganiška oda, dėvisi taip pat kaip oda, o ir priežiūra tokia pat, be to, visiškai ekologiška. Suradau visą šią informaciją ir, pasirodo, ji nemelavo.
Kai įsigilinau į šią internete pateiktą informaciją, kurios, beje, ten apstu, paaiškėjo, kad plaunamas popierius – jokia naujiena pasaulyje. Užsisakiau mėginių ir kol parkeliavau į Lietuvą, popierius jau buvo namuose. Mėginių parsisiunčiau iš skirtingų pasaulio vietų: Kinijos, Italijos, Vokietijos, Lenkijos.
Išsirinkau kultivuojamo pluošto popierių – tai popierius, spaudžiamas iš augalų šaknų. Išariama žemė, išsijojamos šaknys, iš jų padarytas popierius rauginamas, kad įgautų odos savybes. Išbandžiau ir išsirinkau kokybišką popierių, kuris gaminamas Italijoje.
Vien išgirdus, kad rankinė – iš popieriaus, pagalvoji apie trumpalaikiškumą. Bet aš turbūt neteisi?
Tai dažniausiai užduodamas klausimas (šypsosi). Dar būna tokių: „O jei su kuprine išeisiu į lauką per lietų, ar ji ištirps?“. Ne, neištirps. „O jei išsipils vandens buteliukas, tai iškris kiaurai?“ Ne, neiškris. „Ar jis dega?“ Taip, dega (juokiasi).
Šis popierius ne veltui vadinamas PLAUNAMU POPIERIUMI, ji galima be didelio vargo išplauti. Daiktus, kurie yra be pamušalo, galima skalbti skalbimo mašinoje ir toliau naudoti.
Visada parodų ar mugių metu pamerkiu kosmetinę į akvariumą, kad žmonės savo akimis galėtų pamatyti, kad joms nieko neatsitinka, o parodos ar mugės dalyviai po 3 dienų grįžta pažiūrėti, ar kosmetinė vis dar gyva (šyposi). O ji gyva, iki šiol ją naudoju ir merksiu kitoje parodoje. Žmonės užsisako po ne vieną gaminį ir siunčia man nuoširdžiausius linkėjimus.
O kuriu aš kuprines, rankines, delnines ir kosmetines, kalėdoms gaminau dekoratyvines pagalvėles ir stalo padėkliukus. Minčių daug ir plėstis yra kur.
Kosmetines kuriame bendradarbiaujant su lietuviška protinga kosmetika „Driu Beauty“ ir jos kurėja Indre Urbanavičiene. Kosmetines kuriu pagal šios kometikos buteliukų dydžius, todėl ant jų užtrauktukų puikuojasi šios nuostabios kosmetikos logotipai.
Kas kuria rankinių dizainą?
Dažniausiai kuriu aš, bet dviračio, manau, tikrai neišradinėju. Esu paskelbusi facebooke, kad jei norite savo rankinę paversti popierine – mes drąsiai galime tai padaryti. Tad yra tekę siūti tokias kuprines, kurių nori patys užsakovai. Paprašo tokios pat, kaip kažkur regėta, tik „popierinės” – ir voila, ji jau jų rankose.
Nuo pirmosios rankinės gimė prekinis ženklas „Tata Paper“. Su kokiom kliūtim susidūrėte?
Daug versliukų sukdavosi mano galvoje, tik nė vienas taip ilgam neužstrigo. Čia kaip parduotuvėje pasimatavus batelius – jei po kelių dienų vis apie juos galvoji ir atėjusi juos randi, vadinas jie – tavo. Taip ir čia – visiems išpasakojau apie popierių, vieni galvas kraipė, kiti domėjosi ir skatino, tad paklausiau tų, kurie skatino.
Didžiausia kliūtis – kaina ir pirminės nuostatos, kad jei popierius, tai jo kaina turėtų būti iki 20 eurų. Popierius, kurį siunčiuosi į Lietuvą, kainuoja tiek pat, kiek kokybiška oda. Daiktai, kuriuos gaminame, gaminame rankomis, visi jie – rankų darbo ir su individualiu charakteriu, mėgstu juos vadinti daiktais, kurie renka jūsų istoriją: jie glamžosi ir dėvisi pagal jus, prisitaiko prie jūsų gyvenimo būdo ar vietos, kurioje juos laikote.
Dirbate prodiusere, nes iš rankinių nepragyventumėte ar tiesiog norite visokios veiklos gyvenime?
Iš rankinių pragyventi (bent kol kas) neketinu, kol kas tai laikau pomėgiu, hobiu, laisvalaikio praleidimo forma. Prodiuserės darbas man labai patinka, o prieš kelis metus tai transformavosi ir į TV laidų vedimą, tai teko išmėginti ir darbą kadre. Kuo daugiau veiklų turi, tuo daugiau spėji. Gal išauš tokia diena, kai viską mesiu ir nutarsiu gyventi tik iš „Tata Paper“ gaminių.
Iš kur toks pavadinimas?
Pavadinimą sugalvojau netikėtai ir greitai. Labai norėjau, kad jis man pačiai turėtų prasmę, o ne tiesiog būtų gražus skambus pavadinimas. Važiuodama automobiliu galvojau, su kuo man asocijuojasi šis popierius, ir prieš akis iškilo vaizdinys, kaip tėtis vaikystėje viską pakuoja į tokį rudą sviestinį popierių ir deda į šaldytuvą. Pagalvojau, kad šis popierius yra mano tėčio popierius, nuo to ir kilo pavadinimas „Tata Paper“.
Ir paskutinis klausimas: o kokią rankinę nešiojate jūs, jūsų vyras?
Aš anksčiau turėjau lietuvių kūrėjų krepšį, tačiau vos pasisiuvus kuprinę iš popieriaus ji tapo mano nuolatiniu aksesuaru. Juolab, kad galiu keisti pagal spalvų dermę.
Na o mano vyras (ir visas jų ofisas) nešioja mano kurtus kompiuterių dėklus (juokiasi).
Sėkmės Jums ir Jūsų gaminiams!