Prisipažinsiu, man labai smagu kalbėtis su 6 vaikų mama. Sakykite, Jurgita, ar prieš 15 metų nujautėte, kad tiek vaikų bus?
Ne, niekada nejaučiau ir neplanavau. Ir pačiai asmeniškai, kai dar buvau mergina, tos gausios šeimos atrodė keistos, manydavau, kad jiems su galva kažkas negerai. Svarstydavau, kas jiems turėjo susidėlioti, kad tiek vaikų užsinorėtų. Žodžiu, keistai žiūrėdavau.
Aš pati turiu tik vyresnę seserį ir atrodė, kad taip turi būti. Vyras taip pat kilęs iš dviejų vaikų šeimos. Tiesa, vyras kažkada yra sakęs, kad turės 10 vaikų. Nusijuokėm, ir tiek.
Kaip susipažinote su vyru?
Kaip žaibas iš dangaus buvo mūsų pažintis. Jausmai užgriuvo staiga, netikėtai. Buvome nebe paaaugliai – man 27, vyrui – 30. Abu jau išsidūkę, išsivažinėję. Susipažinome internetu, pirmam pasimatymui Mindaugas pasiūlė susitikti Kernavėje prie kryžiaus. Jo nuotraukos nebuvau mačiusi ir tik balsą girdėjau, kuriuo vos išgirdusi patikėjau. Susitikę išbraidėme visas pievas, nubučiavome visus kampus ir jau po kelių valandų viskas mums buvo aišku. Sulaukę ryto jau žinojome, kad turėsime dukrą Pajautą. Nuo tos dienos ir nebesiskyrėme (šypsosi).
Žinau, keista, bet dar būdama paauglė esu pasakiusi, kad savo vyrą pažinsiu iš karto. Taip ir nutiko. Po mėnesio pasipiršo, po dviejų susituokėme. Irgi Kernavėje.
Planavote šeimą?
Sutarėme tik tiek, kad vienas vaikas – ne vaikas. Sulaukę Pajautos (14 m.) ir nesisaugojome. Po dvejų metų gimė Morta (12 m.).
O paskui jau saugojomės. Natūraliais metodais. Juokiuosi, kad ne veltui mūsų trečiai dukrai Barborai (11 m.) taip sekasi matematika – aš taip skrupulingai skaičiavau vaisingas ir nevaisingas dienas, žymėjausi.... Tai po metų ir gimė tokia tiksliukė Barbora (juokiasi).
Maitindama Barborą vartojau kontraceptikus, tuo metu buvo leidžiama juos vartoti, dabar jau jų rinkoje nebėra. Ilgai nesupratau, kad laukiuosi. Tik vis pagalvodavau, ko čia aš tokia apsnūdusi ir apvalėti lyg pradėjau... Apie tai, kad esu nėščia, sužinojau ketvirtą mėnesį...
Man buvo šokas! Keturi vaikai man atrodė jau labai daug. Verkiau, nežinojau, kas manęs laukia. O dar vėjaraupiais persirgau... Išgyvenau tikrą lūžį. O ir santykiai su vyru patyrė krizę.
Tačiau gimus Kerniui (9 m.) viskas stojo į vietas. Pasirodo, kad ir tas ketvirtas vaikas ne taip jau baisu. Kažkas iš vaikų išėjo į darželį, atsirado man laiko mažyliui.
Penktasis atsirado kažkaip natūraliai. Kerniui buvo penkeri, kai pajutau, jog mane traukia kūdikėliai. O čia dar į svečius draugė, kuri augina septynis vaikus, užsuko su naujagimiu. Man net silpna pasidarė į jį bežiūrint. Netrukus aš ir pastojau. Na ir kaip netikėti, kai sako, kad vaikai it angeliukai sėdi ant debesėlio ir žiūri, kurią šeimą pasirinkus.
Petriuko (3 m.) laukimas buvo labai saldus, visa šeima laukė. Na o dar po poros metų atsirado ir Katrė (1 m.). Taip natūraliai atėjo į šeimą šeštas vaikas.
Jau ir šoko ar streso nebebuvo?
Dirbu daugiavaikių šeimų asociacijoje, bendrauju su moterimis, auginančias būrius vaikų, ir man jos kelia begalinį pasigėrėjimą, tai – tokia siekiamybė. Suvoki, koks gėris yra tie vaikai. Kiekvieno mažylio atėjimas yra natūralus procesas, be streso, be jokių negatyvių minčių. Priešingai, vaiko laukimą priimi kaip dovaną, tiesiog pakylėjimą jauti.
O kaip paaugliai reaguoja į vis nauo žmogaus atsiradimą?
Kol maži vaikai, tol mažai ir reakcijų. Tik jau laukiantis paskutiniosios Katrės mūsų vyriausioji bandė pasakyti, kad gal jau užtektų mums, kad ir taip vietos namuose nebėra. Tik aštuonmetis Kernius apsiverkė, nujausdamas, kad jam klius mažiau dėmesio.
Tačiau dabar Kernius myli Katrę be galo ir vadina ją savo blizgučiu. Sako, kad visą gyvenimą ją saugos, nes ji - princesė.
Išskirtiniai Jūsų vaikų vardai....
Juokauju, kad šeimoje pas mus visi kilmingi, išskyrus mane. Kas turi savo miestą, kas - slėnį, kas - karalius ar karalienė, kunigaikštytė, o kas – šventasis.
O tiesa, kad sudėtinga auginti tik pirmą antrą vaiką, o paskui jau vieni kitus augina ir prižiūri?
Manau, pirmą vaiką apskritai sudėtinga auginti, nes nieko nežinai. Mano Pajauta gimė šiek tiek anksčiau. Labai save skalpavau už tai, kad daug laksčiau, dirbau, maniau, kad dėl to vaikas ir gimė keliom savaitėm pirma laiko. Ji labai verkdavo, tad visą laiką laikiau greta ir niekam neduodavau. Vyras metus jos net laikyti negavo!
Su pirmu vaiku įvyko asmenybės lūžis – kai suvokiau, kai sau nebepriklausau, kai nepasiimsiu atostogų ar laisvo savaitgalio nuo motinystės. O juk buvau tokia emancipuota, savarankiška ir kieta mergina, kuri ką nori, tą daro. Ir staiga viskas verčiasi.
O paskui, žinia, kol vaikai maži, tol sunkiau. Ypač kai pametinukai auga.
O kai jau šeimoje yra vyresnių vaikų, pagalbos sulaukiu nemažai. Šiandien jau galiu pasidžiaugti turinti vieną dieną per savaitę, kai vyriausioji Pajauta mane išleidžia kelioms valandoms pasportuoti. Ir aš ja pasitikiu šimtu procentų.
Apskritai Pajautai itin anksti pasireiškė motiniški instinktai: kai gimė Petras, jai buvo vienuolika. Pajauta atėjo pas mane ir pasakė, kad šis vaikas bus jos, kad ji atneš man jį tik pamaitinti. Ir iš tiesų, šis vaikas buvo jos – Pajauta keitė jam sauskelnes, nešiojo, vežiojo, prižiūrėjo. Po kelių mėnesių, tiesa, jai ta veikla kiek atsibodo. Tačiau supratau, kad kai ji turės vaikų, neturės jokių problemų.
Kai namie – tiek žmonių, įsivaizduoju, kad nuo chaoso gelbsti tik geležinė disciplina?
Jei ne vyras... Po teisybei, neįsivaizduoju, kaip gyvena vienišos mamos, auginančios kelis vaikus. Aš nesusitvarkyčiau, jei būčiau viena, jei neturėčiau užnugario, kurio visi klauso. Nes mane visi vynioja, suvynioja ir dar apvynioja. Esu ne kartą ir žliumbusi viena, kai vyras būna kur nors išvažiavęs.
Tarp vaikų, būna, vyksta visokie karai... Jei kas nors nufilmuotų, tikrai vaikų teisių apsaugos tarnybos sulėktų ir visus išvežtų. Ir taip vyksta visose šeimose, ne tik didelėse – mes dviese su sese augdamos taip pliekdavomės... Tiesa, tėvai to nepamatydavo.
Tačiau jei mūsų šeima kažkur nukeliauja į svetimą aplinką, tada vaikai tampa tokiu kumščiu, kad galiu tik didžiuotis, kaip jie stoja vienas už visus ar visi už vieną.
Kokia esate mama?
Manau, esanti griežta, organizuota, nes antraip būtų visiškas chaosas. Šeimoje visi turi savo pareigas ir jas atlieka. Tarkime, keturi vyresnieji vaikai turi savo budėjimo dieną virtuvėje ir privalo ją tvarkyti.
Jei jau apie virtuvę – kokiais kiekiais maistą ruošiate?
Man - įprastais (juokiasi). Būna, kai kurie vaikai išvyksta į stovyklas ar pan., ir namuose lieka tik trys. Tada gaminu tokius juokingus kiekius. Iš tikrųjų, nemėgstu gaminti, darau tik dėl to, kad reikia. O maisto pietums priruošiu didžiulius puodus – kad visiems užtektų. Vakarais mane jau užvaduoja merginos – kepa blynus, verda košę ar vyras lauke kepsnius ruošia.
Produktus perkame maxi pakais. Per dieną šeima išgeria mažiausiai 3 litrus pieno.
Kada Jums sunkiausia? Nes jūsų klausantis atrodo – vien nuotykiai namuose.
Labai pavargstu, kai namuose nebūna vyro. Ir savaitgalis man nėra poilsio dienos, visada laukiu pirmadienio. Nešokinėju iš džiaugsmo, kai ateina vaikų atostogos, nes tada reikia sugalvoti, kaip juos užimti.
Labiausiai pavargstu fiziškai – kas vakarą krentu lovon kryžium ir užmiegu. Iš čia būtų ir receptas tiems, kas serga depresija ar neranda gyvenime prasmės: susilaukite daugiau nei dviejų vaikų ir negalėsite sau leisti gulėti, depresuoti, reikės plauti/ tvarkyti/ daryti ir pamatysite, kad darbas yra geriausias gydytojas.
Ar turite nors kažkiek laiko sau dabar?
O kas tai yra tas laikas sau? Tarkim, turiu draugę, kuri atvažiuoja į namus man manikiūro padaryti. Na, guliu rankas ištiesus, bet vaiką vis tiek reikia tuo metu krūtimi pamaitinti (juokiasi).
Šeštadieniais einu į jogą 3 valandoms.
Turiu tokią svajonę, ją išsakiau ir namiškiams: kada nors išleiskite mane vieną dviems dienoms – tylai, masažams, meditacijoms, jogai.
Kaip užtenka laiko kiekvienam vaikui?
Mamos dėmesio reikia kiekvienam. Turime tokią tradiciją – vakarinis laikas su mama. Ant kalendoriaus vaikai susirašę vardus, o tai reiškia, kas vakare ateis prieš miegą pagulėti lovoje su manimi, pasikalbėti.
O su vyru randate laiko vienas kitam?
Oi, čia sudėtinga. Užmigdai mažuosius, bet gi jie, rupūžiokai, viską jaučia, girdi – nepabūsi, nepasikalbėsi. Įsigudrinome mes vu vyru savo didelėj vonioj filmus žiūrėt. Bet, žiūrėk, vos tik atsiguli, atsipalaiduoji, jau ir girdi verkiant.
Žinau viena, kad vyras negali būti nustumtas į šoną, negali būti nuošaly. Jam reikia žmonos ne mažiau nei vaikams mamos. Mūsų su Mindaugu tradicija – kasrytinė kava dviese, rytinis pasiplaukiojimas baseine. Stengiamės nugriebti tuos nedidelius trupinėlius sau.
Su kokiu visuomenės požiūriu į daugiavaikes šeimas susiduriate?
Dabar esu stabiliai besijaučiantis žmogus, didžiuojuosi turinti didelę šeimą, man malonu pasigirti, kad turiu nuostabių vaikų būrį ir aplinkinių nuomonė manęs nepasiekia.
Tačiau, kai mums gimė ketvirtas vaikas, prisiklausėme visko... Kad nemokame nei saugotis, nei skaičiuoti, kad gyvename neatsakingai. Visi galvas kraipė: kokie jūs vargšai... Kaip jūs čia taip...
Tas gailestis, tas mūsų statymas į asocialų gretas mane labai žeidė ir žemino. Mes niekada nebuvome vargšai, visada dirbome, stengėmės ir savo galva, savo jėgomis užsidirbame.
Tiesa, čia turiu prisiminti vieną savo gyvenimo epizodą. Kai mes dar turėjome 2 vaikus, vaikštinėjome parke ir išvydome tokią bemaž hipių porą, vediną vienas už kitą mažesniais vaikais - gal trys ar keturi jų buvo. Dar vienas buvo nešynėje ant vyro krūtinės, kitas – vežimėlyje, o ir moteris buvo nėščia. Pamenu, išpūčiau akis, sakau vyrui: viešpatie, tu tik pažiūrėk, košmaras kažkoks! Ir juokas juokais, bet pas mums bemaž taip pat nutiko! O juk didelė šeima – joks blogis, tai – laimė.
Prieš daugiau nei 5 metus įkūrėte daugiavaikių šeimų asociaciją.
Norėjome suburti bendruomenę, kuri vienytų gausias šeimas, norėjome bendraminčių. Šiuo metu asociacija vienija apie 200 daugiavaikių šeimų iš visos Lietuvos. O mus sekančių ir besinaudojančių mūsų pasiūlymais yra gerokai daugiau.
Akcentuojame tradicinę šeimą, norime parodyti, kad apskritai šeima yra gėris. Juk kai žmogus turi šeimą, jis turi užnugarį, jo asmenybė auga, formuojasi, ir ji visišikai atsiskleidžia tik pačiam sukūrus šeimą. Galiu tai pagrįsti savo pavyzdžiu: kol neturėjau šeimos, visą gyvenimą kažko ieškojau, kažkur klaidžiojau – būdama smuikininke vsi ieškojau savirealizacijos. Grojau Lietuvoj, išvykau į Vokitieją, buvau Kinijoje, bet visur kažko trūko. Kol nerandi antrosios pusės, tol klaidžioji, ieškai ir tai sekina.
Mano šeima mane praturtina. Džiaugiuosi būdama su vyru jau 15 metų ir jaučiu, kaip mes vienas kitą visom prasmėm papildome.
Santuoka – ne vien gėlės, nutinka ir sunkesnių akimirkų...
Oi, ne viena ir ne dvi. Bet išmoksti su jomis susitvarkyti. Pasakysiu taip: labai lengva išeiti ir uždaryti duris, bet antrą kartą jų nebeatidarysi. Svarbiau yra išspręsti problemą. O jei tu nuo jos pabėgi, kitoje santuokoje užkliūsi už tos pačios vietos. Kol nepraeisi šito etapo, negalėsi toliau pajudėti į priekį. Gyvenimas yra lyg koks žaidimas su daugybę lygių. Ir kol neįveiki kažkokių kliūčių, tol nepereisi į aukštesnį lygį.
Tarkime, jaučiu, kad mes su vyru jau išmokome nebereaguoti karštai į kažkokią situaciją, iškilusį konfliktą. Suprantame kito žmogaus požiūrį ir leidžiame jį turėti, nebetampome vienas kito. Išmoksti nusileisti, gerbti – tai mus ir augina kaip porą.
Ką galėtumėte patarti moterims, kurios bijo gimdyti ir auginti antrą, trečią vaiką?
Kiekvienas vaikas atneša savo galimybes – jau patikrinta šimtą kartų. Na, ne šimtą – šešis kartus (kvatojasi). Man kiekvienas vaikas atvėrė vis naujus kanalėlius. Apskritai gyvenime reikia tikėti, kad viskas bus gerai. Kai tiki, tada taip ir būna.
