Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- R. Vanagaitė: receptas nenorinčioms pasenti
- 5 garsiausios sezono plastinės operacijos
- A. Kriščiūnas: išgirdau, kas yra laimė turtingam žmogui
- Kaip sustiprinti seksualumą – 14 paslapčių
- Tortas „Napoleonas“ su citrininiu kondensuoto pieno kremu. Mamos receptas
Beata, kas įvyko per tuos metus, kol nesimatėme? Tiksliau – matėme Jus kaip LRT laidos „Mėnulio fazė“ vedėją, deja, trumpai.
Nežinau, kodėl taip trumpai. Manau, yra priežasčių, tik aš jų nesužinosiu. Ir man nereikia žinoti.
Ar nostalgijos teatrui nejaučiate?
2014 metų sausio pabaigoje išėjau iš Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Jausdavausi visaip. Man beprotiškai brangūs ten buvę žmonės, jų labai pasiilgstu, tačiau kitaip pasielgti tuo metu negalėjau. Manau, padariau teisingai. Jei nori turėti naujų kojinių, turi atlaisvinti stalčių, kuriame sudėtos senos. Pastebiu, kad žmonės bijo ką nors keisti, bijo tos nesvarumo būsenos, tylos, kai nieko nevyksta, niekas neskambina, kai atrodo – esi niekam nereikalingas. Dar baisesnė yra finansinė duobė. Perėjau dykumą, ir ši man buvo siaubinga. Susituokiau su vyru, jam baigėsi viza, jis turėjo palikti Lietuvą, o paskui tris mėnesius negalėjo į ją įvažiuoti. Didelis smūgis. Tamsi žiema, šaltis, vienatvė, baimė, nestabili vidinė būsena. Įsėdau į sparčiai lekiantį projektų, spektaklių traukinį ir nežinojau, kaip jį sustabdyti – stotelių nebuvo. Esu kraštutinumų žmogus, tad nutariau viską nutraukti. Kovą abu su vyru išvažiavome iš Lietuvos. Rufatas yra kino režisierius ir puikus montuotojas. Jo darbai, kino festivaliai tris mėnesius vedžiojo mus po įvairias šalis. Serbija, Estija, Rusija, Azerbaidžanas, Gruzija, Sibiras... Po atviros savo veiklos nuėjau į šešėlį. Kai manęs paklausdavo, kas esu, atsakydavau: „Rufato Hasanovo žmona.“ Toks apsivertimas man atrodė baisus: pati nieko neturiu, esu tik vyro žmona, o ne savo kojomis ant žemės stovinti moteris. Įdomiai bastėmės iš vietos į vietą, bet aš labai išgyvenau: ką daryti, kur gyventi?
Kaip susipažinote?
Nenoriu pasakoti mūsų istorijos, nes ji – baisi kaip karas. Labai didelė yra meilės kaina. Mes nevaikščiojome į pasimatymus, nebuvo jokių gėlyčių, drugelių... Aš žinojau, kad jis yra tas žmogus, ir jis žinojo, kad aš esu tas žmogus, bet turėjome įveikti beprotiškai daug kliūčių. Trejus metus išgyvenau košmarą: mylėjau vyrą, tačiau žinojau, kad būti su juo negaliu ir tikriausiai negalėsiu. Todėl, vos tik sąlygos pasikeitė, iškart susituokėme. Jau tiek priverkta buvo, tiek nemiegota! Kiekvienas atskirai, mudu sparčiai judėjome į susinaikinimą. Meilės negali pamiršti, jos neįmanoma užgerti, išsigydyti. Perėjome pragarą ir skaistyklą, dabar esame rojuje.
Kai ištekėjau, tapau nagla. Einu, rizikuoju. Antra pavardė Hasanova man pridėjo „kiaušų“.
Ar taupydama laiką įsimylėjote iš pirmo žvilgsnio?
Susipažinome 2010 m. kino stovykloje Azove, prie Dono upės, per festivalio uždarymą. Paskutinę naktį. Su visais dalyviais bendravau, o su juo sąmoningai – ne, nes jis – iš Azerbaidžano. Tėvai buvo įspėję dėl musulmonų. Ir dar man norėjosi jam pakenkti. Viskas, ką Rufatas darė, mane nervino. Su draugais iš jo juokdavausi. Paskutinę naktį dar kartą priėjau pasišaipyti ir užstrigau. Supratau, kad jis yra protingesnis už mane. Visi stereotipai sugriuvo, pasidarė gėda. O įsimylėjau daug vėliau, tai yra keliomis valandomis vėliau. Pajutau kažką, ko nepaaiškinsi. Mano protas iki šiol ginčijasi su jausmais: „O, Dieve, koks jis triukšmingas, man reiktų labiau šešėlinio žmogaus, kuris mane paremtų, savo minčių neturėtų, bet ne, nereikia, neįmanoma!“ Jis galvojo, kad aš visą laiką vaidinu keistuolę. Kai pasikalbėjome, išsigando, kad iš tikrųjų esu keista! Sakė, netilpau į jokį jam žinomo merginos tipažo rėmą.
Meilė atėjo į širdį nepramintu taku?
Mano akį traukdavo švelnesni vyrai – švelnių veido bruožų, šviesūs, turintys nevykėlio sindromą ar lengvą priklausomybę, gilią melancholiją. Ir būdavau jiems kaip mama. Labai bijodavau stipresnių, aštresnių vyrų, žinančių, ko nori, ir siekiančių savo tikslų, neturinčių priklausomybių. Pastebiu, kad daug jaunų vaikinų nesusitvarko su alkoholiu. Sunku rasti jaučiančių saiką. Ir staiga mano gyvenime pasirodo toks žmogus. Rufatas gimė Baku, penkiolikos išvyko mokytis į Ameriką, ten baigė mokyklą, studijavo režisūrą, vėliau dar studijavo ir dirbo Maskvoje. Jaunas amžiumi, bet senas savo patyrimais. Kai buvo šešerių, tėtis supažindino jį su „The Beatles“ kūryba. Aš daug laiko sugaišau klausydama netinkamos muzikos, skaitydama netinkamas knygas, bendraudama su netinkamais žmonėmis, kol supratau, kas man tinka, nes niekas man to neparodė. O jis lyg iš karto žinojo, kas ir kaip, laiko tuščiai nešvaistė, ėmė iš gyvenimo visa, kas geriausia, todėl tiek daug išmano.
Mylėdami pamatome save kito akimis, meilė suteikia pasitikėjimo ir stiprybės. Regis, nieko daugiau ir nereikia.
Kaip tik tada man ir prireikė labai daug dalykų. Iš šono pasižiūriu, ką darydavau, iki sutikau savo vyrą, kaip elgdavausi, ką feisbuke rašydavau. Nebuvau drąsi. Kai ištekėjau, tapau nagla. Einu, rizikuoju. Antra pavardė Hasanova man pridėjo „kiaušų“. Dabar esu labai drąsi ir daug stipresnė. Žinoma, palūžtu, kaip ir anksčiau, bet labiau savimi pasitikiu, man nereikia kitų paskatinimo ką nors veikti, lengviau atlaikau niurzglius ir bambeklius.
Nebijote nuoširdžiai, atvirai rašyti apie save, atskleisti jautrias savo gyvenimo detales, kartu skatinate ir kitas moteris išsisakyti. Ar laikote save šiuolaikine feministe?
Gal tai – slaviškas nuoširdumas, slaviška drąsa? Skirtingai suprantame atvirumą. Pavyzdžiui, man yra baisu pasakyti, kad kartais būnu sau labai negraži, net bjauri. Nesvarbu, kad mylimas vyras tikina, kokia nepaprasta esu, – šį balsą reikia girdėti savo viduje.
O dėl feminizmo, tai nenoriu priskirti savęs prie kokios nors grupės, judėjimo. Vos pasakau, kad mečiau rūkyti, kitą dieną jau ir užsitraukiu cigaretę. Arba va, esu vegetarė, ir kitą dieną jau taip noriu mėsos! Nieko negaliu drausti sau garsiai.
Kai kurios radikalios feministės mūsų projektui „Mes. Moterys“ nepritaria. O aš nepritariu joms. Daug mąstau apie moters emocinę būklę, savivertę. Nežinau, kiek tai siejasi su feminizmu. Labai noriu, kad moterys būtų laimingos, bet tai nereiškia, kad noriu matyti nelaimingus vyrus. Kadangi labiau tapatinuosi su moterimis, man lengviau suprasti jų jausmus. Puikiai atsimenu, kaip buvau slopinama, žeminama. Noriu padėti savo patirtimi. Aš sergu už moteriškąją galią. Viešojoje mūsų šalies erdvėje pasigendu moterų įvairovės, skirtingų asmenybių. Man atrodo, kad jos asimiliuojasi, tampa panašios vienos į kitas, stengiasi pateisinti stereotipą – dailiosios lyties atstovė turi būti subtili, susitvarkiusi (nekenčiu šio žodžio), kukli. O aš visai nenoriu tokia būti. Svarbu, kad moterys nebijotų drąsiai juokauti, kurtų keistą muziką, rašytų beprotiškus romanus!
Inicijavote socialinį projektą – surengėte natūralų moterų grožį pabrėžiančių nuotraukų parodą „Mes. Moterys“ ir diskusiją apie kūno kultą. Kodėl nutarėte vienytis pašnekesiams apie moters savivertę?
Mūsų visuomenė iš moters reikalauja tobulumo: ji turi būti graži, liekna, stipri, stilinga, daug pasiekusi profesionalė ir visus namų kampus laikanti žmona, mama. Rūpesčius dėl prekinės išvaizdos mums bruka grožio pramonė, jai tarnauja reklama. Kadangi nesame tobulos, šio spaudimo sąlygomis netrunkame įsivaryti begalę kompleksų. Kai buvau mokinė, savimi nepasitikėjau, veidą slėpdavau po storu pudros sluoksniu, burną kalbėdama prisidengdavau ranka – gėdijausi kreivų dantų. Mokykloje mane pravardžiuodavo ir lenta, ir žiurke, ir kapliadante. Iki šiol nesu savimi patenkinta, kaip ir daugelis moterų. Visur sureikšminamas kūnas. Jei neatrodai kaip mergina iš reklaminio lankstinuko, vadinasi, esi negraži? Tikrai ne. Man atėjo į galvą, kokia turi būti mano – kompleksų turinčios moters – nuotrauka. Paskambinau fotografei Neringai Rekašiūtei, ji pasakė: „Aišku, darome.“ Mudvi puikiai susidraugavome, galime kartu kurti, viena kitą įkvepiame. Kai esame kartu, mums iškaista skruostai, ausys, jaučiame aukštąją įtampą, atrodo – tuoj pakilsim į orą!
Tuo aktu norėjau pasakyti, kad kūnas nėra erotikos objektas. Vyrai mąsto: jei esu apsinuoginusi, tai jau ką nors vilioju, turiu kam nors priklausyti. Jei ateinu pasipuošusi į barą, vadinasi, esu čia dėl kažko. Kas patikės, kad esu dėl savęs. Kūnas nėra viliojimo objektas. Tai – tiesiog mano kūnas. Pagaliau mano kūnas yra toks, koks yra, jis neprivalo būti toks, koks pateikiamas žurnaluose.
Nemanau, kad mano kūnas yra gražus. Dėl to ir kilo ši idėja. Jei manyčiau kitaip – kad jis tobulas, jei būčiau juo labai patenkinta, fotosesija atrodytų kitaip. Nėra taip, kad sėdžiu ant kalno ir stebiu visas vargšes nelaimingąsias. Esu tarp jų, einu tuo pačiu keliu ir ieškau bendraminčių. Eidama suprantu, kad yra moterų, kurioms dar sunkiau, tad griebkim šį rūpestį kartu.
Nuotraukose eksponuojamos moterys – labai drąsios: nepabijojo apsinuoginti ir pademonstruoti vadinamųjų kompleksų. Kaip jas prikalbinote?
Parašiau feisbuke, ir pradėjo plūsti laiškai. Supratau, kad tai aktualu kiekvienai moteriai. Kai kurios nepasitenkinimą savo kūnu slepia, dangsto arba dėl jo persistengia – laikosi drastiškų dietų, vargsta sporto klubuose, ryžtasi operacijoms. Kodėl negalime mylėti savo kūno tokio, koks yra, kodėl reikia kišti į jį botoksą, pripučiamas pagalvėles, svilinti jį soliariume? Kartais būnu sau šlykšti. Suprantu, kad šis jausmas yra mano emocinio pasaulio išraiška. Tu tiesiog savęs nepriimi, o kūnas kenčia. Nuotraukų herojės papasakojo ir savo asmenines istorijas. Norėjome paskatinti visuomenę priimti kiekvieną moterį, matyti asmenybę – ne tik kūną. Žinot, ir pačios gražiausios moterys kartais žeminamos. Kuo gražesnė, stipresnė, savarankiškesnė, tuo labiau norisi apkarpyti jai sparnus – kad negalėtų pabėgti. Šią temą, manau, plėtosime.
Puikiai atsimenu, kai buvau slopinama, žeminama. Noriu padėti savo patirtimi. Aš sergu už moteriškąją galią.
Mano kova su savimi ir visuomenės nuostatomis galbūt vyks visą gyvenimą. Dabar dėl savo kūno jaučiuosi geriau, bet ne gerai. Aš nesuvokiu jo, nežinau, kas yra moteriškumas, seksualumas. Labai bijau savo seksualumo. Neturiu, bet norėčiau turėti nuotraukų, kuriose aš – seksuali.
Filmuodamasi „Streike“ nebijojote apsinuoginti. Galima sustabdyti tuos kadrus...
Ne apie tai kalbu. Man rūpi ir kartu yra baisi seksualumo energija. Savo patrauklumo spalvų, moteriškųjų galių dar nesu atradusi. Ir galbūt bijau atrasti, nes mergaitėms nuo vaikystės sakoma: „Nebūk kaip prostitutė. Kaip čia apsirengei?! Atrodai kaip kekšė!“ Nuolat gąsdinama, tad seksas ir seksualumas įgyja kai ko, kas labai purvina ir bloga, prasmę. Tarsi prilipdoma nuodėmės etiketė. Jeigu moteris pasipuošusi ar apsirengusi atviresniais drabužiais, tai ji esą atrodo kaip kekšė. XXI amžius, o mes vis dar kovojame su sovietinio auklėjimo tradicijomis, katalikiškąja prigimties nuodėme. Turi nuolat ploti sau į krūtinę: „Mea culpa.“ Nenoriu įžeisti religinių jūsų skaitytojų jausmų, bet matau mūsų šalyje keistas katalikybės interpretacijas. Sienos, atstumas tarp žmonių, kaukės, apgaulė, kad tik toliau nuo tiesos, nuo tikrų savo paties jausmų... Norėčiau, kad žmonės labiau abejotų, daugiau mąstytų.
Važinėjate po Lietuvos miestelius. Ką pastebite?
Važinėjau ir su jaunimo linija „Nebijok kalbėti“. Miesteliai yra labai atsilikę, kaip diena ir naktis skiriasi nuo Vilniaus. Taip neturėtų būti. Ten, kur gyvena pusantro tūkstančio žmonių, o kultūros renginių nėra, atsiranda terpė blogiui ir žiaurumui keroti. Baisu dėl jaunimo: jie galėtų ko nors siekti, dirbti mėgstamą darbą, bet tam tikrame raidos etape sustoja, nes nėra sąlygų augti. Mergina, priversta dirbti kasininke, galėtų rašyti knygas, bet niekas jos nepaskatino, nepastūmėjo to daryti. Mane pakvietė Pilietinių iniciatyvų centras. Užsukame ir į mokyklas, pasakoju apie svajones, kad viskas yra įmanoma. Žmogus, nesvarbu, iš kur kilęs, jei nori, gali daug pasiekti. Mačiau abejingus mokinių veidus...
Ką laikytumėte didžiausiu savo laimėjimu?
Esu iš neturtingos šeimos. Ji nebuvo nei darni, nei graži. Sakyčiau, problemiška. Mano tėvams bus skaudu, kai skaitys, tačiau tai – mano istorija. Kai buvau vienuolikos, atrodė, kad normalu yra gyventi taip, kaip gyvename. Kartą nuėjau pietų pas klasės draugę. Šeimos nariai sėdėjo prie vieno stalo, valgė, kalbėjosi, klausinėjo vieni kitų, kaip sekasi. Tėvai klausėsi vaikų, domėjosi jų nuomone. Mąsčiau: „Kokia nesveika šeima! Ką jie čia dabar vaidina? Klausia, kaip sekasi, sėdi prie vieno stalo. Tikriausiai – priverstinai.“ Ir tada įvyko šokas. Aš supratau, kad ne visi gyvena kaip mano šeima. Įstojau į aktorinį, dabar yra žmonių, kurie seka mano gyvenimu, manęs klausosi, skaito. Keista. Ne toks turėjo būti mano būties scenarijus, jis buvo kitaip sumanytas – aš turėjau neiššokti aukščiau bambos, susirasti nuo alkoholio priklausomą vyrą, kuris mane laisvalaikiu muštų, tačiau tam tikru momentu pasinaudojau savo stiprumu, man padėjo kiti žmonės, ir aš nesąmoningai pasukau tą scenarijų į kitą pusę. Nutraukiau kelių kartų seką. Žinoma, pridariau ir pridarysiu klaidų, bus ir duobių, bet tam tikrą loginę įvykių grandinę nutraukiau.
Moterys asimiliuojasi, tampa panašios vienos į kitas, stengiasi pateisinti stereotipą, kad dailiosios lyties atstovė turi būti subtili, susitvarkiusi (nekenčiu šio žodžio), kukli.
Kaip sekasi bendrauti su vyro šeima?
Vyro tėvai, brolis – nuostabūs, išsilavinę žmonės. Religija jų, ateistų, progreso nesustabdė. Mano anyta dirba gydytoja, yra šiuolaikiška, domisi pasaulio naujienomis, bet vis tiek būna keistų situacijų. Pavyzdžiui, kalbame skaipu. Ji klausia, kaip man sekasi. Pradedu pasakoti, ką nuveikiau, kaip šį, aną padariau, kad rytoj lekiu ten, turiu minčių dar kai ką padaryti. Savimi žaviuosi, o ji staiga: „Ar pietų mano sūneliui yra laiko paruošti?“ Ir tada suprantu, kad tampu feministe. Sakau: „Ne visada. O ar jis pats negali pavalgyti?“ Džiaugiuosi, kad mano vyras supranta: man daug svarbiau įgyvendinti projektą ir idėjas, nei nušluostyti dulkes ar išplauti indus.
Kaip į Jūsų apsinuoginimą prieš fotoobjektyvą žiūri vyras?
Į jo asmenybę nėra įsisėdusios pietiečių tradicijos. Pastebėjau, kad jo draugai tautiečiai su savo moterimis elgiasi labai savininkiškai. Rufatas palaiko kiekvieną mano idėją, niekada nestabdo. Ir kai rengiau tą parodą, kartu su manimi lakstė, veidrodį tąsė. Mes nesureikšminome to, kad fotografavausi nuoga. Stengiamės vienas kitą atskirti nuo savo darbų. Noriu, kad mūsų kūryba būtų skirtinga, o ne taptų kompromisu.
Sakoma, gražios moterys turi didžiulį pranašumą – joms nereikia atrodyti protingoms.
Aš knygų neidealizuoju. Pastaruoju metu mažai skaitau, mažai filmų žiūriu. Nesilavinu. Kartais gera tiesiog sėdėti ir mąstyti. Mūsų galvose – klodai, tik reikia pasikapstyti. Regis, esu visiškai neišsilavinusi. Visur – spragos: istorijos, politikos... Bet man brangiau mano mintys, emocijos, patirtis.
Ir kas gi yra tas gražumas? Ar kalbame apie pupytes? Man pačiai jos netrukdo, bet jaunos merginos tai matydamos įsivaizduoja vienintelį moters kelią į sėkmę – per vyrus. Sukuriamas stereotipas, kad turi būti vyresnis vyras, kuris gali paremti pinigais, įtakingas tėvas, kad prastumtų, arba permiegi kelis kartus su reikiamu stipriosios lyties atstovu ir gauni darbo. Aš pabrėžiu, kad tai nėra tas kelias, kad yra begalė kitų – labai įdomių, nežeminančių.
„Kaip būtų lengva, jei būčiau gimusi vyru.“ Tai Jūsų sakinys. Ar jį taisytumėte?
Dabar pradėjau galvoti, kad sunku ir vyrams. Jei moters vertę mūsų visuomenėje nusako jos „susitvarkymas“, tai galima teigti, kad vyro vertė – turimi turtai. Koks baisus nuvertinimas! Moteris būna su tavimi dėl didelės mašinos, banko sąskaitos ar einamų pareigų. Tas pats, jei vyras su manimi būtų tik dėl to, kad esu jam išoriškai patraukli. Neseniai pažiūrėjau Spike‘o Jonze‘o filmą „Ji“ (angl. „Her“). Ten vyras draugauja su operacine sistema. Ji – balsas, ir jis tą balsą įsimyli. Mes įsimylime, prisirišame prie balso, prie to, kas sakoma. Balsas, intonacijos, juokas, ką balsas pataria, kaip liūdi – mūsų vidinės būsenos išraiška, vidinė operacinė sistema. Štai kas yra svarbu.
Su būsimuoju sutuoktiniu Jums teko daug bendrauti skaipu. Kai negali prisiliesti, pajusti kvėpavimo...
... ir vis tiek myli. Net jeigu mano vyro nosis būtų kitokia, aš jį mylėčiau. Esu prisirišusi ne prie jo išvaizdos, o prie balso, minčių. Man beprotiškai patinka su juo kalbėtis, mudu atrandame labai daug naujų dalykų. Tie pašnekesiai – pačios geriausios akimirkos. Esame neromantiški, jokių staigmenų vienas kitam nedarome.
O kiek dar visko Jūsų laukia! Dar bus vaikų, juk ir apie juos mąstote, tiesa?
Ne, tikrai nemąstau apie vaikus. Ir visai įsivaizduoju gyvenimą be jų. Vyras? Reiktų jį paklausti. Apie vaikus dar nekalbame. Vyresnės kartos atstovai savęs neklausė: „Ar esu pasirengęs? Ar galiu turėti atžalų? Ar susitvarkiau su savimi? Ar išsprendžiau savo problemas? Ką galiu duoti vaikui?“ Matau tendenciją: vyresnioji karta vaikus paleido į šį pasaulį kaip savo nuosavybę. Ne atskirą žmogų, asmenybę, kuriai reikia padėti žengti pirmuosius žingsnius, eiti kartu, lydėti, o nuosavybę, kurią privalu keisti, perdaryti, laužyti. Nemanau, kad turiu pakankamai jėgų, energijos, žinių būti motina. Nenoriu, kad vaikas užaugtų su begale mano jam padovanotų psichologinių traumų.
Tėvams atrodo, kad žiauriai lengva susilaukti vaikų. Sunkiausia dalis – nėštumas. Atsiranda atžala, ir tada sunkiausia ją išlaikyti finansiškai. O visa kita? Yra nemažai neapgalvotai pagimdytų vaikų – sutrikusių, turinčių daug problemų vien dėl to, kad tėvai pasielgė neapdairiai, savęs nepaklausė: „Kam man jų reikia?“ Aš sau tokį klausimą užduodu ir suprantu, kad man jų dabar nereikia.
Ar Jūsų vyras ir Jūs pati jaučiatės Lietuvoje radę savo vietą?
Rufatas po truputį atranda, turi čia draugų. Jam labai patinka Vilnius. Lengva nėra, bet nėra ir labai sunku. Naujas gyvenimas, nauji atradimai, iššūkiai savaip žavūs. Lietuva maža, pusės metų pakaks, kad specialistai suprastų, koks žmogus čia gyvena ir kaip yra čia reikalingas. Jis puikiai išmano savo amatą.
Rufatas už mane vyresnis dvejais metais. Taigi esame jauni. Neseniai buvau vienos meno sąjungos susirinkime. Garbaus amžiaus žmonės, gavę apdovanojimus, dėkojo, kad jų nepamiršo. Mane apėmė pyktis – juk jaunimo niekas net nepastebi, ignoruoja!
Aš anksčiau irgi gyvenau tarp žmonių, kurie man sakydavo: „Neįmanoma. Ką tu čia pakeisi? Maištauji, su vėjo malūnais kovoji.“ Ir aš tikėjau. Dabar gyvenu tarp kitokių žmonių. Jie sako: „Darom. Įmanoma.“
Man baisu, kai penkiolikmetis jau žino, kad gyvenimas yra labai sunkus, kad žmonėmis negalima pasitikėti. O man atrodo, kad, baigę mokyklą, jie turi lyg torpedos iššauti į orą. Žinoma, jei dvylika metų ten tave slopino, o universitetas damušė, tai natūralu, kad baigę mokslus jaučiamės lyg seniai. Kalbu iš savo varpinės, nes pati po studijų taip jaučiausi. Pašlijusi sveikata, požiūris: „Ai, nelabai aš čia kam reikalinga, turiu vertinti aplinkinius, nes jie mane ištveria.“
Iki 24-erių gyvenau nesąmoningą gyvenimą. Negaliu savęs kaltinti dėl kvailų poelgių, nes buvau valdoma kitų žmonių nuomonių, autoritetų, stereotipų. Neseniai ryžausi sustabdyti šią seką. Labai sunku iš savo būties pašalinti mokytoją – prižiūrėtoją, stebėtoją, vertintoją. Kai tai padariau, galva tapo lengvesnė, nebereikia svarstyti, kodėl kurdama turiu save kankinti ir tvatinti botagais.
Konkurencijos aš, kaip aktorė, nejaučiu. Vienodų žmonių nėra, tad kiekvienas ras savo vietą, jei ieškos. Nenorėjimas galvoti, susidurti su savimi pačiu, su savo baimėmis ir nerimu veda į pražūtį. Apie tai yra pjesė „Dėdė Vania“. Turbūt baisiausia sulaukus penkiasdešimties metų suvokti: „Prabėgo gyvenimas, bet aš jo nemačiau.“
Gyvenimas – lyg didelis teatras, jame kiekvienas stengiasi pasirodyti toks, kokio pageidauja kiti. Tik stiprieji turi savo braižą...
Mane traukia vaidinti. Rašymas – labiau pirštukų miklinimas, o norisi ir pajudėti, ir parėkauti – esu ekspresyvi. Sulaukiau pasiūlymo, taigi 2015 metais vaidinsiu teatre, bet negaliu dabar girtis. Tik etato nenoriu. Kartą sėdėjau vienoje valstybinėje įstaigoje, mane grimavo, žiūrėjau, žiūrėjau ir knygutėje užsirašiau: „Menininkui, kūrėjui baisiausia dirbti pagal etatą. Kai yra saugumas, stabilumas, užgęsta protas ir idėjos.“ Žinoma, laisvė brangiai kainuoja. Ją gali rinktis stiprūs žmonės. Daug nerimo, nėra stabilumo, finansinio pagrindo. Perėjau per tai. Jei išgyvenau kartą, tai gal pavyks ir kitą?
Per metus labai pasikeitėte.
Taip, labai pasikeičiau. Net plaukus nusikirpau. O juk aktorei, laidų vedėjai to daryti nelabai galima. Nebėra „Mėnulio fazės“, tad turiu daugiau laiko socialinėms idėjoms plėtoti.
Parodą „Mes. Moterys“ ketiname vežioti po miestelius, taip pat – kalbėtis su merginomis apie savigarbą. Šį socialinį projektą padarėme savo lėšomis. Viena įmonė siūlė bendradarbiauti, bet atsisakėme. Dabar turėtume reklamuoti jų prekes, o mes to daryti nenorime – nedora. Manau, yra kitų kelių. Pastaruoju metu pati nesiprašau, kad mane pakviestų. Laukiu, ir pakviečia.
****
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
