Kiek siekia mano atmintis, be savo nuolatinių darbų, vis sugalvodavote kokių nors bendrų projektų. Kada ir kaip judu susipažinote?
Tomas: Tai buvo lietinga 2003-ųjų diena...
Kristupas: Tomą dėl jo rašymo – labai aštraus ir stilingo – pastebėjau anksčiau, nei jis – mane. Buvo kino kritikas (toks išliko savo „Facebook“ paskyroje), žinomas kaip Tomas Auksarankis.
Tomas: Kai rašai gana prastai, paskui šiek tiek geriau nei vidutiniškai, labai gėda pasirašyti tikruoju vardu. Be to, apsikarstyti pseudonimais – ir nebrandos ženklas. Akademiniu požiūriu ta kritika buvo apgailėtina – nei buvau skaitęs kritikos teorijos, nei suvokiau, kad kritikuodamas kiną reflektuoji kontekstus, prasmes, ryšius, tikėjimus, įkvėpimus, kultūrą ar net politiką. Man atrodė, kad kritika yra tiesiog savo nuomonės sakymas, asmeninio santykio į kūrinį atskleidimas arba, kitaip tariant, naivokas, bet sąmoningas subjektyvumas. Keista, kad tokia kino kritika buvo skaitoma ir turėjo poveikį.
Kristupas: Taigi pirmiausia susipažinau su Tomo raštais, o tada nusprendžiau jam nusiųsti elektroninį laišką ir pakviesti rašyti trumpas kino recenzijas į žurnalą „K“, – jį tuo metu redagavau. Atsimenu griežtą elektroninį Tomo atsakymą: „Gerai, sutinku rašyti, bet neleidžiu manęs redaguoti ir keisti filmų įvertinimų balais.“ Dar pridėjai, kad honoraras nesvarbus. Oho, pagalvojau, koks arogantiškas. Šiaip tai niekas nesiruošė tavęs taip smarkiai redaguoti, bet žaidimo taisykles nustatei iš anksto.
Tomas: Studijuodamas žurnalistiką atlikau praktiką „Respublikos“ dienraštyje, ten iš teksto galėdavo imti ir išnykti autorius. Kiekviena priemonė turėjo gan storus „galima–negalima“ rėmus. O Kristupo tuo metu nepažinojau, kaip nežinojau ir to, kad mano tekstams visai praverstų jo redagavimas.
Kristupas: Taip pradėjome bendrauti. Vėliau kelis sykius susitikome. Netrukus nusprendėme patys leisti naują žurnalą „Pravda“.
Kaip gimė ši idėja?
Tomas: Idėja gimė kažkiek iš tuštybės ir labai didelio noro dalintis į mus plūstančia įdomia informacija. Dabar galime sakyti, kad tai, ką darėme, buvo gerai, bet tada, vos tik pradėjome, atrodė kaip didelė klaida. Tai buvo siaubingai bloga verslo idėja.
Kristupas: Tiesą sakant, nuo pat pradžių apskritai su verslu tai neturėjo nieko bendra. Nusprendėme leisti žurnalą, nes tuo metu trūko leidinio, kurį būtų įdomu skaityti mums patiems, – kultūrinio jaunimo žurnalo, kuris pasižymėtų šviežesniu stiliumi, gonzo žurnalistika, aktualijomis, apie kurias niekas nerašo.
Ne vaikus reikia mokyti kūrybingumo, o tėvams diegti, kad tai – vertybė, ugdyti sąmoningumą.
Tomas: Dabar žiniasklaidoje kur kas daugiau tokio asmenybinio rašymo, daugiau spalvų. Kultūriniai leidiniai anuomet atrodė kaip perkošti per septynis filtrus, nužmoginti, pseudoobjektyvūs. Mes galvojome, kad subjektyvumas yra didesnė vertybė.
Kristupas: Su pseudoobjektyviu stiliumi visų pirma dingsta ironiškas santykis. O mes buvome įtikėję, kad tiesą pasieksi tik ją suasmenindamas, aktyviai jai angažuodamasis. Todėl neturi slėptis už stiliaus, priešingai, reikia jį demonstruoti, ryškinti. Taigi ieškojome aštrumo ir subjektyvumo, norėjome imtis nepatogių temų, bet tai daryti išmintingai.
Tomas: Dabar, atsižvelgdami į dabarties laiką, sugalvotume jau visiškai kitokį raiškos formatą.
Smalsu, koks jis būtų.
Tomas: Tuometė ir dabartinė epochos labai skiriasi – vien jau technologiniais parametrais. Šiuo metu labiausiai reikia informacijos kuratorių – visur. Man atrodo, kad tai yra vertingiausia pozicija šiuolaikinio pasaulio produkuojamam krūviui apdoroti. Galėdamas prieiti prie viso informacijos srauto, nebūdamas kurios nors srities superįsigilintojas, tu tiesiog nulūžti. O mes esame vienos, duokdie dviejų sričių žinovai. Didžiausia užduotis – kaip atsirinkti iš viso šito informacijos košmaro. To, kai susipažinome su Kristupu, nebuvo, veikėme kaip kokie tiltatiesiai – rinkomės vakarų spaudą, kuria žavėjomės: „The Face“, „Dazed & Confused“, „i-D“, – mums labiausiai patikusius dalykus bandydami pritaikyti ir parodyti kitiems.
Kristupas: Šiandien matome daug jaunų žmonių, kurie itin adekvačiai reaguoja į šią epochą. Tarkime, platforma „Nanook“ yra puikus pavyzdys, kaip plėtoti šiandienos kalbą. „Pravda“ buvo reakcija į būtent tą laikotarpį, kuriame reikėjo iš naujo pažadinti maišto idėją, nes, praėjus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atgavimo, dauguma aptingo ir išsikvėpė. Todėl patys būdami kiek jaunesni mėginome būti maištingi ir kritiški. O dabar perėjome į mokymo fazę.
Taip atsirado ir projektas „Kūrybingumo mokykla“ – dvidešimt kas savaitę rengiamų dešimties minučių trukmės vaizdo pamokų moksleiviams. Jose griaunate su kūrybingumu susijusius mitus, pateikiate smagius namų darbus. Ar įsitraukimas į šį projektą ir atsiliepimai – tokie, kokių tikėjotės?
Kristupas: Įsitraukimas į šį projektą jau rodo jo sėkmę. Iš pradžių manėme, kad bus tikrai daugiau skepticizmo, nors šias pamokas siūlome moksleiviams, o ne kūrybinių industrijų ar meno srities atstovams, tačiau išgirdome daugybę palankių vertinimų – tiek iš moksleivių, tiek iš tėvų (iš jų – ypač), tiek iš institucijų. Beje, jos skatina šį projektą tęsti, eiti toliau. Matyti, kad mūsų pasirinkta forma – neįpareigojantis trumpas videoformatas su namų darbais, kuriuos būtų lengva atlikti, motyvuojantys prizai – tinkama šiam laikotarpiui.
Tomas: Įvertinti tikrąją sėkmę turbūt reikėtų po dešimties–penkiolikos metų, kai koks nors žmogus pasakys, kad šios pamokos jį įkvėpė tapti, pavyzdžiui, robotikos specialistu.
Klausantis tiesiog srūvančio Judviejų kalbėjimo peršasi išvada, kad dešimties minučių pamokos formatas lengvas tik žiūrovams, bet ne Jums.
Kristupas: Tikrai, esame įpratę prie ilgų kalbų, mūsų paskaitos trunka mažiausiai po valandą. Įmonėms dažnai vedame visos dienos kūrybingumo seminarus. Man asmeniškai šios pamokos yra problemiškas formatas dar ir todėl, kad pagal profesiją esu filosofas. Kitaip tariant, – komplikatorius. Komplikuoti reikalus ir klausti to, kas kitiems akivaizdu, yra mano darbas. Tad svarstymai, kaip supaprastinti kūrybingumą, kad būtų įmanoma apie jį prabilti moksleiviams, kaip pradėti dialogą, buvo nelengvi. Atsisakėme sudėtingų žodžių ir idėjų. Nors štai šiandien sutikti šviesūs ir protingi žmonės kalbėdami apie šį projektą nulenkę galvas sakė: „Ne mano protui tas kūrybingumas.“ (Juokiasi.)
Tomas: Mūsų tikslas yra atgąsdinti žmones nuo šios kūrybingumo fobijos ar minčių, kad jis ne visiems skirtas.
Absurdiška situacija: mokykloje mums prisako, kad atsakymai a), b), c) yra kelias į turtus, sėkmę ir pripažinimą. Po mokyklos, kaip kam pavyksta, studijuojame, tada pradedame dirbti, o darbe mums sako, kad kūrybingumas – viena pagrindinių darbuotojo savybių, todėl tu, Jonai, eik į kūrybingumo pamokas. Tačiau retas kuris iš mūsų, būdamas penkerių, nebuvo poetas ar dailininkas. Paskui tai ima slopti ir nykti, kol galop pradedi mokėti pinigus už tai, kad tave jo mokytų. Mes su Kristupu grįžtame prie ištakų, tos skilimo akimirkos, kai įvyksta lūžis, ir moksleiviams sakome, kad neapleistų kūrybingumo, nes jis lydės ir bus reikalingas visą gyvenimą.
Kada įvyksta ta skilimo akimirka? Dar įdomiau, ar ji ne individuali, o būdinga visiems?
Kristupas: Savo kūrybingumo pamokose dažnai minime šį garsų tyrimą. 1968 m. NASA buvo sukūrusi testą savo būsimų darbuotojų kūrybingumui patikrinti, – viskas, ką daro ši agentūra, susiję su inovacijomis, o joms jis būtinas. NASA konsultantas George‘as Landas nusprendė tą patį testą duoti vaikams. Svarbu pabrėžti, kad šis tyrimas truko ilgus dešimtmečius, jame dalyvavo tie patys vaikai būdami įvairaus amžiaus. Rezultatai: testą sėkmingai atliko 28–30 proc. penkiamečių (imtis 1600), o kai šie sulaukė penkiolikos metų, skaičius smuko iki 12 proc. Garsioji išvada, kurią kartojame ir savo pamokose, yra tokia: kūrybingi gimstame, o nekūrybingumo esame išmokomi.
Tomas: Tas lūžis sutampa su mokyklos pradžia. Kaltinti vien mokyklos nereikėtų, bet vaikų įstūmimas į sistemą daro išties didžiulę įtaką.
Kristupas: Neseniai manęs paklausė, kodėl rengiu „Vizionierius“ – vaizduotės kursus tėvams. Atsakymas paprastas: ne vaikus reikia mokyti kūrybingumo, o tėvams diegti, kad tai – vertybė, ugdyti sąmoningumą. Daugelis dar mano, kad kūrybingumas – tai dailės būreliai, tačiau jo reikia ir matematikos, fizikos, verslo, komunikacijos srityse. Nėra nė vieno mokslininko, kuris kokį nors reikšmingą atradimą būtų padaręs nebūdamas kūrybingas. Tie žmonės išsiplėšdavo iš sistemos ir sugalvodavo ką nors nauja, tačiau mes dar nelabai suvokiame, kad tai susiję su kūrybingumu.
Kalbėdami šia tema, nemėginame būti naudingi tiems, kuriems kūryba yra kasdienybė. Mūsų idėjos ir technikos skirtos ne menininkams ar kūrybos industrijų darbuotojams – jie ir taip kūrybingi, todėl veikiau gali mus ko nors pamokyti. Tiesą sakant, dauguma kūrybinio mąstymo modelių išgryninami analizuojant menininkų kūrybą. Mūsų tikslas – pamėginti įtikinti tuos, kurie nėra menininkai ir yra įsitikinę savo kūrybiniu nepajėgumu. Dauguma jų kupini išankstinių barjerų. Būtent tiems save nuvertinantiems žmonėms norime suteikti įrankius, kurie padėtų pakeisti požiūrį. Kūrybingumas turėtų būti bendra vertybė visoje švietimo sistemoje. Jo reikėtų mokyti ir pačius mokytojus. Ir ne todėl, kad jie blogi specialistai, o todėl, kad tiesiog yra suvaržyti sistemos.
Tomas: Nemažai mokytojų labai inertiški, o pati sistema neatlygina jiems už kūrybingumą. Kas iš to, kad plėšysies? Sistema demotyvuoja. Tada lieka tarpti joje minimaliausiomis pastangomis, praleisti darbo dieną ir eiti gyventi. Mokytojų inercija nebūtinai kyla iš blogos valios.
Prisikasėte net iki sisteminių dalykų. Esate nusiteikę ir tokio masto pokyčiams?
Kristupas: Sistema reikalinga. Anot kūrybingumo teorijų, net disciplina labai naudinga, tačiau visuomenė linkusi priimti sistemą kaip labai natūralų dalyką, tarsi tai būtų koks šilas ar pievų gėlės, augalai, augantys mūsų pašonėje, todėl yra vertingi ir savaime suprantami. Šitaip nepastebime, kad sistemos pasitelkiamos priemonės virsta pirmaeiliu dalyku, ir tai įspraudžia mus į rėmus. Sistemos tikslai ir prasmė nebekvestionuojami. Sėkme laikoma, kai įgyvendiname kokius nors tarpinius žingsnius, kai vadovaujamės užduota metodika. Nepagalvojame, kodėl to ar kito reikia ar kad savo tikslus galima pasiekti įvairiai, turėti skirtingas motyvacijas.
Tarkime, šiandien man apmaudu, kad mokykloje santykinai blogai mokiausi tiksliuosius dalykus. Nors pažymius gaudavau neblogus, niekada nemačiau šių mokslų vertės. Maniau, kad matematika ir fizika tikrai ne man, juk esu humanitaras. Šiandien neabejoju, kad humanitarams reikia fizikos ir biologijos, o matematikams ir chemikams – šiuolaikinio meno ir kinematografijos studijų. Būtent specializacija mus susiaurina ir padaro nekūrybingus. Specializuota kvalifikacija turi užslėptą idėją – „štai šiuos dalykus moki ir gali suprasti, o štai apie šiuos neturi žalio supratimo, todėl tau prie jų lįsti negalima“. Dabar, vykdydamas tarpsritinius projektus ir kasdien bendradarbiaudamas su mokslininkais, dažnai grįžtu prie tiksliųjų mokslų. Tiesą sakant, kartais kyla mintis pasisamdyti korepetitorių – kad išmokytų tų dalykų, nes dabar negrabiai bandau susigaudyti pats.
Išgyvenu tradicinę tėvų traumą – nesinori dukters leisti niekur, atrodo, tegul tik smalsauja sau ramiai.
Tomas: Man tas pats su astronomija. Jei mokydamasis mokykloje būčiau atradęs Carlą Saganą ir jo pasakojimus apie kosmosą, šiuo metu tikrai būčiau astronomas ar bent jau žurnalistas, rašantis apie astronomiją. Tai man labai labai įdomu. O mokykloje į astronomijos pamokas vos kojas nuvilkdavau. Apskritai mokykla man buvo kažkas, ką reikėdavo tiesiog atkentėt, neatsimenu pamokos, kuri būtų nuoširdžiai sudominusi. Nebent anglų, kai dėstyti jos buvo atvažiavęs amerikietis, – tada pamačiau, kaip iš tiesų įdomiai galima šio dalyko mokytis.
Studijų metais pakliuvęs į žurnalistiką pamačiau, kad čia daug tokių kaip aš žmonių. Žurnalistika buvo geriausia gyvenimo mokykla – ne mokslo, o žmonių, kurie mane supo, prasme. Man patiko ir tai, kad gaudavome daug praktinių užduočių, o kartu – laisvės.
Kristupas: Paminėjai svarbų aspektą – laisvę. Kūrybingumas yra laisvės mokykla. Visgi ta laisvė nėra be ribų, ji paremta įvairiomis logikomis ir technikomis. Geriausia, ko, mokydamasis kūrybingumo, išmoksti, – tai laisvai mąstyti ir suvokti, kad gali veikti autonomiškai, alternatyviai.
Ar prieš kelerius metus rašydami kūrybinių provokacijų knygą „Žmogus, kuris žinojo viską“, vėliau rengdami kursus ir pamokas moksleiviams įtarėte, kokia kompleksiška ir klampi ši tema?
Kristupas: Visa laimė, kad ne. Dabar, aišku, norėtųsi didesnių pokyčių, kad mūsų veikla rastų atgarsį mokyklose, kad keistųsi pati sistema. Kartu puikiai suprantame, kad tai – politikos, interesų, derinimo reikalas. Neturime lobistinių sugebėjimų tuo užsiimti, net ir nenorėtume, tačiau trokštame paversti kūrybingumą visuotiniu dalyku. Gerai suprantame, kad kėsindamiesi į šį lygmenį galime gauti per nagus, – sisteminiai pokyčiai neįmanomi be politikų sprendimo, o mes stovime ant politikos slenksčio.
Tomas: Nesame naivūs ir suprantame, kad tai – grandiozinis dalykas, bet visą gyvenimą tikiu paprastu dalyku – kad turi rodyti pavyzdį, o ne šnekėti. Norėjome pirma padaryti, o paskui aiškinti. Pradėję šį vaizdo pamokų projektą, iškart ėmėmės ieškoti komercinių partnerių – nes tik taip jis galėjo įvykti greitai, per vienus metus. Jei būtume pradėję varstyti institucijų duris, galiausiai įsiveltume į ilgą kafkišką procesą ir greičiausiai praradę kantrybę.
Tiek vienas, tiek kitas auginate dukreles, jos dar mažos. Ar savo šeimose jau nubraižėte kryptis, kaip jas ugdysite, kur leisite į mokslus, kad jų prigimtinis kūrybingumas būtų kuo mažiau pažeistas?
Tomas: Aš šiuo metu vis dar esu apkvaitęs. Vaiko šeimoje akceleracija stebuklinga. Kasdien grįžęs iš darbo susižavėjęs stebiu jos pokyčius, matau, kad joje kaskart kažko vis daugiau. Išgyvenu tradicinę tėvų traumą – nesinori dukters leisti niekur, atrodo, tegul ji tik smalsauja sau ramiai, o visa kita išsispręs. Ir jaučiu, kad dar reikės susiturėti nuo nukreipimo į tas veiklos sritis, kurios man pačiam atrodo įdomios ir prasmingos.
Kristupas: Būdamas dvylikos metų išvažiavau pagyventi į Italiją. Multikultūriškumas, kurį patyriau naujoje šalyje, paliko didelę žymę. Iki šiol jaučiu Viduržemio jūros kultūros, vertybių įtaką. Labai norėčiau suteikti galimybę tai patirti ir savo dukrai, bet suprantu, kad tokiu atveju arba turime emigruoti, arba rasti vietą, kur galima mokytis bent jau daugiakalbiškumo. Man atrodo, kad šiandieniame pasaulyje itin svarbu matyti ne tik tokius kaip mes žmones, bet ir tokius, kurie nuo mūsų skiriasi. Todėl norėčiau, kad jos akiratyje būtų ir kitų tautybių, kitų rasių, kitų orientacijų žmonių.
Tomas: Iš tokių pamąstymų vėliau ir atsiranda edukaciniai partizanai. Modeliai, kai keli bendraminčiai tėvai, panašiai suvokiantys, kaip ta edukacija turi vykti, susispiečia ir savarankiškai randa galimybių ugdyti savo vaikus, skamba intriguojamai. Toks kelias gan drastiškas ir pilnas nežinios, bet būtent nežinojimas, neišmanymas, kaip patys mokome, ir yra itin veiksmingas būdas kurti ir išrasti.
