Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Ruta Lee – sėkmę atnešė polka ir Frankas Sinatra
- Kad erekcija džiugintų visada - 5 pagrindinės taisyklės
- Medis moderniame interjere: 2015-ųjų tendencijos
- Sezono favoritai. 10 daiktų, vertų atsidurti tavo spintoje
- Bandelės su kokosų įdaru
Neatrodo, kad jie labai ilgėtųsi viešumos, nors papasakoti, kaip gimsta ir gęsta žvaigždės, tikrai galėtų. Mintimis apie tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvos muzikos padangėje, dalijasi prodiuseris Martynas Tyla, vadybininkas Lauras Lučiūnas ir muzikos prodiuseris bei atlikėjas Marijus Adomaitis (Mario Basanov).
Marijus Adomaitis: pirmiausia turi būti originalus
Muzikos prodiuseris ir elektroninės muzikos atlikėjas Marijus Adomaitis (31 m.), daugeliui labiau pažįstamas kūrybiniu Mario Basanov pseudonimu, plačiajai visuomenei ilgą laiką buvo pristatomas kaip dainininko Lino Adomaičio brolis, bet dabar apie jį žino ne tik elektroninės muzikos gerbėjai – susižavėjimą jaunuoju atlikėju savo feisbuko profilyje išreiškė net prezidentė Dalia Grybauskaitė, o muzikos verslo atstovai jį vienbalsiai įvardija kaip daugiausia šioje srityje pasiekusį lietuvį. Šlovė Marijų užgriuvo, kai slapyvardžiu „Ten Walls“ pristatytas singlas „Walking With Elephants“ pateko į BBC radijo populiariausių kūrinių dešimtuką ir išsilaikė jame ne vieną savaitę. Kalbas, kad, išgarsėjęs kaip atlikėjas, atsisakys prodiuserio darbo, Marijus paneigia – visai neseniai jis įkūrė leidybinę įmonę „Boso linija“ ir vos prieš mėnesį pasirašė prodiuserio kontraktą su viena garsiausių prodiusavimo kompanijų „Warner Chappell“ (čia dirbama su tokiomis žvaigždėmis kaip Jay Z., Katy Perry, Madonna, Zucchero, Beyonce ir kt.). Susitinkame nedidelėje Marijaus studijoje per patį kraustymosi į didesnes patalpas įkarštį. Pašnekovas patogiai susirango kėdėje ir prisidega cigaretę. Stebėtinai lengvai besimezgantį pokalbį vis pertraukia žurnalistų skambučiai. Ko gero, mums pasisekė, kad spėjome pagauti Marijų Adomaitį pačioje šlovės alėjos pradžioje – nuoširdžiai besidžiaugiantį savo sėkme, neišvargintą žiniasklaidos dėmesio ir nespėjusį sužvaigždėti.
Ilgas kelias. „Pirmiausia susitarkime dėl sąvokų – esu muzikos, o ne atlikėjų prodiuseris. Aš apgalvoju, kaip kūrinys turi skambėti, koks bus jo žanras, stilius. Nesu vadybininkas, kuris „prasukinėja“ atlikėją, ieško, kur jį parodyti, kam pasiūlyti. Muziką prodiusuoju jau beveik 17 metų. Dirbau pas Arą Žvirblį, Gediminą Zujų. Pastaruosius 10 metų dirbu sau. Elektronine muzika žaviuosi nuo tos akimirkos, kai tėtis pirmą kartą atnešė namo sintezatorių. Tokios galimybės! Spausdamas klavišus gali perteikti saksofono, gitaros, netgi būgnų skambesį! 2000 m. buvau subūręs grupę „Funkadelix“ – su didžėjumi Andy Lau ir anuomet dar nelabai žinoma Rūta Ščiogolevaite. Paskui gimė projektas „Mario & Vidis“, su juo išmaišėme visą Rusiją. Kūriau solo projektus, „Ten Walls“. Esu labai ambicingas žmogus, gal kiek ir pasiblaškydavau, bet iš kelio labai neišklysdavau. Ilgą laiką buvau apsistojęs ties tamsoku hausu, bet dabar stiliaus grynumas nebėra taip svarbu, jungiamos labai skirtingos muzikos rūšys ir žanrai. Kuo keistesnis hibridas, tuo įdomiau. Aš pats labai mėgstu klasiką. Esu baigęs Kauno Naujalio muzikos gimnaziją, mokiausi Lietuvos muzikos akademijoje. Mano tėtis ir brolis groja smuiku, žmona Diana – profesionali pianistė.“
Misija ar pinigai? „Pinigai man niekada nebuvo svarbiausias dalykas. Išgyventi reikėjo, buvau studentas, bet vis tiek nedariau to, kas nepatiko. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau visokiems pigiems pasiūlymams, nedalyvavau televiziniuose šokių ar dainų projektuose, neprodiusavau realybės šou. Turi atsirinkti, su kuo tau pakeliui, su kokia aplinka nori būti siejamas. Gundymo buvo. Kai kurie kolegos sakydavo: „Baik daryti tuos savo menus, žiūrėk, kiek pinigų galima užsidirbti paprasčiau...“ Kai smogė krizė, daug tokių vienadienių verslininkų žlugo, o aš išlikau.“
Kai kurie kolegos sakydavo: „Baik daryti tuos savo menus, žiūrėk, kiek pinigų galima užsidirbti paprasčiau...“Marijus Adomaitis
Lietuva ir pasaulis. „Ko reikia, kad lietuvis išgarsėtų visame pasaulyje? Pirmiausia – originalumo. Atlikėjas iš labai mažos šalies turi nustebinti. Deja, dauguma bijo rizikuoti, mieliau kuria tai, kas tuo metu madinga. Dabar populiarus toks žanras EDM (Electronic Dance Music). Mūsiškiai irgi jį bando. Daro lyg ir neblogai, bet kas iš to? Kalbu ne tik apie lietuvius. Esu įkūręs agentūrą „Boso linija“, kasdien gaunu daugybę įrašų. Daugumai jų įvertinti užtenka 2 sekundžių. Jei nori pagauti šansą, turi sutapti trys dalykai: laikas, vieta ir aplinkybės. Neužtenka kažką sukurti, tai dar turi būti išgirsta ir įvertinta. O tada jau prasideda vadyba. Savo kūrinio „Walking With Elephants“ licenciją perleidau tokiam gigantui kaip „Atlantic“, pasirodymais rūpinasi agentūra „Coda Music Agency“. Turiu labai stiprią komandą, jos nariai ieško, kur pristatyti klipą, kur publikuotis, su kuo pasirašyti sutartį, o aš galiu atsiduoti kūrybai. Lietuvoje visa tai neretai daro vienas žmogus, bet visų kėdžių vienu užpakaliu neužsėsi, pats dainuodamas ir pats bilietėlius pardavinėdamas didelių rezultatų nepasieksi. Pasirašęs sutartį su „Warner Chappell“ turėsiu galimybę dirbti su savo muzikos dievaičiais. Tik kvailys tokio šanso atsisakytų. Kartais esu kaltinamas, kad nesu Lietuvos patriotas, nes nerengiu čia pasirodymų, bet aš manau, kad dalyvaudamas tarptautiniuose festivaliuose Lietuvą garsinu labiau nei grodamas Vilniuje, kokiame nors studentiškame renginyje. Emigruoti neketinu. Myliu savo šalį, o kurti galiu bet kur. Svarbiausia – turėti greitą internetą.“
Apie etiketą. „Vakaruose apskritai kitokia bendravimo kultūra, kitoks požiūris į tave, į darbą. Teko lankytis didžiulėse kompanijose „BMJ“, „Sony“, „Universal“, ten reikalai vyksta kitaip. Kai pasirašinėjau sutartį su „Warner Chappell“, vien man atstovavo advokatas ir du jo asistentai, susitikime dalyvavo apie 12 svarbių asmenų. Nesijaučiau mažu didelio mechanizmo sraigteliu. Juo lengviau pasijusti Lietuvoje, nes mūsų šalyje trūksta elementarios pagarbos, bendraujama familiariai, verslo reikalai neretai aptarinėjami prie butelio alaus. Panašiai yra ir Rusijoje. To jų paprastumo, sakyčiau, net chamizmo, mums su Vidžiu buvo per daug. Plekšnoja per petį: „Ei, Basanov!“, kviečia išgerti... Rytų kryptis apskritai nėra tinkama karjerai daryti. Tiesą sakant, kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo mažiau susireikšminimo. Paradoksalu, bet labiau susireikšminusios paprastai yra vietinės reikšmės žvaigždutės su silikonu galvoje. Nesakau, kad Lietuvoje nėra žvaigždžių. Yra, tik ne bulvariniuose leidiniuose jų reikia ieškoti. Man muzikos elitas yra Petras Geniušas, Sondeckių šeima.“
Apie pokyčius. „Pastebiu, kad keičiasi visa Lietuva: jaunimas, net ir nedideliuose miesteliuose, stilingai rengiasi, domisi kultūra. Kartu keičiasi ir muzikinis skonis. Technologijos leidžia jauniems žmonėms klausytis to, ko klausosi pasaulio jaunimas, o muzikos lietuviškumas jau nėra svarbus dalykas. Keičiasi informacinė erdvė. Televizija – miręs dalykas. Reklama dabar sklinda socialiniais tinklais. Nori nenori, o turi prisitaikyti prie to, kas vyksta. Nors kartais pasiilgstu tų senų laikų, tų „Paramos“ koncertų, kai ant vienos scenos sulipa visos legendos. Dabar klesti klubinė, festivalių kultūra.“
Apie populiarumą. „Gimnazijoje turėjau nuostabų dėstytoją Šarūną Kačioną, lankiau pas jį fagoto pamokas. Kartą jis manęs paklausė: „Mariau, kodėl tu groji?“ Aš bandžiau kažką aiškinti iš savo ego aukštumų: „Kad tobulėčiau, kad kaskart išgaučiau vis geresnį skambesį.“ O jis man atsakė: „Nepamiršk, kad groji žmonėms, o ne sau.“ Tikra tiesa. Visada turi galvoti apie tuos, kuriems skiri savo muziką, bet nereiškia, kad turi jiems pataikauti. Svarbu groti tai, kas aktualu, ne mažiau svarbu – išsaugoti savitą skambesį.“
Dirbo su „SEL“, Soliariu, Vidžiu, Rūta Ščiogolevaite, Linu Adomaičiu.
Šiuo metu turi savo leidybinę kompaniją „Boso linija“, yra pasirašęs sutartį su „Warner Chappell“, „Coda Music Agency“, „Atlantic“.
Nuotrauka – Visvaldo Morkevičiaus
Martynas Tyla: duodu tai, ko nori klausytojai
Asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai“ vadovą Martyną Tylą (42 m.), ko gero, pagrįstai galėtume vadinti prodiusavimo verslo Lietuvoje pradininku. Būtent jis prieš 20 metų pabandė suvaldyti chaotišką pramogų pasaulio veiklą: sujungė atlikėjų, leidėjų ir koncertų organizatorių darbą, įvedė kūrybinių sutarčių tradiciją. Martynas Tyla atrado ir išgarsino ne vieną muzikos pasaulio žvaigždę, o šiuo metu daugiausia dėmesio skiria jau ketvirtą kartą rengiamiems Muzikos asociacijos metų apdovanojimams (M.A.M.A.). Atlikėjų prodiusavimu rūpinasi jo įsteigta agentūra „Atlikėjai.com“. Apie pramogų pasaulį Martynas Tyla kalba kiek globėjiškai – kaip daug matęs ir patyręs šio verslo vilkas. Atviras, kartais net tiesmukas, su šypsena reaguoja į jam kartais metamus kaltinimus dėl vienadienių žvaigždžių kepimo, nes yra įsitikinęs – kiekvienas klausytojas turi teisę gauti tai, ko nori.
Kaip tapti žvaigžde? „Tai – bendras projektas: būti geru prodiuseriu, jei nėra gero atlikėjo, sunku, taip pat sunku išgarsėti net ir talentingam atlikėjui, jei šalia nėra profesionalaus prodiuserio. Vieni dainininkai į agentūrą ateina jau žinodami, ką nori pasakyti, turintys patirties, jiems reikia tik geros vadybos, kitus galima vadinti grynai prodiuseriniu darbu. Tokiu atveju viskas – nuo atlikėjų surinkimo iki repertuaro, įvaizdžio sukūrimo – agentūros reikalas. Pavyzdys – grupė „Pinup Girls“. Vis dėlto prodiusavimo kompanija – ne aukso gamintoja. Tuos, kurie kreipiasi norėdami tapti žvaigždėmis, turime nuvilti – jokių garantijų suteikti negalime. Svarbus ne tik talentas, bet ir valia, charakteris, nuoseklumas. Menininkai neretai yra labai jautrūs: kas nors nepavyko, sulaukė kritikos, ir jau nuleidžia rankas. Per tuos 20 darbo metų buvo daug staiga pakilusių ir vėl į bedugnę nukritusių žvaigždžių. Stipresnės pakyla kaip feniksas iš pelenų, silpnesnės taip ir užgęsta.“
Nuo ko pradėti? „Atsiranda prodiusavimo kompanijų, kurios siūlosi už tam tikrą sumą padėti įrašyti albumą. Na, įrašei, o kas toliau? Kas jį pirks? Ar turime nors vieną atlikėją, kuris, išleidęs naują albumą, būtų surinkęs pilną salę klausytojų? Norint surengti koncertą, reikia turėti bent 10 hitų. Viskas prasideda nuo vienos populiarios dainos. Tai – garvežys, kuris tempia visa kita. Jei atsiras dar kelios tokios, ratas įsisuks. Anksčiau prodiuseriai tik pasiimdavo tam tikrą atlikėjo pelno dalį, dabar jau tenka ir investuoti. Tai susiję su tam tikra rizika, nes niekada nežinai, ar investicija atsipirks. Deja, jaunos žvaigždės neretai yra labai kaprizingos, nori diktuoti savo taisykles. Dabartinei kartai apskritai trūksta elementaraus etiketo, pagarbos autoritetams. Dažnas atlikėjas, internete surinkęs būrelį gerbėjų, pasijunta visagalis.“
Talentas ar charizma? „Su talentingu žmogumi visada lengva dirbti, bet nesutikčiau su rusų mėgstamu posakiu: „Talento nepragersi.“ Pragerti, deja, galima net ir jį. Dažnai tenka girdėti burbant, neva žmogus visai nemoka dainuoti, o pilnas sales surenka... O kodėl surenka? Vadinasi, turi kažką, kas traukia žmones. Ir tai nebūtinai yra geras balsas. Dainininkų pasaulyje daug, bet ne visi tampa garsūs. Labai svarbi yra charizma. Kas Lietuvoje ją turi? Nieko nauja turbūt nepasakysiu: tai – Marijonas Mikutavičius, Egidijus Dragūnas, Džordana Butkutė, Jazzu, Donatas Montvydas... Jie valdo publiką.“
Populiarus ar madingas? „Lietuvoje popmuzika tarsi turi kažkokią gėdos, menkavertiškumo žymę. Atseit tai, kas populiaru, skirta masėms, o masiniai dalykai negali būti vertingi. Nesąmonė. Yra dainininkų, kuriuos mėgsta ir didmiesčių, ir kaimelių gyventojai, ir intelektualai, ir darbininkai. Kitas reikalas – madingi atlikėjai. Šių koncertuose lankytis iš dalies yra prestižo reikalas. Didmiesčiuose jie populiarūs, nors pilnų arenų ir nesurinktų, bet provincijoje beveik nežinomi. Tokie šiuo metu yra Jazzu, „Golden Parazyth“, Beissoul ir kt. Mada yra susijusi su laikinumu: šiandien tu madingas, o rytoj – gal jau ne. Pagaliau nutinka viena iš dviejų – arba madingas atlikėjas tampa populiarus, arba išeina iš mados. Štai Jurga Šeduikytė vienu metu buvo ir madinga, ir populiari, bet, pernelyg giliai panirusi į avangardą, prarado pozicijas ir atsidūrė nišoje. Gal trumpam? Madingam atlikėjui labai svarbu laiku „užšokti ant bangos“. Deja, pernelyg greitai išgarsėję dainininkai neretai sužvaigždėja ir ne visada įvertina jiems siūlomą progą. Žinau kelis lietuvių atlikėjus, kurie išdidžiai atsisakė įdomių užsienio leidybos įmonių pasiūlymų, nes pagal kontraktą turėjo pasitenkinti berods vos 20 proc. pelno. Sutikęs vieną jų po kelerių metų, paklausiau, ar nesigaili dėl savo sprendimo. „Gailiuosi“, – atvirai atsakė jis. Šansas nuplaukė, ir galbūt – visiems laikams.“
Muzikos verslas pirmiausia yra verslas, o formuoti skonį – labai brangiai kainuojantis reikalas.Martynas Tyla
Lietuva ir pasaulis. „Prasimušti į pasaulinę rinką lietuviams praktiškai neįmanoma. Gali užsienyje surengti vieną kitą koncertą, dalyvauti festivaliuose, bet vargu ar pavyks pasiekti, kad tavo muzika būtų nuolat transliuojama per populiarias radijo stotis. Jei nori būti garsus Vakaruose, turi bendradarbiauti su jų agentūromis, naudotis jų viešaisiais ryšiais, tavo albumus turi leisti jų leidybinės kompanijos. Lietuvoje paprastai viską atlieka vienas žmogus, vadinamas prodiuseriu. Jei reikia, pabūname ir apsaugos darbuotojais, ir garso operatoriais, kartais tenka atlikėją ir iš lovos išversti, ir į koncertą atitempti, ir net į sceną vietoj jo užlipti. Džiaugiuosi, kad dabar į Lietuvą vis rečiau atvežama savo dienas bebaigiančių Vakarų pasaulio žvaigždžių, bet matau kitą problemą – šiuo metu daugiausia Lietuvoje klausytojų surenka maždaug prieš 20 metų iškilę atlikėjai: „Antis“, „Hiperbolė“, A. Mamontovas, M. Mikutavičius, Džordana Butkutė ir kt. Jauni žmonės ne itin domisi lietuviška muzika, o juk klausytojus reikia augintis po truputį.“
Misija ar pinigai? „Man juoką kelia kalbos, kad prodiuseriai turi formuoti muzikinį žmonių skonį. Gali atrasti patį talentingiausią atlikėją, bet kas iš to, jei jis dainuos tuščioje salėje, o jo albumai dulkės lentynose? Muzikos verslas pirmiausia yra verslas, o formuoti skonį – labai brangiai kainuojantis reikalas. Jei koks nors automobilių meistras dirbdamas garaže nori girdėti lengvą, pramoginę muziką, negi turėčiau versti jį klausytis džiazo? Jis turi teisę gauti tai, ko nori. Rinką diktuoja žmonės: jei matau, kad publikai reikia plikos bobos ant scenos, aš ją ten ir pastatysiu, jei matysiu, kad reikia meniškos būtybės, rasiu tokią. Aišku, negalėčiau dirbti su bebalsiu žmogumi. Šiaip jau nėra geros ar blogos muzikos, yra tik patinkanti arba nepatinkanti. Kas patinka man? Nemanau, kad būtinai turiu klausytis to, ką pats parduodu. Neretai tiesiog mėgaujuosi tyla.“
Dirbo su „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“, „RSA“, „Desperado“, „Pagalvėlėmis“ ir kt.
Šiuo metu M. Tylos įsteigta agentūra prodiusuoja Donatą Montvydą, Giedrę Kilčiauskienę, Liną Adomaitį, Moniką Linkytę, Sashą Song, grupes „Empti“, „Rollikai“, „Pinup Girls“.
Lauras Lučiūnas: investicija į kokybę atsiperka
Muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas (35 m.) dirba su tais atlikėjais, kurie šiuo metu tikrai yra „ant bangos“: Alina Orlova, Jurga Šeduikyte, grupėmis „Leon Somov & Jazzu“, „Makchu Pikchu“, „Golden Parazyth“ ir kt. Tiesa, nutyli, kiek pats prisidėjo prie to, kad šie atlikėjai „ant tos bangos“ atsidurtų. L. Lučiūno organizuojamas muzikos festivalis „Vilnius Music Week“ jau ne pirmus metus traukia iš rūsių ir pogrindžio būsimas žvaigždes ir atveria joms nemažai durų į Lietuvos bei užsienio rinką. Lauras Lučiūnas – kuklus, santūrus, neturintis nė lašelio snobizmo, kokio galėtum tikėtis iš profesionalo, jau seniai dirbančio su muzikos pasaulio elitu, – nemėgsta būti vadinamas prodiuseriu. Sako, kad yra tik vadybininkas ir į kūrybinius dainininkų sprendimus pernelyg nesikiša.
Apie savo darbą. „Artistai, su kuriais dirbu, yra pakankamai savarankiški kūrybos požiūriu. Aišku, kalbamės apie dainas, svarstome, kada kuri turėtų skambėti, bet muziką kuria ir atlieka jie, o mano darbas – organizaciniai rūpesčiai, reklama. Ko reikia, kad būtum geras vadybininkas? Gebėjimas bendrauti, verslininko gyslelė, organizuotumas – svarbu. Muzikinis išsilavinimas nėra privalomas, bet turėti skonį būtina. Turi suprasti muziką, kurią pardavinėji. Tarkim, yra daug gerų jaunų elektroninės muzikos atlikėjų, bet jų scena – specifinė, su tokiais reikėtų dirbti jaunesniems vadybininkams. Aš jau nebesu klubinis žmogus. Negalėčiau dirbti su atlikėju, kurio muzikos visiškai nemėgstu, bet tai nereiškia, kad nuolat klausausi jų dainų. Man svarbus yra aplink artistą esantis kultūrinis laukas, jo požiūris į muziką. Nuo ko viskas prasideda? Nuo gerų dainų. Kad daina yra hitas, supranta visi. Padaromas profesionalus įrašas, o tada įtraukiamos rinkodaros priemonės. Jos yra labai individualios. Atsižvelgiu į atlikėjo stilių, asmenybę, nes tai, kas tinka Alinai, gali visiškai netikti Leonui ir Justei. Vieniems labiau tinka kamerinė aplinka, kitiems – didesnės koncertų salės, tretiems – netradicinės erdvės. Labai daug investuojame į savo koncertus, kruopščiai renkame vietas, žiūrime, kad gerai skambėtų garsas. Svarbu ir tai, kokia publika ateis. Jei, tarkim, matau, kad vieta netinkama, neatitinka grupės koncepcijos, kad bloga akustika, koncertuoti atsisakome. Ir nesvarbu, kokius pinigus už pasirodymą siūlytų. Honoraras mums nėra svarbiausias kriterijus. Uždirbame pakankamai, kad galėtume sau leisti išlaikyti kokybę, turėti savo garso, šviesų operatorius. Ne visi koncertų organizatoriai gali tai įpirkti. “
Populiarus ar madingas? „Mano prodiusuojami artistai neieško populiarumo bet kokia kaina, neretai net vengia viešumo. Jie nelenda į kiekvieną televizijos laidą, kad galėtų padiskutuoti apie bet ką, retai dalina interviu, kruopščiai renkasi leidinius, kuriuose norėtų save matyti. Ir kalba pirmiausia apie muziką, o jau paskui, jei nori, – apie visa kita. Nesutinku, kad nuolatinis buvimas viešumoje atsiperka. Sakyčiau, atvirkščiai. Nuolatiniai televizijos laidų ir projektų personažai retai kada yra pajėgūs surengti didelius koncertus, dažniau groja klubuose ar imasi privačių užsakymų. Jie parduoda pramogą ir gerą nuotaiką, mes parduodame gerą muziką. Negalėčiau tvirtinti, kad madingų atlikėjų klausosi tik mažas būrelis ištikimų gerbėjų. Pora tūkstančių žmonių nėra būrelis. O juk bilietai į mūsų koncertus nėra pigūs. Aišku, mada daro įtaką klausytojams. Kai kurie į koncertus eina iš smalsumo, bet jei koncertas patiks, žmogus norės grįžti. Taigi investicija į kokybę tikrai atsiperka.“
Apie konkurenciją. „Profesionalių vadybininkų ir prodiuserių Lietuvoje nėra daug, tad ir didelės konkurencijos nėra. Dėl atlikėjų tikrai nesipešame, o jei kuris nors iš jų nori keisti vadybininką, – jo reikalas. Turime suvokti, kad ne mes samdome artistus, o jie – mus, todėl arogantiška būtų sakyti, kad kurio nors atsisakėme, nes sužvaigždėjo. Veikiau atvirkščiai – sužvaigždėjęs jis pats atsisakė vadybininko. Yra pas mus atlikėjų, atėjusių iš kitur, o išėjusių kol kas nėra.“
Gera muzika visur yra gera. Jei ji kokybiška ir originali, sėkmė – neišvengiama.Lauras Lučiūnas
Misija ar pinigai? „Taisyti lietuvių muzikinį skonį nėra muzikos vadybininkų misija, bet reikia pripažinti, kad situacija skleistis kokybiškai muzikai vis palankesnė. Žmonės nėra akli vartotojai, jie neprivalo klausytis tik to, kas transliuojama per televiziją ar radiją. Nelikus sienų, didėja ir atlikėjų konkurencija – tenka konkuruoti ne tik su tautiečiais, bet ir su visu pasauliu. Kita vertus, atsiveria naujos erdvės. Nemanau, kad gerą muziką nuo blogos skiria stilius. Popmuzikos pasaulyje yra labai gerų investavimo į kūrybą, atlikimą pavyzdžių. Donatas Montvydas, Linas Adomaitis, Saulius Prūsaitis daro įdomius projektus su orkestrais, chorais... Niekaip negalėtum jų atliekamų dainų sieti su blogu skoniu. Populiari muzika yra ta, kurios klausosi daug žmonių. Ją gali groti ir repo grupė, pavyzdžiui, „G&G sindikatas“, ir roko grupė, tarkim, „Antis”, ir tokia savito stiliaus atlikėja kaip Alina Orlova. Tai, kad groji alternatyvią muziką, dar nereiškia, kad esi kažko vertas. Andergraundo kūrėjai dažnai aiškina, kad negali prasimušti tik todėl, kad tokios muzikos niekas negroja ar kad klausytojai iki to dar nepriaugo, tačiau iš tikrųjų didžiausia jų problema – kokybės trūkumas. Rengdami festivalį „Vilnius Music Week“ sulaukiame daug paraiškų, bet daugiau nei pusės grupių tenka atsisakyti, nes jos „nepatempia“ – ne kiekvienas, dainuojantis rūsyje, gali lipti ant scenos.“
Lietuva ir pasaulis. „Gyvendamas užsienyje gali daugiau padaryti, bet ne visada būtina emigruoti. Gyventi ir groti toje pačioje šalyje svarbiau yra roko grupėms, turinčioms daug atlikėjų, instrumentų, arba tada, kai darai didesnius turus. Vis dėlto, eidamas į užsienio rinkas, ryšius turi megzti ten: ten leisti albumus, siekti tos šalies žiniasklaidos dėmesio, o jau tada galima organizuoti koncertus. Sienas peržengti turbūt lengviausia elektroninės muzikos atlikėjams. Štai Ernestas Kaušylas gyvena Utenoje, o kuria tokius dalykus!.. Alina Orlova koncertuoja Prancūzijoje – iki 20 kartų per metus, Rusijoje, Lenkijoje. Dirbame su eksperimentinio džiazo grupe „Sheep Got Waxed“. Ją Lietuvoje turbūt žino nedaugelis, šios grupės muzika transliuojama nebent per radijo stotą „LRT Opus“, bet ji groja Birmingemo festivalyje, ruošiasi važiuoti į Vokietiją. Gera muzika visur yra gera. Jei ji kokybiška ir originali, sėkmė – neišvengiama.“
Yra festivalių „Vilnius Music Week“ vykdantysis direktorius ir muzikos vadybininkas.
Dirba su Alina Orlova, Jurga Šeduikyte, Alice Way, Sauliumi Prūsaičiu, „Leon Somov & Jazzu“, „Makchu Pikchu“.
