Mažajai – vyresnėlės suknelės, bateliai, pasakų knygos. Mažąją patogu pasiųsti atgal į namus paimti pamiršto daikto. Vyresnioji sesuo reikalinga kaip jojamas arklys, kasoms supinti, batų raišteliams atmazgyti...
Vilma: Penkeri metai, kai sesei – vieni, o man – šešeri, – labai didelis skirtumas. Gyva lėlytė. Būdavo sunku ją pakelti, tad tąsydavau kaip kačiuką. Turėdavau prižiūrėti, kad sesė, judri it vijurkas, nenukristų nuo lovos. Jausdavausi atsakinga už ją. Ir vaikščioti mokiau, ir nugriuvusią keldavau, ir nubrozdinimus plaudavau.
Labai norėjau sesės. Visos mano draugės turėjo brolių ar sesių, tėvų vis prašydavau nupirkti ir man. Sakydavau: „Jei nebus sesės, tiks ir brolis.“ Paskui laukiau, kada ji pradės vaikščioti, šnekėti. Fantazuodavau, kaip kartu žaisime. Užaugome ir vis dar kartu „žaidžiame“ – kartu keliaujame, darome meninius projektus, sukūrėme filmą.
Didele sesutės aukle nebuvau, kitaip padėdavau mamai. Pavyzdžiui, nueidavau į parduotuvę. Mintinai žinojau pirkinių sąrašą: pienas, kefyras, grietinė, varškė, batonas, duona. Gyvenome Jonavoje, Kosmonautų rajone, o parduotuvė vadinosi „Kosmosas“. Mane, šešiametę, mama išmokė pereiti gatvę, į rankytę įsprausdavo pinigų, ir aš kulniuodavau apsipirkti.
„Ji pastebi blogiausias ir geriausias tavo savybes ir vis tiek myli. Ji – tavo nusikaltimų bendrininkė, vidurnakčio bičiulė, ji žino, kada tu šypsaisi, net ir tamsoje“, – seserį apibūdino rašytoja Barbara Alpert. Ką Judvi pasakytumėte viena apie kitą?
Vilma: Jūratė stebėdavo mane ir daug ką nusižiūrėdavo. Man – trylika, jai – aštuoneri, ruošiuosi į žiburėlį, noriu kabančių auskarų ir nebe vaikiškų drabužių, o jai dar per anksti, jaučiu, kad truputėlį man pavydi. Kai augome, Jūratė atrodė tarsi vyresnė tarp savo draugų, o aš – jaunesnė.
Jūratė: Ji man buvo pavyzdys. Sesė kelerius metus lankė baletą, o aš matuodavausi jos puantus ir baleto drabužius. Klausiausi tos pačios muzikos, kaip ir ji.
Vilma: Oi, kokių žaidimų prisigalvodavome! Mūsų mama dirbo banke, tai ir mes – viena tvarko kasos reikalus, kita persirenginėja vis kitais drabužiais – vaidina vis kitą klientą.
Jūratė: Reikėdavo nustebinti banko darbuotoją, sugalvoti, koks personažas ateis. Vardai, pavardės, pageidavimai, pinigai, drabužiai...
Vilma: Vieną dieną organizavome banko apiplėšimą. Natūralu, kad užgriuvę banditai išverčia visą kambarį, išmėto daiktus, kaip kad matėme filme. Staiga – skambutis į duris: grįžo mama. Namai – kaip po karo: kėdės išvartytos, kilimas sujauktas, vazos ant grindų.
Jūratė: Mūsų fantazija buvo laki, žaisdavome vestuves, madų šou, persivilkinėdavome sukneles. Tuo metu buvo rodomas serialas „Tegul kraujas liejasi laisvai“. Prasimanydavome iš koto verčiančių scenų.
Vilma: Kiekvieną vasarą kelias savaites praleisdavome Šakiuose pas senelius. Vaikštome po kiemą ir parodijuojame įvairius personažus. Mums būdavo linksma abiem. Nesame mirtinai susipykusios, bet kartais apsikumščiuodavome. Susitaikydavome greitai, nes mūsų kambarys buvo bendras. Kai ji norėdavo ką nors padaryti, o aš nenorėdavau, skųsdavo mane mamai. Tai siutindavo. Aštuoniolikos išsikrausčiau iš namų studijuoti. Nuo tada nebeskundžia (juokiasi).
Jūratė: Mama įdiegė, kad sesė – svarbiau už bet ką. Sakydavo: „Mūsų, tėvų, gali nebūti, o sesuo bus visada. Ji – artimiausias žmogus.“ Numodavai: „Ai, ką ji čia aiškina“, o dabar pagalvoji, kad mama teisi. Jos žodžiai įsodinti mums labai giliai į širdį.
Jūratė: Mama įdiegė, kad sesė – svarbiausia. Sakydavo: „tėvų gali nebūti, o sesuo bus visada. Ji – artimiausias žmogus.“
Judvi – visada kartu, nebuvote dėl kokių nors priežasčių išsiskyrusios?
Jūratė: Vilma studijavo Kauno technologijos universitete kokybės vadybą, o aš – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje televizijos ir kino režisūrą. Tuo metu bendravome mažiau.
Vilma: Magistro studijas baigiau pusmečiu anksčiau, išvažiavau stažuotis į Ameriką. Mokiausi kokybės vadybos ir dirbau prestižinėje įmonėje. Jau buvau ragavusi bankininkės duonos. Vėliau apsigyvenau indėnų čerokių rezervate, ten dirbau kazino. Nutarusi pakeisti karjeros kelią, įstojau į Kino ir televizijos mokyklą (FAMU) Prahoje. Nors buvo intensyvi kitokia veikla, ryšys su sese nenutrūko. Rašydavome viena kitai ilgus, išsamius laiškus.
Jūratė: Kai pusę metų nesimačiusios susitikome oro uoste, atrodė, lyg ir nebuvome išsiskyrusios. Vėliau Vilma trejus metus gyveno Čekijoje, dvejus – Saudo Arabijoje, taip pat Brazilijoje, Turkijoje, kitose šalyse. Pasinaudojau visomis ilgomis sesės klajonėmis, visur ją aplankiau. Susitikdavome kas pusę metų.
Vilma: Jei neturi darbo vizos, patekti į Saudo Arabiją neįmanoma. Prikalbinau princesę padaryti neva jos dukros dizainerei Jūratei vizą. Dirbau moterų fotografe, fotografavau princeses ir jų vaikus.
Mokydamasi Prahoje svarsčiau, kaip prasimanyti pinigų – daug ir greitai. Penkis mėnesius dirbdavau kruiziniuose laivuose, o grįžusi tęsdavau studijas. Kartą radau skelbimą, kad Rijade reikia moters fotografės. Pasibaigus sutarčiai Saudo Arabijoje, grįždama sustojau pusmečiui Turkijoje – pasinaudojau studentų mainų programa. Iš Stambulo vykau į Prahą, apsigyniau magistrą. Grįžusi į Lietuvą sukūriau subjektyvios dokumentikos nuotraukų ciklą „Haram“ („Draudžiama“). Vėliau Vilniaus fotografijos galerijoje surengiau parodą.
Jūratė: Nuvykusi aplankyti sesės pamačiau, kad ji labai sunkiai dirba. Vilma man parodė pavyzdį, jog nereikia bijoti pasaulio, verta keliauti, plėsti savo akiratį.
Vilma: Rūmuose vyksta vestuvės. Susinešu apšvietimo lempas, sustatau fotografinius fonus, kelias valandas fotografuoju įnoringas moteris. Viską ten reikia apžaisti, vaikai daro, ką nori. Tekdavo koncentruotis, kad suvaldyčiau erdvę. Vestuvės baigiasi penktą ryto, viską susipakuoju, grįžtu, kitą dieną spausdinu nuotraukas. Taip dirbdavau po šešias dienas per savaitę.
Jūratė: O Brazilijoje ji pagaliau pateko į menininkų rezidenciją ir galėjo atsikvėpti.
Vilma: Laimėjau atranką, gavau UNESCO stipendiją reziduoti viename iš Brazilijos institutų. Pernai vėl nuvykau ten – turėjau neįgyvendintų idėjų. Dariau su vandenynu susijusį meninį projektą.
Dirbu Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, esu pirmininko pavaduotoja, projektų vadovė, parodų kuratorė, atsakinga valdybos sekretorė. Dabar mano kelionės trumpalaikės.
Jūratė: Sesės polėkis ir drąsa mane įkvepia. Gal ir iš senelių, tėvų tas troškimas keliauti. Mūsų mama Violeta laisvalaikį skirdavo kelionėms. Veždavosi mus į Vilnių, eidavome į spektaklius. Noras sužinoti daugiau apie pasaulį, dairymasis būdingi mūsų šeimai. Mama, kai jai nesisekdavo darbe ar šeimoje, suruošdavo mus, mažas, į kelionę, ir visos trys išvykdavome pasisemti naujų įspūdžių, energijos. Manau, mudvi tai paveldėjome ir perėmėme su dar didesniu užmoju, didesnėmis ambicijomis. Kai sesė nėrė į Ameriką, toptelėjo: „Pala, pala, man irgi reikia.“ Trečiame kurse pagal studentų mainų programą pusmetį mokiausi Suomijoje. Sesė atvyko aplankyti. Įstojau į magistrantūrą, išvykau pusei metų į Kiniją, sesė vėl mane aplankė. Parašiau magistro darbą apie Kinijos kiną. Nutariau, kad turiu patekti į Čekiją ir ką nors nuveikti ten. Pusę metų gyvenau pas seserį.
Vilma: Atrodo, tiek keliaujant reikia daug pinigų. Jų niekada neturėdavome. Užsidirbi, išleidi, gauni stipendiją, išleidi, vėl užsidirbi. Sukimasis balansuojant ant tuščių sąskaitų ribos.
Jūratė: Kai Vilma grįžo į Lietuvą, kartu išsinuomojome butą. Netrukus nutarėme įsigyti bendrą būstą. Draugai juokėsi: „Jūs – kaip sesės beprotės, bendrasavininkės. Kur čia jūsų vyrai tilps?“
Vilma: Man patiko tuos ketverius metus gyventi su sese. Vakare grįžusios atsigerdavome arbatos, aptardavome dienos įspūdžius.
Jūratė: Mudvi nuveikėme nemažai bendrų nekūrybinių darbų: kelionės, tvarkymasis, buto pirkimas, remontas... Bendras kūrybinis darbas – dokumentinis filmas „Močiute, Guten Tag!“
Vilma: Dabar gyvename atskirai, nes abi turime mylimus vyrus, reikia savų erdvių. Sesė ruošiasi tekėti, mes su Gyčiu Skrudžinsku, knygų dizaineriu, kartu gyvename jau šešerius metus, leidžiame knygas. Jis rengia spaudai knygą „Močiute, Guten Tag!“ – iš kelių dalių. Tai – lyg daiktų rinkinys. Žmogus išsikraustydamas, bėgdamas iš savo šalies pasiima tik tai, kas jam brangiausia: laiškus, nuotraukas, užrašus.
Ar seserys gali sudoroti vyrą, kuris vieną jų įskaudino?
Jūratė: O, taip! Pasisaugokite sesers, ginančios seserį! Mūsų solidarumas stiprus.
Vilma: Jūratė tiek velnių mano draugui yra atlaužusi, kad ohoho... Maža nepasirodė! Su Gyčiu vis pasišnekame apie santuoką, ar ji mums svarbi. Vertiname draugystę, bendrystę, gyvenimą kartu. Šiuo metu darau fotografijų ciklą apie santuokų vietas. Iš Saudo Arabijos, kai dirbau ten antrą kartą, parsivežiau vestuvinių kambarių ir košų – taip vadinama scena, ant kurios stovi gėlėmis apipinta sofa nuotakai atsisėsti, – nuotraukų. Iš košos išplaukė lietuviškas projektas „60 monumentų“. Įamžinau visų Lietuvos metrikacijos skyrių sales. Galvojau apie šeimos statusą ir valstybės norą viską reglamentuoti.
Jūratė: Netrukus nutarėme įsigyti bendrą būstą. Draugai juokėsi: „Jūs – kaip sesės beprotės, bendrasavininkės.“
Paskatintos močiutės ilgesio, įkvėptos nepaprastos jos gyvenimo istorijos sukūrėte jautrų dokumentinį filmą „Močiute, Guten Tag!“. Nagrinėjate ne vieną temą, tarp jų – meilės, seserystės, buvimo vokiečiu Lietuvoje, šeimos tabu. Kodėl Jums buvo svarbu išsiaiškinti močiutės likimą?
Vilma: Jos likimas – tai ir mūsų pačių likimas. Bajoraičiuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, kur gimė mūsų močiutė Elė (Ella) Fink, nuo seno gyveno vokiečių liuteronų Finkų giminė. Močiutė augo šešių vaikų – penkių seserų ir brolio – šeimoje. Erna, Ema, Ella, Zelma, Lina ir Eduardas.
Elė Fink
1941 m. vokiečiai pagal politinę programą „Heim ins Reich“ buvo pašaukti „grįžti“ į Vokietiją. Močiutės tėtis jau buvo miręs, o mama, penkios dukros ir sūnus išvyko. Brolį, jauną vyrą, iškart paėmė į nacių armiją. Eduardas žuvo prie Norvegijos krantų vokiečių jūrų laivyne.
Kodėl močiutė grįžo į Lietuvą?
Vilma: Ji grįžo drauge su teta Marija ir pussesere Mėta. Kaip tai atsitiko – ar jas parsiuntė, ar pačios panoro grįžti, tiksliai nežinome. Tai išsiaiškinti buvo vienas iš pretekstų pradėti filmą.
Viena iš brangių šeimos nuotraukų
Jūratė: Grįžimo faktas mus masino ir intrigavo, kėlė daug klausimų, ir čia mums labai padėjo mama. Ji įpylė žibalo į ugnį – pasakė, kad močiutė grįžo dėl meilės, mat buvo įsimylėjusi pienininką Kazimierą iš Sintautų. Močiutė mamai sakydavo, kad Mėta grįžo dėl meilės, o Mėta tikindavo, kad Elė degė iš meilės Kazimierui. Jis per karą emigravo į Kanadą, vėliau ieškojo mylimosios per pabėgėlių stovyklas. 1952 m. Kazimiero laiškas pasiekė Vokietijoje gyvenusią močiutės seserį Zelmą, bet ji apie tai Elei papasakojo tik po 30 metų. Matyt, nutarė, kad nėra ko maišyti vandens. Močiutė jau buvo ištekėjusi už lietuvio Juozo, turėjo mūsų mamą ir laukėsi sūnaus. Atrodė, kad šios istorijos nuotrupos susidėlios į įdomų pasakojimą, bet teko nemažai paklaidžioti.
Elė su savo vyru Juozu
Vilma: Aš šią istoriją mačiau kaip tiriamąjį darbą. Archyve rinkau medžiagą, ruošiamės išleisti knygą. Nuvykome į Vokietiją, rinkome nuotraukas. Kai pasikalbėjome su istorikais, ši istorija pasirodė dar painesnė... Taip ir nežinoma – ar močiutė grįžo dėl meilės, ar tai buvo karo padarinys, o gal koks nors atsitiktinumas. Ji apie tai niekam nepasakojo. Kai pradėjome kurti filmą, paaiškėjo, kad močiutė pabėgėlių stovykloje praleido penkerius metus! 20-metė, pati jaunystė, dirbo ir gyveno bendruomenėje, bet vėliau apie tai nė žodeliu neužsiminė. Galbūt sovietiniais laikais kalbėti apie vokiečių stovyklą buvo pavojinga?
Ar pačios gerai prisimenate močiutę Elę?
Vilma: Prisimenu. Šakiuose pas močiutę mus palikdavo nuo mažų dienų, nes mamai reikėjo dirbti. Man buvo 12 metų, kai močiutė mirė.
Jūratė: Mano atsiminimai blankesni, labiau susiję su emocijomis, fragmentiniai.
Vilma: Filmo kūrimas suteikė progą dar kartą susitikti su Vokietijoje gyvenančiais giminaičiais. Močiutė ir mama su jais susirašinėjo. Per blokadą gaudavome siuntinių. 1992 m. giminaičius aplankėme.
Elė su dukterėčia Erika
Jūratė: Traukiniais riedėjome į Vokietiją per Grodną. Mama mus tempėsi kartu, nes troško parodyti pasaulį ir supažindinti su gimine. Močiutės dukterėčia lankėsi pas mus 1979 ir 1985 metais. Didžiausia problema buvo kalbos barjeras. Mama ir Vilma šneka vokiškai, bet ne laisvai. Kai pradėjome galvoti apie filmą, paskambinome pusseserei Erikai. Angliškai susišnekėjome laisvai.
Ar nebandėte ieškoti Kazimiero pėdsakų?
Vilma: Ieškojome. Paieškai pradėti reikia vardo, pavardės, gimimo datos, kilmės vietos. Mes žinojome tik vardą. Geras sveikas naivumas nuvedė mus iki Sintautų pieninės. Į Sintautus važiuojame tvarkyti kapų, bet tik dabar pasirodė reikšminga ta pieninė. Vokietės prodiuserės, padėjusios vykdyti tyrimą, ieškojo Kazimiero laivais plaukusių žmonių sąrašuose, nors nežinojome, į kokį laivą jis įlipo.
Jūratė: Naivus entuziazmas pasikalbėti apie istoriją virto kalbėjimu apie nesusikalbėjimą šeimoje. Filme yra svarbi suicido linija. Mūsų močiutė, būdama 72-ejų metų, baigė savo gyvenimą savižudybe. 1990 metais mažai kas nagrinėjo depresijos diagnozę. Filmas prasideda šeimos istorijos tyrinėjimais, bet vėliau kamera atsisuka į mus pačias. Filme apie močiutę vieni svarbesnių personažų esame mes, seserys, ir mūsų mama, taip pat kartų konfliktai, požiūrių skirtumas.
Ar močiutė nesiguosdavo, kad yra atskirta nuo gausios šeimos, kad trūksta artimo kraujo ryšio?
Jūratė: Svarstėme, kad atsiskyrimas nuo didelės šeimos, savo šaknų, kalbos ignoravimas, mat sovietmečiu jai teko slėpti savo tapatybę, dar labiau sunkino jos gyvenimą. Močiutė negalėjo nuvykti net į savo mamos laidotuves, į Vokietiją, vaikams perduoti savo religijos – liuteronų, vokiškų tradicijų, nes sovietmečiu būta baimės ir nesaugumo jausmo. Nuolatinis užsigniaužimas galėjo lemti depresiją.
Kad močiutė išėjo savo valia, Jūs žinojote?
Vilma: Žinojome, bet šis faktas buvo šeimos paslaptis.
Jūratė: Mums nuo vaikystės įkalta, kad niekam nevalia to pasakoti. Močiutės tema buvo persmelkta kaltės ir gėdos. Dabar suprantame, kodėl visa ši istorija – tabu: jei pradėsi kalbėti apie jos jaunystę, teks prieiti ir prie mirties aplinkybių. Diskutuodamos su žiūrovais supratome, kad ne vienai Lietuvoje gyvenančiai šeimai būdinga nekalbėti, nepasakoti, nutylėti. Pradėjusios nekaltai domėtis savo protėvių istorija, užčiuopėme svarbesnę temą.
Vilma: Mes pasirinkome pasakoti ir rodyti istoriją be jokių didaktinių užmojų ir deklaratyvumo. Norėjome tiesiog pasidalinti savo istorija ir šeimos patirtimi. Sulaukėme daug klausimų, tarp jų ir tokio: „Ką manote apie tokių dalykų viešinimą?“ Jeigu menininkas bijotų viešumo, jis net nepradėtų kurti.
Vilma: Atrodo, keliaujant reikia daug pinigų. Jų neturėdavome. balansuodavome ant tuščių sąskaitų ribos.
Ar senelis jau buvo miręs, kai močiutė išėjo?
Vilma: Ne, jis dar gyveno. Didysis paslapties iniciatorius.
Kaip mama priėmė Jūsų filmą?
Jūratė: Visą kūrybos periodą ji sakė: „Neįsivaizduojate, kaip aš bijau to filmo.“ Nerimavo, jautė, kad kalbėsime apie mirtį. Esame dėkingos mamai, kad nepasakė: „Negalima, neduosiu jokių interviu, lauk.“ Ji mus priėmė, bet su baime, atsargiai.
Vilma: Jai svarbu, ką žmonės pasakys. Niekas nenori būti pasmerktas. Per filmo premjerą žiūrovai šiltai sveikino mus visas. Mama stebėjosi, kad prie jos tiek daug žmonių priėjo. Man regis, mama tik tada suprato, kad jos baimės nepagrįstos. Niekas jos nepasmerkė, nes nėra dėl ko. Premjera tarsi patvirtino, kad mūsų kūrybinis kelias – ėjome juo ketverius metus – teisingas. Durys po truputį vėrėsi, mes vis daugiau kalbėdavomės, kartais ir pasiginčydavome.
Vilma: Per tą laiką, kai kūrėme filmą, iš gyvenimo pasitraukė mūsų tėtis.
Jūratė: Atsukdami atminties juostelę įžvelgiame tėčio depresyvumo apraiškų.
Vilma: Tėčiui mirus, kūrybos procesą pusmečiui atidėjome. Suvokėme, kad labiausiai ir reikia kalbėti apie šį tabu. Netekties faktas mus su mama atvedė į tą patį patirtinį lygmenį. Mama neteko mamos, mes netekome tėčio. Dabar ji nebegali sakyti: „Jūs nieko nesuprasite.“ Mūsų patirtis tokia pati.
Už ką esate viena kitai dėkingos?
Jūratė: Už tai, kad ją turiu, bet tai yra duotybė. Už tai, kad moka išklausyti, patarti. Už drąsos ir polėkio pavyzdį, kad žvelgdama į ją visada stiebiuosi. Kad yra į ką lygiuotis.
Vilma: Kai 2008 m. Jūratė gavo Sidabrinę gervę už trumpo metro filmą „Nerutina“, pagalvojau: „Va, sesė yra nuosekli, ji daug geriau siekia savo tikslų.“ Aš kartais dirbu prišokamai, greitai padarau vieną darbą ir puolu prie kito. Man svarbu smūginis efektas. O Jūratė gilinasi, iš esmės nagrinėja temą. Ne vienas jos darbas pastebėtas ir įvertintas tarptautiniuose festivaliuose. 2010 m. Jūratės filmas „Šanchai banzai!“ apie Vilniaus Šnipiškių rajoną pelnė „Scanoramos“ Naujojo Baltijos kino apdovanojimą. Ji man yra kūrybiškumo ir nuoseklaus darbo pavyzdys.
