Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- B. Tiškevič-Hasanova: mūsų meilės istorija - baisi kaip karas
- 2015 metų grožio tendencijos: kiek kainuoja madingiausia kūno dalis
- E. Aukštakalnytė-Hansen: kuo kinų tėvų vaikų auklėjimo metodai yra geresni už vakariečių
- Kalanetikos pratimai krūtinei padailinti
- Sriuba su perlinėmis kruopomis ir lęšiais
Svajojo apie rimtus filmus
Būsimas režisierius gimė ir augo paprastoje sovietų darbininkų šeimoje. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui 18 metų sulaukęs jaunuolis buvo paimtas į kariuomenę. Po trumpų apmokymų jis buvo išsiųstas tiesiai į fronto liniją šnipinėjimui, nes mokykloje mokėsi vokiečių kalbą. Po poros metų jo kareivio karjera nutrūko - jis buvo sunkiai sužeistas sprogus žemės minai.Po šio įvykio Leonidas buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai.
Nuo kare patirtų fizinių ir psichologinių traumų režisierius kentėjo visą gyvenimą, tačiau tą žinojo tik jo artimieji ir žmona Nina Grebeškova (ją režisierius sutiko Sąjungos kinematografijos institute ir kartu nugyveno visą gyvenimą.). Leonidas niekada nemėgo skųstis ir buvo labai tylus bei rimtas žmogus. Jis net nemėgo juokų filmavimo aikštelėje - režisieriui labiau patiko pedantiškai rimtas nusiteikimas. Leonidas atsipalaiduodavo ir užsimiršdavo tik lošdamas. Su šia priklausomybe jis kovojo visą gyvenimą.
Leonidas visada svajojo apie sceną ir aktorystę, todėl iškart po karo įstojo į Irkutsko teatro studiją. Savo karjerą jis pradėjo kaip teatro aktorius. Nors buvo itin drovus ir gerai neištardavo raidžių „r“ ir „l“, žiūrovai jį itin mėgdavo. Tačiau greitai Leonidas suprato, kad jam reikia kažko daugiau – jis norėjo režisuoti pats. Baigęs kinematografijos specialybę jis svajojo kurti rimtus filmus. Ši svajonė taip ir liko neišpildyta – režisieriui pernelyg gerai sekėsi satyrinės komedijos.
Idėjų semdavosi iš laikraščių
Lemtinga pažintimi L.Gaidajaus gyvenime galima vadinti susitikimą su Jurijumi Nikulinu. Šis legendinis aktorius suvaidino kone visuose populiariausiuose režisieriaus filmuose, taisė scenarijų „Kaukazo belaisvei“, o „Briliantinėje rankoje“ pagrindinis vaidmuo buvo sukurtas būtent jam. Leonidas itin vertino Jurijaus patarimus ir pasitikėjo jo improvizacijomis filmavimo aikštelėje. Aktorius net yra pajuokavęs, kad už kiekvieną gerą juokelį režisierius atsilygindavo buteliu šampano.
Kurti filmus Sovietų sąjungoje lengva nebuvo. Visuomet reikėdavo įveikti cenzūros komisiją - visi filmai turėjo atitikti sovietinę dvasią ir misiją. tačiau Leonidas buvo sugalvojęs kaip ją apeiti ir jo planas dažniausiai pavykdavo. Į scenarijų jis visuomet įterpdavo kokią nors šokiruojančią sceną. Cenzūra, žinoma, ja labai pasipiktindavo, o režisierius griebdavosi „kompromiso“ - neva jis išmes šią sceną, bet daugiau nieko nekeis. Šis triukas nepavyko tik pristatant komediją „Kaukazo belaisvė“. Visa laimė, kad juosta atsitiktinai pateko į Leonido Brežnevo rankas. Filmas jam be galo patiko ir jis leido ją rodyti kino teatruose.
Didžioji dalis L. Gaidajaus pastatytų juostų buvo apie sovietinio gyvenimo kasdienybę ir nesusipratimus. Idėjų filmams jis rasdavo skaitydamas laikraščius. Štai scenarijus „Kaukazo belaisvei“ gimė radus pranešimą apie Užkaukazėje pagrobtą nuotaką. Laikraštyje jis rado motyvą ir kitam filmui – „Briliantinė ranka“. Tuo metu kontrabandininkai vertingus daiktus iš užsienio veždavo gipse.
Vakarų liko nesuprastas
Sovietų sąjungoje režisierius buvo tikrų tikriausia žvaigždė. Jo komedijos visuomet sulaukdavo pilnų kino salių. Štai į „Briliantinę ranką“ buvo parduota kone 77 milijonai bilietų. Į kitus filmus – taip pat ne mažiau kaip po 50 milijonų. Tokios neįtikėtinos sėkmės šiais laikais sulaukė tik tokie amerikiečių filmai kaip „Titanikas“. Deja, bet L. Gaidajus galėjo džiaugtis tik šlove. Turtų susikrauti jam neleido valdžia. Iš pradžių jis gavo honorarą nuo parduotų bilietų, tačiau pastebėjus, kad režisierius netrukus stipriai praturtės, honoraro nuspręsta nebeskirti. Juk tarybinis žmogus negalėjo būti turtingesnis nei visi aplinkui.
Režisierius niekada „nekepė“ filmų vieną po kito. Vienam filmui jis skirdavo dvejus-trejus metus. Devintame dešimtmetyje Leonido populiarumas ėmė blėsti. Itin sunku režisieriui tapo žlugus Sovietų sąjungai. Jis atsidūrė nepritekliuje - neturėjo sukaupęs santaupų, socialinės apsaugos sistema buvo sugriuvusi, o finansavimo filmams statyti negavo. Leonidas mirė nuo širdies smūgio 1993 metais sulaukęs 70 metų.
Nors Sovietų sąjungoje L. Gaidajus buvo itin populiarus, pripažintu sovietiniu artistu tapo tik likus keliems mėnesiams iki sąjungos griūties. Taip pat vos vienas filmas pateko toliau už geležinės uždangos. Tačiau režisieriaus humoro Vakarų pasaulis nesuprato, ten buvo sunku suvokti sovietinės realybės kasdienybę.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
