Auksinė mergaitė
Sylvia Plath gimė Bostone, Masačusetso valstijoje, universiteto profesoriaus ir jo buvusios studentės šeimoje. Jos tėvas Otto Plath‘as, vokiečių kilmės amerikietis, dėstė biologiją ir entomologiją Bostono universitete, o motina Aurelia Schober Plath tame pačiame universitete vedė sekretorių kursus. Kai Plath‘ams gimė antrasis vaikas – sūnus Warrenas, šeima persikėlė gyventi į Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusį Vintropą (Winthrop). Pačios poetės žodžiais tariant, pirmi devyneri jos vaikystės metai buvo tarsi laivas butelyje – gražūs, nepasiekiami, kupini įvairių vaikiškų džiaugsmų: kriauklių rinkimo, jūrų žvaigždžių auginimo stiklainiuose, istorijų apie undines.
Sylvia nuo mažumės tryško kūrybiškumu ir ambicijomis. Mergaitei buvo vos aštuoneri, kai laikraščio „Boston Herald“ vaikų skiltyje pasirodė pirmasis jos eilėraštis. Netrukus pasipylė publikacijos ir kituose žurnaluose bei laikraščiuose. Negana to, Sylvia buvo apdovanota ir dailininkės talentu, už piešinius pelnė ne vieno konkurso apdovanojimą. Anksti patyrė ir pirmą skaudų išbandymą – dėl diabeto komplikacijų mirė jos tėvas.
Artimo žmogaus netektis atvėrė širdyje tuštumą. Tobulas mergaitės pasaulis skilo, tikėjimas Dievu susvyravo ir daugiau negrįžo. Sylvia tėvą tarsi sudievino, o vėliau ir vyro ieškojo tokio, kuris galėtų prilygti neprilygstamajam. Kartu ji tramdė ir slėpė nuoskaudą, kad tėvas apleido, paliko be apsaugos. Šiuos prieštaringus jausmus liudija S. Plath poezija, o ryškiausiai – kontroversiškas eilėraštis „Tėvelis“.
Našle likusi A. Plath su vaikais persikėlė gyventi į Velslį (Wellesley), susirado mokytojos darbą ir įsikūrė akademinės bendruomenės mėgstamame rajone. S. Plath lankė Bradfordo vidurinę mokyklą (Bradford Senior High School). Pasižymėjo aukštu intelektu, jai puikiai sekėsi daugelis disciplinų, gaudavo aukščiausius įvertinimus, tačiau ilgainiui dėl to kilo problemų, nes nepajėgdavo susitaikyti su menkiausiu „pralaimėjimu“.
Baigusi mokyklą, Sylvia įstojo į Nortamptone (Northampton) esantį Smith koledžą, ten vėl skynė akademines pergales. Be to, redagavo koledžo laikraštį ir rimtai ruošėsi rašytojos karjerai. S. Plath dėl išskirtinių gabumų vadinta auksine mergaite.
Studijuodama Sylvia kasdien, kartais – net po du kartus per dieną, rašydavo motinai laiškus, kaip buvo įpratusi nuo mažens. Šie laiškai – tai detalios jos kasdienybės ataskaitos. Laiško puslapius mergina primargindavo iki kraštų, kartais žodžiai net užlipdavo ant voko.
Pernelyg glaudus motinos ir Sylvios emocinis ryšys galėjo būti viena iš anksti Sylviai pasireiškusios depresijos priežasčių.
1975 m. publikuoti motinos kruopščiai atrinkti Sylvios laiškai, – knyga „Letters home“ („Laiškai namo“) turėjo savotiškai grąžinti dukrai gerą vardą, mat daugelis tapatino S. Plath su pagrindine depresyvaus jos romano „Stiklo gaubtas“ heroje – keista, depresija sergančia, nusižudyti mėginančia mergina.
Deja, laiškai nepadėjo sukurti trokštamos „normalumo“ aureolės, priešingai – atskleidė patologišką motinos ir dukters simbiozę. Buvo iškelta hipotezė, kad pernelyg glaudus jų emocinis ryšys galėjo būti viena iš anksti Sylviai pasireiškusios depresijos priežasčių. Mergina nuolat stengėsi išsilaisvinti iš dusinamo motinos glėbio. Manoma, kad S. Plath poezijoje pasikartojantys stingdančio žvilgsnio medūzos ar šalto mėnulio vaizdiniai reprezentuoja motiną – esą ji galėjo būti sunkiai emociškai pasiekiama, neempatiška.
Su pagyrimu baigusi studijas Smito koledže, Sylvia laimėjo Fulbraito stipendiją studijuoti moterims skirtame Kembridžo universiteto Niunamo koledže (Newnham College University of Cambridge) ir išvažiavo į Europą. Studijų metais (1955–1957 m.) mergina toliau kūrė poeziją, rašė į universiteto laikraštį, o per atostogas keliaudavo po Europą.
1956 m. viename universiteto vakarėlyje S. Plath sutiko dvejais metais vyresnį anglų poetą Tedą Hughesą. Aristokratiško profilio, veriamo žvilgsnio, su atkaklumą rodančiu atsikišusiu smakru ir liūtiškais karčiais – toks vyras niekada neištirptų minioje. Dviejų menininkų pažintis buvo ekscentriška – mergina iki kraujo įkando vaikinui į skruostą, o Tedas nutraukė jai auskarus. Savo dienoraštyje Sylvia rašė: „Tai buvo vienintelis tokio dydžio žmogus kambaryje – didelis kaip jo eilėraščiai...“
Nors ir įsimylėjusi, S. Plath laiškuose motinai yra ne itin teigiamai užsiminusi apie savo aistros objektą: „Jis yra daiktų ir žmonių laužytojas.“ Visgi impozantiškas poetas Sylvią taip apakino, kad ji nepaisė viduje kirbančios nuojautos, jog šie santykiai gali būti pražūtingi. S. Plath didžiavosi „užkariavusi“ šį galingą vyrą, kalbantį „dievo griaustinio balsu“. Ji didžiuodamasi rašė: „Aš įveikiau Tedo kiautą – žiaurumo, negailestingumo, kietumo kaukę.“
Mergina matė, kad šis pasaulio klajūnas nelinkęs rūpintis žmonėmis, bet tikėjosi jį prisijaukinti ir išmokyti rūpestingumo. Viename interviu poetė sakė, kad jiedu rašė vienas kitam eilėraščius, ir tai tapo juos jungiančia gija. Ankstyvoje vaikystėje netekusi tėvo, S. Plath nesąmoningai ieškojo saugumo, tėviškos globos ir tikėjo tai suradusi kai sutiko šį vyrą.
Tarp šeimos ir kūrybos
Nuo pažinties praėjus vos keturiems mėnesiams, T. Hughesas ir S. Plath susituokė. Bažnytinė jungtuvių ceremonija vyko Anglijoje, medaus mėnesio jaunavedžiai vyko į Ispaniją, paskui grįžo į studijų vietą. Į savo išrinktąjį jaunoji žmona žvelgė dievinamu žvilgsniu: „Viskas, ką darau su Tedu ar Tedui, net jei tai – drabužių lyginimas ar maisto gaminimas, yra apgaubta dangiškos šviesos.“
1957 m., kai Sylvia baigė koledžą, pora nusprendė išvykti į JAV. S. Plath ėmė dėstytojauti savo buvusioje alma mater – Smith koledže, bet netrukus įsitikino, kad po darbo lieka mažai jėgų kūrybai. Tai kėlė jai liūdesį ir nusivylimą.
Po metų sutuoktiniai persikėlė gyventi į Bostoną. Dalį dienos S. Plath dirbo Masačusetso pagrindinės ligoninės Psichiatrijos skyriaus registratore, o vakarais lankydavo poeto Roberto Lowello vedamus kūrybinio rašymo seminarus. Tuo metu jos eilėraštis „Noktiurnas“ ir dar keli kiti pateko į prestižinį JAV žurnalą „The New Yorker“. S. Plath kūryba taip pat publikuota leidiniuose „Harper‘s“, „The Spectator“ ir „The Times Literary Supplement“.
1959 m. Sylvia ir Tedas keliavo po JAV ir Kanadą. Kurį laiką jiedu buvo apsistoję Saratoga Springse įsikūrusioje Yaddo menininkų kolonijoje, ten galėjo atsiduoti kūrybai nevarginami buities rūpesčių.
Tais pačiais metais Sylvia ėmė lauktis, tad pora grįžo į Angliją, apsistojo Londone. 1960 m. jiems gimė dukra Frieda. Londone S. Plath publikavo pirmąjį poezijos rinkinį „Kolosas ir kiti eilėraščiai“, šis buvo giriamas dėl virtuoziškumo ir individualumo.
Netrukus Sylvia vėl pastojo, tačiau antrasis nėštumas baigėsi nelaimingai – moteris patyrė persileidimą. Po daugelio metų iš jos psichoanalitikei rašytų laiškų paaiškėjo, kad prieš persileidimą Sylvią buvo sumušęs vyras.
Vis dėlto ši santuoka gyvavo toliau, o po dvejų metų Hughesams gimė sūnus Nicholas. S. Plath neišvengiamai turėjo derinti rašytojos ir namų šeimininkės vaidmenis, ir tai jai kėlė nuolatinį vidinį konfliktą. Tada moterys buvo regimos kaip namų šeimininkės, geriausiu atveju – kaip mokytojos arba sekretorės, o kūrėjo karjera buvo iš esmės suvokiama kaip vyrų prerogatyva. Tad Sylvios kūrybinės ambicijos, susidūrusios su realybe, ėmė silpti, poetei pradėjo nesisekti.
1961 m. Hughesai nusprendė persikelti gyventi į mažesnį miestelį – Devone esantį Nort Totoną (North Tawton), o savo butą Londone išnuomojo poetui Davidui Wevillui ir jo žmonai Assiai Gutmann Wevill. D. Wevillas buvo jau trečias oficialus šios tada trisdešimt ketverių metų moters sutuoktinis. Juodaplaukė gražuolė lyginta su aktorėmis Sophia Loren ir Elizabeth Taylor. Gundanti ir laisvamaniška Assia tuoj pat krito T. Hughesui į akį, o ši irgi nebuvo jam abejinga. Užsimezgęs romanas tapo didelės griūties pradžia.
Brunetė ar blondinė?
Argi trivialus klausimas – būti brunete ar blondine – galėjo rūpėti rašytojai? Be jokios abejonės! Tai buvo nuolatinė Sylvios dilema. 1954 m. darytoje fotografijoje užfiksuota paplūdimyje Marilyn Monroe poza įsitaisiusi paslaptingai besišypsanti platininė blondinė. Ji vilki baltą dviejų dalių maudymosi kostiumėlį, lūpos – ryškiai raudonos spalvos. Nuotrauka skleidžia vasarišką nuotaiką, jos herojė atrodo atsipalaidavusi ir gerai nusiteikusi.
Viliokišką Sylvią įamžino tuometis jos vaikinas Gordonas Lameyeris. Smith koledžo studentė buvo ką tik grįžusi iš McLeano psichiatrijos ligoninės, – ten pateko 1953 m. vasarą pabandžiusi nusižudyti.
Ligoninėje mergina gydyta šešis mėnesius, jai taikyta elektrošoko terapija, leistos insulino injekcijos. Ligą išprovokavo S. Plath perfekcionizmas, menkiausia nesėkmė merginai baigdavosi didele vidine krize ir bandymais susidoroti su savimi „nevykėle“. Taigi platininė galva buvo tarsi Sylvios atgimimo simbolis. Išorinės S. Plath metamorfozės buvo susijusios su gilesnėmis savivokos problemomis ir tapatybės paieškomis.
Gyvenimo posūkius lydėjo kardinalūs išorės perversmai. Keisdama plaukų spalvą, ji bandė pakeisti save, tapti kita asmenybe. Mūsų herojės įsivaizdavimu, rimta rašytoja turi būti tamsiaplaukė. Tuo metu, kai norėjo teikti prašymą stipendijai gauti, Sylvia savo motinai rašė: „[...] mano rudaplaukė asmenybė yra labiausiai atsidavusi mokslui, žavinga ir rimta, šiais metais kreipdamasi stipendijos turėčiau atrodyti kukli ir diskretiška.“
Dviejų menininkų pažintis buvo ekscentriška – mergina iki kraujo įkando vaikinui į skruostą, o Tedas nutraukė jai auskarus.
Savo draugui G. Lameyeriui ji rašė: „Esu įsitikinusi, kad mano rudaplaukė asmenybė nugalės šiais metais.“ Vis dėlto amžininkai ją matė kitokią. Štai poetė Anne Sexton – su ja S. Plath lankė poezijos dirbtuves – po daugelio metų bendramokslę prisiminė kaip talentingą, įžvalgią, keistą ir mielą blondinę.
Amžininkų prisiminimai apie poetę apskritai sukelia jausmą, kad skaitai pasakojimus apie visiškai skirtingas asmenybes. Pernai Vašingtone, Nacionalinėje portretų galerijoje (The National Portrait Gallery), atidarytoje parodoje „One Life. Sylvia Plath“ („Vienas gyvenimas. Sylvia Plath“, ji veikia iki šiol) eksponuojama poetės vaikystės laikų relikvija – ilga kaštoninių plaukų uodega. Kai Sylviai buvo beveik trylika metų, įspūdingą plaukų uodegą nukirpo mama. Kartais mamos išsaugo dukterų plaukų sruogas kaip jų vaikystės dienų prisiminimą ar atsisveikinimo su iliuzijomis ir įžengimo į suaugusiųjų pasaulio ženklą.
Vis dėlto šis artefaktas keistai jaudino ir net savotiškai šiurpino lankytojus, kai kurie S. Plath gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai netgi buvo linkę įžvelgti užuominą apie nukirstą kūrybiškumą. Šiuo atveju galima prisiminti ir biblinę istoriją, kaip Dalila nukirpo Samsonui plaukus ir taip atėmė jo magiškas galias.
Sylvios visą gyvenimą neapleido įsitikinimas, kad mama nepritarė jos kūrybinio kelio ir vyro, nevaržomos prigimties poeto, pasirinkimui. A. Plath būtų patikę, jei dukra būtų pasirinkusi praktiškesnę, daugiau stabilumo teikiančią profesiją. Ir daugeliu atvejų auksinė mergaitė stengėsi būti tokia, kokią ją norėjo matyti aplinka, nors širdis sakė ką kita.
Taigi visiškai aišku, kodėl rašytoją taip domino tapatybės tema. Jai daug dėmesio Sylvia skyrė ir savo baigiamajame studijų darbe „Magiškas veidrodis. Antrininko tyrimas dviejuose F. Dostojevskio romanuose“.
Dualistinę pasaulėjautą, mirties ir gyvenimo instinktų kovą atspindėjo ir rašytojos kūryba, ir asmeninis gyvenimas. Jos vyras Tedas yra rašęs: „Niekada nemačiau, kad ji kam nors atskleistų tikrąją savastį – išskyrus galbūt tris paskutinius gyvenimo mėnesius.“ Atrodo, kad poetė stengėsi visiems įtikti ir patikti tikruosius jausmus, norus, poreikius dangstydama įvairiomis kaukėmis, mandagybėmis, ir tik priešmirtinėje poezijoje prasiveržė jos tikroji, gaivališka savastis. Sylvios dienoraštyje yra toks retorinis klausimas: „Kaip gali būti tokia daugybe skirtingų moterų tokiai daugybei žmonių, oi tu, keista mergaite?”
Grandininė reakcija
Regis, visą gyvenimą S. Plath pavojingai flirtavo su mirtimi. Eilėraštyje „Lady Lazarus“ („Prisikėlusioji“) poetė, išvertus pažodžiui, rašė: „Mirimas yra menas, kaip ir visa kita. Ir aš tai moku ypač gerai.“ Pirmą kartą ji bandė atimti sau gyvybę būdama vos dešimties metų. Kyla klausimas, kas turėjo atsitikti dešimtmetei mergaitei, kad ryžtųsi nutraukti savo gyvenimo siūlą? Suicidinės mintys Sylvią aplankydavo kaskart, kai susidurdavo su nesėkme. 1951 m. laiške motinai ji su kartėliu rašė: „Vienintelė tylinti moteris yra mirusi moteris.“
Antrą – jau minėtą – kartą mergina ranką prieš save pakėlė studijuodama Smith koledže. Dvidešimtmetė buvo pakviesta vieną vasaros mėnesį padirbėti Niujorko žurnalo „Mademoiselle“ redaktore, bet ši patirtis jai paliko slogų įspūdį. Negana to, Sylvia praleido galimybę dalyvauti susitikime su dievinamu Velso poetu Dylanu Thomasu. Dar viena nesėkmė – S. Plath nebuvo priimta į Harvardo universiteto vasarą organizuojamą rašymo seminarą.
Visa tai panardino Sylvią į gilią depresinę būseną. Grįžusi į motinos namus, mergina susirado buteliuką migdomųjų tablečių, išgėrė jų saują ir pasislėpė rūsyje. Laimei, po trijų dienų policijos ir motinos paieškų rasta dar gyva. Ši patirtis – S. Plath depresinės literatūros pirmtaku laikomo romano „Stiklo gaubtas“ pagrindas.
1962 m. rašytoja, kai su vaikais grįžo į Londoną ir išsinuomojo butą netoli to, kuriame jos vyras sulaužė santuokos įžadus su meiluže, taip pat smarkiai kentėjo nuo depresijos. Gydytojas Johnas Horderis bandė įtikinti Sylvią gydytis ligoninėje, tačiau nesėkmingai, tad tiesiog skyrė antidepresantų ir rado slaugę, kuri padėtų rūpintis vaikais.
1962–1963 m. metų žiema Anglijoje buvo viena šalčiausių per kelis dešimtmečius. Užšalo net vandentiekis, o Hughesų vaikai nuolat sirgo. Sylvia, pervargusi nuo buities, išsekinta miego trūkumo, priklausoma nuo migdomųjų ir kupina nuoskaudų, su įkarščiu vieną po kito rašė niūrius eilėraščius. Jau šešis mėnesius ji nebegyveno su vyru. Tuo metu šis blaškėsi tarp kelių gražuolių negalėdamas apsispręsti, kurią pasirinkti.
Negana to, 1962 m. pabaigoje dvi Amerikos leidyklos atmetė S. Plath pusiau autobiografinį romaną „Stiklo gaubtas“. Leidėjai tiesmukai pranešė, kad jiems nepriimtina ta romano dalis, kurioje pasakojama merginos bandymo nusižudyti istorija. Paradoksalu, bet tik 1971 m. JAV išleistas šis romanas ilgai išbuvo skaitomiausių knygų sąrašo viršuje. O štai Anglijoje „Stiklo gaubtas“ Victorios Lucas slapyvardžiu publikuotas likus mėnesiui iki autorės mirties.
Vieną šaltą vasario rytą slaugė pasibeldė į S. Plath buto duris, tačiau jos niekas neįleido. Tik su kitų žmonių pagalba moteriai pavyko patekti į vidų. Rašytoją jie rado sukniubusią – nusinuodijo dujomis. Prieš tai poetė kruopščiai užklijavo durų angas, kad dujos nepasiektų miegančių mažamečių atžalų. Prieš mirtį ji dar paliko savo vaikams pieno ir sviestu užteptos duonos. Našlaičiais liko vienų metų Nicholas ir trejų Frieda. Jų motinai tebuvo trisdešimt.
Eilėraščiai pribloškė skaitytojus ir kritikus genialia kalbine raiška, siurrealistiniais vaizdiniais ir niūria išpažintimi.
Kai kurie poetės draugai tvirtino, kad šis desperatiškas veiksmas buvo jos pagalbos šauksmas, nes virtuvėje rastas raštelis: „Paskambinkite gydytojui Horderiui.“ Teisėsaugos pareigūnams ir psichoanalitikui jokių abejonių dėl Sylvios poelgio nekilo – esą ji nebuvo pasilikusi jokios galimybės išsigelbėti.
Toli gražu ne šventas T. Hughesas turbūt patyrė šv. Sebastijono dalią – į jį skriejo strėlės iš visų pusių. Neištikimas vyras ne tik buvo nebyliai smerkiamas – feministė poetė Robin Morgan savo eilėraštyje „Arraignement“ („Kaltinimo pateikimas“) Tedą kaltino dėl poetės mirties.
Ar bandydamas išpirkti kaltę, ar dėl to, kad gavo velionės žmonos literatūrinį palikimą, T. Hughesas po dvejų metų išleido jos eilių rinkinį „Arielė“ („Ariel“). Eilėraščiai pribloškė skaitytojus ir kritikus genialia kalbine raiška, siurrealistiniais vaizdiniais ir niūria, kone krauju rašyta išpažintimi. Daugybė moterų atpažino savo jausmus – pyktį, gėlą ir neviltį.
Deja, ši pomirtinė šlovė, kaip ir 1982 m. skirta Pulitzerio premija, S. Plath nebegalėjo paguosti. Beje, Sylviai pirmajai iš rašytojų ši reikšminga literatūrinė premija skirta po mirties. Viešai smerkiamas ir kaltinamas dėl žmonos mirties T. Hughesas vieną po kito išleido jos poezijos rinkinius. Argi ne ciniška, kad visos teisės į S. Plath kūrybą atiteko būtent T. Hughesui – žmogui, pirmiausia kaltinamam dėl tragiškos poetės mirties. O priežastis paprasta – Sylvia ir Tedas nebuvo oficialiai išsituokę. Vis dėlto jis nebijojo būti smerkiamas – atrinko publikuoti net tuos eilėraščius, kuriuose žmona lieja neapykantą jam.
Tiesa, poetės gerbėjai niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad ant jos kapo paminklinio akmens buvo įrašyta ne mergautinė, o santuokinė pavardė. Ši būdavo negailestingai nutrinama, vos tik atsirasdavo. Antrosios feminizmo bangos atstovės Amerikoje padarė S. Plath savo ikona.
Tragiška Sylvios mirtis suveikė tarsi užkratas. Prasidėjo tiesiog grandininė reakcija. Po šešerių metų iš gyvenimo pasitraukė moteris, dėl kurios poetė buvo palikta savo vyro. Dar šiurpiau – kartu su savimi A. Wevill iš šio pasaulio išsivedė ketverių metų dukrelę, kurios buvo susilaukusi su T. Hughesu.
Žinoma, kad ji irgi kentėjo nuo depresijos, nes mylimasis vis dėlto nesusiejo savo gyvenimo su ja, neskyrė dėmesio mažajai dukrelei. Sulaukęs 47-erių metų, savižudybe gyvenimą baigė ir Nicholas Hughesas, – jis dirbo Aliaskoje biologu. Priežasčių žengti šį žingsnį galėjo būti įvairių, bet įtakos tam greičiausiai turėjo motinos ambivalencija, tragiška gyvenimo baigtis ir dramatiška tėvų gyvenimo istorija.
S. Plath atminti T. Hughesas parinko tokią epitafiją: „Net tarp nuožmių liepsnų auksinis lotosas gali būti pasodintas.“ Ir saulėtą dieną, ir mėnesėtą naktį išsiskleidžiantis lotoso žiedas – šviesos, tyrumo ir vilties simbolis. O vilties negali įveikti net Tanatas.
