Populiariausi šių dienų straipsniai:
- „Oskarų“ žvaigždžių grožio triukai, kuriais galite pasinaudoti ir jūs (FOTO)
- Savaitės ikona. V. Skaisgirė atskleidžia geriausią priemonę nuo senėjimo
- D. Michelevičiūtė: nebenoriu slėptis po įvaizdžiais
- Savaitės horoskopas: turėsite puikią galimybę pagerinti materialinę padėtį
- Pasukų lietiniai su varškės įdaru
Užbūrė prancūziškas kultas. Viskas, kas susiję su Prancūzija, atrodo tobula. Guodžiuosi, taip išeina ne tik man. Kai draugė svajingai pareiškė gegužį kelioms dienoms su reikalais palėksianti į Paryžių, abi atsidusome. Ji – iš būsimo malonumo, aš – iš apmaudo, kad artimiausiu metu nepalėksiu.
Kai pati nusigaunu į varliadėžių kraštą, prisipažįstu, paskęstu prancūziškame žavesyje. Pamišimas, ne kitaip.
Ypač užklumpantis pavasarį, kai Paryžiuje ima žydėti kaštonai. Ir prašom nesivaipyti. Nė vieno negirdėjau sakant – fu, Prancūzija. Visada girdžiu priešingai – o, Prancūzija!
Ne pirmą amžių Prancūzija diktuoja ir įkvepia, o nuo prancūzų galvos sukasi visam pasauliui. Atrodyti kaip prancūzui, elgtis kaip prancūzui, mylėti kaip prancūzui, valgyti kaip prancūzui… ką čia ir pridursi.
Viskas, kad ir ką veiktų tie aukštinami prancūzai – tarsi nesibaigiantis romanas.
O kad pamišimas ne iš piršto laužtas, byloja krūvos knygų, filmų, pjesių, video produkcijos.
Prancūzus miela stebėti. Ir kai reikia apibūdinti prancūziškumą, liejasi tik pozityvūs epitetai: jie – natūralūs, originalūs, galantiški, elegantiški ir t.t. Tiesiog – prancūzai! C‘est la vie.
Na gerai, tuojau nusileisiu ant žemės. Ir prancūzų esama visokių, ir elgiasi jie visaip, bet kodėl taip žavi?
Suprasdama, kad čia bendrauju labiau su moteriška auditorija, tai ir pakalbėsiu apie stebuklą vardu “Prancūzė”.
Pernai „Moters“ žurnalui dariau interviu su tuometine LR ambasadore Prancūzijoje Jolanta Balčiūniene. Kalbėjome apie paryžietišką gyvenimą ir prancūzes. Daug ten visko buvo prišnekėta, bet prisiminiau kai kurias citatas, kurias pravartu retsykiais pasikartoti.
„Prancūzėms nuo mažens diegiama, kad jos – Dievo kūrinys. Jos savim pasitiki ir žino, kad yra vertybė. Prancūzės neturi kompleksų, toks įspūdis, kad jų nejaudina nei raukšlės veide, nei skylė kojinėje. Prancūzės valgo ir netgi storėja. Ir sensta taip, pat kaip ir mes, tik yra disciplinuotesnės. Dabartinė filosofija, kad gyvenu tik kartą, tai kodėl turėčiau kankintis, atpalaidavo ir prancūzes, tačiau pasilepinti sūriu ar prancūzišku batonu, jos leidžia sau tik porą kartų per savaitę, o kasdien lengvai tenkinasi salotomis.“
„Prancūzės moka išgyventi, moka sukurti sau šventę, joms nusispjaut, kad kiaura kojinė ar nuklypęs bato kulniukas. Jos gali įsisupti į stulbinamai gražų šaliką, ryškiai pasidažyti lūpas ir keliauti, tarsi būtų nulipusios nuo mados podiumo. Valdo vidinė laisvė ir gebėjimas imti tai, kas tau patinka, mokėjimas būti savimi. Prancūzai net turi tokį posakį „nešti rūbą“. Sakoma, drabužį reikia mokėti dėvėti. Yra žmonių, kuriuos gali aprengti nuo galvos iki kojų prašmatniais diorais, bet vaizdo nebus. Yra moterų, kurios dėvi tik džinsus ir net ne baltą palaidinę, bet visada atrodo stulbinamai elegantiškai. Tai susiję su prigimtimi ir kultūra.“
Taigi – kultūra yra visa ko pagrindas. Gyvenimo, bendravimo, elgesio, saviraiškos.
Ir pernelyg nesvaigdama toliau, su malonumu pristatau kolegės žurnalistės Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre atsakymus tik į vieną klausimą. Skaičiau pasigardžiuodama.
Kadangi šiuo metu gyvenu Paryžiuje, kasdien tenka susidurti su pačiomis įvairiausiomis prancūzėmis : įvairių rasių, socialinių sluoksnių. Tad pabandysiu apibendrinti.
1. Prancūzė visada pirmiausia galvoja apie save: kaip ji atrodo, elgiasi, ką kalba, ką valgo, ką myli ar jaučiasi laiminga. Ji žino, kad tik ji pati gali geriausiai savimi pasirūpinti – ne vyras, šeima ar valstybė. Kartais jos atrodo arogantiškos, pernelyg formalios, labai savimi pasitikinčios, nes buvo auklėtos manyti, kad tik jos žino, kas yra joms geriausia. Be to, prancūzė niekam, net vaikams, neleis sutrukdyti jai pasimėgauti akimirka.
2. Prancūzės kreipia dėmesį į išvaizdą, nes ji pasakoja apie žmogaus gyvenimo būdą bei priklausomybę socialiniam sluoksniui. Amžius tam yra ne riba.
Štai išėjusi į gatvę, sutikau kelias jaunas studentes: nerūpestingai besiplaikstančiais plaukais, juodais džinsais, ilgomis striukėmis, viena labai trumpu sijonu, atrodė, kad jo net nėra, rudeniniais batais ant kulnų, viena rūkė. Atrodė labai panašios viena į kitą.
Prie parduotuvės pamačiau pagyvenusią elegantišką damą su brangiais kailinukais, atvirais bateliais, nors buvo tikrai šalta, permatomomis kojinėmis. Ji vedžiojo mažą šuniuką.
Pagyvenusi, rubensiškų formų ori tamsiaodė prancūzė plačiu sijonu ir aukštakulniais vedė vaiką iš mokyklos.
14-o Paryžiaus rajono parke susidūriau su šeima: mama ir dukra. Jų lieknumą (ypač šešiasdešimtmetės mamos) pabrėžė siauri džinsai, trumpi, madingi paltukai, ant peties kabėjo nedideli rankinukai, kaklus puošė brangios skarelės. Ypač krito į akis išdidi jų laikysena. Apie jas bet kas drąsiai galėtų pasakyti – tikros paryžietės.
Man patinka, kaip rengiasi aukštesnės vidurinės klasės prancūzės. Jų drabužiai visada bus elegantiški, geros kokybės, klasikinio silueto ir spalvų, lengvai derinami: nieko pernelyg ryškaus, per siauro, bet mažo, per keisto. Jos mano, kad geriau įsigyti vieną gerą daiktą ir nešioti jį kelis metus, o ne kelis pigius, kuriuos išmeta po mėnesio.
Batai (beveik visada su pakulne), rankinės, akiniai visada bus brangūs. Kita vertus, jos dėvi drabužius su tokiu atsainumu, nerūpestingumu, kad gali pasirodyti, jog gerai atrodyti joms visai nereikėjo jokių pastangų. Jos rengiasi pirmiausia sau, nes nori gerai jaustis.
Prancūzės mėgsta pasidažyti, bet daro tai saikingai, mėgsta papuošalus, bet neperkrauna pirštų ir kaklų.
Man ypač patinka, kaip rengiasi „bobo“ – tai terminas, kilęs sutrumpinus žodžius „ buržuazija“ ir „ bohema“, dvi socialinės grupės, kurios lyg ir neturi daug bendro. „Bobo“ – išsilavinę, kūrybingi, ambicingi žmonės, kurie mėgsta retus, brangius malonumus, vidurinės klasės klasiką, bet kartu ir studentišką cheap‘n‘chic.
3. Nepažįstu prancūzės, kuri nemokėtų skaniai gaminti arba ilgai ir įdomiai pasakoti apie maistą bei vyną. Valgis – tai ne katorga, o šventė, kurią reikia švęsti su visa šeima, todėl kasdien vakarieniauja, o savaitgaliais pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja visi kartu. Jos mąsto apie tai, ką valgo, o valgo jos viską, bet po nedaug, stengiasi į dietą įtraukti daug daržovių ir jeigu tik gali, maistą perką šviežią iš turgaus.
4. Prancūzės (net ir pagyvenusios moterys) renkasi aktyvų gyvenimo būdą: jos vaikšto pėstute arba mina dviratį, savaitgalį keliauja į kaimą su vaikais „arčiau gamtos“, slidinėja, mėgsta žygius į kalnus.
5. Prancūzės, kitaip nei amerikietės, retai kalba apie „ naują super dietą“ arba „naują super mankštą“, arba net „naujus super madingus kvepalus“. Jos lieka ištikimos senoms geroms laiko patikrintoms tradicijoms.
6. Būti „nors šiek tiek išsilavinusiai“ prancūzei yra būtinybė. Todėl jos stengiasi lankytis muziejuose, nueiti į teatrą, net jei tik kartą per metus.
7. Įsimylėjusios, prancūzės lengvai pameta galvą, bet lengvai ją ir susigrąžina. Sekso jos tikrai nesureikšmina, todėl ir neištikimybės ribos (arba apskritai neištikimybė) neretai yra partnerių susitarimo reikalas.“
Tai štai kaip grakščiai sudėliotas prancūzių portretas. Ačiū, Vita.
Ir dar sykį grįžtu prie minties, jog prancūzes verta kopijuoti, tinka iš jų mokytis, pravartu stengtis atkartoti joms būdingą savigarbą, meilę sau, skonį, stilių, eleganciją, paprastumą.
Beje, kalbant apie stilių, pasiknisus internete, galima aptikti kalnus stereotipų. Ir ne pačių palankiausių prancūzams ir prancūzėms. Kažin kodėl itin griežia dantį ir tyčiojasi amerikiečiai.
Kita vertus, stereotipai juk nė kiek nekliudo kartoti pamoką apie didžiąją prancūzų paslaptį.
„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
