„Darau tai, nes taip sako širdis“, – tikina moteris. Jos išleistos nepaprasto grožio knygos regintiesiems pasakoja apie neregių pasaulį, o neregiams atskleidžia spalvas, kurias matome mes, regintieji.
Egle, nežinau, kaip Jūs, bet aš tikiu, kad gyvenime nieko šiaip nebūna, o visi įvykiai turi priežastis. Kas nutiko, kad iš gražaus pasaulio pasinėrėte į tą, kuriame daug tamsos?
Su neregių pasauliu pirmą kartą susidūriau prieš septynerius metus. Grįžusi iš susitikimo su neregiais vaikais ilgai negalėjau atsigauti, buvau ištikta šoko – yra žmonių, kurie nemato pasaulio! Kaip taip gali būti?! Juk pasaulis sukurtas, kad jį matytume, galėtume juo grožėtis. Kaip pasaulį suvokia žmonės, kurie to grožio nemato? Nemato saulės, žydinčių medžių, gėlių? Kaip jie tai įsivaizduoja?! Žinojau, kad neregiai puikiai naudojasi kitais pojūčiais, bet nežinojau kaip. O pabuvusi šalia suvokiau, kaip jie veikia, kaip padeda suprasti pasaulio grožį ir tai, kas yra aplinkui. Pamačiau, kokie gabūs, kūrybingi ir talentingi tie vaikai. Pajutau norą jiems padėti. Tik kaip?
Prieš daugelį metų man teko dirbti su silpnaregiais ir neregiais kolegomis, galiu tai patvirtinti...
Tačiau su neregiais niekada nesusidūrę žmonės nežino, kaip elgtis. Aš ir dabar pastebiu, kaip kai kurie sutrinka pamatę aklą žmogų. Be jokios abejonės, neregiai tai jaučia ir nesupranta, kodėl kiti vengia su jais bendrauti. Pasaulio nematantys žmonės iškart pajunta gailestį, o to visai nereikia, labiau už viską jie nori paprasto bendravimo. Kaip visi. Integracijos programos leidžia mums susipažinti su skirtingais žmonėmis, tada ir patys augame, suprantame, kad kiekvienas yra unikalus. Kai atskirtis prapuola, išnyksta baimės, bendravimas tampa paprastas ir lengvas.
Kaip pati jautėtės pirmą kartą atėjusi pas neregius vaikus?
Nežinojau, kaip elgtis, tikrai, o paskui kilo didžiulis noras jiems padėti. Buvau šalia, kai vaikai balsavo už savo pačių padarytus darbelius, – šių nuotraukos turėjo atsidurti kalendoriuje. Iš penkiasdešimties reikėjo išrinkti trylika geriausių, mačiau, kaip silpnaregiai prie darbų veda neregius, kad šie kūrinius paliestų, pajustų. Negalėjau atsistebėti, kaip gražiai bendrauja, mačiau, kokia svarbi yra vos reginčių vaikų pagalba tiems, kurie apskritai nemato.
Esu baigusi jūrų aplinkosaugos inžinerijos bei teisės studijas. Nusprendžiau dar apsiginti ryšių su visuomene magistro laipsnį. Daug metų dirbau su spauda, poligrafija, man puikiai sekėsi, vėliau organizavau renginius, tai irgi buvo miela veikla. Taip jau išėjo, kad viską, kas patinka, sujungiau. Kartu su neregiais vaikais nutariau sukurti kalendorių. Apie knygas Brailio raštu tada nė minties nebuvo, maniau, surengsime keletą socialinių projektų, padėsime neregiams vaikams atskleisti savo gabumus, tačiau viskas pasisuko kitaip – atsigręžiau į spaustuvę, ten, kur buvau nuo vaikystės, o įgūdžiai, kurių prisirinkau organizuodama renginius, man šiandien labai padeda.
Vienas berniukas neregio paklausė, ar tas galėtų žaisti aklą vištą. Visi nusprendėme, kad neregys šį žaidimą greičiausiai laimėtų.
Prieš penkerius metus įgyvendinome projektą „Kvapų pasaulis neregiams“, šiais metais idėją pratęsiau – išleidau kvepiančią pasakų knygą „Užsimerk“, ją galima skaityti ir reginčiųjų, ir Brailio raštu. Pasakas kūrė regintys vaikai, iliustracijas – menininkė Nomeda Marčėnaitė, o pasakų kvapus – regos negalią turintys vaikai, jiems vadovavo kvapų kūrėjas Aistis Mickevičius. Taigi dabar pasakos mažiesiems neregiams tapo kitokios – jas galima užuosti.
Esate spaustuvininko dukra. Kaip išėjo, kad pasirinkote aplinkosaugą, o ne leidybą?
Užaugau tarp knygų ir leidinių. Tėvai daug skaitė, visos kalbos mūsų namuose buvo susijusios su spauda. Spaustuvę tėvai įkūrė, kai man buvo 14 metų. Žinojau viską, kas joje vyksta. Nebijojau rankų darbo, po pamokų eidavau į spaustuvę – ten klijuodavau popkornų maišelius, pakuodavau atvirukus. Interneto tada dar nebuvo, į grožio konkursą atėję svečiai informaciją apie dalyves gaudavo atspaustą ant skrajutės. Jas ir pardavinėdavau prie durų.
Kai baigiau mokyklą, rinktis nelabai buvo iš ko, pedagoge tapti nenorėjau, labiau rūpėjo mokslai, kurie moko kurti konkrečius dalykus. Baigusi jūrų aplinkosaugos inžinerijos studijas kelerius metus dirbau aplinkosaugos inžiniere. Juokauju, kad jau tada supratau, jog saugoti gamtą yra socialinis reikalas.
Vis dėlto po kelerių metų grįžau į tėčio spaustuvę. Netrukus tapau jo dešiniąja ranka, spaudimą jaučiau iš visų galų. Suprantu, tėvai iš savo vaikų visada nori maksimumo, bet aš nutariau Klaipėdą palikti, šis miestas man pasidarė per mažas. Įsisukti į spaustuvės gyvenimą labai lengva, veikti ten visada yra ką, tačiau aš norėjau savo energiją skirti tam, ko noriu pati. Tada jau buvau susipažinusi su neregiais ir svajojau leisti jiems knygas. Jaučiau, kad tai – mano pašaukimas. Klausiau savęs, ar išgyvensiu, ar to, ką darysiu, kam nors reikia, tačiau širdis kuždėjo, kad viskas bus gerai. Ir jei nepradėsiu to daryti, veikiausiai nepradės niekas.
Neregiai vaikai namuose neturi knygų, jei ką ir turi, – tai didžiulę atskirtį. Tai reiškia, kad jie negali tiesiog užeiti į paprastą biblioteką ir skaityti, nes knygų jiems ten tiesiog nėra, jų rasti galima tik specializuotuose knygynuose ir bibliotekose. Pamaniau – tiek metų dirbau spaustuvėje, žinau, kaip tokį leidinį išleisti gražų. Joks vaikas nenusipelnė knygos tuščiais puslapiais, o kaip tokią neįdomią skaityti neregio mamai? Man buvo visiškai aišku – knyga privalo būti vienodai įdomi abiem. Tokia ir yra tikra knyga.
Kokia buvo reakcija, kai paėmėte į rankas pirmąją savo išleistą knygą „Eglė žalčių karalienė“?
Ta knyga – mano startas, studentiškas darbas. Nesakyčiau, kad išėjo tobula, bet užteko pamatyti, kaip neregiai ją liečia, kaip džiaugiasi liesdami ne tik raides, bet ir paveiksliukus... Su tokia pat nuostaba regintys vaikai lietė Brailio raštu išbadytas raides. Jie negalėjo patikėti, kad neregiai šitaip skaito.
Būtent tada supratau, kad mano sugalvotos knygos edukuoja ir vienus, ir kitus. Kartu su „Egle žalčių karaliene“ prasidėjo ir edukacinės programos. Su matančiais vaikais ir šiandien mėginame užrištomis akimis skaityti. Kartais vaikai man sako: „Neregiai turi stebuklingų galių, nes skaito tamsoje.“ Neregiai gabūs, moka skaityti pirštais. Visada prisiminsiu, kaip nematančiai Saulei padovanojau knygą. Mergaitė ją atsivertė ir pradėjo skaityti, o šalia stovintis berniukas negalėjo patikėti, kad Saulė tikrai nemato. Ji netvėrė džiaugsmu, akimirką net pasijuto pranašesnė.
Tikrai nesakau, kad dabar visi turi mesti savo senuosius gyvenimus ir pradėti daryti gerus darbus, bet neabejoju, kad visada ką nors prasminga galima nuveikti ten, kur esi.
Turbūt šie projektai pakeitė ir Jūsų pačios gyvenimą?
Tikrai žinau, kad tai – mano misija. Iš pradžių atradimai buvo kitokie – supratau, kiek daug yra skirtingų pojūčių, nors daugelis mūsų grožį – kaip kas apsirengęs, kaip šypsosi, gražus ar negražus – suvokiame per regą. Neregiams tokie dalykai visiškai nesvarbūs. Tada ir supranti, kad vertingiausia yra gražus žmogaus vidus. Išmokau šypsotis vidumi, nes kitokios šypsenos neregiai nejaučia.
Kai susidūriau su neregių pasauliu, pasikeitė ir mano pačios gyvenimas, suvokiau, kad pritaikiusi savo gabumus ir patirtį galiu suteikti žmonėms džiaugsmo. Nuo pat pradžių tai buvo juodas darbas, ėjau į visišką nežinią, į nieką. Trejus metus įrodinėjau, kad mano darbas turi prasmę, kad verta dėl savo svajonės mesti patogią vietą, kad nebaisu viską paleisti ir eiti pirmyn. Dievas mane vedė tvirtai paėmęs už rankos.
Ką sau sakydavote, kai būdavo labai sunku?
Melsdavausi. Stipriausiai mane laikė tikėjimas. Ėjau du žingsnius į priekį ir vieną atgal, iki mano išleista Leonardo da Vinci pasakų knyga „Sparnuotos raidės“ buvo pripažinta gražiausia 2015 metų knyga. Tai buvo didžiausia dovana, įrodymas, kad einu teisingu keliu. Visada jaučiau stiprų neregių bendruomenės palaikymą – eik, daryk, kurk, mums tavo darbų reikia. Reginčių žmonių reakcija kartais nuvildavo: „Ak, juk tai knyga Brailio raštu! Ačiū Dievui, kad mūsų šeimai tokių nereikia.“
Knygų mugėje esu sutikusi netgi tokių, kurie leidinį bijojo paliesti, tarsi jis būtų užkrečiamas. Kai kurie vartė, grožėjosi, tačiau pirkti – ne, ačiū, nereikia. Kita vertus, ir pavartymas – jau žingsnis į pažinimą. Labai tikiu, kad reginčiųjų šeimoje atsidūrusi knyga gali paskatinti vaiką sužinoti apie kitokį, bet kartu labai panašų žmogų.
Pastebėjau, auga nauja, graži karta. Daugybė žmonių norėtų padėti, tačiau nežino – kaip. Man atrodo, kad svarbu atrasti savo talentus, įgyti patirties ir tik tada pradėti dalytis su kitais. Gal kuris nors moka rašyti ir gali viešai kalbėti apie opią problemą? O gal mezga ir gali numegzti kitam gydančias kojines? Kiekvienas iš mūsų turi talentų, tik reikia paleisti juos į laisvę.
Pastaruoju metu važinėjate po pasaulines knygų parodas. Ar daug tokių knygų, kokias leidžiate?
Bolonijos knygų mugėje turėjau mažytį savo kampelį, jis visada buvo pilnas žmonių. Lietuviškas knygas gyrė didžiausių pasaulio leidyklų vadovai. Parodose užsimezgę ryšiai jau duoda vaisių – su viena Vokietijos leidykla ruošiame vokišką Leonardo da Vinci pasakų leidimą. Man tai – svarbus laimėjimas, jis rodo, kad tiltai, kuriuos statau tarp reginčiųjų ir neregių pasaulių, vertingi.
Labai keista, kai dvi akis, dvi rankas ir dvi kojas turintys žmonės verkia dėl savo nelaimingo gyvenimo. Visada noriu jiems pasakyti: „Pažiūrėkit, nematantys žmonės puikiai dainuoja, kuria kompiuterio programas, sportuoja. Jie nesėdi, nebamba, jie nuolat įrodinėja, kad yra tokie kaip visi.“
Pasakojote apie edukacines programas – kai vaikams užrišate akis. Ar pati esate kada jas užsirišusi?
Daugybę kartų. Užrištomis akimis esu ėjusi į filmą, vaikščiojusi gatvėmis, žiūrėjusi spektaklį. Kai darai tai pirmą kartą, labiausiai bijai atsitrenkti į aštrius kampus. Erzina, kai daiktai atsiranda neįprastose vietose, nes negali jų rasti, tačiau po kurio laiko apsipranti, išmoksti erdvę pajusti, judesiai pagreitėja. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems įdomu sužinoti, kaip neregys valgo, kaip rengiasi, kaip eina į tualetą. Tai normalu, ir nereikia bijoti teirautis.
Neseniai vienas berniukas neregio paklausė, ar tas galėtų žaisti aklą vištą. Šalia sėdintis suaugęs žmogus jį iškart sudrausmino, bet juk nėra gėdinga klausti. Beje, mes visi nusprendėme, kad neregys šį žaidimą greičiausiai laimėtų.
Kai prieš septynerius metus pradėjau savo projektus, neregiai patys labai nenorėjo, kad apie juos kalbėčiau. Šiandien tie žmonės daug laisvesni, drąsiai gali pasakyti, ko jiems trūksta, ko labiausiai nori, apie ką svajoja.
Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių prisideda prie mano projektų, mato jų prasmę, pokytį. Kai į spaustuvę atnešu naują knygą, niekas nežino, ko laukti ir tikėtis. Dirbu su nerealia komanda, ji kiekvieną naują lapą kuria ir spaudžia su didžiausia meile.
Nematantys žmonės puikiai dainuoja, kuria kompiuterio programas, sportuoja. Jie nuolat įrodinėja, kad yra tokie kaip visi.
Ar pardavėte savo namą ant jūros kranto?
Ne, nusprendžiau, kad tame name negyvenu, turiu persikraustyti į mažą butą Vilniuje. Tikrai nesakau, kad dabar visi turi mesti savo senuosius gyvenimus ir pradėti daryti gerus darbus, bet neabejoju, kad visada ką nors prasminga galima nuveikti ten, kur esi. Man prasmė yra 24 darbo valandos per parą ir didžiulis tikėjimas tuo, ką darau. Jaučiuosi užaugusi. Tokia, kokia turiu būti.
