Populiariausi tekstai:
- B. Tiškevič-Hasanova: mūsų meilės istorija - baisi kaip karas
- Savaitės horoskopas: stovime ties svarbių įvykių slenksčiu
- 5 garsiausios sezono plastinės operacijos
- R. Vanagaitė: receptas nenorinčioms pasenti
- Blynai. 4 receptai
Dirbu amerikiečių sistemos aštuonmetėje mokykloje pavaduojančiąja dramos mokytoja. Puiki praktika. Visi vaikai šioje mokykloje turi užsienio pasus, nors dauguma yra kinai, gimę už Kinijos ribų. Ne paslaptis, kad daug pasiturinčių kinų, gimusių ar vėliau ekonominiais sumetimais atsidūrusių JAV ir tapusių jų piliečiais, kilus ekonominei krizei JAV, grįžo į Kiniją. Čia sėkmingai plėtoja savo verslą, o vaikai gauna vieną iš geriausių išsilavinimų. Daugelio tokių tėvų nuomonė apie valstybinių mokyklų JAV programas ir kokybę gana neigiama, todėl naudodamiesi galimybe gyventi ir dirbti Šanchajuje, leidžia savo atžalas į privačią užsienio mokyklą (niekas nenori leisti savo vaikų į kinų švietimo sistemos mokyklas). Nors pavardės kiniškos, visi jie yra ABC (American born Chinese – Amerikoje gimę kinai) ir tuo labai didžiuojasi.
Man reikia greitai išmokti visus sutrumpinimus, kad suvokčiau ne tik mokymo sistemą, bet ir mokinių santykius, šeimos detales, bendrą atmosferą. Kaip suprantu, ABC turi aukštesnį statusą nei BC (Born Chinese – gimę Kinijoje), kad ir su Honkongo pasu. Vietiniame Šanchajaus laikraštyje „Daily Shanghai“ perskaičiau, kaip jaunos šeimos taupo pinigus, kad galėtų išsiųsti kūdikio besilaukiančias moteris už žemyninės Kinijos ribų: bet kur į JAV, Kanadą, Singapūrą, Tailandą, Malaiziją. Honkongo ligoninės ir gimdymo namai Drakono metais tiesiog atsisakė priimti visas norinčias gimdyves, nes neužteko vietų vietinėms honkongietėms. Kadangi Honkongas iki šiol turi tam tikrą politinę ir ekonominę autonomiją Kinijos teritorijoje ir savo pasus, šiuolaikiniai kinai nori, kad jų vaikai gimtų ir turėtų bent jau Honkongo pilietybę. Toks tikslas turėti ne Kinijos pasą, gyvenant Kinijoje, atveria jų vaikams duris į privatų tarptautinį išsilavinimą.
Nors Kinijoje yra ir privačių mokyklų, jų švietimo sistema nedaug kuo skiriasi nuo valstybinių (tik anglų kalbos mokymas yra gerokai sustiprintas), o kainuoja tik šiek tiek mažiau nei užsieniečių siūlomi privatūs mokslai. Mano kolegė iš kinų meno centro, kuriame šeštadieniais vedu dramos užsiėmimus, jau dabar ieško savo aštuonerių metų dukrai privačios kinų mokyklos, kad apsaugotų ją „nuo moralinio žlugdymo, nes ji nėra pirmūnė“. Taupo pinigus, papildomai moko dukrą anglų kalbos, domisi visomis švietimo naujovėmis ir naujai atidarytomis mokyklomis visame mieste. Ji teigia, kad dėl geresnio dukros išsilavinimo galėtų pakeisti netgi gyvenamąją vietą.
Kodėl kinai piktinasi savo išsilavinimo sistema? Jauni tėvai teigia, kad ji yra atgyvenusi, pasenusi, neatitinka laikotarpio ir dabartinių vaikų auklėjimo. Ji nemoko vaikų mąstyti, o verčia mokytis atmintinai. Tai tarsi testavimo centras, ne mokykla. Švietimo programa moko vaikus, kaip išlaikyti egzaminus visus atsakymus į klausimus iškalant atmintinai. Kaimuose pagal testų rezultatus mokiniai net surūšiuojami jau nuo pat mažumės, patekusieji į stipriausių grupę gauna didžiausią mokytojų dėmesį ir konkuruoja iki išsekimo, patekusieji į nevykėlių būrelį praranda bet kokias galimybes pasitaisyti. Mokykla gamina laimėtojus ir nevykėlius. Laimėtojai eis toliau mokytis į koledžą, universitetą ar verslo mokyklą, nevykėliai, tėvų nelaimei, taps paprastais darbininkais.
Užklasinės veiklos beveik nėra, juk vaikai turi ruošti pamokas, iki vėlumos rašyti kinų kalbos ženklų dailyraščius. Jeigu turi kokių nors išskirtinių talentų (muzikos, sporto), vaikai išsiunčiami į specializuotas mokyklas, kurios bet kokiomis priemonėmis stengiasi išugdyti olimpinius čempionus, tradicinio cirko gimnastus, folkloro dainininkus ir muzikantus. Mačiau dokumentinį filmą, kaip gimnastikos treneriai imasi visokiausių represijų prieš vaikus, kai šie sugrįžta po Naujųjų metų atostogų namie priaugę svorio. Vaikams neduoda maisto, verčia daryti špagatą ir kitus tempimo pratimus ištisomis valandomis, kad grįžtų lankstumas. Buvo labai liūdna matyti tokius kankinimus, o pabaigoje rodomos jų pergalės nedžiugino nei vaikų, nei TV žiūrovų. Išdidžiai jautėsi tik treneriai.
Komunistų partijos propagandinėmis priemonėmis vaikai mokomi socialistinės moralės iš pasenusių partijos ideologinių pavyzdžių, vaikams tai nerūpi, jie netiki jauno Liaudies išsilaisvinimo armijos kareivio, ištikimo Mao sekėjo Lei Feng (1940–1962) gyvenimo ir žygdarbių istorija, nors jis vyresniajai kartai iki šiol yra Kinijos piliečio idealas. Visišką našlaitį iš Hunano provincijos gilumos priglaudė partija. Mao raudonosios knygelės postulatai suteikė jam viltį ir parodė kelią į sėkmę. Lei Feng mylėjo partiją, socializmą ir dirbo žmonių gerovei, bet jaunas mirė. Šiuolaikiniai vaikai netiki, kad Lei Feng, nesigirdamas ir viską aprašydamas dienoraštyje, galėjo padaryti tiek daug gerų darbų per savo trumpą ir tragišką gyvenimą. Tarytum jis nei dirbo, nei gyveno, tik gerus darbus darė ir rašė. Vaikai giriami tik už labai gerus rezultatus, jų padarinys – nuolatinis stresas. Mokyklose dažniau baudžiama nei giriama. Visos atostogos praleidžiamos mokantis papildomai, ruošiantis būsimiems testams ir egzaminams. Visas mokyklinio amžiaus vaikų gyvenimas yra informacijos kalimas, kad nepatektų į nevykėlių gretas. Pastaruoju metu padidėjo paauglių ir studentų savižudybių skaičius – vien dėl to, kad jautėsi nepateisinę tėvų lūkesčių, neišlaikė egzaminų ar gavo prastą pažymį. Skaudu apie tai skaityti. Šiuolaikiniai tėvai nenori matyti fiziškai ir morališkai luošinamų vaikų, nori juos matyti laimingus, mokančius save išreikšti, mąstyti, diskutuoti, bendrauti.
Markas Kitto, gerai žinomas užsienio ekspertų, gyvenančių Šanchajuje, kaip sėkmingo daugiamilijoninio spaudos verslo Kinijoje įkūrėjas, kurio visas verslas buvo, švelniai tariant, atimtas vietinės valdžios, teigia, kad turėdamas žmoną kinę ir mylėdamas Kiniją, kurioje matė tiek optimizmo ir potencijos, norėjo pats tapti kinu. Tačiau, „nacionalizavus“ verslą, nusprendė savo ateities su Kinija daugiau nebesieti. Štai kokia jo nuomonė apie švietimo sistemą: „Man gaila kinų vaikų ir jų tėvų, neturinčių ryšių, kad galėtų išsiųsti juos į privilegijuotas partijos narių vaikams skirtas mokyklas, ir negalinčių sau leisti išsiųsti jų į užsienį ar šalyje veikiančias privačias tarptautines mokyklas. Kinijos švietimo sistema nelavina ir neaugina jaunimo tapti laisvai mąstančiais rytojaus lyderiais, išradėjais, novatoriais. Tai yra sistemos tikslas. Partijai nereikia laisvai mąstančių žmonių, kurie padėtų įvardyti esmines jos problemas ir imtųsi priemonių jas spręsti. Vienintelė partijos garsiai pripažinta yda yra korupcija, bet juk jos nuslėpti būtų tiesiog neįmanoma.“ Bet tai užsieniečio požiūris...
Mokykloje tikrą audrą sukėlė Amy Chua knyga „Motinos tigrės kovos himnas“ („Battle Hymn of the Tiger Mother“) apie tai, kuo kinų tėvų vaikų auklėjimo metodai yra geresni už vakariečių tėvų. Knyga pagrįsta pačios autorės vaikų „treniravimo“ metodais, siekiančiais įrodyti, kad ir vidutiniškų gebėjimų vaikus galima paversti vos ne genijais. Oho, kokie ginčai virė mokykloje ir tarp tėvų, ir tarp mokytojų. Visi karštai diskutavo apie skirtumus, nes panašius tėvų auklėjimo būdus, reikalavimus galiu atpažinti ir mokykloje. Knygos autorė yra kinė, gimusi Amerikoje, bet emigrantų tėvų duktė.
Taigi, pasak autorės, yra trys pagrindiniai skirtumai tarp kinų (ypač kinių motinų, nesvarbu, vietinių ar emigrančių) ir vakariečių vaikų auklėjimo suvokimo.
Pirmas: vakariečiai per daug susirūpinę vaiko savigarbos ir vertės pojūčiu. Jiems labai svarbu, kaip vaikas jaučiasi, daug dėmesio skiria vaikų psichikai, nuolat juos morališkai palaiko girdami, netgi pralaimėjus ar gavus prastą pažymį. Būtinai randa teigiamų žodžių jiems padrąsinti, kad vaikas neliūdėtų, nepultų į depresiją, neprarastų pasitikėjimo savimi. Jos manymu, toks dėmesys emocijoms neužgrūdina vaikų konkurencinei kovai. Kinų tėvai vaiko emocijų nepaiso. Emocijos jiems asocijuojasi su silpnumu. Iš savo darbo mokykloje praktikos galiu pasakyti, kad kinų tėvams kitokio įvertinimo nei A (penketas geriausio įvertinimo skalėje) negali būti, apie ketvertą simbolizuojantį B ar trejetą reiškiantį C net kalbos negali būti, nes jų vaikai verti pačių geriausių rezultatų! Va čia ir išryškėja skirtumai. Kaip elgsis tėvai, jei vaikas mokykloje gauna A- (aukščiausias įvertinimas yra A+)? Vakariečiai tėvai šokinės drauge su vaiku iš džiaugsmo ir apibers vaiką bučiniais, apsikabins ir pagirs. Kinė motina aiktelės iš siaubo su klausimu, kas atsitiko, kad negavo aukščiausio įvertinimo? Kaip elgsis tėvai, jei vaikas gauna B įvertinimą?
Vakariečiai vis dar girs vaiką už pastangas ir įtikinės, kad kitą kartą daugiau pasimokius rezultatas bus geresnis. Jiems svarbu, kad vaikas nesijaustų sužlugdytas. Jeigu vaiko rezultatai negerėja, tikriausiai susitars su mokytoju dėl susitikimo, kad suvoktų, kaip galėtų vaikui padėti pasiekti geresnius rezultatus, gal netgi įsitikinti, kad mokytojas ne per griežtas ar ne per daug reiklus.
Amy nuomone, vakariečiai tėvai mėgsta suabejoti mokytojo profesionalumu ir netgi apkaltinti mokyklą dėl vaiko ketverto, bet niekada nepripažins vaiko tinginystės ir mažų pastangų. Jeigu kinas namo parsineša ketvertą, o tai nutinka labai retai, pirmiausia išvys motinos emocinį sprogimą – riksmus ir plaukų rovimąsi. Tada ji susirinks visus įmanomus pratimus ir mokysis drauge su vaiku, kol jis gaus penketą. Kinų tėvų akimis, jų vaikai yra viską gebantys, iš jų laukiama tik pačių geriausių rezultatų, o jei rezultatai tėvų netenkina, vadinasi, vaikas per mažai dirba. Kitaip vaikai bus baudžiami užgauliojimais, niekinami ir gėdijami net pašalinių akivaizdoje.
Mūsų mokykloje kinų tėvų ir vaikų santykiai akivaizdžiai pagrįsti materialiniu išskaičiavimu. Vaikai mokosi ne savo malonumui, o kad patenkintų tėvų norus. Tėvai nuo mažens pratina vaikus į viską žiūrėti labai praktiškai. Už geriausius rezultatus – dovanos, už visa kita – bausmės ir nuobaudos. Už geriausius rezultatus apdovanojama naujausiais elektronikos prietaisais, kelionėmis, vardiniais drabužiais, žodžiu, pildomi visi materialūs norai, bet už ketvertus jie visų šių vertybių netenka, iš jų viskas pamažu atimama. Uždraudžiami bet kokie draugų susibūrimai, išėjimai ir pasimatymai. Iš vaikų itin daug tikimasi ir reikalaujama: vaikai privalo būti ne tik pirmūnai, bet ir groti mokyklos orkestre ar styginių ansamblyje, atstovauti mokyklos plaukimo komandai ar būti kitos sporto šakos rinktinės nariai. Kartais pagalvoju, ar tai įmanoma? Kinams tai privaloma, nes tik toks vaikas bus sėkmingas ateityje.
Kitas skirtumas: kinai tėvai tiki, kad vaikai jiems už viską skolingi, todėl vaikai visą gyvenimą turi jiems paklusti ir gyventi, mokytis, dirbti taip, kad tėvai galėtų didžiuotis. Tiesa, tėvai gali paaukoti viską (asmeninę laimę, sveikatą, darbą, išsilavinimui skirti visus pinigus) dėl geresnės vaikų ateities ir ypač gero išsilavinimo, nes tai svarbiausias raktas į sėkmę. Sugriuvus jų pačių pastatytai vaiko sėkmės formulei, dažnai jaučiasi visiškai sužlugdyti. Elgiasi taip, tarytumei vaikai būtų savotiška tėvų nuosavybė, turtas, investicija.
Trečias skirtumas: kinai tėvai mano, kad tik jie žino, kas yra geriausia ir tinkamiausia jų atžalai, todėl vaiko nuomonės, jausmų ir norų nepaiso. Taigi ne kiekviena vyresnių klasių mergina gali draugauti su vaikinu ar vykti į vakarėlį su nakvyne. Tai nereikšminga ir nenaudinga, beprasmiškas laiko švaistymas. Vaikų bendravimas su kitais draugais yra labai ribotas, todėl jie netgi nemoka normaliai tarpusavyje kalbėtis. Lengviau tai atlikti trumposiomis žinutėmis, „WeChat“ ar „Skype’u“. Ir netgi draugus stengiasi parinkti tėvai, skatina draugauti su reikalingų, naudingų ir įtakingų šeimų atžalomis.
Tėvams sunku suprasti, kodėl jų vaikas, vaidindamas tik penktą plėšiką turgaus scenoje, turi pasilikti repetuoti su visa grupe ištisą savaitę ir dar savaitgalį. Ansamblio, kolektyvinio darbo koncepcijos nevertina ir netiki, kad tai padės vaikui labiau integruotis bendraujant. Mano darbo praktikos metu didžiausias tikslas buvo išmokyti komandinio darbo, dalintis pareigomis ir atsakomybe, pasitikėti ir palaikyti, kartu kurti ir eksperimentuoti, rasti ir priimti bendrus geriausius komandinius sprendimus, išgyventi euforijas ir nuopuolius. Net šūkis buvo „Padėk kitam atrodyti puikiai“, nes vienturčių atžalų egoizmas ir individualizmas pasireiškia ne tik ragiukais ir nagiukais, bet ir isterijos priepuoliais, asmeniniu įskaudinimu, skundimu ir t. t. Vaikai čia itin kūrybingi.
Bet koks sporto renginys, kuriame vaikas planuoja dalyvauti, bus patikrintas tėvų. Ar jis tikrai reikalingas ir vertingas? Tėvai labai mėgsta girtis vaikų pasiekimais, netgi bendrauja pagal jų mokslų rezultatus. Visada tik penketus renkančios mergaitės mama bendraus tik su kita tos pačios vertybių skalės motina. Motinos, versdamos vaiką skambinti pianinu, dažnai pačios išmoksta ne tik skaityti iš natų, bet ir pačiais klavišais skambinti, nes praleidžia ištisas valandas kartu vaikui sunkiai mokantis. Tas pats su namų darbais – dirbs tol, kad ir bemiegėmis naktimis, kol išmoks. Neapsakomas atsidavimas. Jeigu tik šeima turi atliekamų lėšų, vaikai jau nuo devintos klasės pradedami papildomai ruošti baigiamiesiems mokyklos egzaminams. Konkurencija didelė, kinų vaikų karta, gaunanti tarptautinį išsilavinimą mokyklose, – be galo stipri akademiškai. Vaikai tikrai sunkiai dirba, konkurencija didžiulė, visa tai atsispindi įvairioje statistikoje – kinų moksleivių matematikos, skaitymo ir gamtos bei socialinių mokslų žinios yra vienos geriausių pasaulio mastu.
Nesistebiu, kodėl Šanchajaus (Kinija), Singapūro, Honkongo, Taivano, Pietų Korėjos, Japonijos moksleiviai surenka pačius geriausius rezultatus pasaulyje. Kanados ir JAV universitetai pilni azijietiškų veidų, nes, pasirodo, panašų auklėjimo modelį vertina ne tik tokios Azijos šalys kaip Pietų Korėja, Singapūras, Malaizija, bet ir Indija, Pakistanas. Ypač tėvai emigrantai, išvažiavę į išsivysčiusias šalis, gali atiduoti paskutinius marškinius ir reikalauti iš vaikų visiško paklusnumo, nes teigia žinantys vaikų sėkmės formulę – sunkų ir sekinantį, tik į sėkmę orientuotą mokymąsi.
Leisdami vaikus į dramos klasę, tėvai išsamiai paaiškina savo tikslą – jų vaikai turėtų išmokti tvardyti scenos baimę, įgauti didesnio pasitikėjimo savimi, išmokti reikšti savo mintis gestais ir veido išraiška, išmokti valdyti auditoriją, žodžiu, įgauti reprezentacinių įgūdžių, na, ir tapti kūrybingesni. Niekas apie darbą drauge ar bendravimo trūkumus nešneka. Pasijuntu, tarytumei jie manytų, lyg esu fėja, turinti stebuklingą lazdelę, – mostelėjau ja ir vaikas tapo pasitikintis savimi, vėl mostelėjau ir jis iš tylaus intraverto tapo puikiai valdančiu auditoriją ekstravertu. Lyg visus šiuos įgūdžius būtų galima išmokti atmintinai... Deja, laukia ilgas ir nelengvas kelias į save, ne į tėvus.
Gal dėl to drama yra mėgstama ABC mokinių, nes tai vienintelė disciplina, kurioje jie gali būti visiškai atviri, laisvi, patys savimi ir daryti tai, kas jiems atrodo įdomu ir prasminga.
Aš nesu tipiška vakarietė, todėl savo sūnų auklėju pagal europietiškus standartus, siekiu pusiausvyros tarp sunkaus darbo mokantis, pareigų ir laisvalaikio. Tėvų reikalavimus jis puikiai žino, suvokia akademinės konkurencijos dydį ir agresyvumą, turi tikslą ir svajonę, žinodamas, kad jis pats yra savo likimo kalvis, mes jam tik padedame ir visapusiškai palaikome siekiant viršūnių ar patiriant nesėkmes. Nesutinku su motinos tigrės vaikų auklėjimo metodais – nors visiškai jas suprantu, bet nepateisinu. Nenoriu aš turėti psichiškai nestabilaus genijaus, vis dėlto man labiau rūpi stabili vaiko psichika, menas bendrauti, laisva emocijų ir minčių raiška, tvirtos akademinės žinios, kad ir įvertintos ketvertais. Juk vaiko laimei įtaką daro ne akademiniai rezultatai.
„Blogai mąstai, – pasakytų Amy. – Tik geležine drausme ir sekinančiu darbu vaikus galima užprogramuoti sėkmei.“ Čia mūsų nuomonės išsiskiria – dėl tradicinės logikos, vertybių ir mentaliteto neatitikimo. O gal ir dėl to, kad esu kilusi iš mažos tautos ir niekada nepatyriau didelės konkurencijos tarp tėvynainių. Juk gyventojų skaičius visoje Lietuvoje – tik nedidelis provincijos miestelis Kinijos mastu.
***
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
