Bea Johnson neturi šiukšlių dėžės. Šių jos keturių asmenų šeima (vyras, du paaugliai sūnūs ir šuo) per metus pripildo vos stiklainį. Kur dingsta kitos? Johnsonų namuose šiukšlių tiesiog... nėra.
Patirtimi, kaip gyventi be atliekų, Bea dalijasi visame pasaulyje. Ji jau aplankė daugiau kaip 35 šalis šešiuose žemynuose, šiemet atvyko į Lietuvą. Beje, mūsų šalyje moteris lankosi antrą kartą, jos knyga „Namai be atliekų“ („Zero Waste Home“) išversta į daugiau nei 20 kalbų, greitai pasirodys ir lietuviškai.
Jonavoje gyvenančios Ievos Dolios namuose taip pat nėra šiukšlių dėžės. Jogos mokytoja, tinklaraščio „Every special day“ („Nes kiekviena diena stebuklinga“) apie sveiką gyvenseną autorė, viešos feisbuko diskusijų grupės „Zero Waste Lietuva“ įkūrėja įkvėpimo gyventi be atliekų sėmėsi iš Bea Johnson. Abi moterys iki gyvensenos be šiukšlių (Zero Waste) ėjo skirtingais keliais, bet dabartinės jų vertybės panašios.
Bea Johnson:
Prioritetą teikiu patirčiai, o ne daiktams
„Esu čia ne tam, kad žmonėms nurodinėčiau, kaip gyventi, o tam, kad parodyčiau, kaip gyvenu aš ir mano šeima. Jei žmones tai įkvepia, – puiku, jei ne, – ką darysi. Savo veikla siekiu išsklaidyti mitus, kad gyventi be šiukšlių galima tik būnant hipiu ar miške, kad tokie žmonės neskuta kojų ar nesiplauna plaukų. Neva reikia daug ko dėl to atsisakyti, skirti tam begalę laiko ir krūvą pinigų, tačiau gyvensena be atliekų ne atima iš gyvenimo, o jį pagerina.
Mūsų gyvenimas pasikeitė, kai nutarėme viską daryti paprasčiau. 2007-aisiais persikėlėme į mažesnį namą ir atsisakėme visų nereikalingų dalykų. Pradėjome tausoti vandenį, elektrą, kitus resursus. Paskambinau mamai, močiutei ir paklausiau: „Kaip jūs gyvenote prieš įsigalint vartotojiškumui?“ Mano mama pati siuvo, gamino, konservavo, tėtis nieko neišmesdavo, viską sutaisydavo. Kai skaitau paskaitas, vyresni jų dalyviai komentuoja: „Ai, mes irgi taip darydavome.“ Deja, nebedarote!
Mums buvo žadama, kad vartodami, pirkdami tam tikras prekes sutaupysime ir finansų, ir laiko, bet kai pasiryžome gyventi nešiukšlindami, suvokėme, kad mus apgavo.
Kai pradėjau mažinti savo išmetamų šiukšlių kiekį, psichologiškai buvo sunku. Kaskart, kai kavinėje paprašydavau įpilti išsinešti skirtos kavos į atsineštą daugkartinį puodelį, mačiau, kokia begalė vienkartinių puodelių mus supa ir kad visi juos naudoja! Pasiutau. Kodėl žmonės nesielgia kaip aš?! Teisiau juos. Pykau ant viso pasaulio dėl šiukšlių. Dabar suprantu, kad tą patį jaučia dauguma tų, kurie pradeda vartoti sąmoningiau. Kai įgyvendinau norą gyventi kiek įmanoma be atliekų – per metus mano šeima sukaupia tik stiklainį šiukšlių, – susitaikiau su pasauliu ir žmonėmis. Suvokiau, kad pati neseniai buvau tokia kaip tie, kuriuos kritikuoju, tad neturiu teisės jų teisti. Gal nežino, gal jiems neįdomu. Nusiraminau suvokusi, kad kaskart, į parduotuvę atsinešusi savo maišelį, o į kavinę – savo puodelį, galiu įkvėpti kitus elgtis taip pat. Žmonės smalsauja: „Įdomu, kodėl taip darote?“ Paaiškinu.
Kai akyliau imi atsirinkti, kuriuos daiktus įsileisti į namus, nebelieka ir nepozityvių, džiaugsmo neteikiančių santykių.
Džiaugiuosi, kad darau tai, kas man atrodo teisinga. Negali priversti kitų pasikeisti, jie patys turi to norėti. Vieni jau pasirengę tai daryti, kiti – dar ne. Vienus keisti įpročius privers įstatymai, kiti to imsis tik užklupti ligų. Pažįstu kelis vėžiu sergančius vyresnio amžiaus žmones. Kas sukėlė šią baisią ligą? Ieškodami atsakymo, jie suvokia, kiek daug aplink chemikalų, nuodingų daiktų, maisto produktų, ir tai paskatina gyventi švariau. Tad vieni pradeda keistis dėl sveikatos, kiti – siekdami sutaupyti, o sutaupoma tikrai daug (mūsų šeima – apie 40 proc. ankstesnių išlaidų).
Gyvensenos be atliekų esmė yra atsisakyti to, ko nereikia. Kai taip gyventi pradėjome mes, šio termino dar nebuvo. Sakydavome, kad esame minimalistai, tarkim, kad dovanų priimame patyriminius dalykus, o ne daiktus. Ypač daug stiprybės man prireikė bandant pakeisti mamos požiūrį. Ji nesuprato, kaip galima naujiems daiktams sakyti „ačiū, ne“. Atneša dovaną, aš jai: „Mama, juk sakiau, mes nepriimame daiktų. Jie keliaus tiesiai į labdarą. Aš rimtai. Turime visko, ko mums reikia. Prašau nieko mums nepirkti.“ Paimu tą daiktą ir įmetu į labdarai skirtą dėžę. Taip, sužeidi artimųjų jausmus, tačiau tik tada jie pradeda gerbti tavo nuostatas. Dabar mama pati stengiasi gyventi be atliekų, skaito paskaitas apie rūšiavimą. Būdama gimtojo miestelio tarybos narė, ji inicijavo pastatyti komposto dėžes. Tą akimirką, kai suprato, kad aš nejuokauju, mamai atsivėrė daugybė durų. Mūsų santykiai tik pagerėjo.
Didžiausias iššūkis šiame kelyje – rasti sau tinkamą pusiausvyrą. Vienu metu pati gaminau duoną, sviestą, tačiau abu su vyru dirbame visą dieną, tad supratau, kad visko nespėsime. Kraštutinumų atsisakiau. Duonos namie nekepu, bet į kepyklą nešuosi pagalvės užvalkalą kepalui susivynioti, o pas sūrininką einu su stiklainiu. Beje, profesionalių kepėjų duona man kur kas skanesnė nei pačios kepta!
Kai akyliau imi atsirinkti daiktus, kuriuos įsileisti į namus, tampa aiškiau, ir ko nori iš gyvenimo, santykių su žmonėmis. Mūsų šeimos ryšiai su tais, kurių vertybės gerokai skiriasi, natūraliai nutrūko, nebeliko negatyvių, džiaugsmo neteikiančių santykių. Nereikalauju, kad žmonės, su kuriais bendrauju, gyventų be atliekų, bet jei jiems svarbiausi materialiniai dalykai – naujausias automobilis ar telefonas, akivaizdu, kad neturime nieko bendra. O ryšys su paprastumą, patirtį, darną vertinančiais žmonėmis sustiprėjo. Gyvenimas toks trumpas, tad kam gaišti su tais, su kuriais negera?
Kartais žmonės sako: „Išbandysiu gyvenseną be atliekų savaitę ar mėnesį.“ Kad pokyčiai būtų akivaizdūs, tiek laiko neužtenka. Šis gyvenimo būdas apima įvairius aspektus. Per naktį nieko nepakeisi. Naujas įprotis susiformuoja maždaug per tris savaites, o kitoks gyvenimo būdas – tai ne vienas naujas įprotis. Kai įsibėgėji, grįžti prie ankstesnės gyvensenos labai sunku. O gailiesi vienintelio dalyko – kad nepradėjai anksčiau. Buvau tapytoja, mano darbai eksponuoti keliose galerijose, tačiau dabar nejaučiu būtinybės kurti ant drobės, nes gyvensena be atliekų iš manęs reikalauja dar daugiau kūrybiškumo! Iš naujo atradau tikėjimą. Nesu religinga, bet ši gyvensena padeda jausti stipresnį ryšį su aplinka ir dėkingumą už tai, kas mums duota.
Mūsų vaikai didesnę savo gyvenimo dalį praleido be atliekų. Jiems tai yra normalu. Apskritai kalbant, vaikų poreikiai paprasti. Tai tėvai juos komplikuoja. Maniškiai rengiasi taip pat, kaip ir kiti paaugliai, tik jų drabužiai – iš dėvėtų parduotuvės. Sūnums nerūpi, kad mūsų atliekos telpa į stiklainį, užtat jie džiaugiasi ir didžiuojasi tuo, ką patiria: baidarės, nardymas, kopimas ledynais, banginių stebėjimas... O tai galime sau leisti iš dėl gyvensenos be atliekų sutaupytų pinigų. Beje, prieš porą metų atostogaudami Baltijos valstybėse ėjome Sietuvos kūlgrinda (grįstas pelkių kelias Žemaitijoje, – aut. past.). Tai buvo visos kelionės viršūnė!
Ankstesnis mūsų gyvenimo būdas buvo laiko ir pinigų švaistymas. Rėmėmės neteisingais prioritetais – daiktus vertinome labiau nei patirtį ir žmones. Man nepabosta apie visa tai kalbėti, nes gyvensena be atliekų įkvepia vis daugiau žmonių taip gyventi. Svajoju apie visuomenę be atliekų. Jei šie sprendimai pagerino mano šeimos gyvenimą, pakeitė vertybes iš „turėti“ į „būti“, įsivaizduokite, koks būtų tokiais principais besivadovaujantis pasaulis!“
5 PRINCIPAI
Pagal Bea Johnson, knygos „Namai be atliekų“ autorę
1. Atsisakyk to, ko tau nereikia. „Tiesiog pasakyk „ne“. Šiuolaikinėje visuomenėje mus nuolat atakuoja nemokami daiktai – maišeliai, reklaminiai lankstinukai, dovanėlės. Kaskart juos priimdami sukuriame paklausą, o, parnešti namo, jie tampa šiukšlėmis. Atsisakydami jų sumažiname paklausą ir palaikome švarą namie.“
2. Sumažink, ko išties reikia. „Atsisakykite nenaudojamų ar nereikalingų daiktų. Galbūt kitam jie vertingi, – dalykitės. Peržiūrėkite kiekvieną stalčių ir spintelę, pradėkite nuo lengviausių erdvių – garažo, vaikų kambario. Jei daug gaminate, virtuvę tvarkykite paskutinę.“
3. Panaudok dar kartą. „Vienkartinius daiktus pakeiskite daugkartiniais. Pirkite naudotus daiktus.“
4. Rūšiuok tai, ko negali atsisakyti, sumažinti ir darkart panaudoti. „Svarbiausi yra pirmi trys punktai. Tai jie užtveria kelią šiukšlėms patekti į namus. Kuo daugiau atsisakai, tuo mažiau reikės sumažinti, kuo labiau sumažini, tuo mažiau reikės iš naujo panaudoti. Gyvensenos be atliekų tikslas yra rūšiuoti mažiau, ne daugiau, nes, laikantis pirmų trijų principų, beveik neliks, ko rūšiuoti.“
5. Pūdyk, t. y. kompostuok. „Organines atliekas grąžinkime į žemę.“
Ieva Dolia:
Siekiu gyventi sąmoningai, taikiai su savimi ir pasauliu
„Tiksliai nežinau, kada pradėjau gyvensenos be atliekų kelią. Viskas savaime susidėliojo – paauglystėje pradėjau skaityti Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, domėtis joga, vėliau – žaliavalgyste, ekogyvenvietėmis. Prieš dešimtmetį atsisakiau alkoholio, o prieš kelerius metus atradau sau artimą koncepciją – minimalizmą. Atsitiktinai internete radau vaizdo įrašą apie gyvenseną be atliekų, užkibau. Tada atradau Bea Johnson įrašus, jie mane labai įkvėpė, peržiūrėjau visus dar prieš jai pirmąkart atvažiuojant į Lietuvą. Šios moters propaguojamas patyriminis gyvenimas man labai artimas.
Pirmiausia pradėjau kompostuoti. Viską, kas natūralu, galima grąžinti į žemę. Mano tikslas buvo gyvenant bute neturėti šiukšlių dėžės. Visos atliekos keliauja arba į rūšiavimo konteinerius, arba į kompostą, šį nešu nuosavame name gyvenantiems tėvams. Jau daug metų neturiu automobilio, važiuoju dviračiu arba einu pėsčiomis. Pėdinu vieną vakarą, kuprinėje – kompostas. Galvoju: „Jei dabar mane sugalvotų apvogti, vagis labai nustebtų – tris kilometrus nešu ne turtus, o šiukšles!“ Iš pradžių reikia prisiversti, kainuoja pastangų, bet persiorientavęs greit pripranti. Juk viskas yra įprotis: ar į vieną krūvą mesti, ar organines atliekas palaikyti balkone (vasarą – šaldytuve) ir išnešti tėvams į kompostą.
Gyvenant be atliekų daug kas priklauso nuo sąmoningumo, pasaulėžiūros. Pradedi plačiau mąstyti, tvarkyti savo vidų. Kartu tai – sąžinės dalykas, asmeninė vertybė. Gamta, labai panorėjusi, gali greitai su mumis susitvarkyti. Keli didesni cunamiai, taifūnai, žemės drebėjimai, ir viskas. Gyventi apsišiukšlinus yra blogai mums patiems. Ar norime, kad ateityje mūsų vaikai kaip į zoologijos sodą eitų pasižiūrėti paprasto medžio?
Ne kartą lankiausi Indijoje, man ji labai artima, tačiau kai kuriems nepatinka, sako: „Ten daug šiukšlių ir smirda.“ Taip, daug, ir tikrai būna, kad smirda, bet... Lankydamasi paskutinį kartą supratau, kodėl taip yra. Indijoje šiukšlių nėra daugiau nei pas mus, ten žmonės stengiasi viską panaudoti kelis kartus, dėl sunkesnių finansinių aplinkybių neprisiperka nesąmonių, daiktų be reikalo neišmeta. Tiesiog mes savo šiukšles nustumiame tolyn, kur nematome, ir mums nesmirda. Ir jų tarsi nėra. O Indijoje viskas – ką darai ir kaip gyveni – tau prieš akis.
Dar mokydamasi vidurinėje lankiau Jaunųjų gamtininkų centro Ekologijos mokyklą, kartą lankėmės Kariotiškių sąvartyne. Niekada nepamiršiu nei vaizdo, nei kvapo. Ir žmonės ten gyvena... Galbūt derėtų tokius vizitus įtraukti į mokyklos programą? Vaikams tai padėtų daug ką suprasti, formuotų vertybes ir kritinį mąstymą. Pati daiktų stengiuosi neišmesti. Kai kuriuos atiduodu tiems, kuriems reikia labiau nei man, kai kuriuos perdarau, panaudoju kitaip. Galbūt tai ateina iš mano kartos, nes dažna šeima daiktų tiesiog neturėjo. Mano močiutė gyveno taip: trupinius nuo stalo – ne ant žemės, o vištoms. Nieko nepirkdavo ir nieko neišmesdavo, viską panaudodavo. Tik duonos eidavo į krautuvę, visa kita užsiaugindavo, iki paskutinių dienų pati gamino maistą. Turėjo kelis drabužius, knygas skolinosi iš bibliotekos. Tikras gyvensenos be atliekų pavyzdys!
Man gyvensena be atliekų – ne ideologija, o rami širdis ir sąžinė. Tai teikia man laimės. Jei nėra vidinio konflikto – nebus ir išorinio.
Nemaniau, kad per viešą paskaitą galiu verkti, tačiau B. Johnson pavyzdys mane sukrėtė. Kaip vienas žmogus gali tiesiog paimti ir pakeisti savo mažus įpročius, kai kiti skundžiasi: „Ai, kam čia reikia ką nors keisti?!“ Nepagalvojame, kad galime tiesiog paklausti, paprašyti. Kai barista kavą perpils į tavo atsineštą puodelį, eilėje stovintis žmogus tikriausiai susimąstys – kam? Tai pamoka, kaip reikia gyventi, kai tau kai kas svarbu. Ne tik šnekėti, bet ir realiai imtis veiksmų.
Gyventi be atliekų – ne tik gerai tvarkyti šiukšles, t. y. žinoti, kur jas padėti. Pirmoji taisyklė yra atsisakyti, ko tau nereikia. Štai prisiperki knygų, ir jos guli neskaitomos. Tai kam jų reikėjo? Tiesa, turiu prisipažinti, kad negyvenu be atliekų 100 procentų. Tik iš pat pradžių, matyt, iš įkvėpimo buvau jų visiškai atsisakiusi, bet tada Ukrainoje – tuo metu ten gyvenau – prasidėjo karas, ir labai aiškiai suvokiau, koks gyvenimas trapus, gali bet kada baigtis. Kai kurie su gyvensena be atliekų susiję pokyčiai man kainavo daugiau pastangų ir energijos, nei tuo metu galėjau tam skirti. Man svarbi ramybė ir gyvenimo džiaugsmas, tad nuoširdžiai apgalvojau, ką realiai galiu ta linkme daryti.
Yra kelio į gyvenimą be atliekų stadijos. Iš pradžių – didžiulis energijos pliūpsnis, vėliau nusileidi ant žemės, nes gyvendamas sociume turi įvairių įsipareigojimų.
Man tai buvo susiję su karu Ukrainoje – kai jis prasidėjo, turėjau kam skirti savo energiją ir mintis. Prioritetą teikiau ramybei, o ne bandymui bet kokiu būdu išsisukti be atliekų ir kartu jausti pyktį, nuovargį. Tai išsilieja į išorę – pyksti ant žmonių, kurie nieko nedaro, o tu darai tiek daug! Nesakau, kad neįmanoma ar nereikia stengtis, tačiau būtina rasti pusiausvyrą. Man gyvensena be atliekų – ne ideologija, o rami širdis ir sąžinė. Tai teikia man laimės. Jei nėra vidinio konflikto, nebus ir išorinio. Ir nebūtina ką nors piktai įrodinėti ar žeminti, jaustis viršesniam už kitus, laikyti prastesnius tuos, kurie nerūšiuoja. Juk ir pats toks buvai. Tarp veganų net yra posakis: „Visai nesvarbu, kad tu nevalgai mėsos, jei kandi artimam savo.“ Nesakau, kad anksčiau žmones užsipuldavau, bet leisdavau sau nepiktai paklausti: „O tu nepagalvoji, kad...?“ Pastebėjau, kad jie pasijusdavo negerai. Niekas nenori jaustis kaltas. Negalima žmogaus spausti pasikeisti, jei jis pats to nenori. Tiesa, atėjus į svečius pas tuos, kurie viską vynioja į plastiką, būna sunku. Savo tėvus rūšiuoti mokėme su sese. Jiems tai daryti išeina... visaip. Kai lauktuvių, pavyzdžiui, vaisių, atneša maišelyje, iškart jį atiduodu. Nes kur dėsiu? Užtat vis dažniau ateina be maišelio.
Gyvendamas tokį gyvenimą tampi kūrybiškesnis, nes turi ieškoti išeičių. Tarkim, ką naudoti vietoj į įprastus šimtmečiais nesuyrančius plastikinius buteliukus supilstyto šampūno? Galvą esu plovusi moliu, soda. Kelis mėnesius vaikštai baisiais plaukais, nes pratini juos prie naujos natūralios priemonės... Susitaikai – juk turi tikslą.
Kai atsisakiau mėsos ir alkoholio, daug pažįstamų natūraliai atkrito, nes jiems būti su manimi arba neįdomu, arba nepatogu. Tai patiria visi, kurie stipriai keičia gyvenimo būdą. Gyvensena be atliekų atveria švarią aplinką ir vidinę tvarką. Tai besąlygiškai susiję. Kai sąmoningai pradedame galvoti, ar mums tikrai reikia tam tikro daikto, ar norime, kad jis užimtų mūsų gyvenimo erdvę, sąmoningiau pradedame galvoti ir apie santykius, žmones. Išsikristalizuoja vertybės. Gyvensena be atliekų man suteikia laimės, nes mano veiksmai neprieštarauja mano mintims, neišduodu savęs.“
PIRMIEJI PRAKTINIAI ŽINGSNIAI
1. Atsisakykite vienkartinių plastikinių daiktų – indų (tarp jų – vandens buteliukų, puodelių kavai išsinešti), plastikinių maišelių, šiaudelių. Pakeiskite juos daugkartinėmis alternatyvomis iš natūralių medžiagų.
2. Stenkitės pirkti nesupakuotus produktus, ypač daržoves ir vaisius (pavyzdžiui, turguje), paieškokite parduotuvių, kuriose parduodami sveriami birūs produktai (kruopos, džiovinti vaisiai ir t. t.). Pirkite tiesiai iš ūkininkų.
3. Pabandykite iš įpročio perkamų produktų pasigaminti ar užsiauginti patys. Mąstymo perorientavimas suteikia laisvės ir nepriklausomybės – turėsite tai, ko iš tikrųjų norite, o ne tai, kas pateikiama parduotuvių lentynose.
4. Drabužius, batus, namų apyvokos daiktus pirkite naudotus – gerokai sutaupysite ir panaudosite jau pagamintą daiktą.
5. Kurkite bendruomenės dvasią – paklauskite pažįstamų, gal kuris nors turi jums reikalingą daiktą, bet nenaudoja? Pasiūlykite padovanoti ar apsikeisti. Taisykite batus, skėčius, baldus. Pirkti – ne vienintelis sprendimo būdas.
Nuotraukos – iš herojų asmeninių archyvų
