Dėmesio verti straipsniai:
- Tai, ko nežinojote apie filmą „Vienas namuose“
- 5 situacijos, kai moterys patiria neįprastą orgazmą
- Astrologė Rima: šiuo laikotarpiu gimusi meilė gali ir išgąsdinti
- 7 moterų įpročiai, kurie labiausiai erzina vyrus. Kalba vyrai
- Tortas "Paukščių pienas"
Domantai, ar prisimenate savo pirmąjį koncertą? Tarkim, Jums penkeri, klausytojai – kaimynų mergaitės... Kada apskritai paėmėte į rankas gitarą?
Tikrai nepamenu, kada ir kur buvo tas pirmasis koncertas, nes nežinau, ką vadinti pirmuoju. Aš, kaip ir dauguma muzikantų, grojau mokykloje, muzikos mokykloje, teatro studijoje, metus – gatvėje ir taip toliau. Kas pirmiau? Kur? Kas klausė? O kad būčiau pažymėjęs kalendoriuje...
Taip pat nepažymėjau kalendoriuje ir dienos, kai paėmiau į rankas gitarą. Tai įvyko palyginti vėlai. Vėlai, nes muzikos aplink mane buvo tiek daug, kad ji tiesiog kėlė nuobodulį. Beveik visi šeimoje kuo nors grojo, dirigavo... Tad tai visiškai nemasino. Masino dailė. Vėliau – teatras. Ir tik per kažkokį keistą atsitiktinumą man į rankas pateko Romo Lileikio gitara. Tiksliau – gal ne gitara, o toks medžio gabalas su stygomis. Ir aš užsikabinau. Tapo aišku, kad turiu rašyti dainas. Būtent savo. Nes man tokių trūko. Per visas muzikos pamokas, per radiją skambėjo ne tai, ką norėjau girdėti. Ne tie žodžiai. Ne taip sudėlioti. Nekreipdamas dėmesio į tai, reikia jų dar kam nors ar ne, ėmiau jas rašyti. Tą darau iki šiol.
O tą pirmąjį tikrą koncertą ar pamenate? Koks buvo jausmas, kai išėjote į sceną?
Kiekvienas koncertas tikras. Dauguma jų atmintyje sutekėjo į vientisą masę, kai kurie ryškūs ir dabar. Ypač keli su grupe „Keistuolių“ teatre. Ir jausmas einant į sceną nelabai pasikeitė. Kažkam šiemet esu pusiau juokais užsiminęs, kad
visa mano buitis, socialusis gyvenimas tėra slogus sapnas. Iš jo nubundu, tampu savimi tik užlipęs ant scenos arba rašydamas dainą. Visa kita – kažkokia
migla.
Dabar esate populiarus, žinomas, mylimas. Ar kada jausdavote baimę, kad į koncertą ateis dešimt žiūrovų? Ar Jums apskritai svarbu, kiek žmonių susirenka į koncertus?
Man nelabai rūpi žmonių skaičius. Mano rūpestis – kaip padaryti geriausiai tai, ko čia atėjau. Ar „pagausiu bangą“? Kaip bus su garsu? Ar nenutrūks styga? Ar išdainuosiu? Ar nepamiršiu teksto? Štai kas mane jaudina kiekvieną kartą prieš einant į sceną. O kiek ten sėdi žmonių?.. Jei pilna salė, – puiku! Jei vos keli, – gerai: bendrausim intymiau. Būna ir visai ramių akustinių vakarų kieno nors bute.
Kita vertus, daug kas priklauso nuo koncertų organizatorių. Kai tuo užsiimu pats – man ramu, tačiau dažniausiai koncertą organizuoja kas nors kitas. Ir visko nutinka.
O kam skirti pirmieji Jūsų eilėraščių posmai?
Pirmąjį eilėraštį apie pavasarį grįžtančius paukščius parašiau 1989 metais. Močiutė jį išsaugojo, prieš mirtį parodė apipaišytą lapą. O antrą parašiau 1991-ųjų sausio 14-ąją. Gyvenau netoli televizijos bokšto, prie pat Spaudos rūmų, ir labai stipriai, jautriai išgyvenau tas naktis, tuos metus. Tada pirmą kartą visa galia, visa niekinga jo didybe patyriau patį nykiausią – karo, smurto, nevilties – absurdą.
Vėliau mokykloje daug rašiau, mat skaičiau daug poezijos, ryte rijau net tuos autorius, kurių suvokti būdamas paauglys negalėjau. Tuo metu veikia kitos juslės, poezija persmelkia ne kaip prasmė, o kaip spalva, kvapas, garsas. Bet kokia jos interpretacija, analizė, narstymas tada man atrodė šventvagiškas. Kuo daugiau suprasdavau, tuo labiau eilėraštis nuo manęs toldavo. Net ir dabar brangiausi tie iki galo nepažinūs, paslaptingi tekstai, apie kuriuos nepasakysi: „Autorius turėjo galvoje...“
Mano literatūros mokytoja buvo, ko gero, vienintelis mokykloje žmogus, kurio dėka dar galėjau pakęsti tą instituciją. Ji griežtai, tačiau argumentuotai kritikuodavo mano „genialius“ tekstus, „genialias“ dainas, skolindavo neprogramines knygas, imdavo į žygius po kaimus, kur rinkdavosi įvairiausio plauko menininkai. Per pertraukas galėdavau padiskutuoti su ja apie bitlus, „Cocteau Twins“, filmą „Mirusių poetų draugija“ ir kitus dalykus. O geriausias jos bruožas buvo nepakantumas neišmanymui ir chaltūrai. Ji daug labiau vertino dundukus nei tuos, kurie apsimetinėdavo menininkais, lįsdavo į užpakalį dėl pažymių. Ir tai buvo rimtas sukrėtimas sistemai, veikiančiai pagal lindimo į užpakalį principus.
Kas pirmiau gimsta – melodija ar poezija?
Į muzikos pasaulį atėjau iš tekstų pasaulio, todėl meluočiau sakydamas, kad mano galvoje nuolat skamba simfonijos, skraido natos. Ritmą, melodiją dažnai suvokiu visai kitaip nei muzikai. Labiau – kaip poetai. Man teko paragauti ir klasikinės gitaros mokslo, tad negaliu sakyti, kad visai nepažįstu muzikos rašto.
Apskritai mano santykis su muzika nėra paprastas. Aš anksti supratau, kad jos, kaip ir poezijos, reikia mokytis klausyti – ne tik rašyti. Tebesimokau to. Mokėti perskaityti eilėraštį arba išklausyti kūrinį dažnai yra sunkiau, nei jį parašyti, todėl nekenčiu foninių muzikėlių, radijo stočių primetamų grojaraščių.
Iš kur tai? Pamenu, senelis turėjo milžinišką klasikinės muzikos plokštelių kolekciją. Jis pasipuošdavo kostiumu, atsisėsdavo prie stalo, atsargiai nuleisdavo adatą ir klausydavosi. Labai atidžiai, be jokių pašalinių trukdžių, maisto, gėrimų, plepalų. Dažnai verkdavo. Ši valanda skirta Bachui, ši – Raveliui, ši – Chopinui. Ir išgyvendavo tą muziką nuo pirmos iki paskutinės natos. Paskui būdavo galima aptarti dirigentą, chorą, kūrinio dalis. Aš senelį stebėdavau su nuostaba. Tyliai. Vaikystėje tai atrodydavo juokinga, bet dabar man be galo trūksta tokių žmonių, tokios inteligencijos. Jis nebuvo joks didis profesionalas, jam tiesiog atrodydavo, kad muzikos negalima klausyti bet kaip.
Dabar retas geba atidžiai klausytis muzikos ilgiau nei kelias minutes. O dažniausiai ji skamba vairuojant, valgant, švenčiant... Profesionalams tai – darbas, amatas. Nebėra ritualo. Yra toks terminas soteriologija. Jis reiškia jėgą, gebančią išgelbėti, išganyti. Geriausia muzika turi tą galią – ir gerokai didesnę, nei daugelis gali įsivaizduoti. Tik tam, kad prie jos prisiliestum, muzika turi nustoti būti tik lengvabūdiško laisvalaikio dalis.
Dabar pats dažnai pagaunu, kad sėdžiu kaip mano senelis. Tik be kostiumo.
Kas yra lyrinis Jūsų gražiųjų dainų subjektas? Mylimoji – tikriausiai konkreti moteris?
Tikriausiai klausiate apie adresatą? Lyrinis subjektas man pačiam dažnai yra nepažinus. Ir jis dažniausiai tapatus lyriniam objektui. Kaip ir adresatas tapatus adresantui. Tai nereiškia, kad nerašau dainų galvodamas apie konkrečius žmones, na, gerai, – apie moteris. Ir dar kaip rašau. Esu silpnas žmogus: žaibiškai susižaviu, lengvai pasiduodu, ir daugybė mano nuotykių, nusivylimų bei džiaugsmų atsispindi tose dainose. Tačiau visada yra ir kažkas, kas man pačiam nepažinu. Kaip tai atsiranda? Aš nežinau. Visada atsiranda kažkoks trečias matavimas, kažkas paslaptinga ir nesuprantama. Ir ta paslaptis mane visada kabina, masina, stebina. Taip konkretus adresatas pasimiršta, pasimiršta visos biografinės detalės ir lieka kažkas, ko nepririši prie biografijų, vardų ir pavardžių, net lyties.
Ar galite pavadinti save išprotėjusiu kūrėju?
Galiu vadinti save išprotėjusiu, pamišusiu ar racionaliu, tačiau tai tebus mano įsivaizdavimas ar projekcija to, koks norėčiau būti, tiksliau – koks norėčiau atrodyti esąs.
Iš tikrųjų žmogus nėra paminklas su charakterį apibūdinančia etikete. Vienas rašytojas kadaise gražiai pastebėjo, kad visas graikų ir romėnų dievų panteonas telpa viename žmoguje. Tas, kuris garsiai šaukia, koks jis yra, dažniausiai yra ir kitoks. O tas, kuris atsakinėja į šį klausimą, jau po kelių akimirkų nebebus tas, kuris eis užsikaisti arbatos.
Kada kuriate dainų tekstus? Ar laukiate, kada aplankys mūza, o gal turite susikūręs kokią nors rašymo sistemą?
Mūzos nėra medicinos seserys, kad lankytų mane kaip kokį ligonį. Jų visada yra visur. Tereikia pačiam pamatyti, išgirsti. Jų ir dabar yra čia. Ir su jomis dabar, ko gero, neturiu reikalų vien todėl, kad bendrauju su jumis, darau ir tą, ir kitką... Bet kai ateina aiškumas, kažką galiu spėti užsirašyti. Tik tai nepriklauso nuo laiko ir erdvės. Nėra jokių „kada“ ir „kur“. Aiškumas gali užklupti važiuojant troleibusu, sėdint tualete, maudantis ežere, stovint prie staklių, balsuojant, kariaujant...
Esate šeimos ar vakarėlių žmogus? Kur traukiate po koncertų?
Nelygu, kas rengia vakarėlį, koks jis ir koks tuo metu būnu aš. Kartaisnegaliu atsispirti pagundai išgerti su mielais žmonėmis keletą butelių vyno, o kartais būnu toks pavargęs, kad užmiegu automobilyje pakeliui namo. Pats nevairuoju ir nenoriu vairuoti. Vis dėlto nesu triukšmingų klubų mėgėjas. Man daug mieliau, kai namie ratu sukasi gitara, arba pabe su bičiuliu taukšti niekus prie stiklo.
Ar, Jūsų žmonos nuomone, esate geras vyras?
Reikėtų klausti žmonos – ne manęs. Negaliu atsakyti į šį baisų klausimą. Galiu būti namisėda, galiu keletą dienų negrįžti namo, kiaurą dieną gaminti virtuvėje ar užsidaręs įrašinėti dainas. Būnu irzlus ir nepakenčiamas. Ko gero, nesu geras vyras, jei geru laikysime auksarankį, gebantį sutaisyti tualeto bakelį, skiriantį visą savo laiką šeimai, buičiai, namams, pjaunantį veją, parnešantį namo didelę algą.
Jūsų manymu, nuostabi moteris – tai…
Niekada nesugebėjau to apibrėžti. Ir netikiu tais, kurie tuos apibrėžimus kuria. Vienam, žiū, patinka tokia spalva, kitam – anoks charakteris, trečiam mat – tokie sugebėjimai lovoje. Tai visiški niekai. Kiekviena moteris yra unikalus ir sunkiai pažinus pasaulis, gebantis stebinti, siutinti ir žavėti kiekvieną akimirką. Moteris, žinanti savo grožio galią, yra mirtinas, labai pavojingas ginklas – akimirksniu sutriuškina visus tuos „man patinka tokios ir anokios“. Tiesą sakant, labai panašiai yra su muzika. Žmogus, kuris aiškina, kad nemėgsta to ar ano žanro, tiesiog nėra girdėjęs geriausių jo pavyzdžių arba apskritai neįsileidžia muzikos į savo siaurą, tamsų, nykų pasaulėlį.
Jūsų mama – vokiečių kalbos dėstytoja, tėtis – baltų kultūros tyrinėtojas, etnologas, filosofas. Ką perėmėte iš tėvų? Ar galite pavadinti juos savo autoritetais?
Man nepatinka žodis „autoritetas“. Jis panašus į meilę fiureriui. Yra žmonių, kuriuos myliu, kuriais seku, iš kurių nuolat mokausi. Mano tėvai, savaime suprantama, – vieni jų. Deja, o gal ačiū Dievui, augau labai sudėtingoje terpėje – tarp meno ir pašėlusių vakarėlių, tarp skyrybų ir meilužių, tarp aklo religingumo ir ateizmo, tarp pykčio ir meilės, tarp žlugusių, neišsipildžiusių vilčių ir budų, iškeitusių šeimą į mišką. Galų gale tarp Sovietų Sąjungos ir nepriklausomos Lietuvos. Galima sakyti, augau tarp juodų ir baltų debesų. Viską stebėjau, viskas darė man įtaką, iš visko mokiausi. Žinojau, koks niekada nenoriu būti, mačiau, kas yra begalinė atjauta ir rūpestis.
Kita vertus, labai anksti supratau, kad gyvenu baigtinį savo gyvenimą. Ne motinos, ne tėvo, ne senelių, ne tėvynės. Pats turiu suvokti, kas esu, kodėl esu ir ką turiu daryti, todėl mokykloje iš pavyzdingo pirmūno greitai virtau tokiu mokiniu, kuris mokosi tik tai, kas jam atrodo svarbu ir įdomu.
Ar yra muzikantas, kurio klausydamasis galvotumėte: „Va, būtent toks turėtų būti mano kelias.“ Poetas, kurio eiles skaitydamas sakytumėte: „Čia – kaip mano paties parašyta.“
Nėra nė vieno, su kurio gyvenimu tapatinčiausi, tačiau yra daugybė kūrinių – ir muzikos, ir literatūros, kurie man artimesni net už odą. Yra dainų, kurios tokios artimos, kad atrodo – pats tokią tikrai būtum parašęs, jei jos dar nebūtų buvę. Kaip ir su literatūra. Va, skaitau naujausią Viktoro Pelevino romaną ir galvoju: jei būčiau prozininkas, rašyčiau būtent taip! Būtent tokias mintis ir tokiu stiliumi dėlioju prieš užmigdamas, įsivaizduodamas, kad rašau. Dar daugiau – kartais sutampa net labai konkretūs dalykai. Štai naujame romane yra alegorijų, kurias buvau sugalvojęs anksčiau, nei sužinojau apie tą knygą!
Taip pat ir su dainomis. Aš visiškai suprantu, kaip dviem skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenantiems žmonėms gali gimti dvi labai panašios dainos, labai panašūs tekstai. Tai nėra plagiatas. Jei du žmonės panašiai mąsto, klauso panašios muzikos, tai panašiai ir išeina. Juoba kad visų šaltinis – vienas ir tas pats.
Jūsų muzikos guru, kurių gyvenimas ir kūryba įkvepia.
Aš neturiu jokių guru. Kaip jau sakiau, yra daug įvairios muzikos, kuri įkvepia, iš kurios yra ko mokytis. Neišvardyčiau nei ketvirtadalio. Tektų pradėti nuo klasikinių kompozitorių ir baigti japonų animacijos garso takeliais. O jei reikėtų sukalti stulpus, kurie paauglystėje formavo mano muzikinį skonį ir muzikinį pasaulėvaizdį, tai būtų klasikinis džiazas, bliuzas, rokas – nuo kokių 1956-ųjų iki maždaug 1977-ųjų. Tai yra muzikos aukso amžius, kurio metu gimė daugybė šedevrų. Viskas, kas sukurta po to, tėra daugiau ar mažiau vykę bandymai atkartoti jau nuvažiavusio traukinio dundesį. Ir dabar to periodo muzika yra mano pagrindinis domėjimosi objektas.
Viename portale rašote muzikos skiltį. Kaip renkatės, apie ką rašyti?
Man leidžia rinktis pačiam. Taigi rašau apie tai, apie ką rašyti, manau, verta. Ir taip, kaip noriu pats. Tai – didelė dovana. Dauguma į muziką žiūri pernelyg lengvabūdiškai – kaip į laisvalaikio formą ar pramogą. O muzika yra gerokai daugiau. Kai kurių žmonių muzikos skonių ir poskonių pasaulėlyje tėra 10–20 panašaus stiliaus atlikėjų. Tokie labai lengvai teisia: „Oi, džiazas, fuuu. Tai – ne man.“ Arba koks metalistas nepraleidžia progos pasityčioti iš elektroninės ar kantri muzikos.
Būtent apie tokius žmones galvodamas ir rašau. Rašau norėdamas bent kiek padėti praplėsti tą siaurą pasaulėlį, parodyti, koks gaivališkas, platus, neaprėpiamas ir žavingas yra muzikos pasaulis. Kad jame nėra blogų stilių, krypčių, nes visi tie terminai apie pačią muziką nieko iš esmės nepasako!
Nežinau, kiek žmonių tuos straipsnius skaito, bet kartą užkulisiuose prie manęs priėjo maestro Petras Vyšniauskas ir padėkojo, kad grąžinau jį, šiek tiek nusivylusį ir pavargusį, prie muzikos atradimo džiaugsmo, mat aprašiau tokį jauną saksofono genijų Coliną Stetsoną. Dėl tokių akimirkų – kad ir dėl vieno žmogaus – verta tai tęsti.
Jei galėtumėte dabar pat pakeisti tris dalykus, kas tai būtų?
Jei tik galėčiau, norėčiau, kad neliktų pavydo, pagiežos ir išankstinės nuostatos, visos tos tamsybės, kylančios iš nežinojimo, neišmanymo, baimės. Tik žinau, jog tai liks. Žinau, kad net dabar koks nors ponas skaitydamas burnoja ant manęs. Ir lai. Tik tamsybėse aiškiai matyti žiburėliai.
