1429–1430 metais savo gyvenimo pabaigoje tai pamėgino padaryti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1526 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų taryboje gimė naujas planas steigti atskirą Lietuvos karalystę, karūna vainikuojant mažametį valdovo Žygimanto Senojo sūnų Žygimantą Augustą. Tačiau abu šie bandymai buvo nesėkmingi.

Lietuva – paskutinė viduramžių karalystė

Lotyniškame Vakarų pasaulyje viduramžiais buvo įsitvirtinusi institucinė krikščioniškos karalystės ir krikščioniško karaliaus samprata, išaukštinimą karaliumi siejusi su popiežiaus (kartais imperatoriaus) sankcionuota ir (arki)vyskupo patepimo lydima ceremonija. Tokia tvarka užsimezgė nuo 754 m., kai popiežius Steponas II Sen Deni abatijoje vainikavo frankų karalių Pipiną Jaunesnįjį.

Brandžiaisiais viduramžiais ši karalysčių steigimo ir karūnavimo tvarka paplito visoje Europoje, nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos ir Vidurio bei Pietų Europos. XIII amžiaus pirmoje pusėje vyko paskutinis intensyvus šios tradicijos raidos etapas, kai 1204–1253 m. vienas po kito popiežiaus palaiminimu, o kartais ir jo paties rankomis, buvo karūnuoti Aragono Ispanijoje valdovas Petras II, Bulgarijos Kalojanas, Serbijos Steponas ir Lietuvos Mindaugas.

Būtent Mindaugui buvo lemta tapti paskutiniuoju naujai pateptu karaliumi (vienalaikis Haličo–Voluinės kunigaikščio Danieliaus Romanovičiaus išaukštinimas liko nebaigtas). Nepaisant įvairių mėginimų, daugiau karalysčių Europoje viduramžiais įkurta nebuvo.

Mindaugo karalystės iškilimas: palankios politinės srovės ir gudri diplomatija

Karalystės rango klausimas spręstas tarptautiniu mastu, todėl tarptautinė situacija buvo svarbus faktorius. Mindaugo atveju politinė konjunktūra buvo palanki naujų karalysčių atsiradimui. XIII amžiaus pradžioje stebime naują ir, kaip vėliau pasirodė, paskutinę krikščioniškų karalysčių steigimo bangą.

Po Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho II mirties (1250), popiežius Inocentas IV suaktyvino politinius veiksmus, stiprindamas ilgamečio konflikto su imperatoriumi metu susvyravusias pozicijas. Mindaugo pasiuntinys Parbus, lydimas Livonijos ordino tarpininkų, Inocentą IV aptiko Milane, popiežiui iškilmingai keliaujant į Romą. Naujų karalysčių krikščioniško pasaulio paribyje palaiminimas buvo ilgametė Šventojo Sosto tradicija. Nenuostabu, kad tuo pat metu popiežius dėl karūnacijos derėjosi ir su Mindaugo kaimynu bei politiniu varžovu – stačiatikiu Haličo–Voluinės kunigaikščiu Danieliumi Romanovičiumi.

Livonijos ordino magistro Andriejaus Štirlando tarpininkavimas ir efektyvi Mindaugo diplomatija sąlygojo greitą įvykių eigą: ne tik Mindaugo ir Mortos vainikavimą 1253 m. liepos 6 d., bet ir karališkos valdžios tęstinumo užtikrinimą.

1255 metais popiežius Aleksandras IV leido vainikuoti ir jų sūnų – sosto įpėdinį. Tačiau nutrūkus tęstinumui, karalystės vardas ir karališkas titulas galėjo būti prarastas. Mindaugo ir jo teisėtų palikuonių nužudymą popiežius bei kiti krikščionių valdovai suvokė kaip „krikščioniškos karalystės“ pabaigą.

Tiesa, ją buvo galima atkurti, kaip kad kadaise buvo atkurta net Romos imperija. Todėl popiežius Klemensas IV savo 1268 01 20 bule Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II buvo pavedęs „pastatyti joje [Lietuvoje] karalystės sostą“, kaip tai buvo „valdant šviesios atminties Mindaugui“.

Karūna ir šventas aliejus – viduramžių politinės valdžios garantas

Svarbiausias motyvas, siekiant karūnos, buvo išskirtinio rango klausimas. Karūnacijos ceremonialas karūnuojamąjį asmenį išskyrė iš kitų, galinčių pretenduoti į politinę valdžią. Ne veltui patepimas ir vainikavimas karūna akcentuojamas Mindaugo karūnacijos metais surašytoje privilegijoje Rygos pirkliams: „Patepti šventu aliejumi, buvome pakelti Lietuvos karaliumi ir užsidėjome karaliaus karūną“.

Popiežiaus dvasiškai įsūnijamas Mindaugas nuo šiol atsiduria kitoje dvasinėje ir politinėje tikrovėje. Šia prasme lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimosi procesas primena kitų Europos šalių etnogenezę ir politinės organizacijos tapsmą, kuriame ypatingas vaidmuo priklausė antikinę tradiciją menančiai krikščionių Bažnyčios struktūrai ir jos sukurtam organizaciniam modeliui.

Kita vertus, sėkminga krikščionybės sklaida buvo įmanoma tik ten, kur egzistavo tvirtesni politiniai dariniai. Šią universalią įtampą sutinkame XIII a. vidurio Lietuvoje.

Mindaugas, padedant savo kariaunai, pradėjo ekspansiją iš paveldėto domeno, kuris driekėsi dabartinėje Pietų Lietuvoje. Tačiau ši jo valdžia susidūrė su rimta legitimacijos problema. 1251 m. Mindaugo ir jo aplinkos katalikiškas krikštas išsprendė dvilypę lietuvių valdovo politinę problemą. 1251 07 17 popiežiaus Inocento IV bulėje skelbiama, kad „Lietuvos karalystę ir visas žemes, kurias Dieviško narsumo pagalba jau išplėšei iš netikinčiųjų rankų arba ateityje galėsi išplėšti, priimame į Švento Petro teisę ir nuosavybę“.

Lietuva tokiu būdu įgijo statusą, kurį turėjo Anglija, Vengrija, Lenkija, Vokiečių ordinas. Buvo panaikintas pavojus ateityje tapti Ordino ar kitos valstybės politinės sistemos dalimi.

Karalius nužudytas, bet valstybingumo idėja gyva

1253 m. liepos 6 d. pagal viduramžiais nusistovėjusį karūnacijos ceremonialą Kulmo vyskupas Henrikas karaliaus karūnomis vainikavo Mindaugą ir jo žmoną Mortą.

Nauja karališka valdžia leido Mindaugui įtvirtinti suverenaus valdovo padėtį Europos krikščioniškųjų karalių šeimoje, išsiskirti iš kitų į valdžią pretenduojančių vadų krašto viduje. Todėl krikštas ir karūnacija smarkiai įtakojo Lietuvos valstybės kūrimosi procesą.

Karalystė liko laikinu Lietuvos istorijos epizodu, Mindaugas ir jo tiesioginiai palikuonys, galėję pretenduoti į karūnos paveldėjimą, buvo išžudyti, karūnacija neįgavo tęstinumo. Tačiau nepaisant vėlesnių politinių sukrėtimų ir krašto atkritimo į pagonybę, monarchija išliko pagrindine valdžios forma, nors tarptautine prasme pripažinto karalystės statuso daugiau nepasiekta.

Literatūra: E. Gudavičius, Mindaugas, Vilnius, 1999.