Ponia Laima, susitikti su sūnumi į Vilnių atvykote iš Pasvalio. Ar labai pasiilgstate savo jaunėlio?
Laima: Aš jį per televizorių matau, tačiau norisi ir apkabinti, ir pasišnekėti žvelgiant vienas kitam į akis.
Jonas: Turiu vyresnį brolį Modestą, jis dirba užsienyje, bet su tėvais matosi dažniau nei aš. Į Pasvalį grįžtu retokai, todėl ir skambinu kiekvieną dieną. Seniau mama nelabai suprasdavo, ką veikiu. Be to, kad dirbu televizijoje, turiu daug kitos veiklos: su Rolandu Mackevičiumi vedame įvairius renginius, organizuojame festivalį „Radistai Village“, dirbame naktiniuose klubuose ir kt.
Laima: Jis judrus, aktyvus nuo vaikystės. Oi, kiek adrenalino pliūpsnių dėl jo teko patirti! Kartą buvau išsigandusi mirtinai. Atsimeni, vieną popietę su pussesere Dovile išėjot pačiuožinėti ant ledo? Sutemo, o jūs vis negrįžtat. Visa giminė ieškojo prie ežero, plūkėsi po miestą. Skambinau geriausiam Jono draugui, vyliausi, kad pas jį užėjo, o tas melavo, tikino, kad ne.
Jonas: Mūsų ir tėčio seserų šeimos gyvenome viename dideliame name. Pasvaliečiai tą vietą vadino nainynu. Penki vaikai – pusseserės ir pusbroliai – užaugom kaip broliai ir sesės. Su Dovile tada buvome trečiokai. Vaikščiojome po Pasvalio turgų, aptikome ledo, šokinėjome ir įlūžome. Pasirodo, ne menkos duobės būta – įsmukome iki pažastų. Šlapi iki paskutinio siūlelio užsukome pas mano draugą Joną išsidžiovinti drabužių. Maniau, jei grįšiu šlapias, gausiu velnių nuo mamos. Girdžiu – ji skambina, draugo prašau: „Sakyk, kad mūsų nėra.“ Vaiko protelis. Atsimenu, grįžtame su Dovile, matome – stoviniuoja būrys žmonių. Jos tėtis prieina ir sako: „O dabar jums šakės.“ Mama parvedė mane už rankos namo ir davė tiek velnių, kad maža nepasirodė. Paklupdė ant žirnių ir pasakė: „Kol neatsiprašysi ir nesuprasi, ką padarei, geriau su manim nekalbėk.“
Laima: Maniau, nieko nesakysiu, kad tik tie vaikai atsirastų gyvi, bet kai atsirado, reikėjo pamokyti. Vienintelį kartą paklupdžiau ant žirnių.
Jonas: Aš pirmas atsiprašiau. Vis dar klūpančią Dovilę pamokiau atsiprašyti, bet ji – pagal horoskopą Liūtė – spyriojosi, sakė, kad iš principo to nedarys. Esu Vėžys, buvau geras vaikas. Tik tą kartą labai išgąsdinau tėvus.
Ar griežtai sūnus auginote?
Laima: Buvau griežta, bet teisinga. Laisvės jie turėjo, kiek norėjo. Mačiau, kad galiu pasitikėti, ir be reikalo nevaržiau.
Jonas: Į mokyklos šokius traukdavau nuo penktos klasės. Nuo aštuntos tapau didžėjumi. Mama mus auklėjo kliaudamasi nuojauta. Norėjo, kad užaugtume dori, geri, kitus atjaučiantys, nesavanaudiški, savarankiški, paprastai, žmogiškai su mumis kalbėdavosi apie viską. Pats savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – irgi kliaudamasis nuojauta.
Ar Jonas gerai mokėsi?
Jonas: Juokauju – buvau gabus, man tik mokslai nesisekė. Mėgau užklasinę veiklą, kasdien maldavausi dailės, fotografijos, etnokultūros būreliuose, šokau pramoginius šokius, lankiau rankinį, krepšinį, baseiną. Egzaminus išlaikiau vidutiniškai, įstojau į Šiaulių universitetą mokytis filosofijos, nors visai to nenorėjau.
Laima: Nesupratau, ką jis veiks baigęs studijas.
Jonas: Dvyliktoje klasėje mama manęs paklausė: „Jonuk, ką tu veiksi? Tavo pusseserė Dovilė mokosi dešimtukais, o tu tik šoki.“ Jokio supratimo neturėjau, ką darysiu gyvenime. Kai neplanuoji, atsitiktinumai įmeta tave į tokį dalyką kaip... filosofija. Ačiū filosofijai, kad atradau save. Išmokau rašyti įdomius tekstus, perskaičiau daug vertingų knygų, įgijau pasitikėjimo savimi. Filosofija padėjo tapti tuo, kas esu dabar.
Laima: Jis norėjo būti teisininku, ekonomistu arba vadybininku, bet egzaminų vidurkis leido pasirinkti filosofiją. Ir aš baigusi vidurinę verkiau: „Mamyte, ką man daryti? Visi kur nors stoja, o aš nežinau, kas man patinka. Man niekas nepatinka.“ Mamytė pasiėmė žurnalą, pavartė ir pasakė: „Bandyk į kirpėjas.“ Pradėjau mokytis, labai patiko. 43-ejus metus dirbu kirpėja, šio darbo nekeisčiau į jokį kitą.
Jonas: Kaip įžeidimą priimdavau žodžius: „Jonas – gražuolis.“ Norėdavau įkvėpti kitus siekti aukštesnių tikslų.
Ar sunku buvo skirtis su sūnumis, kai išvyko iš gimtųjų namų?
Laima: Išgyvenau, kai Jonas pirmą kartą į Ameriką išvažiavo.
Jonas: Po pirmo kurso sumaniau pasidairyti po pasaulį. Iki tol teko viešėti tik Rygoje. Pasinaudojau studentams skirta programa – JAV galėjau dirbti ir keliauti po šalį. Dabar, kai ištinka koks nors sunkus etapas, mintimis grįžtu į Ameriką. Ten neturėjau pinigų, pažįstamų, nemokėjau anglų kalbos (vidurinėje mokiausi prancūzų), buvau visai vienas. Po 16-a valandų valiau virtuves, tualetus.
Beje, pačią pirmą dieną juodai susimoviau. Ūkininkas patikėjo man sutvarkyti apžėlusį žemės sklypą (ir mama liepdavo Pasvalyje ravėti daržą). Nusiteikęs dirbti, puoliau rauti į dilgėles panašių žolių, purenti žemės. Pasirodo, išroviau kažin kokius brangius augalus, jų kerai kainavo po šimtą dolerių. Tai pamatęs šeimininkas išdėjo mane į šuns dienas ir paliko vieną laukuose. Iki Filadelfijos – trys valandos kelio. Ašaros bėga, paskambinčiau mamai pasiguosti, bet neturiu telefono. Sutinku meksikietį, bandau su juo kalbėtis, bet tas angliškai – nė bum bum. Emocinis dugnas.
Teko išmokti tvardytis, suktis iš padėties. Per tris mėnesius prasilaužiau, pakilau iki prestižinio restorano padavėjo. Per pusmetį Amerikoje gavau gerą spyrį į užpakalį, išmokau kantrybės. Ten atradau ir savo aprangos stilių – Pasvalyje rengdavausi drabužiais iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Amerikoje man atsivėrė akys, pamačiau daugybę naujų dalykų.
Radijas man padėjo įveikti baimę kalbėti auditorijai. Studijuojant tekdavo kalbėti prieš bendrakursius, bet jausdavau baimę. Norėjau ją įveikti. Draugas pakvietė į radiją. Sėdėdavau šalia jo ir galvodavau: „Brač, kaip šaunu: esi vienas, tavęs niekas nemato, gali laisvai kalbėti.“ Šiauliuose, radijo stotyje „Saulės radijas“, man leido vesti laidą. Pajutau malonumą ir netgi azartą kalbėti. Na, o netrukus Vilniuje buvau priimtas į jaunimo radijo stotį ZIP FM. Svarbiausia buvo peržengti mažo miestelio žmogaus ribas, suprasti, kad pasaulis yra platus, teikia daug galimybių.
Ponia Laima, ar visada esate patenkinta sūnumi televizijos ekrane?
Laima: Neturiu jam jokių priekaištų. Kartais pasakau dėl kokių nors smulkmenų. Seniau patardavau taip labai nesijaudinti.
Jonas: Išgarsėjau laimėjęs realybės šou „Ideali pora“. Regis, nieko ypatinga neveikiau: valgiau, gėriau, šnekėjausi, o po trijų mėnesių išėjau į visuomenę kaip pagaminta žvaigždutė. Dar po trijų mėnesių žvaigždiškumas baigėsi. Supratau, kokia negailestinga yra televizija. Kol tave rodo, esi žinomas, vėliau krenti žemyn. Ačiū Dievui, kad nepasisuko varžteliai, nepaleidau vėjais įdirbio. Atsirado darbo radijuje. Norėjau, kad mane pripažintų ne dėl to, kaip atrodau, o dėl to, ką sukuriu, pasakau. Kaip įžeidimą priimdavau žodžius: „Jonas – gražuolis.“ Norėjau įkvėpti bendraamžius siekti aukštesnių tikslų. Kad kurtų muziką, kuri šokdintų tūkstančius žmonių, organizuotų renginius, kurie sukviestų kelis tūkstančius dalyvių.
Jonas minėjo mamos daržą. Ar didelį sklypą berniukams tekdavo nuravėti?
Laima: Tik po vieną lysvę, – darbštumo pratybos, disciplinos, atsakomybės pamokos. Oi, kaip jie inkšdavo!
Jonas: Ir pas tavo mamytę į Sodeliškius (Biržų raj.) važiuodavome burokų ravėti, bulvių sodinti, šieno grėbti, suvežti. Per vasarą mus palikdavo kaime pas močiutę. Ji buvo labai gera. Mama į ją panaši, abi nepaisydavo savo poreikių. Svarbu skaniai paruošti mums valgyti, palepinti. Mama padiktuodavo, kokius darbus pas močiutę turime nudirbti. Močiutė klauso, linksi, bet vos mama išvažiuoja, mirkteli mums: „Na, vaikučiai, ką norite veikti? Pažiūrim televizorių?“ Slapta pati tuos darbus padarydavo, o dukrai sakydavo, kad mes. Paskutinius savo pinigėlius mums atiduodavo.
Laima: Buvot mažiukai, palieku jus kaime, o kai atvažiuoju pasiimti, palendate po stalu ir manęs neprisileidžiate. Man būdavo labai skaudu. Bijodavau, kad mano mama jums geresnė nei aš. Kol išlįsdavot iš po stalo, nemažai laiko praeidavo.
Turbūt vylėtės, kad antras vaikelis bus mergaitė. Gal ir rengdavote Jonuką kaip mergaitę?
Laima: Tikrai, antros tikėjomės mergytės. Ir nėštumas buvo kitoks nei pirmasis. Viskas buvo nupirkta mergytei – rožinė kraitelė, patalynė, rožinės spalvos drabužėliai. Gimė Jonukas, tad ką turėjom, tą ir rengėm.
Jonas: Papasakok, kaip mane pagimdei. Tuo metu Pasvalio ligoninės gimdymo skyrius buvo uždarytas remontui.
Laima: Buvo birželio 25-oji. Mano vyras – Jonas, visa kompanija pas mus šventė Jonines. Vakarėliui pasibaigus, svečiai išsiskirstė, suploviau indus. Pirmą nakties prasidėjo sąrėmiai. Artimieji pagėrę, išgriuvę miega, tik viena moteris blaivi. Ji ir nulėkė į miesto centrą (ten buvo telefono būdelė) iškviesti greitosios pagalbos.
Atvažiavę medikai stebėjosi: „Šitiek mašinų kieme ir nėra kam vežti?“ Kol mane nugabeno į Biržus (nuo Pasvalio – 30 km), visus karčiukus iš skausmo išsiroviau, liko ežiukas. Vos vos spėjome nuvykti – 4 kg svorio Jonukas gimė greitai. Staiga – kraujo fontanas. Prisimenu, medikai laksto, šaukia: „Palikit vaiką, gelbėkit moterį, ji miršta!“ Subėgo būrys gydytojų, pavyko sustabdyti kraujavimą. Tada išgirdau: „Berniukas.“ Pamaniau: „Gerai, du berniukai, augs tame pačiame kambaryje, mergaitei reikėtų atskiro.“
Jonas: Ar ilgai draugavote su tėčiu?
Laima: Aštuonis mėnesius. 1974 metais atvažiavau į Pasvalį dirbti, apsigyvenau pas draugę, ji nusivedė į restoraną „Lėvuo“. Tikino, kad ten šviežiom panelėm sekasi. Grojo muzikantai. Atsisėdusi prie staliuko nužvelgiau salę. Joks vaikinas nesudomino. Staiga pro duris įeina be proto gražus uniformuotas kareivis. Tarsteliu: „Na, šitas tai bus mano.“ Ir vos užgrojo muzika, jis atėjo manęs išsivesti šokio. Buvo ką tik grįžęs iš armijos. Turėjo panelę, jiedu svarstė apie vestuves... Kai mudu tuokėmės, man buvo 20 metų.
Jonas: Vaikų susilaukti neskubėjot.
Laima: Po penkerių gimė Modestas, dar po trejų – tu. Anais laikais nebuvo sauskelnių, net skalbimo mašinos neturėjome. Grįžtu iš darbo, nuo chemikalų pirštų oda kraujuoja, o reikia rankomis trinti vystyklus. Žaislų jis turėjo visokių, bet greitai sulaužydavo. Būdavo, mikliai iškonstruoja mašinytes, o sudėti nemoka. Pykdavau, bardavau, kad nevertina žaislų.
Jonas: Turėjau didelį maišą kareivėlių, juos labai mėgau. Per sausio 13-osios įvykius žiūrėjome paskutinę televizijos transliaciją iš Vilniaus. Man susišvietė, kad gali prasidėti karas, o kareiviai yra didis blogis. Nunešiau savo kareivėlius mamai, ir mes abu juos sudeginome.
Laima: Vaikai yra tėvų, o ne aplinkos veidrodis. Pats dorai elkis, ir jie atsilygins tuo pačiu.
Ar esate atviras su savo mama?
Jonas: Labai. Gal mažiau bendravome, kai buvau mokinys, bet dabar mamytė apie mane žino viską. Ji pati niekada neprasitaria, jei turi rūpesčių dėl sveikatos. Saugo, kad be reikalo nesijaudinčiau. O aš, jei tikrinuosi sveikatą, išėjęs iš gydytojo kabineto visada jai paskambinu. Mūsų su mama pokalbiai trunka ilgokai. Išsikalbėjimas – kaip meditacija.
Laima: Jis supranta, kad man ramiau, kai viską žinau.
Pažinojote visas Jono drauges?
Laima: Gal ne viską žinau.
Jonas: Simona (Jono žmona Simona Nainė, vokalistė, – aut. past.), jei saugau kokią nors paslaptį, juokauja: „Vis tiek tavo mama žino.“ Nebepyksta, supranta, kad mamytei pasakau daugiau nei jai.
Laima: Smagu, kad palaikome glaudų ryšį. Jei būdamas užsienyje kokią dieną nepaskambina, blogos mintys apninka.
Jonas: Kai augome, mano mamą gerbė visi penki vaikai. Ji turi kažką magiška, sunku paaiškinti. Kai bardavo, niekada ant jos nepykdavome. Lydėjo supratimas, kad pats blogai pasielgei ir kad taip daugiau nedarysi.
Ir jokių nekalbadienių, bėgimo iš namų?
Jonas: Atsimeni, labai pykomės, kai su draugų kompanija norėjau pereiti į kitą mokyklą, o tu neleidai? Verkiau, maldavau, bet griežtai kirtai „ne“. Tai išėjo į gera: pradėjau gerai mokytis, baigęs dešimtą klasę įstojau į gimnaziją.
Mokykloje svajodavau finansiškai gerai gyventi, kad galėčiau ne tik save išlaikyti, bet ir tėvams padėti, tačiau jie mano paramos nepriima, tikina, kad visko pakanka. Norėčiau mamai pasaulio parodyti, kartu leistis į kelionę, bet ji negali – devynerius metus slaugo ant patalo gulinčią savo mamytę. Siūliau pasinaudoti slaugos ligonine, bet sako, kad kitiems prižiūrėti mamos nepatikės. Manau, ir aš savo mamytės negalėčiau išvežti į slaugos ligoninę.
Laima: Jonas yra geros dūšios žmogutis. Jis man rengia staigmenas. Per Kalėdas mašiną padovanojo. Per mano šešiasdešimtmetį skambina, sako: „Mamyte, išeik į gatvę, mano draugas turi tau kai ką perduoti.“ Griūdama išbėgu, laukiu. Privažiuoja mašina, iš jos išlipa abu mano berniukai – su gėlėmis, dovanomis. Buvo didelė staigmena.
Kaip Jonas pristatė savo būsimą žmoną?
Laima: Klausė: „Žinai tokią grupę „Mokinukės“? Tai – Simona, „mokinukė“. Pasipasakojo, kaip susipažino.
Jonas: Dabar jos – kone geriausios draugės. Sima labai myli mano mamą. Atsimenu, kaip Simona jaudinosi, kai vežiau ją į Pasvalį su tėvais supažindinti. Visą kelią išbalusi tylėjo. Paskui pusės žodžių nesuprato, nes pasvaliečiai kalba aukštaitiškai, nukerta galūnes. O ji – iš Marijampolės, taisyklingos kalbos regiono. Simutė mamai padarė gerą įspūdį.
Laima: Man ji iškart patiko. Su Simonos mama Vilija dažnai pasikalbame telefonu.
Ar Simona niekada nėra pasakiusi: „Jonai, tu esi mamyčiukas“?
Jonas: Kartais savęs klausiu, kas yra mamyčiukas. Įsivaizduoju, kad tai – nevėkšlius, kuris gyvena su mama, nieko neveikia, o mama juo rūpinasi, atneša pavalgyti. Mano mama niekada taip nesielgė. Ji kaip tik daug reikalavo iš manęs. Esu savo tėvus mylintis sūnus, noriu palaikyti su jais ryšį, žinoti, kaip jiems sekasi.
Laima: Gamindavo jie patys nuo mažų dienų. Būdavo, išgremžia skylę duonos riekės viduryje, įleidžia kiaušinį ir kepa. Penkerių metų Jonukas išsikepdavo vaflių. Mėgo suktis virtuvėje apie kojas, nusižiūrėdavo, kaip ką darau. Man labai patinka gaminti, ir abu sūnūs skaniai gamina. Ir kad išmoktų susitvarkyti norėjau. Liepdavau rankomis išsiplauti smulkius savo drabužėlius – kad žmonoms, kai apsives, būtų lengviau.
Jonas: Vis tiek esu netvarkingas, ir Simona tai patvirtins. Atsikeliu, žinau, kad reikia pakloti lovą, atitraukti užuolaidas, tvarkingai sudėti daiktus, bet vis tiek ką nors numetu, palieku įjungtą šviesą. Esu išsiblaškęs. Sima tokia pati kaip mano mama – reikalauja tvarkos. Grįžta, iškart pastabos: „Ateik čia! Kodėl tavo drabužiai išmėtyti? Parašysiu dešimt taisyklių, jei jomis nesivadovausi, mesi po vieną eurą į mūsų taupyklę.“
Arba spinta sujaukta, sako: „Žiūrėk, aš dabar nufotografuosiu, įdėsiu į feisbuką, ir visi pamatys, koks tu netvarkingas.“ Ir juokiuosi, ir pykstu ant savęs, bet toks esu. Vaikystėje mama reikalaudavo tvarkos, praėjo daug metų, dabar to paties reikalauja Simona. Kai grįžusi randa sutvarkytus namus, jos nuotaika – iškart pakili, jei tik pamato išmėtytus daiktus, prasideda barniai, piktumai, nekalbadieniai. Užšokau ant to paties grėblio (juokiasi).
Ponia Laima, Jūsų profesija reikalauja pedantiškos švaros. Tai formuoja tvarkos įgūdžius?
Laima: Man tvarka patinka, negaliu būti apšnerkštuose namuose, negaliu ramiai užmigti, jei kambariai netvarkingi, bet pedantiška nesu.
Ar vis dar kerpate sūnų?
Laima: Nekerpu ir niekada nekirpau. Esu moterų kirpėja, nors moku kirpti ir vyrus.
Jonas: Vaikystėje man būdavo sarmata pas mamą kirptis, tad eidavau pas jos draugę į kitą kabinetą. Mama išmokė stilingai susitvarkyti plaukus. Parūpindavo specialias šukas, įvairių plaukų priežiūros priemonių – lako, želės... Pramoginius šokius šokantiems berniukams reikėdavo būti susišukavusiems klasikiniu stiliumi. Į kraują įaugo, kad turiu būti tvarkingai apsikirpęs, susišukavęs, gražiai susitvarkęs.
Jonas turi nemažai tatuiruočių. Ar pritariate visoms sūnaus užmačioms?
Laima: Labai nenorėjau šito, bet... Ir kirpykloje klientės man sako: „Toks fainas tavo sūnus, kam leidai? Atrodo kaip iš kalėjimo.“
Jonas: 2009 metais Sima man padovanojo vieną tatuiruotę, ir užsikabinau. Jos turi daug visokių prasmių, man labai daug reiškia. Mama dažnai išgirsta iš savo klienčių komentarų apie mane. Turėjau madingus džinsus, ties keliais prakirptus. Sakydavo: „Tas tavo sūnus toks gražus, dirba televizijoj, o vaikšto suplyšęs. Gal tu jam naujas kelnes nupirk?!“
Jonas: Sima tokia pat kaip mano mama – reikalauja tvarkos. Grįžta, iškart: „Kodėl tavo drabužiai išmėtyti?“
Jonai, už ką labiausiai jaučiatės dėkingas savo mamai?
Jonas: Močiutė mums įdiegė, kad mamą reikia vadinti mamyte. Taip iki šiol ir vadiname. O dėl dėkingumo... Nežinau, mums reikėjo pasaulį atrasti patiems, bet labai gerai, kad ji daug leisdavo. Mūsų laisvė siejosi su disciplina, pagarba, meile, noru elgtis gerai.
Atsimenu, ji dirba, aš sutvarkau kambarius, noriu pasigirti, skambinu: „Mamyte, nežinau ką veikti.“ – „Tai sutvarkyk kambarius.“ – „Jau sutvarkiau.“ – „Oi, koks šaunuolis!“ Visada parnešdavo šokoladuką. Mūsų kasdienybė buvo paprasta, bet aš norėdavau nustebinti, padaryti ką nors malonaus, kad mamytė jaustųsi laiminga. Ji įskiepijo mums empatiją, norą nedaryti nesąmonių, nesielgti su kitais taip, kaip nenorėtume, kad su mumis elgtųsi.
Prisimenu, buvau šešiolikos, tėtis pamatė mane su kompanija rūkantį. Mama atėjo ir pasakė: „Labai tavimi nusivyliau. Nesitikėjau iš tavęs šito.“ Supratau, kad daugiau cigaretės į rankas neimsiu. Iki šiol nerūkau. Kartais vaikai priešinasi sistemai, elgiasi atvirkščiai, nei moko tėvai. Aš labai pasitikėjau mama, žinojau, kad ji man yra teisinga – kaip kelrodė žvaigždė.
Kokios yra Jūsų pagrindinės pamokos sūnui?
Laima: Vaikai yra tėvų, o ne aplinkos veidrodis. Pats dorai elkis, būk draugas savo vaikui, ir jis atsilygins tuo pačiu. Be traumų augantis vaikas vėliau bus laimingas ir dovanos pasauliui šviesą. Tu nematydavai, kad mes su tėte baramės. Jei nuomonės nesutapdavo, stengdavomės, kad sūnūs negirdėtų mūsų diskusijų.
Jonas: Atsimenu, kartais ir pasipykdavote, bet audringų barnių nebuvo. Mano mama su tėčiu turėjo muzikos grupę, dainuodavo vestuvėse. Mama groja akordeonu. Tėtis yra bitininkas, užsiima medžio darbais. Sovietmečiu Pasvalio rajone buvo didelis bitynas. Tėtis vadovavo Šiaurės Lietuvos bitininkų sąjungai. Vėliau pradėjo gaminti avilius, drožinėti. Jis, kaip ir mama, turi gerą balsą.
Laima: Labai mėgau dainuoti. Su grupe – Pasvalio sūrinės estradiniu ansambliu – grodavome vestuvėse. Trys vyrai ir aš. Mano vyras tada tos grupės veikloje nedalyvavo. Jis gražiai dainuoja, dabar bažnyčios chore gieda. Mane išleisdavo į koncertus, o pats vaikus žiūrėdavo.
Atsimenu, vestuvėse pakloja lovą, sako: „Čia jūs su vyru miegosit.“ Aiškinu, kad čia nėra mano vyro, jis vaikus saugo. Kartą buvo mestelta: „Jis arba nenormalus, arba nesveikas.“ Niekad iš vyro nesu sulaukusi įtarimų ar priekaištų. Pasitikėjo.
Jonas: Nesakyk, tėtis pavydi, iki šiol visur tave lydi. Ir šiandien į Vilnių atvežė, vienos nepaleido.
Laima: Dabar jis pavydesnis negu jaunystėje. Jauna ir aš buvau pavydi, abu vienas kito aistringai pavydėjome. Iš meilės visa tai...
