Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- Savaitės ikona. V. Skaisgirė atskleidžia geriausią priemonę nuo senėjimo
- Gražiausios šių metų „Oskarų“ suknelės (FOTO)
- Sparčiai pasaulyje populiarėjanti Paleo dieta
- Celiulitas. Kaip jo atsikratyti?
- Minkštas ir purus obuolių pyragas

Berods 2000-aisiais mačiau spektaklį „Stotis N mieste“ pagal Nobelio premijos laureatės W. Szymborskos eiles. Prisimenu šviesų Jūsų portretą, veltinius, perkusininko Arkadijaus Gotesmano improvizacijas ir įspūdį, tarsi poezija būtų sukurta Jūsų. Tarsi pati būtumėte bendraautorė. Kokį prisimenate šį spektaklį? Kodėl po penkiolikos metų – ir vėl W. Szymborska?

Spektaklio „Stotis N mieste“ idėja mudviem su Arkadijumi Gotesmanu gimė 1999-aisiais. Per repeticijas ieškojome perkusijos ir poetinio žodžio dermės, dialogo, tarėmės su dailininku Linu Lianzbergiu dėl vaizdinės spektaklio koncepcijos. Likus kelioms savaitėms iki premjeros, pasikviečiau režisierę Ramunę Kudzmanaitę, nes stigo žvilgsnio iš šalies.

Man šis spektaklis buvo visiškai nauja patirtis. Naudojome vaizdo siužetus, Artūro Valiaugos nuotraukas... Buvome labai modernūs – tuo metu Lietuvos scenoje dar niekas nediskutavo su savo alter ego pasitelkęs medijų meną. Dėl interpretacijos sulaukėme ir scenos meistrų kritikos. Po spektaklio vienas legendinis teatro aktorius mums labai priekaištavo: „Ką jūs darot? Juk tai – ne teatras!“ Slaptomis šiltai šypsojomės. Nesiekėme naujumo dėl naujumo, norėjome išplėsti žodžio raiškos ribas, suaktualinti poezijos prasmes. Po kelerių metų spektaklių be vaizdo siužetų buvo mažuma.

Kodėl po tiek metų vėl W. Szymborska? Poezija yra labai talpi, gera, aktuali visais laikais, o permainų epochos žmogus visada ieško ko nors amžina. Man po Šventojo Rašto – nuolatinės dabarties, aktualaus ir tikslaus „šiandien“, yra poezija. Poetiniai tekstai – anapusybės pasiuntiniai, amžinybės dvelksmo vėtrungės... Aš noriu juos sudabartinti, suaktualinti, paskolinti jiems savo kūną. Į spektaklio audinį ketinu įausti ir lietuvių poetų eilėraščių.

Spektaklį „Moters portretas“ režisavote pati. Šis, palyginti su „Stotimi N mieste“, – posūkis asmeniškumo link. Ar dabartinis kūrinys – ir autoportretas?

Taip, labai tiksliai nuspėjote! Siekiu suasmeninti poetinį žodį, kad tekstai skleistųsi per moterį. Autoportreto bruožų bus, tai yra bus mano gyvenimo ir darbo teatre patirties. Nebenoriu slėptis po įvaizdžiais, siekiu kalbėti atvirai, nuoširdžiai. „Moters portretas“ – savotiška sąskaita su savo sąžine, mano gyvenimo peržiūra. Tik ne dramatiška, o žaisminga. Beje, režisuoti save yra labai sunku. Dabar dar labiau gerbiu visus režisierius, su kuriais teko laimė dirbti. Iš visos širdies jiems dėkoju.

Ar šiuo spektakliu kalbate apie tai, kokį teatrą šiandien norite matyti?

Teatras yra toks įvairus ir daugiabriaunis!.. Manau, neįmanoma, ypač – šiais laikais, kad jis judėtų viena kryptimi. Labai trokštu, kad į sceną grįžtų žodžio grožis, kad būtų kalbama apie tai, kas yra žmogus, kas jam nutinka ir kaip tai veikia jo sielą. Noriu kurti Vilties (taip – iš didžiosios raidės!) teatrą.

Kuo dabarties teatras Jums svetimas, o kuo – artimas?

Teatre mane glumina destrukcija. Turiu galvoje tą šlamštą, kurio gausu mūsų gatvėse, interneto erdvėje ir širdyse. Mėgaujantis savimi kalbėti apie pačias tamsiausias, intymiausias prigimties puses, priklausomybes, lyčių paklaidas, nevertinti gyvenimo dovanos, savižudybę laikyti išeitimi, būdu išvengti problemų, noras greitai ir pigiai išgarsėti, smurtas – visa tai vadinu mirties kultūros ženklais. Tai yra, egzistuoja, vienaip ar kitaip mus veikia, tačiau kam rodyti tai teatre? Man atrodo, kad sunkiausia, tačiau ir aktualiausia yra dabar kalbėti apie viltį, meilę, tikėjimą, pasiaukojimą, Dievą, Tėvynę. Tai daug sunkiau, nei visur pasėti mūsų sielose gają mirties kultūros sėklą. Aš nuolankiai, bet atkakliai savo spektakliu sieksiu to vilties mirksnio.

Koks yra šios moters portretas? Ko ji nori, ko ilgisi, kas jai juokinga, kas kelia pyktį?

Visa, iš ko susideda mūsų gyvenimas, atspindi mūsų asmenybė, šiuo atveju – ši moteris. Pilnatvės ir bendrystės ilgesys, meilė. Ji sukrečia mus iki sielos gelmių, perkeičia, brandina, ugdo. Ši moteris nėra feministė, kovojanti už savo teises, lyčių lygybę, nėra vienos ar kitos ideologijos atstovė. Ji – moteris. Kas šiais laikais yra moteriškumas? Jausmingumas? Elegancija? Kokybiški batai, viršutiniai ir apatiniai drabužėliai, prabangūs namai, automobilis, turtingas (kuo?) vyras? Kas man yra moteriškumo siekis – biblinė moteris ar žemiškoji valdovė? O gal gaivališka laukinė?
Ieva, žmonijos pramotė, Mergelė Marija, Kleopatra, Erodo žmona, Marija Magdalietė, šventosios Kotryna Sienietė ir Teresė Avilietė – karalienės, šventosios, ištvirkėlės... Koks spalvingas spektras! Ir mano vaidintos Žana D‘Ark, Marilyn Monroe, Elžbieta I, Pepė Ilgakojinė, Senjora Kapuletti yra moterys, bet kokios skirtingos! Moteris, kaip ir vyras, stengiasi suvokti pasaulį, atsakyti į esminius būties klausimus. Ir aš savo spektakliu ieškau atsakymų. Ir darau tai žaismingai, lengvai, grakščiai, džiugiai. Iš visos širdies trokštu, kad „Moters portretas“ įkvėptų moterims džiaugsmo gyventi, o vyrus paskatintų jas dar švelniau ir aistringiau mylėti!

****

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!