Šių dienų populiariausi straipsniai:
- Nuo kokių moterų vyrai bėga
- 50 pilkų atspalvių tavo spintoje
- Ricinos aliejus – natūrali pagalba plaukams, odai, nagams
- Frankas Sinatra – auksinio balso mergišius, draugavęs su mafija
- Medis ar metalas - kas energetiškai virtuvėje geriau?
- Pyragėliai su sūrio, varškės, špinatų bei česnakų įdaru
Dar vieną pavasarį Klaipėdoje jai atlikta ypač sudėtinga galvos smegenų operacija. Lietuvos oro uostų komunikacijos vadybininkė Indrė Baltrušaitienė (29 m.) mano, kad tada jai ir vėl buvo dovanotas gyvenimas.
Indrė vairuoja kaip vyras – aštriai ir tvirtai. Sako, naktį mėgstanti prasilėkti didesniu, nei yra leistina, greičiu. Tik sutuoktiniui šios savo silpnybės neišpažįsta – jis nebūtų patenkintas. Skriejame greitkeliu Kauno link. Prie vairo sėdinti ekstremalė nejučia pradeda pasakoti apie save, tarsi kortas verčia gyvenimo įvykius. Su kiekvienu kilometru mano akys vis labiau plečiasi – ne iš baimės, o iš nuostabos: nepatikėtum, kad šią jauną moterį grūdino nepavydėtini išmėginimai.
Vaikystės tyla
„Sakoma, kad viskas, kas praėjo ir nebegrįš, spindi ypatinga šviesa. Ar tokia nutvieskia mano vaikystę? Nežinau. Joje buvo daug tylos. Savo šeimos negalėčiau apibūdinti kaip laimingos. Neatsimenu ankstyvos vaikystės, bet vėliau... gerai menu gimdytojų nesutarimus. Penkerių pradėjau skaityti ir rašyti, tai mane gelbėjo. Nemėgau lakstyti po kiemą – užsidarydavau savo kambaryje ir fantazuodavau. Svajojau būti lakūne arba rašytoja. Kai tėvai nueidavo miegoti, užsidegdavau daug žvakių, pasileisdavau ramią muziką. Būdavo nepaprastai gera. Sėdėdavau tarp knygų, su savo tekstais, mąstydavau. Kas gali būti įdomiau? Nuo aštuntos klasės žinojau, kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą. Įstojau į Vilniaus universitetą, pasinėriau į sostinės gyvenimą. Tėvai išsituokė, kai baigiau pirmą kursą, vasarą. Tėvas prieš skyrybas paklausė: „Ką manai?“ – „Jums seniai reikėjo išsiskirti.“ Tai buvo vienas geriausių mano tėvų sprendimų. Ir vienas, ir kitas dabar yra laimingi, švyti.
Šeimoje buvau vienintelis vaikas, bet ne lepūnėlė. Pamenu, kartą močiutė iš Amerikos parvežė paką kramtomosios gumos. Išėjau į kiemą ir viską išdalijau vaikams. Nekaupiu turto, daiktų, drabužių. Automobiliu su vyru dalijamės vienu – man nereikia atskiro. Kam teršti orą? Esu prisirišusi tik prie knygų, nemėgstu jų skolinti. Turiu nemenką biblioteką. Dešimties metų draugystės proga vyras padovanojo skaityklę. Skaitau važiuodama viešuoju transportu. Namie patinka atsiversti popierinę knygą. Kompiuterį namie įsijungiu tik tada, kai noriu pabendrauti su mama per skaipą. Ji gyvena Osle.“
Šalto veido riteriai
„Mano mama Audronė daug metų dirbo darželio auklėtoja, vėliau – pradinių klasių mokytoja. Ilgainiui Šiauliuose ėmė mažėti vaikų, pradėta mažinti mokytojų etatų, mamą atleido iš darbo. Būdama trečiakursė, įsidarbinau vertimų biure redaktore, studijuodama magistrantūroje dirbau leidykloje – taip pat redaktore. Vis dėlto mamai išlaikyti neuždirbau. Įkalbinėjau keltis į Vilnių, tačiau iškrapštyk pusamžę moterį iš vietos, kurioje ji yra įsišaknijusi! Šiauliuose pradėjo dirbti buhaltere. Abi esame šalto veido riteriai – ašaros neišspausi, o tada mama verkdavo beveik kartą per savaitę. Pagaliau metė darbą, atvažiavo į sostinę, apsigyveno pas mus su vyru. Radau šeimą, kurios penkių mėnesių vaikučiui reikėjo auklės. Vėliau išnuomojau mamai dviejų kambarių butą, ten įrengėme privatų vaikų darželį. Po metų mama persikėlė į centrą, kartu – ir vaikų darželis, darbas sekėsi.
Vieną dieną per internetą ją užkalbino norvegas. Pakvietė į svečius. Mama nuskrido pas nepažįstamąjį, viešėjo dešimt dienų. Bemaž po mėnesio Samas atskrido į Lietuvą, ir... jiedu nebeišsiskyrė. Mama metė darbus, geras pajamas ir išsikraustė pas mylimąjį į Oslą. Šį vasarį bus treji metai, kai jie laimingai gyvena. Mano mama yra labai moteriška, šeimyniška, subtili, sugeba neparodyti vyrui tam tikrų dalykų, apeiti juos, prisiderinti, patylėti. O aš tiesiai puolu – kaip ožys į vartus. Esu panaši į tėvą. Jo žmona sako: „Indrutė tokia pati kaip Egidijus, tik kur kas fainesnė ir – moteris.“ Mudvi gražiai sutariame. Tėvas dirba fotografijos studijoje, o ji – menininkė, gabi keramikė. Kai tėvai išsiskyrė, mama labai kentėjo – vis dėlto devyniolika metų gyveno kartu. Mano tėvas yra žavus vyras: aukštas, plačių pečių, tik nosis didelė. Ir mano – iš jo paveldėta.“
Aistra – pirmą pažinties vakarą
„Mudviejų su vyru pažinties istorija linksma, bus ką papasakoti anūkams. Baigusi pirmą kursą, su dviem draugėmis išsinuomojau dviejų kambarių butą Antakalnyje. Kartą pas vieną jų atėjo bičiulių. Aš sėdėjau savo kambaryje įlindusi į sportines kelnes, aptemptais marškinėliais, nesidažiusi – tokia visiškai naminė. Bendrauti nenorėjau, galvojau, pasimokysiu ir kur nors važiuosiu, bet draugė ragino: „Nebūk zanūda, ateik pas mus į virtuvę – turime tekilos.“ Ir mes išgėrėme. Su būsimu vyru Andriumi pradėjome bučiuotis ir... vienas nuo kito jau neatsitraukėme. Tarp mūsų įsiplieskė ugnis. Jis liko nakvoti. Rytą ėjau į tualetą ir nualpau. Draugai iškvietė greitąją. Į ligoninę mane, mėginančią atsigaivalioti, lydėjo du garuojantys vyrai ir draugė.
Priimamajame gydytoja šaukė: „Į blaivyklą reikėjo vežti!“ Andriaus draugas paklausė: „Ar jūsų vaikai negeria?“ – „Ne, negeria.“ – „Tada narkotikus vartoja.“ Už tokius žodžius dar dvi valandas teko laukti, kad mane apžiūrėtų. Andrius yra sakęs: „Jau tada, greitojoje, laikydamas tave su tomis mėlynomis sportinėmis kelnėmis, žinojau, kad vesiu.“ Vėliau jis atėjo manęs lankyti. Po dviejų savaičių pradėjome draugauti. Rugsėjo 25 dieną šventėme mūsų draugystės dešimtmetį. Tada Andrius studijavo Gedimino technikos universiteto kelių inžinerijos magistrantūroje. Draugai juokdavosi: „Straipsnis, straipsnis...“, nes man buvo devyniolika, jam – 24-eri. Tas amžiaus skirtumas atrodė didelis.
Pirmi mūsų gyvenimo kartu metai buvo nelengvi. Nuomojome butuką, „kaldavomės“ iki nukritimo. Esame skirtingi, buvo labai sunku susiderinti. Visi jo šeimos nariai garsiai šneka, rėkia vienas per kitą, net jų katinas garsiai kniaukia. Mano tėvai kuo labiau pykdavosi, tuo ramiau, lėčiau ir tyliau vienu kitu žodžiu persimesdavo. O mes su Andriumi: jis ant manęs šaukia, aš – ant jo. Dvejus metus gyvenome nesusituokę. Pirmą kartą man pasipiršo per pirmus bendrus Naujuosius, antrą – po dvejų metų draugystės.
Nesu lengvas žmogus, mėgstu artimiesiems savo nuomonę primesti. O su Andriumi nutiko toks dalykas: kažką man pasakė, man nepatiko, aš jį pasiunčiau... Jis atsisuko, pasiuntė mane ir nuėjo. Pasidarė įdomu. Draugaudama su ankstesniu vaikinu, galėjau daryti bet ką – jis viską užglostydavo. O čia gavau atgal. Palauk palauk, mane „pastatė į vietą“! Stiprias moteris traukia dar stipresni vyrai. Abu turime neblogus ragus.“
Paauglystę prisiminti sunku
„Paauglė buvau vadinamosios alternatyvos atstovė. Plaukus dažiau juodai, šiaušdavau ežiuku, kartais ryšėdavau juodą skarelę. Ant kaklo – tatuiruotė, ausyse – kryžių formos auskarai. Mokiausi meno mokykloje dailės, norėjau rinktis dizainerės profesiją. Vieną gražų gegužės pradžios vakarą, netrukus po mano gimtadienio, su drauge ėjome namo. Pačiame Šiaulių centre, prie bažnyčios, prisikabino kažkokie bernai. Pasiunčiau juos. Pasipylė spyriai į galvą. Netekau sąmonės. Mano draugei nusikaltėliai atmušė stuburą, ją ištiko šokas, negalėjo pajudėti. Pusę devynių vakaro dar buvo šviesu, gulėjome sutalžytos neaišku kiek, bet niekas prie mūsų nepriėjo. Rado draugai, parlydėjo namo. Tėvai iškvietė greitąją. Ilgai gulėjau ligoninėje. Tėvas buvo įsiutęs, kreipėsi į policiją, bet nusikaltėlių nerado. Šiauliai yra Šiauliai...
Po kurio laiko prasidėjo traukulių priepuoliai. Kai jie padažnėjo, buvau pradėta gydyti nuo epilepsijos. Taip dvejus metus. Galvos smegenų encefalograma rodė neva „per dideles smegenų iškrovas“. Pati nutraukiau vaistus, ir traukuliai baigėsi. Kai sukako devyniolika, kartkartėmis pradėdavo kamuoti stiprus galvos skausmas. Magnetinio rezonanso tyrimas nieko bloga nerodė. 22-ejų metų ištekėjau. Po metų siaubingas galvos skausmas vėl ėmė kartotis. Pamenu, gydytojas paklausė, kur dirbu. Pasakiau, kad esu viešųjų ryšių specialistė.
„Ai, tai ko jūs norite, – stresas, migrena“, – sakė medikas. Prirašė vaistų, bet šie nepadėjo. Kartais atrodydavo, kad išprotėsiu.Mama nepagailėjo pinigų tyrimams privačioje klinikoje atlikti, smegenyse aptiktas židinys – kaverninė angioma (kavernoma). Kreipiausi į Kauno klinikas, vienas malonus neurochirurgas pasakė: „Čia tokia mažutė – šešių milimetrų skersmens – angioma, galite ramiai gyventi – nieko neatsitiks.“ Skausmas nesiliovė, būdavo, važiuoju mašina iš darbo į Antakalnį per tiltą ir galvoju: „Spustelsiu greičio pedalą, nukrisiu nuo tilto, ir viskas baigsis.“ Sustabdydavo mintis, kad negaliu mamai sukelti skausmo, be to, vyrui reikia mašinos (šypsosi)...“
Paralyžiaus grėsmė
„Priepuoliai intensyvėjo. Kai tris paras nepajėgiau išlipti iš lovos, pas mane atėjusi mama (ji jau gyveno Vilniuje) kirto: „Viskas, važiuojame į ligoninę – tau yra labai blogai.“ Pradėjau spyriotis, bet ji neatlyžo, paprašė pasižiūrėti į veidrodį. Pamačiau, kad pusė veido paralyžiuota, nejuda lūpos, be to, ir ranką vos valdžiau, sunkiai paėjau. Ligoninėje iškart mane „supakavo“, padarė tyrimus. O aš gulėti nenoriu, man dirbti reikia – buvau pratusi arti iki antros valandos nakties. Tada dirbau banke. Karjeros pradžia, viskas nauja, įdomu. Medicinos seselė metė: „Norit, važiuokit namo, skyrius užgrūstas, bet pakeliui pakratysit kojas.“ Gulėjau savaitę, tada kreipiausi į gydytoją neurochirurgą doc. dr. Antaną Romą Gvazdaitį. Jis man patiko. Sakė: „Yra nemažai procentų, kad po operacijos nevaikščiosi, negrįši į darbą, nes smegenys normaliai neveiks“, bet iš jo kabineto išėjau rami.
Konsultavausi iš viso su penkiais gydytojais. Niekada nepamiršiu vieno vizito pas vilnietį mediką. Esu stipri, manęs iš vėžių neišmuši, bet tada... Iš pradžių pavartė ligos istoriją, pasiūlė vykti radioterapijos į Švediją arba Šveicariją, o tada pradėjo: „Kiek jums metų? Dvidešimt treji? Ištekėjusi? Tai ką sau galvojate? Dar dveji metai, ir gulėsite paralyžiuota. Manote, vyras jus dabos? Taigi jis jus paliks.“ Sėdžiu, akys dvigubai išsiplėtusios, o tas toliau: „Ko nustebote? Diagnozę juk seniai žinot.“ Kavernoma atrasta tik 1995 metais. Anksčiau tokie kraujagyslių dariniai laikyti augliais. Vienos kraujagyslės sušokusios į krūvą, apmirusios, jomis nebecirkuliuoja kraujas, o kitos yra aktyvios, trūkinėja. Mano situacija buvo sudėtinga dar ir todėl, kad kavernoma plytėjo itin pavojingoje vietoje – smegenų kamiene. Prieš operaciją šio darinio skersmuo jau buvo 2,5 cm. Besiliejantis kraujas pradėjo spausti smegenis, todėl ir kamavo beprotiškas skausmas, buvo apėmęs dalinis paralyžius.“
Tikėjimas savimi ir gydytoju
„Klausi, ar mano liga – sumušimo padarinys. Operacijai ruošiausi pusantrų metų: daug skaičiau apie ligą, įstojau į britų angiomininkų asociaciją. Kavernoma – įgimtas dalykas.
Paprašiau, kad mane operuotų R. Gvazdaitis. Tuo metu jis dirbo Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos klinikos vadovu, tad konsultuotis važinėjau į uostamiestį, papildomų tyrimų – į Varšuvą. Visur lydėjo mama ir vyras. Kasdienė mano palaikymo komanda – tiedu ir artimiausia draugė. Jie kentėjo ir mano pykčio priepuolius. Bendraamžės gimdė vaikus, keliavo po pasaulį, darė karjerą, o aš gulėjau lovoje kaip salota. Suimdavo baisus pyktis. Vis dėlto iki operacijos verkiau tik du kartus. Gydytojas sakė: „Džiaukitės džiaukitės, bet dėl to, kad neišsiverkiate, jums tik blogiau.“ Pamačiusi gatvėje suvažinėtą šuniuką, galiu bliauti pusę paros, o savęs gailėti nemoku.
Mane operavo aštuonias valandas, pabudau po dešimties. Visą tą laiką mama ir vyras laukė kamuojami nežinios. Po operacijos galėjo patinti smegenys, daug procentų buvo, kad nejudėsiu, kad dešinė pusė bus visai paralyžiuota. Tik pabudusi reanimacijoje pamačiau stovintį savo gydytoją, iškart iškėliau dešinę ranką ir vėl smigau. Man pačiai tai atrodo kaip scena iš filmo. Vyras pasakojo: „Vaikštau aplink ligoninę, mane purto, pykina, suka pilvą, o tavo mama sėdi palatoje ir ramiai sau sprendžia kryžiažodžius.“ Mudvi tvirtai tikėjome, kad viskas bus gerai. Net neurochirurgas nervinosi. Jis atėjo pas mane į palatą operacijos išvakarėse ir prisipažino: „Aš bijau.
Esi jauna, o po operacijos gali nevaikščioti; visas gyvenimas – prieš akis, o gali būti, kad čia jis ir baigsis.“ Pasakiau: „Ai, žinokit, aš sapnavau, kad viskas bus gerai. Būkit ramus.“ Rytą vyras pasakojo: „Jis atėjo ir pasakė: „Buvau sutrikęs, bet Indrė mane nuramino.“ Taigi kas ką turi raminti? Viena mano sėkmės istorijos gijų yra ta, kad tvirtai tikiu sėkme ir nesileidžiu bauginama net pati savęs. Juk gali sau sakyti: „Man tas, anas negerai, koks aš vargšas...“ Aš to sau neleisdavau ir neleidžiu iki šiol. Šią savybę paveldėjau iš mamos. Paauglystėje mėnesį dėl tų keistų priepuolių gulėjau psichiatrijos ligoninėje. Šiauliuose dirbę gydytojai buvo nutarę, kad sergu šizofrenija. Mama manęs nesigailėjo. Būdavo, ateina lankyti, sako: „Kiek čia gali dejuoti? Eik ir apsitvarkyk.“ Galvodavau: „Kokią mamą turiu – man taip bloga, o ji manęs nesigaili.“ Vėliau teta pasakojo: „Ji kiekvieną vakarą skambindavo man verkdama...“ Mama niekada nerodė silpnumo, žinojo, kad savigaila neturi prasmės, kad reikia veikti, padėti sau.“
Reabilitacija. Juokas pro ašaras
„Po operacijos du mėnesius gulėjau reabilitacijos ligoninėje Palangoje. Palatoje buvome trise, aš – vienintelė judanti. Prisižiūrėjau visko. Mama, kai daugiau vyno išgeria, pratrūksta pasakoti. Penktadienį mane parveža iš reanimacijos, šeštadienį ateina toks vaikinas reabilitologas, ragina: „Na, stokimės, einam.“ Mama pradeda aiškinti, kad daryta rimta operacija, kad stotis niekas dar neleido. „Nieko tokio, čia visų galvos operuotos“, – atšauna jaunas, patyrimo neturintis gydytojas. Jis pastato mane, išveda į koridorių, ir... nieko nebeatsimenu. Mama pasakoja: „Matau, kad griūni, krentu ant kelių, galvoju: „Tiek atlaikėm, operacija pavyko, o čia atėjo kažkoks žalias, ir viskas – mirė mano vaikas. Tavo veido spalva buvo žaliai gelsva...“ Mane atgaivino, pirmadienį iš naujo mokė sėdėti. Atsistojau tik antradienio vakarą. Reabilitacijos ligoninėje skyrė grupinę mankštą. Buvo per sunku atlikti pratimus. Gavau pliūpsnį: „Tai ką, esi jauna ir negali pajudėti!? Kelk rankas į viršų.“ Pakėliau ir vėl netekau sąmonės. Bumbt ir guliu. Tik tada atsivertė ligos istoriją. Šis laikotarpis psichologiškai buvo sunkesnis negu ikioperacinis. Vaikščioti normaliai pradėjau po keturių mėnesių. Lėčiau ėjau, lėčiau mąsčiau, kitokius dalykus pradėjau vertinti. Mačiau daug kenčiančių žmonių, gulėjau šalia mirštančiojo. Žinau, kad man labai pasisekė: esu gyva, vaikštau. Manęs anksčiau nepažinoję žmonės negalėtų įtarti, kad man atlikta tokia operacija. Vyras sako, kad mąstau lėčiau nei anksčiau, tačiau dabar turiu daugiau patirties. Žinau, kad kavernoma gali atsinaujinti – ir net kitoje vietoje. Praėjus metams po operacijos, tyriausi. Viskas buvo gerai. Svarbiausia – nebeskauda galvos. Tik turiu save prižiūrėti, nevengti tyrimų. Beje, tik jie padėjo laiku nustatyti man gimdos kaklelio vėžio pradžią.“
Išsipildžiusios svajonės
„Nesu sutikusi žmogaus, stipresnio už mano mamą. Vyrai nėra silpni, tik jie kartais neatlaiko didelių problemų. Pirmą dieną po operacijos prie manęs budėjo mama ir Andrius, o kitą jam šoktelėjo temperatūra, nebegalėjo paeiti. Mano liga Andrių persmelkė kiaurai. Iki operacijos mane reikėdavo vežioti į Klaipėdą, dėl pykinimo – nukrapštyti nuo tualeto. Sausio dešimtą dieną išėjau iš darbo, grįžau tik birželį. Tuos mėnesius sunkiai paeidavau, jis mane ant rankų nešiodavo. Neretai ir balsą pakeldavau. Liga patikrino mūsų santykius.
Pati aš išmokau nebijoti žmonių, stengiuosi pamatyti ir įvertinti kiekvieną gražų dalyką, į viską žiūrėti paprastai, nekelti scenų, nedaryti tragedijos. Paauglystėje buvau juoda pesimistė, vėliau – juoda realistė, o dabar esu optimistė. Mečiau rūkyti. Negaliu lenkti žemyn galvos, kad kraujas į galvą nesutekėtų. Batus aunuosi atsitūpusi. Jei darže pasilenkiu, iškart pajuntu tempimą. Kartais, kai keičiasi oras, tempia randą. Bėgioju. Gyvenu kaip visi žmonės, tik netampau sunkių maišų – tam yra vyras. Galiu rašyti, vaikščioti, gerti alų, vedžioti šunį. Šiaip esu – tradiciniu suvokimu – nevykusi žmona: vaikų negimdau, namų netvarkau, valgyti negaminu. Kita vertus, turiu viską, ko kada nors norėjau.
Sakoma, kad, artėjant Kalėdoms, pildosi svajonės. Naujųjų šventės nesuprantu, nemėgstu, būčiau linkusi pasigaminti tortą ir sėdėti namie. O Kalėdos – pati smagiausia, šilčiausia šventė. Važiuoju pas močiutes. Mamos mama gyvena su mano teta Vidmantuose. 91-erių močiutė Ona yra šviesaus proto, vis dar pamoko mane gramatikos taisyklių. Ji man visada buvo moters pavyzdys: liekna, tiesi, keturi vaikai, ūkis, mokytojos darbas... Visur spėdavo. Atsimenu, kartą – tada buvau gal dvylikos – mudvi važiavome autobusu į Palangą, ir ji pasakė: „Indrute, niekada neišsižadėk savo svajonių. Aš visą gyvenimą norėjau pakeliauti po Ameriką ir padariau tai būdama jau daugiau nei 70 metų.“ Kaip minėjau, aš svajojau būti lakūne arba rašytoja. Labai džiaugiuosi, kad dabar dirbu Lietuvos oro uostuose, o laisvalaikiu rašau knygą. Skaityti ją kol kas leidžiu tik mamai.“
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
