Iš Nidos – į Londoną
Paklausta apie vaikystę, K. Mizgirytė svajingai nusišypso. „Nemažai keliauju, kelionės yra mano hobis, jos praskaidrina galvą, pasisemiu idėjų, minčių, – sako pašnekovė. – Vis dėlto pasaulyje nėra gražesnio kampelio už Nidą. Vaikystę praleidau Kuršių nerijos miškuose, kopose, prie Baltijos jūros ir Kuršių marių. Nidos infrastruktūra nepakankamai išplėtota, pramogų – ne per daugiausia, žmonių rudenį, žiemą ir pavasarį irgi nedaug. Tik gaivališka gamta ir buvimas su ja.“
Be gamtos, Kristinos gyvenime buvo ir daug meno. Ji užaugo menininkų šeimoje. Tėtis fotografas Kazimieras Mizgiris ir mama Virginija yra Nidoje esančių Gintaro galerijos-muziejaus ir Menininkų namų įkūrėjai.
„Savo vaikystės negalėčiau apibūdinti kaip vėjavaikiškos. Gal tik mano aplinka tokia buvo. Jau nuo 5-erių metų kartu su tėvais kūrėme verslą. Jie buvo mano globėjai, darbdaviai ir kolegos. Dirbau su menininkais, bendravau su klientais ir svečiais iš užsienio. Tai tapo mano gyvenimo dalimi. Jei ir būčiau norėjusi, nelabai būčiau galėjusi jos atsisakyti“, – pasakoja moteris.
Ji prisimena, kaip praėjusią vasarą Nidoje lankėsi fotografas iš Vokietijos, prieš dvidešimt šešerius metus fotografavęs ją Gintaro galerijoje-muziejuje – prie gintarų ekspozicijos.
„Jis manęs ieškojo – norėjo pažiūrėti, į ką išaugo ta maža mergaitė“, – juokiasi pašnekovė. Ir priduria, kad kai nuo vaikystės žmogų supa meno pasaulio atstovai, gana dėsninga, kad jis susieja gyvenimą su šia sritimi.
Tik menininke Kristina netapo. Kodėl? „Užuomazgų buvo, bet man pritrūko užsispyrimo, paskatinimo ir drąsos, – sako ji. – Mano tėtis – žinomas fotografas. Vyresnis brolis Matas anksčiau fotografuodavo, sesuo Monika baigė dailės pedagogiką, dirba dailės mokytoja. Už savo pirmuosius darbus iš savo aplinkinių sulaukiau kritikos, sakyčiau, pelnytos. Tikriausiai per mažai savimi tikėjau, kad atsisakiau menininkės kelio. Ir tikrai negaliu pasakyti, kad dėl to gailiuosi. Turiu organizacinių gebėjimų ir galiu juos puikiai atskleisti dirbdama šį darbą.“
Moteris pasakoja, kad mama norėjo, jog ji, baigusi mokyklą, studijuotų menotyrą Lietuvoje. „Maniau – bus labai nuobodu, reikės skaityti daug senų knygų apie meną. Baigusi mokyklą įstojau į Bolonijos universitetą ir išvažiavau į Italiją. Kadangi studijavau meno istoriją italų kalba, teko... skaityti daugybę senų knygų ir dar italų kalba“, – juokiasi Kristina.
Moderni skulptūra – tai menininko pokalbis su žiūrovu čia ir dabar. Šiuo atveju svarbiausia yra idėja.
Vėliau, kai prireikė praktinių vadybos žinių, mergina baigė meno administravimo ir kultūros politikos magistrantūrą Londono universiteto Goldsmito koledže.
„Mokydamasi svetur įgijau ne tik akademinių žinių, bet ir nuostabios žmogiškosios patirties. Mokydamasi Italijoje, viename seniausių Europos universitetų, susipažinau su originaliais didžiųjų meistrų – Michelangelo, Giotto, Caravaggio – darbais, įgijau teorinių žinių, o Londone – puikių praktinių įgūdžių. Studijų metais su bendrakursiais lankėmės įvairiose institucijose, bendravome su jų vadovais, stebėjome vidines darbo sistemas ir užkulisius, mokėmės meno organizacijų valdymo subtilybių, kaip rasti finansinių šaltinių. Tai man labai padeda šiandien“, – pasakoja Kristina. Jos vadovaujama galerija „AV17“ skaičiuoja jau septintus gyvavimo metus.
Galerininko darbo užkulisiai
Prieš pusmetį galerija „AV17“ atvertė naują savo istorijos puslapį. Iki tol ji veikė Aušros Vartų gatvės 17-ajame name, – čia kas mėnesį keičiamos novatoriškos šiuolaikinio meno ekspozicijos kūrė unikalią priešpriešą autentiškoms XVII a. patalpoms. Kartu su konceptualiosios skulptūros darbais buvo eksponuojama ir prekiaujama autorine juvelyrika. Praėjusių metų rugsėjį galerija perkelta į kitas patalpas – urbanistinio stiliaus, taip pat atsisakyta „užklasinės“ veiklos – prekiauti autorine juvelyrika.
Kristina džiaugiasi šiuo pokyčiu, mat dabartinės patalpos yra gerokai geresnės modernios skulptūros ekspozicijoms kurti.
„Galerijos veiklos pradžioje buvo strategiškai teisinga įsikurti patalpose greta Aušros vartų. Ten ir vilniečiai lankėsi, ir buvo gausu turistų. Pastariesiems vizitas mūsų galerijoje prisidėjo prie Vilniaus pažinimo. Kai pradėjome augti, bręsti, pamatėme, kad daugeliui skulptorių, su kuriais bendradarbiavome, istorinė kamerinė erdvė tapo tikru išbandymu. Ne kiekvienas galėjo prie jos prisitaikyti. Dabar autoriams siūlome baltą kubą, arba baltą drobę, ir daugelis tuo džiaugiasi.“
Kuratorė neslepia, kad vadovauti galerijai nėra labai lengvas ir romantiškas užsiėmimas, kaip gali atrodyti lankytojams, juk jie nemato šios veiklos užkulisių.
Jau nuo 5-erių metų kartu su tėvais kūrėme verslą. Jie buvo mano globėjai, darbdaviai ir kolegos.
„Atidarome vieną parodą ir iš karto imam ruoštis kitai. Įgyvendiname ir tarptautinius projektus. Balandžio mėnesį skulptorių brolių Nerijaus ir Andriaus Erminų kūrybą pristatėme Berlyne, galerijoje „Rockelmann&“. Pavasarį dar pristatėme dešimties skulptorių kūrybą pietvakarių Lietuvos miestuose. Logistika, techninės detalės, biudžetai, terminai, sutartys, dizainerių darbas – visa tai turi būti suderinta iš anksto, atlikta laiku“, – šios kompleksinės veiklos užkulisius vardija Kristina.
Ir pripažįsta, kad kasdienis vadovo darbas vis dėlto yra sekinamas. „Vien iš meilės menui neišsilaikysi. Kiekviena galerija pradeda nuo jos sumanytojų arba rėmėjų dotacijos. Daugėjant parodų ir lankytojų, galerija gali pradėti išsilaikyti pati, vėliau – netgi nešti pelną, bet tam reikia ne metų, dvejų ar penkerių. Reikia labai didelio įdirbio. Mes po truputį judame ta linkme“, – pasakoja moteris.
Menas čia ir dabar
Galerija šiuolaikines skulptūras, meno objektus pristato ir meno kolekcininkams, ir tiems, kurie norėtų šiuos kūrinius matyti savo namuose ar biure.
„Moderni skulptūra apima labai daug. Šiuo atveju svarbiausia yra idėja, net ir įgyvendinta ne iš tauriųjų medžiagų. Kartais iš paprastų medžiagų sukurtas objektas ir greta pateikiamas apibūdinimas gali sukelti emociją, priversti žiūrovą mąstyti, sukrutinti jo vidų, – sako galerininkė. – Moderni skulptūra – tai menininko pokalbis su žiūrovu čia ir dabar.“
Tik, pasak Kristinos, daugumai gabių mūsų menininkų, galinčių konkuruoti su tarptautinio lygio kūrėjais, rimtas iššūkis yra tai, kad Lietuva per menkai žinoma. Vis dėlto moteris tiki mūsų šalies meno rinkos galimybėmis.
„Šiandien tik nedidelė dalis menininkų gyvena iš kūrybos. Dauguma turi kasdienius darbus, menas jiems – papildoma veikla. Guodžia tai, kad tokia situacija yra ne tik pas mus, – sako pašnekovė. – Kad mūsų menininkai pristatomi Azijos ir Amerikos galerijose, – puiku, bet tai, manau, – tik pradžia. Ir valstybė, ir pavienės galerijos turėtų populiarinti mūsų menininkus. Žinoma, didieji miestai – Londonas, Niujorkas, Berlynas – turi didžiulį potencialą, bet juk visada smagu ir įdomu atrasti ką nors nauja, nematyta, keista ir nepatirta. Jei nuosekliai ir nuoširdžiai dirbsime, gal daugeliui ta nauja vieta taps Lietuva, Vilnius. Ir nereikia lygiuotis į didžiuosius kultūros centrus, reikia nemeluoti sau ir būti tiesiog savimi. O mes tai galime“, – atsisveikindama sako Kristina. Girdėdamas tvirtą jos balso toną negali tuo netikėti.
Keli portreto štrichai
Credo. „Būti čia ir dabar!“
Labiausiai vertina. „Laisvę, nes tik ji suteikia žmogui galimybę veikti ir realizuoti save.“
Hobis. „Kelionės yra didžiausia mano aistra. Jų metu nemažai laiko skiriu menui, lankau vietines galerijas, muziejus, taip pat stengiuosi nueiti į koncertus.“
Literatūra. „Gabrielis García Márquezas – dėl plonos realybės ir fantastikos linijos.“
Kinas. „Sunku išskirti vieną. Patinka brolių Ethano ir Joelio Coenų savitas stilius su absurdo ir tragedijos prieskoniais, Weso Andersono komedijos dėl autoriaus dėmesio detalėms, Davido Lyncho siurrealizmas.“
Muzika. „Elektroninė ir šią muziką kuriančios grupės: vokiečiai „Moderat“, islandai „GusGus“, lietuviai „Golden Parazyth“.“
