Populiariausi straipsniai:
- Leonidas Gaidajus – lošėjas, kūręs nemirtingas komedijas
- Sulieknėti padės arbata su cinamonu ir lauro lapais
- 2015 metų grožio tendencijos: kiek kainuoja madingiausia kūno dalis
- E. Aukštakalnytė-Hansen: kuo kinų tėvų vaikų auklėjimo metodai yra geresni už vakariečių
- Smėlinės tešlos žiedai su riešutais
Įėjusi į knygyną pasimetu dar ir dėl to, kad visada mėginu racionaliai elgtis, kitaip – sudie, proteli. Nors suvokiu, ko noriu, vis tiek nežinau prie ko pulti: naujienų, reikšmingai numeruojamų skaitomumo skaičiukais, ar senųjų naujais vertimais, patraukliais viršeliais.
Sėsti skaityti vietoje ar išsirinkus skuosti namo ir atsiduoti palaimai. Naują knygą mėgstu pirmiausia pavartinėti, paskaitinėti visus viršelius. Net metrikas. Man įdomu kas išvertė, kas redagavo, kas iliustravo. Viskas, kas siejasi su knyga, man regis tarsi stebuklas.
Net kvapas svaigina. Ir kad nenusvaigčiau galutinai, išsirinktąją garbingai pasidedu prie ir taip nemenkos krūvos knygų, kurios laukia kada ateis jų laikas…
Bet dažniau būna dar kitaip. Sulaukiu Knygų mugės ir jau ten išlaidauju taip, kad net nesmagu prisipažinti. Ir tik dėl to, kad taip yra pigiau. Juk knygynuose knyga kainuoja ir per 40 litų (dar nesugebu greitai išsiversti į eurus). O jei pirkčiau tiek, kiek prisivartau, baigtųsi nekaip. Tad knygynai dažniau ir lieka pasiskaitinėjimams, dovanų paieškoms ir tiesiog maloniam laikui.
Gerai, kad turiu draugių maniakių, galinčių per naktį sugraužti romaną ir praprusinti apie vertingiausias leidybos naujienas. Knygas iš jų ir skolinuosi. Nemanau esanti originali. Bet tikrai nesitikėjau, jog taip pat elgiasi daug kas. O vakar, eilinį sykį besisvaigindama knygyne, viena akimi stebėjau kiek žmonių perka knygas. Per valandą tai padarė vos keli!
Skandalas! Kaip knygynai ir išgyvena? Žmonių juose stumdosi ir su kavos puodeliais kėpso daugybė, o perka retas.
Pagalvojau: pravartu šitai pasiaiškinti su žinomomis moterimis, rašančiomis ir skaitančiomis.
Kaip ir ką jos perka knygynuose?
„Moters“ žurnalo redaktorė Gražina Michnevičiūtė
Ko gero, esu senamadiška – negaliu gyventi be knygų ir knygynų. Man vis tiek nėra nieko malonesnio, nei užuosti naujos knygos kvapą ir įsirangius į lovą pasinerti į skaitymą. Žinau, kad elektroninė skaityklę daug patogiau vežtis į kelionę – joje gali sutalpinti krūvą knygų ir vietos ji pati užima nedaug. Tačiau man reikia fizinio kontakto su popieriumi – ir viskas.
Iš tiesų, knygas perku retai. Man reikia daug laiko, kad apsispręsčiau – pirkti kokį romaną ar albumą ar ne. Turiu keletą draugų, kurių visada klausiu, kas naujo išleista, ką jie skaito. Mano ir jų literatūriniai skoniai sutampa, tad žinau, jei jie rekomenduoja – bus ir man įdomu. Perskaitau ir kai kurias knygų apžvalgas žurnaluose.
Nenoriu namuose kaupti leidinių, kurių galbūt niekada gyvenime neatsiversiu. Tačiau knygyne be jokios sąžinės graužimo galiu praleisti kone visą dieną. Kol apžiūriu, apčiupinėju knygas praeina ne viena valanda. Turiu silpnybę muziejų, meno galerijų knygynams. Ir jau kai tik atsiduriu kokiam mieste, pažiūrėjusi parodą, ilgam užstringu muziejaus parduotuvėje.
Juvelyrė Jurga Lago
Galvoje turiu “sąrašiuką”, kas mane domina ir ką turiu perskaityti gyvenime, pagal jį ir renkuosi knygas, taip pat skaitau ispaniškai, nes mano vyras yra tikras skaitymo maniakas ir namuose daugybė puikių ispaniškų knygų.
Šiemet, kadangi rašiau knygą paaugliams, skaičiau literatūrą, skirtą jiems. Knyga bus išleista 2016 rugsėjį. Anksčiau eidavau prie užsienio grožinės literatūros, dabar pirma apsižvalgau lietuvių autorių.
Jaunystėje daug rašiau, o 18-os laimėjau Lietuvos jaunųjų literatų konkursą. Svajojau tapti žurnaliste, bet tėvai neleido…
Aktorė ir autorė Nijolė Narmontaitė
Dažniausiai einu tikslingai – jau žinodama, ko ieškau. Studentaujant, kada knygos, kaip ir visa kita, buvo deficitas, pirkau viską iš eilės, ką tik pavykdavo gauti, todėl sukaupiau visą biblioteką knygų, kurių turbūt niekad neperskaitysiu. Dabar labai atidžiai renkuosi knygą: TEMA – visų pirmiausia.
Kreipiu dėmesį ir į apipavidalinimą. Noriu nevienadienės knygos, ne “brošiurkos”. Ieškau tokios, prie kurios norėtųsi sugrįžti ir sugrįžti…
Aktorė ir autorė Gražina Baikštytė
Tikrai nesu knygų maniakė. Bet prieššventinės psichozės laikotarpiu ir aš apsilankiau knygyne, nusipirkau… du kalendorius: vieną sieninį N.Wolmer, o kitą – darbo.
Apskritai knygas perku retai. Kai rašiau knygą apie R.Tuminą, tiesiog “rijau” aktorių ir režisierių autobiografines ir biografines knygas. Beje, daugiausia rusų: vien Lenos Korenevos perskaičiau tris knygas. A.Končalovskio “Возвышающий обман” – nereali – ir daug kitų. Jas pirkdavau Maskvoje.
Mane užburia begalinis rusiškos sielos atvirumas, nors pati taip atvirai rašyti negalėčiau…
Nemažai knygų patys autoriai man atsiunčia su autografais, patikėk, pati tikrai nesu nė vieno prašiusi! Tai – ir rusų, ir lietuvių autoriai. Pvz., su Lada Akimova pradėjome bendrauti FB, ji man atsiuntė savo knygas apie L. Gurčenko ir apie T. Šmygą, o aš ją pakviečiau į Tumino knygos pristatymą Maskvoje ir padovanojau savo knygos rusišką variantą.
Mano jaunystės bičiulio Arvydo Stasiulevičiaus knygos po jo mirties pasiliko man… O tai yra beveik visi E.Hemingway romanai, kitų to meto klasikų G. Markeso, M. Frišo, F. Sagan kūriniai. Turiu labai didelį norą vėl sugrįžti prie šių knygų ir būtinai tai padarysiu.
Dar nepamiršk, kad man teko filmuotis ekranizacijose tokių rusų rašytojų, kaip Andrejus Bitovas ar Vasia Aksionovas. Dabar Lietuvos Ryto TV rodo rusų 32 serijų serialą “Jermolovai”, kuriame vaidinau.
Mano vaidmuo nėra didelis, pasirodau vos trijose serijose, bet siužeto prasme jis svarbus. Filmas pagal populiarios rusų rašytos Annos Bersenevos trilogiją: 1. “Яблоки из чужого рая”, 2. “Антистерва”, 3. “Мурка, Маруся Климова” (Антистерва – 2). Žinoma, autorė man padovanojo šią trilogiją, kurią skaityti buvo gal net įdomiau, negu žiūrėti serialą. Mano personažą – šlėktą Christiną Konoplič – senatvėje turėjo vaidinti lenkų aktorė Beata Tyškevič, bet su ja nepavykus susitarti, staigiai iškvietė mane. Labai įdomi ta Jermolovų giminės saga, o ir filmuotis labai patiko, nors lengva nebuvo…
Esu skaičius ir mūsų teatro įžymybių autobiografijas, esė… Ir pastebėjau vieną bendrą tendenciją: pirmoji knyga būna pati įdomiausia, po to puoli skaityti to paties autoriaus išleistą antrą, o joje jau randi daug pasikartojimų. Trečioji paprastai būna “iš piršto išlaužta”.
Taip galiu pasakyti ir apie Jelenos Korenevos knygas. Jos romanas-biografija “Идиотка” buvo nuostabus, o biografinė proza “Нет – Ленка” – jau netoks, o jos “dovana pačiai sau”, kaip pati sako, knyga “Твари творчества”, – būtent “iš piršto laužta”. Panašiai manau ir apie G.Dauguvietytės ar D.Kazragytės knygas, kurios kuo toliau, tuo mažiau mane sudomina ar žavi… Gal kam atrodo kitaip…
Kalėdų senelis man atnešė naujausią mėgstamo O. Pamuko knygą “Sniegas”, tik dar nepradėjau skaityti.
Na, o apie pas mane “atėjusias” Kęstučio Navako ar Ilzės Butkutės knygas gal patylėsiu.
Violeta, ar manai, kad man reikia knygas pirkti?
Štai toks išėjo paatviravimas apie knygas ir knygynus.
Dėkoju „tyrimo“ dalyvėms už išsipažinimus ir asmeninio albumo nuotraukas.
O aš, pavarčiusi naujus leidinius ir svaigdama toliau, einu į Knygų mugę.
„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
