Evelina, kaip šiuo metu atrodo jūsų dienos?
Kiekvieną dieną vidutiniškai 6–10 valandų skiriu muzikai ir kūrybai. O per likusį laiką skaitau, lankau sporto klubą, šokius, būnu su savo vyru ar draugais.
Ką darote, kad diena būtų gera?
Stengiuosi ryte susidėlioti planus, ką per šią dieną turėčiau nuveikti ir spėti juos įgyvendinti. Jei pavyksta, tuomet jaučiuosi savimi patenkinta ir galiu ramiai miegoti. Taip pat dienos pabaigoje, jei spėju bent pusvalandį nulėkti paplaukioti į baseiną, esantį šalia namų, net ir ne visai geros dienos iškart tampa geresnėmis.
Kuo šiuo metu savo gyvenime labiausiai mėgaujatės?
Kaip ir bet kuriuo kitu metu – bet kokia galimybe praleisti laiką kartu su savo vyru Adamu ir šeima. Kadangi abu esam taip vadinami laisvai samdomi darbuotojai (Evelinos vyras yra reklamos ir filmų garso režisierius - aut.past.), mūsų gyvenime nėra iš anksto numatyto grafiko, todėl pasimatymus ar laiką kartu labai sunku planuoti. Ne kartą vienam ar kitam yra tekę dirbti per gimtadienius, Kalėdas ar kitas svarbias šventes, todėl bet kuris laikas, kurį galime praleisti kartu, tampa dar ypatingesnis.
Kas jums labiausiai patinka gyvenant Los Andžele, o ko pasigendat Lietuvoje?
Labiausiai man patinka čia vyraujantis žmonių požiūris į vienas kitą. Čia niekas nebijo drąsiai svajoti ir apie tai kalbėti. Taip pat patinka tolerancija ne tik svajonėms, bet ir apskritai žmogaus teisėms. Los Andžele atlikėjai negalėtų pasisakyti kaip Egidijus Dragūnas apie tinklaraštininkę Simoną (dainininkas E. Dragūnas viešai necenzūriniais žodžiais sukritikavo Simonos Burbaitės pomėgį muay thai treniruotėms - aut. past.), ar kaip kad kai kūrie mūsų seimūnai leisti sau baisiausiais žodžiais užgaulioti seksualines mažumas ir toliau sėkmingai tęsti karjeras.
Iš kur semiatės įkvėpimo kasdienybėje?
Ko gero labiausiai mane įkvepia meilė ir vyro palaikymas bei jo tikėjimas manimi ir mano idėjomis. Taip pat – dalykai, kuriuos matau aplinkui, t.y., kitų žmonių išgyvenimai, santykiai ir mintys.
Ką veikiate paslapčia?
Siuvu. Turiu siuvimo mašina ir, jei tam atsiranda bent mažiausia minutė, lekiu į audinių parduotuvę ir ką nors pasisiuvu.
Esate stilinga moteris. Koks jūsų santykis su drabužiais? Kokiam stiliui prijaučiate?
Labai dėkoju už komplimentą. Nuo vaikystės jutau, kad man drabužiai turi didesnę paskirtį, nei tik apsirengti ir sušildyti, bet mano tėvai būvo tokio požiūrio, kad užtenka visko po vieną (juokiasi). Vienos suknelės, vienų kelnių ir t.t. Ir kol tie daiktai nesunešiojami – nauji neperkami.
O aš manau, kad meniškos prigimties asmenybėms drabužiai yra dar viena labai svarbi saviraiškos forma. Todėl kai tik maždaug 15-os metų pradėjau uždirbti savų pinigų, pirmiausia nusipirkau atlenkiamą telefoną su kamera (nes tai buvo kiečiausias dalykas tuo metu) ir papildžiau savo spintą.
Savo aprangos stilių dažnai įvardiju kaip dvi Evelinos: 1-oji visada romantiška, pastelinių spalvų su garbanotais plaukais, 2-oji edgy stiliaus, kurį išreikšdama nebijau suplakti įvairių skirtingų stilių viename. Nors daug kas (ypač nepažįstamieji) mano, kad esu labiau romantiška mergina, vis tik velnių pas mane užtektų devyniems gyvenimams.
Jūs labiau esate namų moteris ar svarbesnė veikla už namų ribų? Kaip kuriate jų jaukumą?
Namai man yra be galo svarbūs. Jau nuo vaikystės tai tapo vertybe, nes mano mama visada labai puoselėjo namų jaukumą. Todėl skiriu daug dėmesio ir laiko, kad tai būtų vieta, kurioje galima viską užsimiršus atipalaiduoti.
Vis tik paskutiniu metu taip sutapo, kad mano namai yra ir darbo erdvė, tad teko juos perkurti, kad atskirčiau muzikai skirtą kampelį nuo tos erdvės, kurioje galima pailsėti nuo kūrybinių minčių.
Namų jaukumą kuriu detalėmis ir tvarka. Mėgstu pritemdytą apšvietimą, todėl visur esu prikabinus daug kalėdinių lempučių ir nedegu pagrindinės šviesos. Taip pat mėgstu gėles ir stengiuosi neperkrauti kiekvieno kampelio mažmožiais – palieku daug švarios erdvės.
Ar dirbant namuose pavyksta neįnikti į rutiną? Kaip vaduojatės ir ar vaduojatės nuo noro visą dieną vaikščioti su chalatu ir pan.?
Rutina ar, tiksliau, tingulys dirbant namuose neužpuola, o plius ir kava nekainuoja. Galbūt taip yra todėl, kad visų pirma žinau, jog jei nedirbsiu, tai niekas kitas už mane to darbo nepadarys. O antra priežastis yra ta, kad man mano darbas labai patinka.
Visgi turiu prisipažinti, kad būna momentų, kuomet ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi, ir namai tampa truputėlį slegiantys. Būtent dėl šios priežasties, kaip ir minėjau, teko juos perstatyti, kad turėčiau atskirą erdvę, skirtą tik kūrybai.
Kaip rūpinatės savo kūnu? Ar daug dėmesio skiriate mitybai, sportui?
Tikrai nesu iš tų, kuri lakstytų po grožio salonus ir darytųsi įvairias procedūras. Tad savo kūno priežiūrą daugiausia kuriu per tokius dalykus kaip sportą ir mitybą. 90 % maisto gaminamės namuose su vyru, todėl lengva sugalvoti patiekalą, kad jis būtų sotus, sveikas, bet ne kalorijų ir blogųjų riebalų kalnas. Nors turiu pripažinti, kad kartais tikrai viską metu ir valgau tik tai, ką noriu, ir tai ne visada būna sveikas maistas. Man gyvenime svarbiausia balansas. Gal ir smagu nešioti mažo dydžio drabužius, bet nenoriu savo jaunystės prisiminti kaip amžinai alkanu skrandžiu ir tekančiomis seilėmis pamačius pyragėlį.
Ar jums svarbu jaustis gražiai? Kaip puoselėjat savo grožį, kaip rūpinatės plaukais, oda?..
Labai priklauso nuo to, ką vadiname grožiu. Tikiu posakiu, kad laimingas žmogus tai – gražus žmogus. Man svarbiausia jaustis laimingai. Kuomet vyras pasižiūri į mane, namie vilkinčią treningus, susuktu kuoduku, akiniais ant nosies ir pasako „gražiukas“, jaučiuosi tūkstantį kartų gražesnė nei su bet kokių makiažu. Nors, turiu prisipažinti, kad kai išeiname kur nors dviese, man patinka pasitempti jo akyse.
O plaukus tiesiog palepinu kaukėmis ir aliejukais, kai yra gilimybė, leidžiu jiems išdžiūti be džiovintuvo. Odos išvaizda tiesiogiai susijusi su mityba ir miegu. Tad stengiuosi išlaikyti balansą.
Kada jaučiatės mylima?
Nuo tada, kai sutikau savo vyrą, jaučiuosi visada.
Su vyru esate jau ne vienerius metus kartu. Psichologai sako, kad bėgant metams keičiamės mes, kinta ir santykiai, nes norėdami būti kartu, turime prisitaikyti. Kaip kinta jūsų santykiai bėgant laikui?
Remdamasi savo patirtimi šventai tikiu, kad viena iš laimingų santykių paslapčių – gebėjimas ir noras prisitaikyti vienam prie kito. Mes abu išties labai pasikeitėme. Ir tai nebuvo greitas ar lengvas procesas. Labiausiai išmokau to, kad negalima iš žmogaus reikalauti, kad jis keistųsi. Jei žmogus tikrai myli, bandys tave suprasti. Tad svarbu nelaikyti nuoskaudų ir komunikuoti – antroji pusė turi žinoti, kas mane trikdo, skaudina ar man netinka, tuomet kartu ieškom sprendimo. Gal vienam reikės pasikeisti, o gal kitam tiesiog reikia iš to, kas netenkina, nedaryti didelės bėdos. Svarbu, kad abu jaustųsi išgirsti ir abiejų nuomonė būtų vertinama.
Kuo skiriatės su vyru ir kuo esate panašūs? Su kokiais iššūkiais susiduriate eidami gyvenimo keliu? Ko vienas iš kito mokotės?
Panašūs esame tiek daugelyje dalykų, kad net pavargčiau vardinti... Tai muzika, meno pasaulis, požiūris į gyvenimą, šeimą, darbo etiką, pareigingumą, keliones ir t.t.
O labiausiai skiriamės tuo, kad aš mėgstu pirkti gyvas gėles namams, kurios jam atrodo pinigų švaistymas, o jis visą gyvenimą dievino vaizdo žaidimus, fantastinius filmus, kurie man atrodė laiko švaistymas. Kartu būdami išmokom, kad svarbiausia suvokti: jei kažkas kitam žmogui teikia laimę, tai nėra laiko ar pinigų švaistymas. Dabar jau tai žinau ir netgi pamėgau fantastinius filmus, kartais pažaidžiu kokį vaizdo žaidimą, o jis man dovanoja gėlių. Tiesa, tik vazonuose, kad tos „išlaidos“ taip greitai nenuvystų (juokiasi).
Ką jums apskritai reiškia buvimas santuokoje? Žiūrite į ją labiau kaip į malonumą ar kaip stimulą augti, kaip į pamokas?
Man santuoka – tai tiesiog graži tradicija pareikšti žmogui, kad noriu su juo praleisti visą gyvenimą kartu, ir tai suteikia tarsi dar didesnį pasitikėjimą vienas kitu, žinią, kad į santykius žiūrima labai rimtai. Visgi pats dokumentas santykių sėkmės niekaip negali lemti. Tai priklauso tik nuo dviejų žmonių.
Šiuo metu tapo populiaru užsiimti saviugda – domėtis įkvepiančių žmonių patirtimi, skaityti motyvuojančias knygas, eiti į saviugdos seminarus... Ar jus tai kaip nors „užkabino“?
Dokumentiniai–autobiografiniai filmai, laidos ar knygos apie tikrų asmenybių gyvenimus man yra patys mėgstamiausi. Visada labai įdomi tų žmonių istorija, mintys. O štai apie taip vadinamą life coaching aš turiu ganėtinai skeptišką nuomonę. Tai gal ir sukuria tokį trumpalaikį euforijos burbulą, pripūstą motyvacijos pokyčiams, bet niekas tavo gyvenimo be tavęs paties nepakeis.
