Populiariausi straipsniai:
- Liūdna mylimiausios L. Tolstojaus dukters istorija
- Patarimai, kaip išsirinkti tobulai tinkančius džinsus (FOTO)
- V. Baublienė: apie apsirijimus ir pavasarį
- Stiklinė vandens padės išvengti insulto ir infarkto
- Keksas su obuoliais
Kai prieš metus baigėsi Ingridos Gelminauskienės karjera telekomunikacijų bendrovėje „Bitė“, atrodė natūralu išvysti šią veiklią moterį toliau kylant karjeros laiptais, bet nieko panašaus neįvyko nei po mėnesio, nei po pusmečio. Paskutinėmis praėjusios vasaros dienomis Ingrida pradėjo naują gyvenimo etapą – atidarė nuosavą parduotuvę. Ji nedarė triukšmingo atidarymo, netiesė raudonų kilimų – tiesiog pakėlė su artimiausiais draugais taurę putojančio vyno.
Paprastai kalbant, tapai pardavėja. Daugelis, matyt, dėl tokio tavo sprendimo nustebo ir norėtų sužinoti, ar gerai jautiesi, ar esi patenkinta naujuoju statusu?
Jaučiuosi kuo puikiausiai. Dauguma žmonių mane sveikina – ir dėl to, kad sukūriau darbo vietą sau bei dar dviem žmonėms, ir dėl gyvenimo būdo, būdingo būtent dirbantiesiems sau. Šie žmonės tikrai MĖGAUJASI darbu ir gyvenimu. Jie moka neskubėti, visada randa laiko šeimai, sau ir ryte senamiesčio kavinukėje išgerti puodelį kavos.
Jų elgsena ir vartojimo įpročiai visai kitokie. Jie skaito knygas, o ne internetą. Maistą dažniausiai perka pas ūkininkus ar mažose krautuvėlėse. Nebenešiojamus drabužius atiduoda į vintažines parduotuves – ten daiktas randa naują šeimininką. Tie žmonės daug keliauja, bet apsistoja dažniausiai apartamentuose, o ne viešbučiuose, valgo šeimyniniuose restoranėliuose, kuriuose maistą verda mama, o atneša dukra arba sūnus. Dažniausiai yra dirbę korporatyvinėse įmonėse, viską išbandę. Jiems nebedaro įspūdžio visuotinai pripažinti vardai. Tie žmonės ieško išskirtinumo, pojūčio.
Matydama juos ir stebėdama jų gyvenimo būdą, suprantu, kad man tai artima ir kad darbas sau man leis gyventi taip, kaip visada norėjau.
Ingrida, tu antrą kartą ryžaisi bristi į tą pačią upę. Prieš kelerius metus pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, Pilies gatvėje, buvai atidariusi interjero parduotuvę „IG stilius“. Dabar – moterims skirtą drabužių, avalynės ir aksesuarų parduotuvę „Madress“.
Visada norėjau turėti savo verslą, bet pirmą kartą jį kurdama ignoravau pagrindinę taisyklę: savame versle turi dirbti pats. Juolab kai jis nedidelis. Nuo pirmojo bandymo praėjo beveik dešimt metų. Jaučiu, kad stipriai pasikeičiau. Dabar į naują veiklą žiūriu labai rimtai, skiriu jai visas kūrybines jėgas, laiką ir patirtį. Todėl visai nekreipiu dėmesio, jei kas nors su pašaipa vadina mane pardavėja. Kai dirbi sau, tenka nudirbti daugybę darbų, kurių anksčiau niekada nedarei.
Beveik dvidešimt metų ėjai vadovo pareigas, turėjai šimtus pavaldinių, o dabar – pati sau valdovė...
Dirbau didelėse įmonėse, vadovavau šimtams žmonių, tad turiu labai didelę patirtį. Mažame versle galioja kitos taisyklės. Jei norėsi būti valdove, greit subankrutuosi (juokiasi). Pats nuostabiausias šioje srityje dalykas – tiesioginis ryšys su klientu. Su jais galiu bendrauti po 15–20 minučių. Būna, prašneku ir valandą. Svarbu neužsiciklinti, kad svarbiausia yra parduoti. Reikia išmokti šią mintį paleisti.
Vieną šiltą rugsėjo šeštadienį dirbau „Madress“. Buvo rami popietė, kai į parduotuvę užsuko trys jaunos rusakalbės merginos. Domėjosi kvepalais. Išpasakojau jų kūrėjų istorijas, detaliai išvardijau sudėtį. Merginoms tai patiko, bet jos nebuvo nusiteikusios pirkti, nes jautėsi alkanos. Pasiteiravau, kur ketina valgyti. Išgirdusi restorano pavadinimą, patariau, kur geriau nueiti užkandžių, kur – pasipuošus vakarieniauti, o kur – pusryčiauti. Po poros valandų merginos grįžo laimingos, padėkojo už patarimus ir kiekviena nusipirko po buteliuką kvepalų.
Bet kuris verslas seksis, jei stengsiesi dėl kliento. O jį turi vilioti ne kaina – žmogus turi natūraliai pajusti norą užsukti pas tave dar kartą. Tai pasiekti pavyks tik tada, kai jausi, kad labai mėgti tai, ką darai.
Kodėl nusprendei atidaryti drabužių parduotuvę, juk jų dabar tiek daug?
Dar studijuodama aktorinį meistriškumą ėmiau domėtis kostiumo istorija. Turėjau nepaprastai stiprius dėstytojus. Man atrodė, kad drabužių kūrimas ir verslas yra labai moteriška veikla. Šį rudenį važiuodama į Milano mados savaitę supratau, kad esu savo lėkštėje (šypsosi).
Pirmą kartą su drabužių verslu realiai susidūriau 1997-aisiais, kai pradėjau dirbti kompanijoje „Nordija“. Į Lietuvos rinką atvedėme prekių ženklą „Esprit“, kitų. Tik neseniai supratau, kad tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo etapų, tada jaučiausi tikrai gerai. Panašu, kad vėl grįžtu į tą gerą būseną.
Ilgas buvo tas grįžimas.
Žiūrint iš šalies, mano gyvenimas atrodo labai nenuoseklus (šypsosi). Mokyklą baigiau aukso medaliu, man pranašauta teisininkės arba gydytojos karjera. Visų nuostabai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Baigusi režisieriaus Jono Vaitkaus kursą, tapau aktore. O padirbusi teatre supratau, kad nenoriu kovoti su vėjo malūnais.
Tuo metu Lietuva tapo nepriklausoma, verslas žengė pirmuosius žingsnius. Ši sritis mane žavėjo. Pasirinkau užsienio kapitalo įmonę – norėjau išmokti pagrindų, nes supratimo apie verslą neturėjau. Įsidarbinau tuo metu labai garsioje „Vokiečių vaistinėje“ pardavėja. Labai greitai tapau vedėja, vėliau ėmiau vadovauti kosmetikos padaliniui. Išėjau po daugiau nei penkerių metų „pasiekusi lubas“.
Tada mane pakvietė prisijungti prie drabužių verslo. Tas etapas buvo nuostabus, tik, gaila, – trumpas. Pasikeitė akcininkų planai, tad teko ieškoti naujos veiklos. Ryžausi dalyvauti kompanijos „Oriflame“ konkurse generalinės direktorės pareigoms eiti. Tai buvo didžiausias mano gyvenime iššūkis. Manimi patikėjo. Tuos penkerius metus puikiai sekėsi ir man, ir kompanijai, bet nekenčiu rutinos. Kai tik ją pajutau, supratau – turiu kelti sparnus. Palikau „Oriflame“.
Tada panorau išbandyti jėgas mažmeninės kosmetikos prekybos srityje. Laimėjau konkursą parduotuvių tinklo „Sarma“ generalinės direktorės pareigoms eiti. Tai buvo tikras skrydis. Man teko vadovauti didžiausiam Baltijos šalyse kosmetikos parduotuvių tinklui. Pertvarkėme jį radikaliai. Mums puikiai sekėsi. Komanda buvo puiki. Verslas klestėjo.
Ingrida, 2007-aisiais, drąsiai galima sakyti – aukso metais, dauguma mėgavosi prabanga, o tu nusprendei pabūti... namų šeimininke.
Taip, vieną dieną pasakiau, kad išeinu iš darbo. Ir išėjau. Meluočiau sakydama, kad išėjau į nežinią. Mano vyro Simono nekilnojamojo turto verslas klestėjo, pelningai parduoti objektai garantavo prabangų gyvenimą. Leidau sau priimti šią dovaną ir kurį laiką nedirbti. Na, maniau, gal metus. Vieni virto trejais.
Dirbdama retkarčiais susimąstydavau: ar tai, ką turiu ir dėl ko taip kovoju, ir yra laimė? Ir iškart imdavau vyti šias mintis šalin – juk mano vietoje norėtų būti koks tūkstantis žmonių, tačiau vieną dieną suvokiau, kad svarbu yra ne tas tūkstantis žmonių, o aš pati. Ir tada prasidėjo ilgas kelias tikrojo „aš“ link.
Iš pradžių net nežinojau, ką daryti, kai tiek to laisvo laiko. Blaškiausi. Ėmiausi visokios veiklos: ir vakarėlius namie organizavau, ir seminarus vedžiau, knygą rašyti pradėjau... Pirmaisiais metais dvasiškai sekėsi gana sunkiai.
Kai buvimas „visur“ pradėjo varginti, supratau, kad esmė yra ne daryti kuo daugiau, o tinkamai susidėlioti prioritetus. O kad suvokčiau, kas yra svarbu, reikėjo postūmio.
Per tuos metus su Simonu daug keliavome. Aplankėme daugiau nei 20 šalių: Japoniją, Indiją, Ameriką, Jungtinius Arabų Emyratus, Tailandą, išmaišėme visą Europą... Įvairių kultūrų pažinimas davė naujos patirties.
Kažkurioje pasaulio šalyje pamačiau jogą praktikuojančių vyresnių žmonių. Pamaniau, gal tai gali padėti gerai jaustis? Grįžusi namo iškart užsirašiau į jogos užsiėmimus „Mai Ram Yogos“ ašrame. Man tai buvo didžiulis atradimas. Per pirmus užsiėmimus maniau, kad reikės medikų pagalbos. Ilgainiui pasidariau lankstesnė. Jogą praktikuoju jau beveik septynerius metus.
Sakoma, kad gyvenime svarbu žengti pirmą teisingą žingsnį, o tada Dievas ištiesia ranką ir veda prie kitų atradimų. Ir tau taip atsitiko?
Taip, viskas ėjo nuosekliai. Pradėjusi užsiiminėti joga, susidomėjau lėtojo maisto idėja, taigi pasikeitė valgymo įpročiai. Įsitikinimą dar labiau sustiprino perskaitytos Vydūno knygos. Esu nuolatinė Tymo turgaus lankytoja nuo pirmų jo atsiradimo dienų. Kadangi ši prekyvietė dirba tik ketvirtadieniais, maistą kitomis dienomis perku mažose krautuvėlėse. Ir nesutinku su žmonių teigimu, kad tam reikia daug laiko. Mano nuomone, nereikia tiek daug produktų, kiek žmonės prisikrauna į vežimėlius prekybos centruose. Maisto įpratau nusipirkti vienai ar dviem dienoms. Ir visada valgau tik šviežiai pagamintą. Turime mylėti savo kūną, o ne naudoti jį kaip šiukšlių dėžę.
Pradėjusi keisti gyvenimo būdą sutikau daug bendraminčių. Jų patarta ėmiau lankyti savęs ir pasaulio pažinimo seminarus. Taip mano gyvenime atsirado meditacija. Ji man yra vienas veiksmingiausių nusiraminimo, stiprybės įgijimo būdų.
Daug atsakymų į nuolat kylančius klausimus radau Biblijoje, Vadimo Zelando, Deivido Aiko knygose. Tikras atradimas buvo 5 Tibeto pratimai.
Labai ramina buvimas gamtoje. Kadangi gyvename regioniniame parke, beveik kasdien einu pasivaikščioti. Ir visai nesvarbu, koks oras. Man patinka tiesiog eiti ar stovėti tyloje ir klausytis gamtos garsų. Nuotaiką visada pataiso praskrendanti pelėda ar nuo šakos ant šakos šuoliuojanti voverė. Stengiuosi gamtą mylėti – renku parke šiukšles, kiek galiu, tvarkau.
Šie pokyčiai atnešė man dvasinę ramybę. Savęs tobulinimas yra sunkus nesibaigiantis procesas. Reikia geležinės disciplinos, bet verta stengtis, nes atpildas yra gera savijauta, ramybė, pasitenkinimas savimi ir gyvenimu.
Po trejų metų, kai pasijutau gana stipri, dar kartą ryžausi samdomam darbui. Treji metai telekomunikacijų kompanijoje „Bitė“ tiesiog pralėkė, bet tai leido man galutinai suprasti, kad noriu dirbti tik SAU.
Argi rūpintis savo verslu yra lengviau?
Tiek turėdamas nuosavą verslą, tiek dirbdamas samdomą darbą, patiri stresą. Skirtumas tas, kad dirbdamas sau žinai, kodėl stresuoji. Dirbdamas kitam viską darai taip pat nuoširdžiai ir profesionaliai, bet tau nuolatos kartojama: reikia dar daugiau iššūkių. Ten daug darymo dėl darymo. Ramybės tokioje aplinkoje nerasi, tačiau tokia verslo aplinka yra geras gyvenimo universitetas – išmoko disciplinos, pažadina kovotojo instinktą ir padeda suprasti, ko iš tikrųjų gyvenime nori. Arba yra geras pajamų šaltinis savo verslui plėtoti.
Tik svarbu neužsižaisti. Negali aukoti laiko, skirto sau pažinti ir pailsėti. Visais įmanomais kanalais mums brukama, kad laimingi būsime tik turėdami tą ar kitą daiktą, o iš tikrųjų žmogui yra svarbu ne turėti, o būti. Jei manote, kad esu neteisi, paklauskite bet kurį laimingą žmogų. Jis tikrai nesakys: „Aš laimingas, nes turiu jachtą.“ Jis sakys: „Esu laimingas, nes su jachta aplankiau daug šalių, daug pamačiau.“ Pasaulį galima apkeliauti ir pėsčiomis. Žmogui reikia turėti tiek, kad galėtų jaustis orus.
Bet šios mintys nepalankios verslui plėtoti. Argi pati nenori, kad moterys tavo parduotuvėje apsipirktų kiekvieną sezoną?
Mano nuomone, vis mažiau moterų didžiuojasi pilnais maišais pirkinių. „Daugiau yra mažiau“ tampa pagrindiniu vartojimo principu. „Madress“ kuriu pagal lėtojo butiko koncepciją. Labai atsakingai ir apgalvotai renkuosi dizainerius ir kompanijas. Neinu į kompromisus dėl kokybės. Tų, kurie lankosi mano parduotuvėje, prekybos centrai nedomina. Jie nori nusipirkti išliekamąją vertę turintį kokybišką daiktą.
Pamenu tavo žydrą klasikinio kirpimo švarkelį su ant pamušalo ranka išsiuvinėtais žodžiais: „Specialus užsakymas Ingridai“. Toks apdaras tikrai turi istoriją.
Jį maždaug prieš 13 metų pasiuvo dizainerė Vida Simanavičiūtė. Visus Vidos kurtus drabužius išsaugojau, nes jie turi išliekamąją vertę. Šį – irgi. Vidos filosofija atitinka manąją, todėl šios menininkės kūrinių galima įsigyti ir mano butike. Mūsų amžiaus moterys nori atrodyti gražiai ir stilingai, bet pagal savo metus.
Papasakok pavadinimo „Madress“ atsiradimo istoriją.
Sugalvoti pavadinimą sekėsi labai sunkiai. Beje, vėliau sužinojau, kad su tokiomis pat kančiomis susiduria visi parduotuvių savininkai. Buvau pasidariusi kokių 300 pavadinimų sąrašą, bet niekas negulė prie širdies. Sakoma, jei kas nors stringa, paleisk, ir sprendimas ateis. Vieną sekmadienį vaikščiodama senamiestyje sutikau buvusią kolegę su mano draugu Linu Petrukaičiu – rinkodaros konsultantu. Paprašiau jį sukurti pavadinimą. Susitikome vėl, daug bendravome, jis stengėsi suprasti, kuo gyvenu, kas man svarbu. Po savaitės atėjo ir pasiūlė „Madress“. Man patiko, kitų net nežiūrėjau. Linas išgirdo tai, ko man reikėjo. Šiame žodyje užkoduotos žinutės: mano suknelė, beprotiška suknelė, mano adresas, kur apsiperku. „Madre“, išvertus iš ispanų kalbos, – motina. Žodžiu, visos šifruotės kelia teigiamas emocijas. Trūko tik vyšnios ant torto. Ja tapo karūnėlė virš raidės E (juokiasi). Pavadinimas skambus, gražus, logotipas – stilingas.
Šitoje parduotuvėje viską – baldus, apšvietimą, interjero detales, logotipą, pakuotes – dariau su profesionalais. Principas „pasidaryk pats“ labai geras, tačiau profesionalai į kūrybą žvelgia kur kas globaliau.
Kodėl nebuvo triukšmingo parduotuvės atidarymo su raudonu kilimu? Juk prie karūnos raudona labai tinka.
Parduotuvę atidariau rugpjūčio 28-ąją – mano ir Simono pažinties dieną. Paskambinau ir pakviečiau žmones, kurie galėtų būti mano kūrybos ir darbo teisėjai. Jie atėjo, ir parduotuvė pradėjo veikti.
Šou man nebereikia. Ir renginių žavesio nebeliko. Dabar bet kas gali pasitiesti raudoną kilimą ir pilstyti šampaną. Mano nuomone, į renginius turėtų būti kviečiami klientai, o dabar į juos visus vaikšto tie patys žmonės. Negi jie tiek vartoja? Jie turėtų būti turtingiausių Lietuvos žmonių šimtuke (juokiasi).
Kai pradedame keistis, neišvengiamai keičiasi ir mūsų aplinka, draugai, bičiuliai. Ar tavo pasikeitė?
Manau, kad tikrų draugų gali būti vienas arba du. Viena mano draugė gyvena Niujorke, kita – Prancūzijoje. Daug gyvenime sutiktų žmonių galėčiau pavadinti bičiuliais. Jie susiję su tam tikrais mano karjeros etapais. Pavyzdžiui, į „Madress“ atidarymą buvo atėję kai kurie kolegos iš „Oriflame“ ir „Sarmos“ (dabar – „Douglas“). Buvo etapas, kai neskaičiavau pinigų, kai buvau atvira ir dosni. Tada šalia turėjau nemažai atsitiktinių žmonių. Daug išleidau drabužiams, nes to reikalavo pareigos, komandiruotės, vakarėliai.
Sulaukęs 35–38-erių metų, norą pasipuikuoti jau turi būti išaugęs, priešingu atveju, užstrigsi taip ir nesupratęs, kas pačiam svarbu. Kiekvienas etapas yra dar viena pamoka. Man labai gaila žmonių, kurie tų pamokų neišmoksta. Kita vertus, kaip galima tai padaryti, kai toks chaosas? Reikia klausyti savo širdies, mokėti nutildyti protą ir jausmus. Tik tada iš kažkur ateina atsakymas. Vieni sako, kad – iš visatos, kiti – kad iš mūsų pačių širdies. Svarbiausia norėti jį išgirsti.
Esu laiminga, kad save išgirdau. Seniai svajojau turėti parduotuvę, tik buvau pamiršusi tą svajonę. Vaikystėje labiausiai mėgau žaisti parduotuvę. Aš būdavau pardavėja, sesuo – pirkėja. Žinoma, ir bijojau, ir abejojau dėl nuosavo verslo. Visgi nugalėjau tuos jausmus. Man verslas – tai laisvė būti savimi ir daryti tai, kas iš tikrųjų teikia malonumą. Tik dabar pradedu suprasti teiginį: „Su džiaugsmu – į darbą, su džiaugsmu – namo.“ Tegul tai niekada nesibaigia.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
