Justinai, esate baigęs hidrologijos ir meteorologijos studijas, bet šiuo metu daugiau dėmesio skiriate klimatologijai. Prognozuoti tai, kas vyks po 100 ar 1000 metų, ko gero, saugiau, nei numatyti, kokie orai bus kitą savaitę, nes niekas negali tų prognozių patikrinti.
Na, taip, dažnai išgirstu replikų, esą kaip galime numatyti, kas bus po 50 metų, jei nesugebame atspėti, kokie orai bus rytoj (juokiasi). Iš tiesų meteorologija apima labai daug – ir chemiją, ir fiziką, ir matematiką, o orų prognozės yra tik vienas iš praktinių jos taikymo būdų. Klimatologija tiria ilgalaikius, globalius pokyčius, cheminę atmosferos sudėtį ir tai, kaip ta sudėtis keičia visos planetos klimatą. Stebėdami žmonijos elgesį, taikome įvairius prognozavimo modelius ir sudarome ateities scenarijus. Esu tarsi debesų piemuo, nes tenka nuolat sekti informaciją apie klimato kaitą, orus, vandenynus, debesis ir pan. Tiesa, man debesų ganymas – kasdienis darbas, o ne svajojimas, kaip yra daugumai.
Kai kurie ekoskeptikai teigia, kad klimato kaitą sukelia labiau ne žmonių veikla, o natūralūs gamtos reiškiniai – kintantis Saulės aktyvumas, ugnikalnių veikla. Ilgalaikių klimato pokyčių būta ir anksčiau. Štai X–XIII a. orai buvo pastebimai atšilę, o netrukus šį viduramžių optimumu vadintą laiką pakeitė mažasis ledynmetis – XIV–XVIII a. Net yra išlikusių piešinių, kuriuose užfiksuoti ant Temzės upės slidinėjantys žmonės.
Saulės aktyvumo ciklus žmonės pradėjo stebėti XVIII a., jie išties keičia klimatą. Ugnikalnių įtaka taip pat nemaža. Vieno išsiveržimas gali atšaldyti klimatą visoje Žemėje dvejiems metams. Vyksta svyravimai ir vandenyne. Labai didelį poveikį daro El Nino reiškinys – nuo Pietų Amerikos Australijos link nustoja tekėti šaltoji Humbolto srovė. Tai kartojasi maždaug kas 6–11 metų ir gali pašildyti visą planetą maždaug metams. Dar svarbesni yra astronominiai veiksniai: kokia yra Žemės orbita – apvali ar elipsinė, koks ašies pasvirimo kampas. Visa tai lemia pasikartojančius ledynmečius. Paskutinis buvo prieš 12 tūkst. metų. Geologai sako, kad nėra ko bijoti atšilimo, nes vis tiek neišvengiamai ateis ledynmetis. Taip, jis ateis, bet tik po 10 tūkst. metų. Žmonija jo gali tiesiog nesulaukti. Natūralūs pokyčiai nuo sukeltų mūsų veiklos skiriasi tuo, kad yra cikliški – tarkim, Saulės aktyvumas kinta kas 11 ir kas 24-erius metus, jį galima prognozuoti – tai šyla, tai šąla. Dėl žmonių veiklos klimatas šyla stabiliai ir gana greitai. Per viduramžių optimumą buvo pašiltėję vos 0,2 ar 0,3 laipsnio, o dabar temperatūra trigubai didesnė. Nėra ko net lyginti tų dalykų. Ledynų gręžinių tyrimai rodo, kad per 800 tūkst. metų niekada nebuvo tiek CO2 ir tokių temperatūros pokyčių.
Žmonės mėgsta skųstis, kad anksčiau ir žiemos buvo šaltesnės, ir vasaros malonesnės, o tokios audros ir potvyniai, kokie kasmet krečia visą pasaulį, kildavo kur kas rečiau. Tik ar žmogaus gyvenimas nėra per trumpas pastebėti klimato pokyčius?
Viskas vyksta taip greitai, kad kai kurie pokyčiai jau pastebimi plika akimi. Tiesa, jie nėra vienodi visame pasaulyje. Kuo arčiau ašigalių, tuo sparčiau kinta temperatūra. Tarkim, Arktis per 150 metų sušilo 4 laipsniais. Pokyčiai priklauso ir nuo sezonų. Lietuvoje labiausiai šyla žiemos. Anksčiau jos buvo gilesnės ir ilgesnės. Dabar Kalėdos dažniausiai būna besniegės, šiltos ir lietingos, paskui atšąla, bet kovą sniego ir vėl nelieka. Jau senokai matėme dideles pusnis, netgi kelius tenka valyti kur kas rečiau. Prognozuojama, kad jau po 50 metų vidutinė žiemos temperatūra Lietuvoje bus teigiama.
Vasarą vidutinė temperatūra paaugo 0,7 laipsnio, bet svyruoja labiau ir dažniau. Anksčiau tokių vasarų, kai kaitra pakildavo iki daugiau nei 30 laipsnių, būdavo kas trejus ketverius metus, o dabar tai nutinka kasmet. Tropinių naktų, kai temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių, iki 1990 metų Vilniuje neužfiksuota nė vienos, dabar jų būna kas kelerius metus. Nuo 2000-ųjų turime ypač daug įvairių rekordų, bet prie to priprantame. Jei žiema užsibūna ilgiau nei iki kovo pradžios, stebimės, kas čia nutiko.
Gyvulininkystė yra viena taršiausių sričių. jai plėtoti reikia daug vandens. Kai kur jau kyla konfliktas tarp žmonių ir galvijų poreikių.
Sako, kad, keičiantis klimatui, Lietuva taps viena patraukliausių vietų gyventi ir keliauti. Jau dabar čia atvyksta vis daugiau turistų, norinčių pasislėpti nuo kaitros ir pasimėgauti gaivia žaluma.
Lietuvos klimato turizmo indeksas tikrai auga. Žiemos nebėra atšiaurios, vasaros dar nėra alinamos, nekamuoja sausros, neturime ir, panašu, ilgai neturėsime problemų su geriamuoju vandeniu. Bėda tik ta, kad, be gamtos, neturime kitų traukos objektų – nei išskirtinio kulinarinio paveldo, nei garsių istorinių vietų. Be to, naivu viską matuoti savo asmeniniais poreikiais. Šiltos žiemos gal ir gerai, jei nenori mokėti už šildymą, bet ūkininkauti jos nepalankios, nes iššunta žiemkenčiai, neiššąla kenkėjai, pirma laiko susiformavus pumpurams žūsta sodų derlius. Šiltomis žiemomis lengviau dauginasi ir plinta įvairūs virusai, daugėja sergančiųjų infekcinėmis ligomis.
Paprognozuokime, kas nutiks pasaulyje, jei temperatūra ir toliau kils?
Metinės temperatūros pokytis vos vienu ar dviem laipsniais yra daug. Panašiai kaip su žmogaus kūno temperatūra. Jei ji pakyla iki 37,6–38,6 laipsnio, tu jau rimtai sergi. Vandenynui pašiltėjus 0,8 laipsnio, pradėjo masiškai žūti koralai. Ir nors jie sudaro vos 0,1 proc. vandenyno, juose veisiasi net 25 proc. vandenyno gyvybės! Be to, kyla vandenynų vandens lygis. Tai vyksta dėl dviejų priežasčių – šildamos vandens molekulės plečiasi, dėl to vanduo užima didesnį tūrį, antra – tirpsta ledynai, ypač Grenlandijos. Jei pastarasis ištirptų, vandens lygis pakiltų apie 6 ar 7 metrus. Tai gali nutikti po 300–500 metų.
Dabar pasaulinio vandenyno lygis pakilęs 20 cm, jei pakils, kaip prognozuojama, iki metro, kai kurios salos ar net valstybės, tarkim, Gango deltoje esantis Bangladešas arba Olandija, gali apskritai išnykti. Dingtų ir mūsų Rusnė, Dreverna, iki pat Šilutės telkšotų vanduo. Pastebime, kad tos pasaulio vietos, kurios yra sausos, tampa dar sausesnės, o drėgnos – dar drėgnesnės. Esame perteklinio drėkinimo zonoje, ir lietaus vis daugės, nes, šylant klimatui, atmosferoje kaupiasi daugiau vandens garų.
Pietų Europoje, Afrikoje lietaus, atvirkščiai, vis mažės. Jau dabar ten ima stigti geriamojo vandens, kamuoja sausros. Vandens krizė gilės ir dėl kylančio vandenyno, mat tada druskingas vanduo infiltruojasi į požeminius sluoksnius, dėl to pakrantės zonose mažėja gėlo vandens ištekliai. Atsiras klimato migrantų. Štai vienos Ramiojo vandenyno salos gyventojai jau nusipirko žemės Fidžio salyne, kad turėtų kur persikelti, kai bus užtvindyti. Iš tų kraštų, kur trūksta gėlo vandens, žmonės pajudės ten, kur galima išgyventi, bet tokių vietų nebus labai daug. Deja, iš pabėgėlių krizės matyti, kad žmonės nemoka ir nenori dalintis savo gerove su atvykėliais. Šių daugės, maisto mažės, tad natūralu, kad kils daugybė konfliktų. Jei tie konfliktai peraugs į karus, žmonės išsinaikins anksčiau, nei išmirtų nuo bado.
O gal Žemė vis dėlto atras būdą tai sureguliuoti?
Kai kurie mokslininkai laikosi šios Gajos vardu vadinamos teorijos, pagal kurią planeta turėtų pati susitvarkyti. Žemė tikrai yra save reguliuojanti sistema, ji ieško balanso, dėl to išsikrauna audromis, sausromis, uraganais. Jei padidėja CO2 kiekis, sparčiau ima augti miškai, jie tą anglies dvideginį sugeria. Jei miškai išdega, didesnį kiekį šių dujų sugeria vandenynai. Deja, jei CO2 per daug, vandenynai ima rūgštėti, nyksta kai kurios augalų ir gyvūnų rūšys. Žmogaus daromas poveikis per greitas ir per didelis, kad planeta spėtų pati susireguliuoti.
Jei pasaulinio vandenyno lygis pakils, kaip prognozuojama, iki metro, kai kurios salos ar net valstybės gali apskritai išnykti.
Nebent, ieškodama balanso, Žemė sunaikins žmoniją kaip labiausiai jai kenkiantį parazitą.
Mus, aplinkosaugininkus, ekonomistai neretai kaltina ekocentrizmu, sako, kad negalvojame apie žmones, kad mums svarbi tik Žemė, bet iš tikrųjų rūpinamės ne kuo kitu, o žmonija. Žemė niekur nedings – net ir patyrusi didžiulius klimato pokyčius. Ji išgyveno daug įvairių fazių. Buvo laikas, kai ją sudarė vien ugnikalniai, buvo ir toks, kai ją visą dengė ledynai. Turėjome dinozaurų ir didžiulių paparčių, jie išnyko, atsirado medžių ir daug kitų gyvūnų. Žemė nuolat keičiasi, tie pokyčiai dažnai negrįžtami, bet ji vis tiek išliks. Tik tiek, kad gali nebebūti žmonių.
Tikėkimės, kad taip nenutiks. Ženklų, jog mūsų sąmoningumas auga, vis daugėja. Prieš dešimtmetį šiukšles rūšiuojantys žmonės Lietuvoje atrodė kaip keistuoliai, o dabar stebimės, jei kas nors to nedaro. Daugėja elektromobilių, stengiamės mažiau vartoti... Tik ar to užtenka?
Net jei dabar nustotume teršti, klimatas šiltų dar 30 metų. Vandenynai – tarsi milžiniškas radiatorius, jie yra sukaupę apie 90 proc. papildomos, dėl žmonių veiklos atsiradusios šilumos, ir prireiktų daug laiko, kol visą ją atiduotų. Deja, atmosferos tarša didėja. Klimatas toliau šyla, bet yra ir pozityvių ženklų. Viena labiausiai džiuginančių tendencijų ta, kad šalių ekonominis augimas pagaliau nebėra tiesiogiai susijęs su didėjančia tarša. Kai kuriose šalyse BVP auga, o tarša mažėja, vadinasi, jau mokame pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir darnios plėtros.
Deja, kitose srityse situacija negerėja. Reikėtų nustoti kirsti miškus – tiek atogrąžų, tiek Sibiro, Kanados taigas. Šie miškai sugeria milžiniškus kiekius CO2. Vienu metu jau atrodė, kad padėtis gerėja. Brazilijos vyriausybė ėmėsi aktyvių veiksmų, steigė patrulių būrius, šie griežtai kontroliavo nelegalų kirtimą, Indonezijos vyriausybė taip pat ketino imtis priemonių, bet pasikeitė valdžia, ir miškų kirtimas vėl suintensyvėjo. Sibiro taigoje taip pat didžiuliai nuostoliai, didėja tušti iškirsti plotai, o ten miškas atauga kur kas lėčiau nei tropikuose. Tai daroma ne tik dėl medienos, bet ir dėl žemdirbystės. Iškirsti plotai paverčiami ganyklomis arba dirbamąja žeme.
Lietuviai miškininkai giriasi, kad pas mus miškų plotai netgi didėja. Tik ar jaunuolynai tokie pat vertingi kaip sengirės?
Ilgai manyta, kad jaunas miškas sugeria daugiau anglies dioksido, nes jam reikia augti, bet neseniai atlikti tyrimai parodė, jog tai – netiesa. Sengirėse yra daugiau įvairių augalų, jie išsidėstę skirtingame aukštyje, todėl veiksmingai sunaudoja saulės šviesą, sugeria daugiau CO2. Ką ir kalbėti apie bioįvairovę.
Tas pat ir atogrąžose. Bioįvairovė ypač nyksta, mažiau sugeriama CO2, kai vietoj iškirstų miškų užsodinama aliejinių palmių. Dar blogiau – eukaliptai. Jie labai greitai auga, tad kertantieji atogrąžų miškus giriasi juos atsodinantys. Deja, po eukaliptais yra visiškai tuščia, ten nėra jokios augmenijos, nes šie medžiai sunaudoja labai daug vandens, jo nelieka net žolei augti. Taigi toks „atsodinimas“ yra bevertis, netgi žalingas.
Ar tai reiškia, kad augalininkystė nėra geresnis ūkininkavimo būdas nei gyvulininkystė?
Anaiptol. Gyvulininkystė yra viena taršiausių sričių. Atrajojantys gyvuliai, taip pat srutos, mėšlas išskiria itin daug metano, o šis didina šiltnamio efektą. Be to, galvijininkystei sunaudojama labai daug vandens. Kai kuriose šalyse jau kyla konfliktas tarp žmonių ir galvijų poreikių. Sausringesnėse vietose 1 kg jautienos pagaminti sunaudojama net 15 tūkst. litrų vandens! Jo reikia ne tik galvijams girdyti, bet ir ganykloms drėkinti. Auginant javus, teršiama mažiau. Šiek tiek sumažinti metano galima pakeitus pašarus, bet kur kas labiau prie to prisidėtume valgydami mažiau mėsos. Ar bent jau vietoj jautienos rinkdamiesi kiaulieną ar vištieną.
Kad ir kaip suksimės, sulig kiekvienais metais bus vis sunkiau išmaitinti augančią žmonių populiaciją. Vos prieš šimtą metų mūsų skaičius nesiekė nė 2 milijardų, o dabar jau peržengė 7 mlrd. Kas toliau?
Skaičiuojama, kad iki amžiaus pabaigos mūsų bus 10 mlrd., tai labai rimta ekologinė problema. Nenuostabu, kad efektyviausių klimato kaitos mažinimo priemonių šimtuko sąraše 6-ą vietą užima su aplinkosauga, regis, nesusijusi idėja – lavinti Azijos ir Afrikos šalių mergaites. Apskaičiuota, kad investicijų mažai, o grąža itin didelė, mat išsilavinusios moterys paprastai gimdo mažiau vaikų.
Didelė mūsų problema – maisto švaistymas. Amerikietis vidutiniškai išmeta apie 30 proc. maisto. Lietuvis – apie 10 proc., tai sudaro 39 kg per metus. Kalbama ne tik apie iš šaldytuvų išmetamą maistą, bet ir apie tai, kas pašalinama kaip gamybos atliekos arba nepatenka į prekybą dėl netinkamos estetinės išvaizdos, sugadintos pakuotės. Skaičiavimo rezultatai rodo, kad jei žmonės dalintųsi maistu, jo užtektų bado problemai visame pasaulyje išspręsti.
Ekonomiškai išsivysčiusios šalys daugiau vartoja, daugiau teršia, bet sako, kad ir aplinkosauga rūpinasi labiau. Ar tai – tik bandymas pasiteisinti?
Iš dalies tai – tiesa. Kol nepatenkina pagrindinių savo poreikių, žmonės apie aplinkosaugą negalvoja. Negali liepti badaujančiam afrikiečiui nevartoti pigaus palmių aliejaus ir paieškoti ekologiškesnių alternatyvų. Blogiau, kad kai kurie apie aplinkosaugą negalvoja net ir patenkinę tuos poreikius. Kai kuriose šalyse vėl stiprėja nacionalistinės nuotaikos.
Gaila, kad JAV, kai į valdžią atėjo Donaldas Trumpas, pasitraukė iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, o juk ši šalis užima antrą vietą (po Kinijos) pagal teršimo lygį. Ko vertas vien D. Trumpo ketinimas grąžinti Ameriką į tuos aukso laikus, kai klestėjo anglies pramonė. Tai – tik pigus triukas pelnyti populiarumą, nes net ekonomiškai nėra prasmės to daryti. Reikia tikėtis, kad šios liūdnos tendencijos laikinos.
Žemė tikrai yra save reguliuojanti sistema, ji ieško balanso, dėl to išsikrauna audromis, sausromis, uraganais.
Iš Europos šalių viena didžiausių teršėjų yra mūsų kaimynė Lenkija, mat čia vis dar klesti anglies pramonė ir atsisakyti jos, deja, neketinama. Lenkija CO2 išmetimo problemą ketina mažinti statydama naujas, mažiau teršiančias anglimi kūrenamas elektrines. Tai vadinama tarpiniu, pereinamuoju laikotarpiu, bet ar verta investuoti į tai, ko vis tiek reikės atsisakyti? Tobulėjant technologijoms, vėjo elektrinės tampa vis efektyvesnės ir finansiškai gali sėkmingai konkuruoti su kūrenamomis anglimi be jokių papildomų subsidijų. Deja, didelę įtaką daro lobistai, politiniai interesai, tradicijos. Nustojus kasti anglį, daug žmonių netektų darbo.
Gal atominės elektrinės yra geresnis variantas, juk jos teršia mažiau? Kalbant apie ekologiją, gana dažnai iš dviejų blogybių tenka rinktis mažesnę.
Reikia įvertinti viską. Dirbdamos atominės elektrinės gamtą teršia mažiau, bet joms pastatyti reikia kur kas daugiau resursų. Dar sunkiau jas uždaryti, nes nėra kur dėti radioaktyviųjų atliekų. O jei prisiminsime katastrofų riziką, Černobylio ir Fukušimos tragedijas... Vos viena sprogusi atominė elektrinė Žemę užteršia šimtams tūkstančių metų. Ieškodami saugesnių išeičių susiduriame su naujais iššūkiais. Vėjo energiją sunkiau kontroliuoti, kai jos per daug, sistema gali perdegti, bet sutvarkyti tai padėtų išmaniosios technologijos. Mums pavyko sumažinti ozono skylę atsisakius šaldyti naudojamų freono dujų. Jos pakeistos kitomis dujomis, deja, šios, nors ir neardo ozono sluoksnio, didina šiltnamio efektą 100 ar net 1000 kartų labiau nei CO2.
Jau atrasta nauja technologija, bet dabar didžiausias iššūkis – kaip tuos senus prietaisus saugiau sunaikinti. Arba imkim elektromobilius. Jie aplinkos neteršia, bet jų baterijos gaminamos iš retųjų metalų, šių ištekliai taip pat riboti, tad reikia ieškoti modernesnių technologijų energijai kaupti ir saugoti. Svarbiausia nepamiršti, kad gyvename planetoje, kuri turi ribas.
Lietuva pasaulio kontekste atrodo visai neblogai. Kiek žinau, jau esame įvykdę visus Kioto protokolo įsipareigojimus iki 2020 metų.
Mes pasiekėme tuos tikslus, nes jie visiškai neambicingi. Kioto protokolas priimtas 2004 m., vertinta situacija nuo 1990 m., o šis laikas kaip tik sutapo su mūsų išėjimu iš Sovietų Sąjungos. Nuo 1990-ųjų iki 2020 metų turėjome sumažinti dujų emisiją 20 proc., bet iš tikrųjų jau 1993 m. ji buvo sumažėjusi 50 proc. nededant jokių pastangų. Mat sugriuvus planinei ekonomikai, uždaryta dauguma gamyklų. Mane labai erzina, kai Lietuvos lyderiai, nuvažiavę į kokį nors tarptautinį suvažiavimą, giriasi vardydami šiuos skaičius – esą, būdami tokie maži, tiek daug pasiekėme.
Pažiūrėsime, kaip pavyks pasiekti naują tikslą – palyginti su 2005 m., 9 proc. sumažinti žemės ūkio ir transporto taršą. Jei to nepadarysime, nuo 2023 m. gali grėsti baudos. Negalima dangstytis tuo, kad esame maža šalis ir mūsų įtaka nedidelė. Nors, palyginti su lenkais ar skalūnų dujas deginančiais estais, atrodome geriau, nuo Skandinavijos valstybių atsiliekame. Jose yra daug hidroelektrinių, jos investuoja į vėjo ir saulės energiją, ten labai populiarūs elektromobiliai. Skandinavijoje planetos ateitimi rūpinamasi itin aktyviai, – net atsirado nauja su tuo susijusi depresijos forma.
Neseniai Lietuvoje „Eurobarometro“ atlikta apklausa parodė, kad 70 proc. lietuvių pripažįsta, jog klimato kaita yra problema, tačiau dauguma vis dėlto įsitikinę, kad spręsti ją turėtų valstybė, aplinkosaugos organizacijos, verslo įmonės, nes individualiai labai mažai ką galima pakeisti. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turėtų pagalvoti apie savo paliekamą ekologinį pėdsaką. Nereikia visko iš karto, bet jei bent vieną dieną per savaitę į darbą važiuosite dviračiu ar viešuoju transportu, o ne savo automobiliu, jau bus gerai. Jei vietoj dyzelinio automobilio nusipirksite hibridinį ar elektromobilį, – dar geriau. Galima nepirkti palmių aliejaus, rinktis ekologiniais sertifikatais paženklintą medieną ir taip pristabdyti miškų kirtimą. Jei tai darytų visi, o ne pavieniai žmonės, gamintojai būtų priversti ieškoti alternatyvų.
Mes visada randam, kaip atsikirsti: nėra dviračių takų, baterijoms trūksta saulės, vėjo jėgainės brangiai kainuoja, jautieną valgyti sveikiau nei kiaulieną. Valstybė tikrai galėtų prisidėti, kad elgtis ekologiškai būtų naudinga. Štai atsirado taromatai ir išnyko plastikiniai buteliai iš paežerių.
Tai dvikryptis judėjimas. Žmonės sako, kad nevažinės dviračiais, kol nebus normalių takų, o savivaldybės atstovas atsako, kad neverta tiesti takų, nes nėra paklausos. Jei dviratininkų labai padaugės, nori nenori teks tiesti takus. Galią turintys asmenys neretai imasi veiksmų tik tada, kai vis daugiau žmonių to reikalauja.
Štai Kinija šiuo metu pirmauja pasaulyje pagal investicijas į saulės ir vėjo energiją. Ieškoti sprendimų valdžią pastūmėjo vietos gyventojai. Dėl didelio smogo kinai ėmė protestuoti, ėjo į gatves, piktinosi, kad neturi, kuo kvėpuoti, ir ji buvo priversta keisti savo politiką. Nereikia supriešinti savo poreikių su rūpinimusi aplinka, nes viskas, kas naudinga Žemei, naudinga ir mums. Sveikiau yra kvėpuoti neužterštu oru, vartoti mažiau mėsos ir daugiau ekologiškų daržovių, naudoti natūralius, o ne cheminius valiklius, vaikščioti pėsčiomis ar važinėti dviračiu. Jei vien dėl savęs, norėdamas būti nepriklausomas nuo sistemos, įsitaisysi saulės bateriją, įsirengsi geoterminį šildymą ir filtruosi lietaus vandenį, Žemė tau tik padėkos.
Portreto štrichai
Gimė 1985 m. Šiauliuose.
Šeima. Žmona Kristina dirba projektų vadove, organizuoja renginius, konferencijas verslininkams. Sūnui Rapolui – 2,8 m.
Veikla. Vilniaus universitete baigė hidrologijos ir meteorologijos bakalauro ir magistro studijas. 6-erius metus dirbo Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Pusę metų stažavosi Šveicarijoje. Šiuo metu dirba Vilniaus universitete.
Didžiausias pasiekimas – 2013 išleistas „Lietuvos klimato atlasas“. Tokio išsamaus leidinio apie orus ir klimatą, apimančio 50 metų laikotarpį, Lietuva dar neturėjo.
Asmeninis indėlis į ekologiją. 9 mėnesius per metus į darbą kasdien važinėja dviračiu, stengiasi valgyti mažiau mėsos, propaguoja vietinį turizmą.
Didžiausia ekologinė nuodėmė. Turi dyzelinį 2005 metų automobilį „Ford“. Tiesa, važinėja juo tik savaitgaliais, į ilgesnes keliones.
Laisvalaikio pomėgiai. Žygiai dviračiais ir pėsčiomis su šeima ar draugais į gamtą. Ilgą laiką šoko ir dainavo folkloro ansamblyje „Ratilio“. Čia susipažino ir su savo žmona.
