Jūsų biografijoje – daugiau nei 70 rolių teatre ir kine. Ilgus metus kūrėte vaidmenis Valstybiniame jaunimo teatre. Kurie buvo įsimintiniausi?
Iš tokių įsimintinų – Džiuljeta roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, kur reikėjo ir vaidinti, ir dainuoti gyvai. O tai buvo neįprasta. Vienas įsimintiniausių ir brangiausių – Sonia E. Nekrošiaus režisuotame spektaklyje A. Čehovo „Dėdė Vania“. Tai buvo spektaklis, pareikalavęs daug gyvybinių ir dvasinių mano jėgų. Kaip tada dirbome, tarsi į gelmes nėrėme, kaip sakau, repeticijų metu Marianų įdubas buvome pasiekę.
Mielai prisimenu Mašos vaidmenį A. Čechovo „Žuvėdroje“, Sarą iš A. Ackbourno „Normanų pergalės“, Elsą – A. Fugardo „Kelionėje į Meką“.
Ogi pradėjom visu kursu atėję į Jaunimo teatrą nuo spektaklio vaikams „Bebenčiukas“. Tai kol išvaidinau tą ožkos vaidmenį... Aišku, tai buvo savotiškas lažas, visada spektakliai sekmadieniais, dvyliktą valandą ir jokių savaitgalių. Kai tekėjau, trečią savo vestuvių dieną jau skubėjau iš Marijampolės į Vilnių vaidinti spektaklyje „Bebenčiukas“, nes niekas negalėjo manęs pakeisti.
Kiekvienas spektaklis, kiekvienas vaidmuo turėjo savo gyvenimą, tai – ir „Škac, mirtie, visados škac“, „Trys mylimos“. Pastarąjį G. Padegimo režisuotą spektaklį vaidinome dar ir tarmiškai, todėl reikėjo išmokti žemaitiškai. Dirbome su kalbininku, šviesios atminties V. Vitkausku, mokėmės kalbėti žemaitiškai.
Buvo labai sunku, atrodė, kad gyvenime tos tarmės neišmoksiu. Bet galiausiai buvau įvertinta kaip geriausia mokinė. Tik buvom gerbiamo kalbininko prigrasinti Žemaitijoje nebandyti apsimesti žemaičiais ir jų tarme nekalbėti.
Vienas iš brangesnių epizodinių vaidmenų man buvo Aizada spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – nedidelis vaidmuo, bet jo nepamirštu, kaip ir to spektaklio.
Užsiminėt apie epizodinius ir apie pagrindinius vaidmenis – ar egzistavo konkurencija dėl vaidmenų?
Aišku! Žinot, esu pasakiusi, kad Šekspyro pjeses galėčiau vaidinti visą savo gyvenimą. Tokia bendražmogiška kūryba, kurioje žmogus ir anuomet, dabartiniu laiku buvo su tomis pat savybėmis. Pavydas, konkurencija visur yra. Kaip ir visko yra žmoguje – ir gerų, ir ne tokių gerų savybių.
Nežiūriu į gyvenimą tik iš dviejų pusių. Jis susideda iš daug spalvų ir kampų, briaunų. Gal ir aktorinis tas mano matymas – permatyti visas personažo puses. Net pačiame didžiausiame niekšo vaidmeny siekiu atrasti savotišką šviesos takelį. Esi to, ką kuri, advokatas. Ir gyvenime negali vienareikšmiškai smerkti, vertinti, teisti, nes toks tas mūsų gyvenimas, jis įvairiapusis, bandau į jį ir žiūrėti iš visų kampų.
Esate legendinės režisierės Dalios Tamulevičiūtės auklėtinė – koks buvo teatras, teatrinė mokykla anuomet ir dabar?
Dabar kalbėsiu kaip senutė, kad mūsų laikais buvo geriau (juokiasi). Ir aš asmeniškai, ir mano kolegos esam laimingi, kad gyvenome tame laike, kai mūsų mokytojai buvo itin atsakingi. Esu laiminga, kad mokiausi iš tokių mokytojų kaip Dalia Tamulevičiūtė, režisierius Vytautas Čibiras... Iš tikrųjų, kiekvienas mūsų žingsnis scenoje, kiekvienas vaidmens kūrimo etapas reikalavo didžiulės atsakomybės. Apie chaltūrą net negalėjai pagalvoti.
Buvom skaudžiai baudžiami: mušė kaip reikiant, ne pagaliu, o žodžiu. Ir išugdė labai atsakingą mūsų požiūrį į gyvenimą, kiekvieną atliekamą darbą. Nebuvo jokio paviršutiniškumo, kurio dabar neretai pasitaiko, kai viskas greitai, paviršutiniškai vyksta.
Kiek galiu, tiek privalau stengtis bet kokioje situacijoje. Pasidaro nebaisu atsirasti bet kokioje aplinkoje.
Dažnai aktorių suvokiame kaip menininką, lyg nutolusį nuo buitinių rūpesčių, panirusį į bohemišką gyvenimą – ar būta bohemos Jūsų gyvenime?
Kaip viena kolegė sakė: „Vilyte, tavęs net neįdomu apšnekėti, su tuo pačiu gyveni, nuo to paties vaikus gimdai“. Tai supratau, kad tuo požiūriu nesu įdomi (juokiasi).
Su vyru pragyvenome 38-erius metus, kol jo nepasiglemžė liga, užauginome tris vaikus, galėjau laisvai kurti. Gal man namuose užteko tos bohemos, neprireikė ieškoti jos kitur?
Juokauju, kad turėjau itališkus namus ir itališką charakterį – viskas vyko namuose. Vyras irgi menininkas, operatorius, jis mane tokią suprato. Mes bohemą turėjome kartu. Aišku, su kolegomis būdama labai džiaugdavausi, vakarėliuose netrūko to kitokio buvimo su savu supratimu, savais dėsniais. Bet aš lyg pasimesdavau tuose vakarėliuose atsidūrusi. Ir man širdžiai artimiau buvo su savais, savuose namuose būti. Be to, buvo darbai, kurie neleido pernelyg atsipalaiduoti.
Visuomet labai gražiai kalbate apie savo šviesaus atminimo vyrą, operatorių Zigmą Gružinską, tris jau suaugusius vaikus. Kaip pavyko dviem meno pasaulio žmonėms subalansuoti požiūrį į šeimą, vaikų auginimą, laiką tarp Jūsų repeticijų?
Mes buvome labai laimingi ir turtingi, kad su mumis buvo mano mama, kuri ir dabar, skaičiuodama 98-us metus, dar yra su manimi. Ji laikė visus namų kampus. Vyras irgi buvo užsiėmęs, neturėjome tvarkingo, subalansuoto tvarkaraščio darbuose. Mes net iš giminių sulaukdavom priekaištų – ką nors organizuoja, laukia, o mes pažadam, tačiau, žiūrėk, man spektaklis, jam filmavimas išpuola. Paskui jie ir vilčių nebedėdavo, nes niekas niekad negalėjo žinoti, kas kada nutiks. Praktiškai tik pagranduką sūnų patys prižiūrėjom, kadangi jo sulaukėm, kai vyresniems vaikams buvo 18 ir 14 m. Tai dabar jis mane globoja ir kontroliuoja (juokiasi).
Kokiu keliu nuėjo Jūsų vaikai, gal pasuko į aktorystę?
Aktorystės nepasirinko nė vienas, nors jaunėlis jos paragavo nesulaukęs nė dviejų metų: nusifilmavo dviejuose video klipuose, o po poros metų įveikė pagrindinį vaidmenį meniniame filme „Jonukas ir Grytutė“ (Jonuko vaidmuo, rež. V. V. Landsbergis). Šiuo metu kremta mokslus Edukologijos universitete ir yra paniręs į sporto pasaulį. Vyresnieji pasirinko mano aktorystės mokslo namus – Muzikos ir Teatro Akademiją. Dukra baigė kino ir televizijos vadybos, o sūnus – kino ir televizijos operatorinio meistriškumo kursus.
Dar vienas Jūsų biografijos faktas – užaugote be tėvo, su juo susipažinote jau būdama suaugusi. Jis, palikęs besilaukiančią mamą, pasirinko gyventi kitoje šeimoje. Ar nejautėte nuoskaudos?
Tos tėvo istorijos ilgai neviešinau. Papasakojau vienąsyk spontaniškai, atėjusi kalbėtis su žurnaliste visai kita tema. Kažkaip išsirutuliojo. Paskui lyg išsigandau, kad pernelyg atvirai, bet netrukdžiau išleisti į dienos šviesą. Kiek pergyvenau dėl mamos, kaip ji sureaguos į tą paviešinimą. Bet viskas baigėsi gerai – tai priėmėme kaip atsiminimą, kaip įdomų mūsų gyvenimo faktą.
Mano gyvenime nebuvo tėvo, aš jo ir nepasigedau, nes mama buvo labai stipri. Nežinojau, ką reiškė augti su tėvu, bet jis mano gyvenimui suteikė didelį nuotykį. Išgyvenau scenarijaus vertą savo gyvenimo istoriją.
Šiuo metu dirbate Vilniaus miesto taryboje, esate lyg nutolusi nuo ankstesnės savo veiklos. Koks dabartinis Jūsų santykis su teatru, kokia ta dabartinė kasdienybė be repeticijų ir vaidybos?
Mano teatras dabar persikėlė čia. Kai pirmąkart išbandžiau tarybos narės kėdę 2007 metais, supratau, kad viskas yra kaip gerose repeticijose ar spektakliuose. Tik spėk gaudyti emocijas, plaukiančias su didele jėga. Tik svarbu neužsivaidinti, nes mus stebintys žmonės ne katarsį nori patirti, o laukia sprendimų. Emocijos – tos pačios, mane gi supa gyvi žmonės. Teatras labai padeda šiame gyvenimo etape, o ir tikslai panašūs – padėti žmogui, tai mane veža.
Pradžia buvo sunki, paskui įsivažiuoji, atsiranda ilgalaikiai planai ir tikslai. Ir tampa nebesvarbūs laurai, vis tiek jų visų nenuskinsi. Imkit, kirpkit atidarymo juosteles, man svarbiau pats pagalbos faktas, minties palaikymas. Aš nemėgstu laukti, kaip juodai pajuokauju – gi esu moteris, o jos net fronte gimdė, tai koks dar „palauk“, „nedaryk“. Negaliu kitaip, nėra laiko laukti.
Mano amžiną atilsį vyras net juokaudavo, kad, jei aš nukreipčiau visą savo energiją namams, oho, kaip mes pagyventume. O man atrodė, kad namuose nėra ką veikti, bet per langą pažiūrėjusi į kiemą, skverą jau matydavau, ką daryti. Ne itin gal jis džiaugėsi dėl tokios manęs, bet palaikė. Galbūt toks mano būdas ir reiškia gyvenimą, nes visi mano nutarimai ilsėtis baigdavosi poliklinikos lankymu, problemų, kažkokių ligų paieška. Matyt, kol kas nemoku ilsėtis, turiu vis dar užsuktą motoriuką.
Pastaruoju laiku daug dėmesio skyrėte jaunimo teatrinei raiškai, esate vaikų ir jaunimo teatrų asociacijos ASITEŽAS vadovė. Tardami su Jumis dėl pokalbio supratau, kad esate nemenkai panirusi į šią veiklą.
Šiuo metu esu labai užsiėmusi penktojo tarptautinio ASITEŽO festivalio organizavimu, kuris vyks rudenį Šiauliuose. Asociacijai vadovauju nuo 2001 m. Kaip dabar pajuokauju, asociaciją nuo kūdikystės užauginau iki pilnametystės, nuo trijų narių steigėjų iki 26 narių – profesionalių teatrų ir individualių asmenų, kuriančių vaikams ir jaunimui. Nuo Nepriklausomybės paskelbimo teatrai buvo atsidūrę duobėje, per tą laiką praradome dėmesį savo vaikams. Teatras buvo užleista veikla, reikėjo jaunimą vėl į jį pakviesti. Įkūriau savo įstaigą, pradėjau kviesti moksleivių ekskursijas į teatrą, atverdavom teatro duris, užkulisius.
Ėmęsi nuo nulio dabar rengiame tarptautinius ir nacionalinius teatrų vaikams ir jaunimui festivalius, su profesionaliais teatrais keliaujame pas vaikus regionuose, vaidiname netradicinėse erdvėse, mažose salėse, ligoninėse. Lietuvos ASITEŽAS užaugo, subrendo, yra žinomas savo darbais : tarptautiniais ir nacionalinias festivaliais, seminarais, projektu „Teatras keliauja pas vaikus“, bendradarbiavimu su užsienio nariais.
Iki mums susitinkant atrodė, kad esate kiek nutolusi nuo teatro, tarytum pasukusi kitu keliu. Dabar toks jausmas, kad gyvenate teatru, nuolatos esate greta, tik kitomis formomis.
Mane teatras lydi visur. Taip, pasikeitė forma, nes negali visko aprėpti. Buvo siūlymas filmuotis kine, tačiau reikėjo kas savaitę rasti dvi laisvas dienas filmavimams. Na, neradau aš jų. Turiu dabartinius įpareigojimus, juos ir stengiuosi atlikti kuo geriau.
Ir baigiant mūsų pokalbį rūpi paklausti: ar aktoriai laisvalaikiu eina į teatrą, ar pavyksta jame atsipalaiduoti, matant kolegų darbą ar net klaidas?
Žinoma, kad nueinu į teatrą. Džiaugiuosi kolegų darbais, kai galiu gyvai matyti jų kuriamus mažus teatro stebuklus, tiesiog kaifuoju. Bet, būna, kad sėdi salėje ir pradedi gailėti laiko, kurį čia leidi. Nejaudina, nuobodu, neįdomu, gal net erzina. Būna ir taip. Kūrybinė nesėkmė? Kažko nesuprantu? Nežinau. Galbūt mes, aktoriai, žiūrime priekabiau. Bet nesu teisėja. Jeigu suprantu ir matau, ką būtų galima pakeisti į gera, pasakau kolegoms.
Neišvengiamai spektakliai keičiasi nuo premjeros iki vėlesnių rodymų. Kiekvienas vis kitoks. Žiūri spektaklį, pažįsti tą aktorių, žinai jo galimybes, o kažkas ima ir nesigauna. Kūryba reikalauja daug jėgų ir atsidavimo. Ir ne visada pavyksta pasiekti, ko nori. Bet teatras – gyvas organizmas, jis nuolat kinta.
Būna, kad žiūri ir viską pamiršti – tada geriausia. Tikri dalykai, tikra kūryba pagauna, ir nelieka laiko jokiems svarstymams. Girdi ir jauti tik tai, kas buvo sumanyta ir talentingai perduodama. Tai jaudina, tam nelieki abejingas. Prisilieti prie kažko labai tikro ir vertingo.
Manau, visi talentingi kūrėjai siekia vieno tikslo, kad žiūrovas gautų tą palaimą ir išeitų palytėtas meno.
Tą gali pajusti ir kine, kai akimirką sustingsti, užsimiršti ir negali atsitraukti nuo ekrano. Priimu tas akimirkas kaip dovanas savo gyvenime ir labai jas branginu. Tai man padeda pačiai gyventi ir kurti.
Reikia siekti tokių tikrų dalykų ir akimirkų, reikia siekti geriausio, kol įmanoma.
