Lietuvos nacionalinio operos ir baleto scenoje šokate nuo 2011-ųjų, o šiemet tapote pagrindine teatro soliste. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Pirmiausia tai – didžiulė atsakomybė, net šiek tiek turiu perlipti per pačią save. Mat kai šoku, žiūrovai turi suprasti, kad ši balerina yra pagrindinė solistė. Taigi turiu apgalvoti, kaip eiti, kelti kojas, kaip pasukti veidą, kad išsiskirčiau iš kitų šokėjų. Nuo vaikystės esu labai drovi, Japonijoje žmonės apskritai vengia viešai rodyti emocijas. Didžiulis iššūkis man buvo suvaidinti Sniego karalienę – piktą, atšiaurią ir kartu seksualią heroję. Toks vaidmuo man buvo pirmas. Anksčiau vaidindavau mažas mergaites, Snieguolę ar Drebulę iš „Eglės žalčių karalienės“. Vaidinti karalienę – visai kas kita. Dabar scenoje jaučiuosi spindinti.
O ar scenoje jaučiatės graži?
Kai vilkiu sceninį kostiumą, esu nugrimuota, sušukuota, taip, jaučiuosi graži, tačiau per repeticijas labai pavargstu, daug prakaituoju, nežmoniškai kvėpuoju, skauda pėdas... Tada graži nesijaučiu. O scena yra magiška kiekvieną kartą, joje viskas pasikeičia, kai įsijungia šviesos, – imu jausti publiką.
Labai įdomu, kada pamėgote baletą, kaip tapote balerina?
Iš pradžių baletas man nelabai patiko. Pradėjau šokti būdama devynerių, gerokai vėliau nei mano kolegos, šie mokėsi nuo trejų ar ketverių metų. Nebuvau ir labai lanksti, kurį laiką lankiau pamokas tik kartą per savaitę. Sykį mokytoja pasakė, kad esu aukšta – 170 cm – ir jei daugiau dirbčiau, galėčiau būti profesionali šokėja. Tai mane motyvavo. Kadangi Japonijoje nėra valstybinio baleto teatro, profesionalaus šokimo tenka mokytis užsienyje. Dalyvavau konkurse ir gavau stipendiją studijuoti Portugalijos baleto mokykloje.
Ir kaip Jums sekėsi? Kaip galiausiai atsidūrėte Vilniuje?
Nebuvau geriausia klasės mokinė, bet labai daug dirbau, daug iš savęs reikalavau. Sėkmė irgi nepaprastai svarbi. Kad gautum darbą, tenka vykti į įvairių miestų teatruose rengiamas atrankas. Jei pasiseka, priima. O jei esi, tarkime, per žema, gali visai nepavykti rasti darbo. Buvau nusižiūrėjusi keletą teatrų įvairiose šalyse, vienas jų – šis. Laimė, priėmė. Man tikrai pasisekė, nes tuo metu dar neturėjau patirties.
Turbūt reikėjo nemažai pastangų ir juodo darbo, kol tapote primabalerina?
Šis sezonas man – jau septintas, būtent jis lemtingas – tapau primabalerina. Dažniausiai pagrindinis solistas vos atėjęs į teatrą gauna solinių vaidmenų, išryškėja jo talentas. Man taip nebuvo. Pirmąjį sezoną šokau pulke, pavyzdžiui, buvau viena iš dvidešimties „Gulbių ežero“ gulbių. Tai tęsėsi du sezonus. Vėliau man patikėjo kelis solinius vaidmenis, atsirado vis daugiau galimybių save parodyti.
Tikriausiai didžiuojatės savimi?
Esu laiminga, nes tikrai nelaikau savęs talentinga balerina. Tarptautiniu lygmeniu nesu aukšta, mano, kaip balerinos, kūnas nėra idealus. Kitos merginos yra geresnio sudėjimo – smulkaus veido, turi gražias pėdas, ilgas rankas ir kojas, yra lanksčios. Viskas, ką pasiekiau, – juodo ir sunkaus darbo rezultatas. Žinoma, žmogaus asmenybė taip pat turi reikšmės, tačiau svarbiausia yra darbas. Turi nuolat save stumti į priekį, net jei esi pavargusi ar nenori, nėra jokių „bet“.
Iš kur semiatės tokios pavydėtinos motyvacijos nestovėti vietoje, judėti pirmyn?
Balerinos karjera itin trumpa, dažniausiai šokama iki 40-ies, tačiau daugelis baigia ir anksčiau. Man yra 27-eri, taigi liko trylika, gal dar mažiau metų. Tai labiausiai ir motyvuoja – tiesiog neturiu laiko. Svajoju šokti geriau, taigi turiu dirbti iš visų jėgų kiekvieną dieną, nuolat tobulėti.
Vaikystėje buvau labai drovi, sunkiai sekėsi bendrauti. Šokdama išmokau išreikšti save. dabar esu daug atviresnė.
Kaip manote, ko Jus išmokė šokis?
Išmokau išreikšti save. Kaip minėjau, vaikystėje buvau labai drovi, neturėjau nei sesių, nei brolių, dažnai būdavau viena, tad bendrauti man sekėsi sunkiau nei kitiems. Dabar esu daug atviresnė.
Ar jaučiate, kad Jums buvo lemta tapti šokėja?
Dabar taip, tačiau praėjo nemažai laiko, kol tuo įsitikinau. Kai po studijų persikėliau į Lietuvą, viskas buvo nauja: žmonės, kalba, be to, jaučiausi vieniša. Susidūrus su sudėtingomis situacijomis sunku visa širdimi jausti, kad baletas – tavo pašaukimas. Kilo įvairių minčių – ko čia atvykau, kam visa tai darau... Kankino nemažai abejonių.
Kaip šį laikotarpį išgyvenote?
Kai kildavo abejonių, imdavau dirbti dar daugiau. Mokiausi kitų šokėjų žingsnelius, kad galėčiau juos pavaduoti, jei susirgtų ar patirtų traumų. Nuolat repetavau. Kitaip – kam aš čia? Nesu lietuvė, tad kam reikia japonės šokėjos Lietuvos nacionaliniame teatre? Turėjau įrodyti, kad esu reikalinga. Ilgainiui pajutau, jog manimi pradeda labiau pasitikėti, tai dar stipriau motyvavo stengtis. Gaudavau vis geresnius vaidmenis. Nepalūžau, nes man be galo patinka šokti. Atvykau tapti balerina. Paaukojau viską dėl šio tikslo ir taip lengvai nepasiduosiu.
Koks Jūsų karjeros galutinis taškas? Ar jis – čia, Lietuvoje?
Man čia labai patinka, manau, kad savo karjerą baigsiu Lietuvoje. Jei norėčiau įsidarbinti kitame teatre, reiktų iš naujo dalyvauti atrankose, bet turėčiau tai daryti tuojau pat, nes niekas nesamdo balerinų, kurioms – daugiau kaip trisdešimt. Dabar turiu puikių galimybių, galiu šokti solines partijas, kurti nuostabius vaidmenis. Esu laiminga būdama ir dirbdama Lietuvoje.
O kas Jūsų laukia, kai baigsite balerinos karjerą?
Neketinu likti šokio pasaulyje. Jokių pamokų, privačios praktikos, kostiumų kūrimo – jokio baleto. Jei labai norėsiu, galėsiu vesti pamokas, tačiau dabar esu užsibrėžusi ribą, kad karjerą baigsiu 40-ies, o paskui baleto pasaulio nebebus.
Ką Jūs, japonė, manote apie vyrų ir moterų santykius Lietuvoje, lyčių lygybę?
Japonijoje manoma, kad vyras yra aukščiau už moterį. Tai pamažu keičiasi, bet mano seneliai vadovavosi tokiu supratimu, aš irgi užaugau tokioje kultūroje. Atvykusi į Lietuvą patyriau tikrą šoką! Vyrai čia tokie malonūs, praleidžia pro duris, paneša sunkius daiktus. Tai labai stebina. Mano nuomone, vyrai ir moterys negali būti lyginami, skiriasi jų vaidmenys visuomenėje, tačiau turime vieni kitiems padėti. Džiaugiuosi, kad mūsų teatre šokėjai vyrai labai džentelmeniški.
O kokios moterys Jums atrodo moteriškos?
Dažnai daug daugiau dėmesio kreipiame į savo išorę – dažomės, daromės šukuoseną, manikiūrą, renkamės stilingus drabužius, batus, bet moters vidus irgi turi būti išpuoselėtas, turtingas. Ji turi būti rūpestinga, švelni, švytinti ir pozityvi. Tai man atrodo moteriška. Šiais laikais dailioji lytis mažiau dėmesio skiria elegancijai, po truputį praranda šią savybę, štai kodėl ryšys su menu toks svarbus. Juk į teatrą einame pasipuošusios, pasitempusios. Teatras lavina ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus.
Jūsų gyvenimo partneris yra baleto šokėjas Tomas Ceizaris. Tai tikriausiai irgi padeda geriau suvokti čionykštį mentalitetą?
Kai atvykau į Lietuvą, visur jaučiausi išsiskirianti iš kitų. Sakydavau Tomui, kad norėčiau būti kaip visi, panašiai mąstyti, atrodyti, o jis skatindavo mane būti savimi, juk negaliu pakeisti nei savo tautybės, nei praeities. „Man patinki tokia, kokia esi“, – vis primindavo, ir tai mane tikrai išlaisvino, suteikė pasitikėjimo savimi. Sunkiomis akimirkomis daug kalbuosi su Tomu, kartu ieškome sprendimo.
Ar galėtumėte įvardyti, kuo labiausiai Jus žavi Lietuva?
Labai myliu Lietuvą. Vilnius nepaprastai gražus, ypač senamiestis. Jaukus. Taip pat – švarus, man tai svarbu. Gyvendama Portugalijoje pastebėjau, kad žmonės ten labai atviri, ekspresyvūs, aistringi. Man to būdavo per daug. Lietuvoje žmonės daug ramesni, brandesni, su jais malonu bendrauti.
Labai mėgstu ir lietuvišką virtuvę, daugelį patiekalų paragavau tik atvykusi čia. Man patinka cepelinai, blynai, barščiai, kibinai.
O kaipgi balerinos kūno formos?
Man vis kirba pareikšti šiuo klausimu savo nuomonę! Manekenės dažnai laikosi dietų, kad būtų plonesnės, tačiau balerinos negali būti per daug lieknos, atrodyti nesveikai. Nors baletas yra meno forma ir gražus kūnas svarbu, tačiau kartu esame ir sportininkės. Turime būti stiprios ir rūpintis savo kūnu, kad jis nesirgtų. Aš nesilaikau jokių dietų, valgau, ką noriu: saldumynus, mėsą, net ir nesveiką maistą. Svarbiausia – balansas.
Tačiau daugelis šokėjų vis dėlto badauja, kad būtų lengvesni, padarytų sudėtingus šuoliukus. Nejau Jums neteko su tuo susidurti?
Žinoma, kai reikia šokinėti ar pakelti, lengviau yra geriau, bet mums būtina ištvermė. Baleto šokėjų pasirodymas trunka apie tris valandas. Kad ištvertum, reikalinga subalansuota kūno masė.
Kaip atsipalaiduojate po darbų?
Po treniruočių ar spektaklių baletą stengiuosi kuo greičiau pamiršti. Žiūriu televizijos laidas, gaminu, mezgu. Megzti man labai patinka, to išmokau atvykusi į Lietuvą.
Gyvendama Japonijoje labai mėgau slidinėti. Esu kilusi iš Nijigatos miesto, ten aukšti kalnai ir daug sniego. Per naktį gali prisnigti tris metrus. Lankiau daug pamokų, tačiau dabar slidinėti nebegaliu dėl traumų pavojaus. Nors trapumas mus, baleto artistus, lydi visur, manau, negali savęs pernelyg suvaržyti. Labai svarbu užsiimti mėgstama veikla, kad turėtum iš kur pasisemti energijos ir naujų jėgų.
