Niujorkas tapo jos namais, o mažesnieji Brodvėjaus teatrai – darbo vieta. Dar viena didelė Rasos svajonė išsipildė gegužę – Lietuvos žiūrovai išvydo režisierės su lietuvių aktoriais sukurtą spektaklį „Įrėžta gintare“.
Prieš tris dešimtmečius Amerikoje sėkmingai rodytas spektaklis, kuriame skambėjo lietuvių poetų eilės anglų kalba, grįžta į gimtinę. Jaučiatės jai skolinga?
Argi ne keista – 1989-aisiais pastačiau spektaklį pagal Salomėjos Nėries, Liūnės Sutemos, mano mėgstamos Janinos Degutytės, kitų senosios ir naujosios kartos poetų kūrybą, bet ne Lietuvoje ir ne lietuviškai? Man nuoširdžiai buvo įdomu pamėginti savo sumanymą įgyvendinti dar kartą, tik jau ne Niujorke, o Lietuvoje ir – originalo kalba. Ir vyras Juozas labai ragino: pastatei svarbų spektaklį, kodėl nenori jo parodyti Lietuvoje. Mudu su Juozu esame lietuviai, kas kad seniai išvykę. Norime kažką gražaus atiduoti šaliai, kuri saugo mūsų šaknis.
Rasa, Jūs išvykote iš Lietuvos vos trejų. Ar Jūsų atmintyje likę kokių nors prisiminimų apie gimtinę?
Mano tėvelis buvo Marijampolės muilo fabriko direktorius, bet gyvenome mes Kaune. Tėtis buvo baigęs ekonomikos mokslus, laisvai kalbėjo prancūziškai ir vokiškai, kadangi išmanė skaičius, į lietuvių kalbą vertė matematikos vadovėlius. Mama baigė gimnaziją ir toliau mokslų nesiekė, augino mus tris – mane ir du brolius Donatą ir Šarūną. Prisiminimų iš vaikystės Kaune likę nedaug. Atmintyje iškyla pro besisukančias duris einanti leopardiniu paltu vilkinti mama. Tetos vėliau man patvirtino, kad mama tokį paltą turėjo, o ir besisukančių durų Kaune tuo metu buvo.
Nežinau, kaip ir kodėl tėvelis pateko į vokiečių nelaisvę, tačiau iš jos negrįžo. Ne kartą mėginau sužinoti jo istoriją, nepavyko. Paskui meningitu susirgo ir mirė mama, – mažam vaikui prarasti abu tėvus yra tragedija. Dvi mamos seserys – Genė ir Marija – nusprendė bėgti iš Lietuvos, pasiėmė ir mus tris. Nedaug prisimenu iš tos tolimos kelionės, gal tik riedančio, arkliu traukiamo vežimo ritmą. O paskui – Vokietija, Bavarija, pabėgėlių stovykla. Atsimenu, kaip joje kūrėme žaidimus, teatrą. Gyvenome penki mažame kambaryje, buvusiuose barakuose. Tetos stovykloje gaudavo maisto paketų, artimųjų atsiųstuose siuntiniuose rasdavo cigarečių, šias išmainydavo juodojoj rinkoj į šviežius kiaušinius ar pieną.
Vokietijoje praleidome gal penkerius metus, tada su teta Marija laivu iškeliavome į Ameriką. Laive, prisimenu, buvo beprotiškai daug žmonių, o mes miegojome hamakuose. Žiūrėdavome filmas – iki šiol liežuvis man niekaip neapsiverčia sakyti „filmus“. Prisimenu Charlie Chapliną, „Paskutinį mohikaną“, Amerikos indėnų gyvenimas man pasirodė toks romantiškas. Tiesą sakant, iki šiol taip manau. Vieną dieną kilo audra, mačiau beprotiško dydžio bangas, stovėdama ant antrojo denio, jaučiau vandenyno jėgą ir grėsmę. Niekada to nepamiršiu.
Niujorke mus pasitiko giminės. Jie vos kalbėjo lietuviškai, nes iš Lietuvos buvo seniai išvykę, kartu sėdome į traukinį ir išvykome į Detroitą. Buvo 1950-ieji.
Tetą Mariją vadinome mama, ji mus įsivaikino. Tai nebuvo lengvi laikai – mama sunkiai dirbo mėsinėje ir tik vėliau galėjo imtis to, kas jai iš tiesų patiko – floristikos.
Į Niujorką atvykau su 500 dolerių ir dviem lagaminais. Visą dieną dirbdavau, o tada lėkdavau į atrankas.
Aš, baigusi mokyklą, pirmiausia Detroito universitete pradėjau studijuoti meną, tačiau įdomiau buvo vaidinti. Išmėginau tai lietuviškoje teatro trupėje, kuriai vadovavo tarpukario teatre dirbusi režisierė Zuzana Mikšienė. Ji skatino mano talentą, net užsakydavo pjesių vertimų, kad tik galėčiau vaidinti. Netrukus supratau – jei noriu ko nors iš tikrųjų pasiekti, privalau palikti Detroitą ir važiuoti į Niujorką.
Kaip Jus pasitiko didžiulis meno ir menininkų miestas?
Į Niujorką atvykau 1970-aisiais su 500 dolerių rankinėje ir dviem lagaminais. Turėjau rasti darbą, pavyko įsidarbinti viešųjų ryšių firmoje. Mano bosas turėjo be proto daug draugų Holivude, pas mus kartais užsukdavo Bette Davis, Cary Grantas. Visą dieną dirbdavau kompanijoje, o po darbo lėkdavau į atrankas, peržiūras, repeticijas. Jaunai – nesunku, visa tai man teikė daug laimės.
Vėliau įstojau į vieną iš Septynių seserų asociacijai (Seven Sisters association) priklausančių mokyklų – Smith koledžą studijuoti meno. Nuo pat įkūrimo šioje mokykloje mokosi tik moterys, ją baigė prezidentų Reagano ir vyresniojo Busho žmonos, taip pat žymios feministės Betty Friedan ir Gloria Steinem. Vaidybos, šokio, scenos kalbos ir mimų teatro specifikos dar mokiausi įvairiose studijose. Pavyzdžiui, garsiojoje 1945 metais vienos geriausių Amerikos teatro aktorių Utos Hagen įkurtoje „HB studio“. Taip jau nutiko, kad dabar ir pati joje dėstau.
Jūsų karjera prasidėjo mimų teatre. Kuo Jus žavi šis neįprastas teatro žanras?
Dalyvavau kuriant Richardo Morse’o mimų teatrą, jis tapo vienu žinomiausių Niujorke. Jame dirbau septynerius metus, tai buvo itin kūrybingas laikas. Mimams pjeses retai kas rašo, tad tekstus kūrėme patys. Mums gerai sekėsi – leidinyje „The New York Times“ pasirodydavo puikios recenzijos.
1979 metais gavome JAV Valstybės departamento pasiūlymą gastroliuoti Artimuosiuose Rytuose. Apvažiavome Alžyrą, Tunisą, Saudo Arabiją, Egiptą, Kuveitą, Izraelį, Siriją, Iraną ir Afganistaną. Tai buvo nelabai saugios, bet labai įdomios kelionės. Patyrėme įtampą Irane – gastroliavome prieš pat valdžios perversmą, o iš Afganistano išvykome prieš pat komunistų organizuotą perversmą.
Mimų teatras man visada patiko – mintis turi paversti judesiu, kad suprastų visi. Šiandienos žiūrovai teatre dažnai tingi mąstyti, jie mėgsta viską gauti ant lėkštutės. Mimai juos priverčia galvoti. Kai palikau mimų teatrą, jis gyvavo vos trejus metus. Ta patirtis man praverčia dabar statant savo spektaklius. Pasiilgstu mimų teatro, tad vis parašau kokią nors pjesę. Paskutinė vadinasi „Sand and Silence“ („Smėlis ir tyla“), joje papasakojau apie mimų teatro keliones po Rytus.
Išėjusi iš mimų teatro dirbote mažuose Brodvėjaus teatruose (Off-Broadway)? Kaip tampama šių ir didžiųjų, komercinių Brodvėjaus teatrų (Broadway) žvaigždėmis?
Daugelis dabar garsių aktorių pradėjo Niujorke, Brodvėjuje. Tada buvo pakviesti į Holivudą. Robertas de Niro, Al Pacino, Meryl Streep – visi jie vaidybos įgūdžius tobulino Niujorke. Šie aktoriai pinigų užsidirba Holivude, tačiau grįžta vaidinti ir į Brodvėjų – jame visiškai kita stilistika.
Jūs pati, dirbdama ne tokiuose komerciniuose mažuose Brodvėjaus teatruose, vis dėlto galėjote sau leisti įsigyti butą Niujorko centre?
Tik todėl, kad vaidinau, dirbau režisiere ir dėsčiau teatro mokyklose. Na, dar kartkartėmis padirbėdavau sekretore. Man tikrai labai pasisekė, ne visiems pavyksta išsilaikyti Niujorke.
Režisierė dirba sekretore?!
Niujorke aktoriai niekada negali žinoti, ar turės darbo. Jų šiame mieste yra apie 100 tūkstančių ir vos 4 procentai dirba visą darbo dieną. Aktoriai dirba taksistais, padavėjais, pardavėjais, kompiuterių specialistais, naktimis Niujorko finansų centrui Volstritui labai reikia darbuotojų. Aktoriams taip dirbti patogu: naktimis – prie kompiuterio, dienomis eina į atrankas arba repeticijas. Režisierių padėtis panaši. Mes retai užsibūname viename teatre, – tris, keturias savaites repetuoji, pastatai spektaklį ir eini į kitą teatrą.
Nustebome, kad Lietuvoje pastatyti tokį pat spektaklį kainuoja daugiau nei Niujorke, mažame Brodvėjaus teatre.
1989-aisiais Niujorko publikai sugalvojote parodyti spektaklį, kuriame skambėjo į anglų kalbą išversta lietuvių poetų kūryba. Kaip kilo tokia mintis?
Man visada patiko poezija. Kai pastačiau spektaklį pagal lietuvių poetų kūrybą, vyras Juozas davė mintį, kad galėčiau pagal poeziją sukurti ir modernesnį, šiuolaikiškesnį spektaklį. Iškart abu pagalvojome apie taksistus, buvome girdėję, kad jie turi savo poetų sąjungą. Nuėję apie tai pasikalbėti su sąjungos vadovais, likome nieko nepešę – jie pareikalavo pinigų. Tuomet šovė kita mintis – o jei pasidomėtume kalinių kūryba? Žinojau, kad su kaliniais dirba Balio Sruogos anūkė Aušrinė Bylaitė. Paskambinau jai, sako: „Kreipiesi ten, kur reikia, kaip tik kuruoju tokią literatūrinę programą.“
Pervertusi kalinių eiles, radau daug neįdomių dalykų, bet kai kas buvo tikrai vertinga. Ypač eilėraščiai, kuriuose justi Harlemo autentika. Kai kurie parašyti AIDS sergančių kalinių. Taip atsirado spektaklis „Užrakintos vizijos“, kuriame pasakojamos į kalėjimą pakliuvusiųjų istorijos, perteikiami jų ilgesys ir prisiminimai. Tame spektaklyje nebuvo nieko brutalaus. Dienos šviesą spektaklis išvydo 1996 metais, jame vaidino profesionalūs aktoriai, po kelerių metų jį norėjo rodyti vienas Brodvėjaus teatras, tačiau mums nepavyko rasti žmonių, kuriems priklausė eilėraščių autorystė. Labai gaila, kad taip nutiko – įdėjau į šį spektaklį daug jėgų ir širdies.
Regis, Jūs stengiatės žvelgti giliau...
Man įdomu kalbėti apie reiškinį kitaip, rasti kelią į jį iš kitos pusės. Kad ir dabar Lietuvoje, – dirbu gal ir ne visai įprastai, einu ilgesniu keliu, tačiau tai duoda gerų vaisių.
Lietuvoje vis dar moterų režisierių yra mažiau nei vyrų. Gal Niujorko teatruose padėtis kitokia?
Kuo didesni pinigai, tuo mažiau moterų, – nieko nauja nepasakysiu. Ne visoms taip pasiseka, kaip Julie Taymor, pastačiusiai beprotiškai išpopuliarėjusį miuziklą „Liūtas karalius“. Tai išskirtinio talento kūrėja, ji sumaniai panaudojo savo darbo Afrikoje ir Indonezijoje patirtį. Jos spektakliai – sėkmės istorijos. Tiesa, mažesniuose Brodvėjaus teatruose moterų režisierių yra daugiau nei didžiuosiuose.
Kartu statyti spektaklio Lietuvoje atvyko ir Jūsų vyras Juozas Kazlas. Jis – vienas didžiausių Jūsų palaikytojų ir rėmėjų. Ar niekada nekilo mintis judviejų meilės istoriją perkelti į teatro sceną?
Žinote, ką? Labai nustebome, kad Lietuvoje pastatyti tokį pat spektaklį kainuoja daugiau nei Niujorke, mažesniajame Brodvėjaus teatre.
Mudu su Juozu susitikome pas bendrus draugus. Nebuvau iš tų, kuri daug bendrauja su lietuviais, labai abejojau, ar tikrai verta eiti į vakarėlį, į kurį mane pakvietė lietuvė draugė gydytoja Daiva Bajorūnaitė. Vis dėlto nuėjau. Daiva rengė vakarėlį dviem savo draugams: Algiui Kaupui, rašytojo Juliaus Kaupo sūnui, jį pažinojau dar iš Detroito laikų, ir Juozui Kazlui, šio visai nepažinojau. Juozas į vakarėlį atvyko pavėlavęs pusantros valandos. Kai įėjo pro duris, mes visi baubėme „buuuuuu“.
Tame vakarėlyje mes su Juozu daug kalbėjomės, o paskui jis pakvietė mane kavos. Galvojau – šiaip sau, Juozas garsėjo tuo, kad mokėjo nerti tinklus, į kuriuos prigriebdavo visus lietuvius, pažindindavo juos vieną su kitu. Pamaniau, kad ir mane nori įtraukti, bet kai pakvietė dar ir į kiną, supratau, jog tai – rimčiau. Draugavome trejus metus, man atrodė – per ilgai.
Krizė mūsų santykius ištiko, kai išvykau gastrolių į Islandiją – svarstėme, ar dar draugausime, ar geriau viską nutraukti. Man juk – nebe devyniolika, netgi ne trisdešimt... Tačiau sprendimas atėjo kitoks, ir aš dėkoju Dievui už tokį gerą vyrą. Geresnio nė įsivaizduoti negalėčiau. Buvo metų, kai teko gyventi atskirai, nes Juozas dirbo tarptautinėse organizacijose ESBO ir Jungtinių Tautų vyresniuoju pareigūnu, tad buvo išvykęs į misijas Bosnijoje ir Kosove, vėliau metams išvažiavo į Lietuvą, 2014–2015 m. dirbo Ukrainoje.
Tuomet rašėme vienas kitam elektroninius laiškus, skambinome, o vasaromis važiuodavau ten, kur būdavo Juozas. Arba mudu susitikdavome kokiame nors Europos mieste – Paryžiuje, Londone, Stambule, Romoje. Mums jau gerokai per septyniasdešimt, o mūsų santykiai tampa vis romantiškesni. Visada sakau, kad draugai yra svarbu, bet dar svarbiau turėti artimą žmogų.
