Savaitės populiariausi tekstai:
- Verslininkė I. Gelminauskienė: dabar gyvensiu taip, kaip visada norėjau
- Liūdna mylimiausios L. Tolstojaus dukters istorija
- Savaitės ikona. K. Brazauskienė: dievinu brangius papuošalus
- V. Baublienė: apie apsirijimus ir pavasarį
- Kaip įrengti darbo vietą, kad jus lydėtų sėkmė
- Patarimai, kaip išsirinkti tobulai tinkančius džinsus (FOTO)
- Obuolių pyragas su „Rududu“
Stulbinamas spaudos dėmesys tapo varginančia našta, Severija suklestėjo kaip profesionalė, sukūrė dar kelis pagrindinius vaidmenis Rusijos kino filmuose. Ji niekada nemėgo spindinčių vakarėlių, tad ir dabar stengiasi trauktis į šešėlį, laisvu laiku sėda į lėktuvą ir skrenda iš Maskvos į Vilnių pas septynmetį sūnų Dovydą.
Susitikome vaikams skirto interaktyvaus lėlių ir gyvo kino spektaklio „Mergaitė su degtukais“ (pagal H. K. Anderseno pasaką, režisierius – Šarūnas Datenis) premjeros išvakarėse. Severija Janušauskaitė ir Vytautas Leistrumas – šio reginio muzikos autoriai, dainų atlikėjai. Pasak pašnekovės, aktoriui būtina alternatyva. Naujas kompozitorės amplua jai suteikia progą žengti į kitą meno sritį, tačiau vyninėje „La Bohème“, mirguliuojant žvakės liepsnai, kalbėjomės ne apie muziką. Rusijos kino apžvalgininkai S. Janušauskaitę giria už „Oskaro“ vertus vaidmenis, lygina su aktorėmis Jennifer Lawrence, Julianne Moore, Charlize Theron.
Atradimai. „Mane pamatė Maskvoje gyvenančios armėnų kilmės režisierės Annos Melikian aktorių atrankos žmonės. Jie pusantrų metų visoje Europoje ieškojo moters senstančio oligarcho meilužės Margaritos vaidmeniui kurti, bet jokia netiko. A. Melikian, išvydusi filmo „Anarchija Žirmūnuose“ plakato nuotrauką, pasakė: „Tai tas veidas.“ Paskambino, atsiuntė scenarijų. Tada man buvo sunkus laikas. Veiklos nestigo, bet jaučiau, kad dūstu. Valstybiniame jaunimo teatre vaidinau, o etato neturėjau. Kartą nuėjau jo paprašyti. Negavau. Mūsų teatro sistemos istorija. Jei pradėčiau analizuoti, nieko linksma šia tema nepasakyčiau. Kita vertus, džiaugiuosi, nes gyvenimas susiklostė. Jei būčiau etatinė aktorė, man būtų daug sunkiau laviruoti. Kurį laiką skraidžiau į Lietuvą vaidinti, paskui paskambinau ir su Jaunimo teatru atsisveikinau. Nebeliko mano Kunigaikštienės (spektaklis „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“), Barboros (spektaklis „Barbora ir Žygimantas“), tik vis dar klesti „Patriotai“.“
Vaidmenys. „Filmas „Žvaigždė“ puikiai įvertintas. Taigi aplankė sėkmė, dabar jau turiu daugiau vaidmenų. Visada griežtai rinkausi, kur dirbti. Komercijos – ir namuose, ir svetur – vengiu. Man pasisekė – A. Melikian yra aukštai profesinę kartelę iškėlusi režisierė. Taigi gerokai pakilo ir manoji.
Po šio filmo vaidinau jauno režisierius Timuro Alpatovo aštuonių dalių filme „Krikšto tėvas“ (rus. „Krestnyj“). Filmavimo darbai vyko Makedonijoje ir Sankt Peterburge. Dirbau drauge su lietuvių kilmės aktoriumi Sergejumi Puskepaliu, taip pat Andrejumi Smoliakovu – Rusijos kino žvaigždėmis. Kūriau pagrindinį – amerikietės žurnalistės – vaidmenį. Filme pasakojama apie Kosovo karą, 1990-ųjų situaciją, apie gydytoją, karo zonoje priimantį kūdikius. Čia atvykusi amerikietė žurnalistė įsimyli mediką. Tragiška istorija. Filmo gale mano herojė efektingai nušaunama.
O paskutinis vaidmuo – jo labai norėjau – režisierės Alionos Zvancovos komedijos „Norvegas“ (rus. „Norveg“) norvegė Brunhilda. Pirmas pasimatymas su Aliona buvo sunkus. Susitikome restorane, mus supažindino prodiuseris, jis labai tikėjo, kad galiu suvaidinti ypač negražią norvegę. Režisierė pasakė: „Ne, jūs to nepadarysite. Mačiau filmą „Žvaigždė“, aš noriu tokio kaip jūsų aktorinio lygio, bet privalote kitaip atrodyti. Jūs netinkate – esate per graži.“ Iki šiol negaliu ramiai reaguoti į komplimentus – bijau atrodyti tik graži. Suvaidinusi „Žvaigždėje“ ir kritikus, ir žiūrovus įtikinau, kad aktorius nieko vertas, jei neturi intelekto, charizmos. Prizas padėjo man atsipalaiduoti. A. Zvancovai pasakiau: „Žinot, yra grimas. Padarysiu viską, kad gaučiau šį vaidmenį.“ Nuskrendu į Maskvą. Man išbalina antakius, blakstienas, nugrimuoja, atrodau išblyškusi, iškankinta. Paprašau įstatyti dantis ir imu eksperimentuoti. Visiems akys ant kaktos iššoka! Buvau labai laiminga – vaidmenį patvirtino. Filmuoti baigėme rugsėjo mėnesį Sankt Peterburge. Šis vaidmuo – didelė patirtis. Vaidinau su Rusijos kino megažvaigžde Eugenijumi Mironovu. Jaučiausi laisva, maudžiausi savo personažo spalvose. Buvo smagu filmuotis komedijoje. Man sakydavo, kad esu charakterinė arba draminė aktorė, bet sukūrusi vaidmenį komedijoje supratau, kad šis žanras man tinka, patinka.“
Personažas. „Rusų žurnalistai manęs klausia, ar matau Lietuvoje tokių moterų kaip filmo „Žvaigždė“ Margarita. Kūriau įtakingas pareigas einančio senstančio oligarcho meilužės vaidmenį. Tai ne barakuda, o blondinė, pono -avičiaus ponia. Ji neturi pavardės, statuso, neaišku, ką dirba, bet visada gražiai atrodo. Ji gyvena beprotiškos prabangos namuose, turi viską ir neturi nieko. Darosi plastines operacijas, negali pastoti, nežino, kuo užsiimti, kur dėti milijonus. Pikta, nelaiminga, suirzusi, atžagari. Rusijoje tokios moterys labai pastebimos: sėda prie vairo, pasiunčia visus „ant trijų raidžių“... Baisu, tačiau ji – irgi žmogus. Man teko laimė įkūnyti ir tuštybėje gyvenančią lėlę, arogantišką vakarėlių liūtę, ir akistatos su mirtimi išsigandusią, visai pasikeitusią moterį. Įdomu, nors ir sunku buvo vaidinti heroję, žinančią, kad mirs. Aš kitaip gyvenu, esu jai svetima. Turėjau pamatyti ir suvokti man dar nežinomus gyvenimo prototipus.
Lietuvoje tokių vaidmenų nesulaukčiau, nes niekas kol kas dar nėra parašęs stipraus kūrinio, atskleidžiančio moters pasaulį. Moteris mūsų kine yra kaip vyro priedas, pajuokos objektas, meilužė, motina, prostitutė, senelė, žmona – nyki, nelaiminga, rėksnė. Algimantas Puipa lyg ir bando žvelgti per dailiosios lyties prizmę. Mano vaidmuo filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ epizodinis. Įkvėpiau, maniau, jau kai ką darysiu, bet... tuo viskas ir baigėsi.“
Mokytojai. „Jonas Vaitkus buvo ir yra mano mokytojas. Daug jo pamokų, perduotų paslapčių pritaikau kine. Energetika, teksto valdymas, gebėjimas ne vaidinti, o įsikūnyti, transformuotis... O kino mokytoja man yra A. Melikian. Ji mane suvaldė. Aš juk beveik nemokėjau rusų kalbos. Rinkau žodžius, labai sunkiai ir ilgai skaičiau scenarijų, slebizavojau tekstą. Dabar rusų spaudoje teigiama, kad kalbą išmokau dėl vaidmens. Vos susišnekėdavau. Per trejus metus įgudau kalbėti laisvai. Kolegos man geranoriškai padėjo.“
Savijauta. „Sočyje vykusiame festivalyje „Kinotauras“ (šis dar vadinamas Rusijos Kanais) pelniau geriausios aktorės titulą. Šio prizo trokšta visos geriausios aktorės. Rusijoje tai – labai didelis laimėjimas. Grįžau į Lietuvą. Tyla. Niekam neįdomu, ką darau, kaip man sekasi. Ir iki tol gimtinėje buvau neįdomi aktorė, nes nechaltūrinu: nevaidinu televizijos serialuose, nedainuoju, nešoku. Neduodavau interviu, neturėjau tikslo pakliūti ant žurnalų viršelių. Filme „Žvaigždė“ vaidina ir Juozas Budraitis, Arūnas Storpirštis. Kelias muzikines kompozicijas sukūrė, nuostabią dainą specialiai įrašė Alina Orlova. Labai didžiavausi, kad mes, lietuvių desantas, taip prieš rusus sužibėjome! Rusijoje dėmesys mūsų tautiečiams buvo beprotiškas, man iki šiol sunku atlaikyti žiniasklaidos atstovų apsiaustį. Ačiū Dievui, galiu nuo to pabėgti į Vilnių. Tik gimtinėje nė vienas kino profesionalas nepasidomėjo, kas ir kaip. Draugai manęs klausia: „Severija, kodėl taip yra? Tu garsini Lietuvą, o pati joje esi ignoruojama.“ Pamaniau, kad taip yra galbūt dėl to, kad kas nors ką nors parašė, pakomentavo, neva išdaviau šalį. Baisu. Aš apolitiška, nepritariu karui, šiandienę situaciją matau iš pačios Rusijos vidaus. Bendrauju su sveikais žmonėmis, jie šią situaciją vertina adekvačiai, yra ištikti šoko, kenčia gyvendami šioje valstybėje. Pusė mano draugų iš Rusijos nori išvažiuoti, jaunimas kraunasi lagaminus ir vyksta į Gruziją, Skandinavijos šalis, Ameriką... Mano amžiaus karta paklaikusi dėl Putino veiksmų. Žinoma, prieš valdžios mašiną nepapūsi, bet poziciją galima išreikšti protestais. Išvykti – lengviausias kelias. Kita vertus, ir Lietuvoje matau siaurą požiūrį, rusofobijos apraiškų.
Esu mačiusi daug pasaulio, be to, liberaliai auklėta. Nepritariu anarchijai, tačiau esu tolerantiška, gerbiu asmenybės laisvę ir teisę rinktis. Jei žmogus mane erzina, su juo nebendrauju. Rusijoje susiduriu ir su vadinamaisiais putinistais. To, kuris žemina Lietuvą, mano bendraminčių rate nebus. Man įdomios dvi maskviečių mentaliteto pusės: šiltumas, nuoširdumas, draugiškumas, ištikimybė vienas kitam ir tas balaganas – netvarka, beprotiškas tempas, paklusimas politinei sistemai, turčiai, jų pačių nepagarba vienas kitam. Maskva nėra tas miestas, kuriame norėčiau gyventi. Per valandą galiu ten nusigauti, padirbėti ir grįžti.“
Pagarba. „Nustebau: po „Žvaigždės“ premjeros gavau daug puikių rusų aktorių laiškų, kuriose jos reiškė susižavėjimą manimi. Rusai moka vienas kitam sakyti komplimentus, moka prieiti, padėkoti. Kas nors apsiverkia, kas nors apkabina. Margaritos vaidmuo yra jautrus. Ir pats filmas už širdies griebia. Žmonės verkia, juokiasi... Filmas bus rodomas Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Bijau mūsų žiūrovų reakcijos.
Konkurencijos nepajutau. Vakarėliuose – nei čia, nei ten – nesitrinu. Dirbu, jaučiu begalinę profesionalų pagarbą man. Susidraugavome su E. Mironovu. Jis – Žmogus iš didžiosios Ž. Taip, aplink jį bėgioja dešimties pagalbininkų svita. Aplink mane irgi tiek pat bėgiojo. Filmavimo grupėje yra žmonių, kurie padeda aktoriui. Juokiausi: „Tik nelydėkite manęs į tualetą, nereikia man šaukšto į košę besti – pati įsidėsiu! Nereikia ir atskiro vagonėlio.“ Mano kuklumas juos stebina, žavi. Aš iš Lietuvos atvažiavau savarankiška, užgrūdinta, pripratusi dirbti už dyką, persirenginėti lauke ant kelmelio pati. Jie buvo šokiruoti, nesupranta, kaip aktorė gali nepavargti, nerodyti kaprizų.“
Sūnus Dovydas. „Turiu nuostabius tėvus. Gyvenome šalia Šiaulių, gamtos prieglobstyje. Sesuo išvyko į Briuselį, aš pradėjau migruoti. Supratome, kad esame per toli vieni nuo kitų. Taigi tėvai ūkį pardavė ir atsikraustė gyventi šalia Vilniaus, kad būtų arčiau savo anūko – mano sūnaus Dovydo.
Pagrindinė mano sąlyga Rusijos prodiuseriams – ne šampano butelis šaldytuve, o galimybė kuo dažniau grįžti pas vaiką. Turiu laisvų dienų – prašom man bilietą į Vilnių. Gimus sūnui, į aktorystę pradėjau žvelgti lengvai. Man pradėjo sektis. Daug kas kliaunasi išvaizda, didžiulė problema – kūno kultas, dalyvavimas menkaverčiuose projektuose, atrankos nebuvimas, stereotipai, kad štai pagimdysiu ir prarasiu išvaizdą, statusą. Pagimdžiusi viską atradau, ir mane visi atrado. Susilaukusi Dovydo vaidinau filme „Anarchija Žirmūnuose“, pakvietė dirbti Jonas Vaitkus.
Dovydas manęs labai laukia. Mūsų ryšys nenusakomas. Įdomiai atrodome mieste: jauna, berniukiška, pasišiaušusi mama suplėšytais džinsais ir... ūgtelėjęs vaikas. Mano santykis į sūnų nėra mamiškas – esame draugai. Svarbiausia yra gerbti vaiką, suprasti, kas jam patinka. Man gera žiūrėti, kaip Dovydas ryte nusprendžia, kuo rengsis: apsivelka išvirkščią megztinį, skirtingas kojines. Klausiu: „Tau gražu?“ – „Gražu.“ – „Tai gerai.“ Laisvė rinktis, neakcentuoti smulkmenų. Griežtumo reikia, bet meilė – svarbiausia. Jis dažnai kalba, kad bus mokslininkas – matematikas. Ką tik abu grįžome iš Briuselio, iš mano sesers vestuvių. Patenkintas vaikščiojo po seną miestą, sakė, kad taps Belgijos karaliumi ir prijungs Lietuvą. Fantazijos jam netrūksta. Man be galo įdomu kalbėtis su sūnumi.“
Šeima. „Kas mane palaiko? Aš ne viena auginu vaiką. Su kuo, nesakysiu. Man prioritetas yra stipri pačios šeima. Jos branduolys – tėvai, sesuo. Mūsų santykiai – lietuviškai itališki: aistringi, stalas gausus, prie jo sėdi daug žmonių, skamba juokas, netyla šnekos, todėl man lengva būti rusų šurmulyje. Svarbiausias – sūnus, su juo susiję ir visi kiti dalykai. Negalėčiau be vaiko, į viską žvelgiu per jo prizmę, bet negalėčiau ir be darbo. Darbas man – kaip narkotikai. Be jo badauju, einu iš proto, lipu sienomis, krentu į depresiją.“
Štilis. „Dabar lengva kalbėti, nes išlaukiau. O buvo daug pagundų, siūlymų dalyvauti komerciniuose projektuose. Svarsčiau: „Ką daryti? Eisiu ir, velniop, filmuosiuosi!“ Jaučiau, kad visa – ne mano, ten nieko nesukursiu, bet gyventi reikia. Atrodydavo, kad miršti. Pavyko išlaukti. Esu sau dėkinga už kantrybę. Girdžiu sakant: „Oi, tau pasisekė.“ Ne pasisekė, o daug dirbau su savimi, programavau save, vyliausi padirbėti užsienyje, ir mintys materializavosi. Net ir dabar, sulaukusi didelės sėkmės, nesėdžiu ant laurų laukdama pasiūlymų. Noriu vaidinti kitose šalyse, tad siunčiu savo veiklos aprašymą. Turiu ieškotis darbų, pati rodyti iniciatyvą.“
Perlai. „Kūrybinio štilio periodu nežinojau, iš ko gyvensiu. Nebadavau – artimieji padėjo, palaikė, bet jaučiausi prastai. Dažnai sau primindavau: „Oi, Severija, tik nedejuok! Yra daugybė aktorių, kuriems kur kas sunkiau.“ Man sekasi, šiuo metu plaukiu ant bangos. Kaip bus toliau, lems žvaigždės ir aš pati. Lietuvoje nemažai ryškių talentingų jaunų žmonių yra užribyje, nes nesisuka televizijos projektuose, nėra drąsūs. Niekas nekviečia jų į filmų atrankas, nes jie niekam neįdomūs. Mūsų režisieriai net ir nevaikšto į kastingus, o rusų – šluoja teatrus, eina į gatves, stebi kino naujienas. Jei reikia aktoriaus, atrankos direktorių ir į pasaulio kraštą pasiųs. Ir tas ten dirbs iš širdies. Pas mus nėra atvirų atrankų, vaidina pažįstami, draugai, simpatijos. Europos šalyse skelbiami atviri konkursai. Tai daro, pavyzdžiui, režisieriai Larsas von Trieras, Michaelis Haneke. Prašom! Gali važiuoti. Gal jie tave, perlą, atras?“
Bagažas. „Turiu susikurti filmų bagažą, kad turėčiau ką parodyti pretenduodama į vaidmenis Europos šalių kine. Norėčiau ir pati filmuoti. Matau tendenciją – aktoriai perima kamerą. Pradedi galvoti apie scenarijus, sutinki talentingų kolegų, nori su jais dirbti. Baigiau dailės mokyklą, seniai groju. Daugelis skatino: „Severija, kurk grupę, lipk ant scenos, dainuok!“ Kompleksavau, nebuvau įsitikinusi, kad galiu. Pagaliau spektaklyje „Mergaitė su degtukais“ apšilau, leidau sau pražioti burną. Esu perfekcionistė, turiu būti visiškai įsitikinusi, kad atėjo laikas veikti. Taigi tapau kompozitore. Noriu kurti filmą, bet reikia subręsti, pasenti. Kai jau negalėsiu nefilmuoti, filmuosiu. Kol kas ištveriu.“
Gaivalas. „Augau gamtoje, ji man – viskas. Džiaugiuosi, kai galiu įkišti rankas į žemę, nesiprausti kelias dienas, jaustis gamtos dalimi, matyti, kaip mano vaikas basas laksto. Esu gamtos gaivalas. Rusijoje daugelis stebisi: „Iš kur tu tokia gaivališka?“ Jie vadina mane „Sever i ja“ – „šiaurė ir aš“, laiko energijos kamuoliu. Jei būčiau vilnietė, būčiau emancipuota. Esu kaimietė – iš miško, iš samanų, iš kažin kokių laumės pasaulių. Man labai patinka pasakos. Paskaitau vaikui prieš miegą. Palaima klausytis, kai kas nors kitas jas skaito. Tada man taip gera!”
„Meilė esu aš pati. Mano poros atviros meilei. Jei nesijaučiu mylima, viskas sustoja. Neįsivaizduoju savęs nemylimos, nemylinčios. Nepažįstamiems žmonėms aš užsisklendusi, bet, kai myliu, – atlapaširdė, jautri, atsiduodu iki paskutinės ląstelės. Man patinka jausti šiokį tokį mazochizmą, kai skauda, kai ilgiesi, kai neturi, kai negauni... Be meilės negaliu kurti.“
Vyrai. „Maskvoje vyrai aktyvūs, siekia užkariauti. Mane žavi protas ir intelektas. Nebijoti būti mylimai ir nebijoti įsimylėti – stipru, gležna, moteriška. Liūdname ir šaltame emancipuotų moterų pasaulyje – ojojoi, negimdykime vaikų! – jaučiuosi senamadiška. Man gera būti mama, moterimi, būti su vyru, jį gerbti. Esu nelengvas žmogus – ūmaus būdo, gerbsiu vyrus, kurie su manimi gyveno, išgyveno ir išgyvens. Ir kaip su manimi gali kas nors gyventi, nesuprantu. Neturiu artimų draugių moterų, visi mano draugai – stipriosios lyties atstovai. Man su jais lengviau, jų humoras priimtinesnis. Turiu seserį ir mamą, bet man trūksta moters draugės. Niekada nesupratau aktorių konkurencijos. Žaviuosi kolegėmis, galiu prieiti ir pasakyti: „Jūs esate nuostabi, graži, talentinga.“ Moteris aš mėgstu, tik nežinau, ar jos mėgsta mane.“
Meilės scenos. Režisieriai Severiją dievina ir už tobulai kuriamas erotines, aktų scenas. Ar tarp vaidybos partnerių užsimezga intymūs jausmai? „Jausmai atsiranda, bet profesionaliu techniniu lygmeniu. Man teko vaidinti nemažai erotinių scenų – filmuose „Smurtas“, „Žvaigždė“, „Norvegas“, Vytauto Tinterio, taip pat Maskvoje statytuose keliuose trumpo metro filmuose. Seksualiniai santykiai kine reikalauja chemijos, partneriai privalo tikti vienas kitam, žiūrovai turi matyti, jausti kūnišką personažų energiją. Bet kaip greitai įsijauti į vaidmenį, taip greitai iš jo ir išsilaisvini. Turi to išmokti, priešingu atveju, palūši. Jei nesugebėsi uždaryti durų, įsimylėsi visus partnerius – negalėsi gyventi. Pasibaigus filmavimui, būna sunku, ilgiesi žmonių, juk tam tikrą laiką su jais gyvenai. Tie žmonės matė tave visokią – apsižliumbusią, nuogą. Aš irgi mačiau silpną, teksto nemokantį, vėluojantį, bet genialų kolegą. Mes, aktoriai, matome vieni kitus tokius, kokių žiūrovai nepamatys, bet turime atsisveikinti ir laukti naujų kūrybinių susitikimų.“
Kūnas. „Erotinės scenos nėra našta. Man lengva, nes sveikai žiūriu į kūną. Man gražu pagrįsta erotika. Kita vertus, atgrasus yra kūno kultas, spekuliacija seksu kine. Žaviuosi besiliejančiu Bernardo Bertolucci erotizmu, Larso von Triero gebėjimu pasakyti savo nuomonę apie žmogų. Reikia išmokti nespekuliuoti aktu. Man įdomus netobulas kūnas, tas atpažinimo jausmas... Apsinuoginimo kitam matant procesas visada keistas, prie to nėra priprantama. Neseniai draugas, jis yra fotografas, mane fotografavo – norėjau turėti meniškų savo nuotraukų, kad nebūtų nulaižyto, nufotošopinto blizgaus įvaizdžio. Jos bus neįprastos, kontroversiškos. Man gražu erotika. Norėjau, kad kūrėjas mane pamatytų, kad man nereikėtų stengtis pozuoti. Esu jauna, neketinu tų nuotraukų afišuoti, bet savo nuogo kūno nebijau.“
Keliais štrichais
Įkvėpimo šaltiniai. „Man patinka Umberto Eco kūryba, biografinės knygos. Atradau Simone de Beauvoir veikalą „Antroji lytis“. Žaviuosi Rolando Rastausko esė. Neprisijaukinau poezijos, bet mėgstu haiku, žodžių žaismą, Daniilo Charmso, Genadijaus Špalikovo kūrinius. Klausausi įvairios muzikos. Domiuosi muziką kinui rašančiais kompozitoriais. Savaitę klausau Antono Batagovo. Jis, manau, – genijus.“
Metų laikai. „Regis, turiu alergiją šalčiui, išskyrus Kūčių vakarą. Žiemos nemėgstu. Esu kaip katinas – man reikia šilumos. Dievinu ilgus raudonus rugpjūčio vakarus: vasara baigiasi, jauti ateinant rudenį. Traukia Čechovui būdinga melancholija, sveikas liūdesys, obuolių kvapas. Gera pagailėti savęs. Gražu.“
Paros metas. „Esu vakarinė. Ryte įsijungia protas, pragmatizmas, pradedu blaiviai vertinti ir gailėtis dėl visko, ką pasakiau vakare. Dieną stengiuosi nelįsti į lauką, o temstant, kai įžiebiamos šviesos, atgyja emocionalumas, protas išsilydo.“
Moto. „Reikia išlikti vaiku. Eiti išsižiojus, stebėti ir stebėtis. Kai jau viską žinai, išmanai, – „šakės“.“
Magija. „Visi mano norai keistai išsipildo. Moterys turėtų išmokti valdyti gamtos joms dovanotą magiją, naudoti kerus.“
Credo. „Darbe – „mažiau yra daugiau“. Gyvenime – „mintis yra materiali“.
Trauka. „Realiai su aktoriais nedraugauju – man įdomesni advokatai, gydytojai, kitų profesijų atstovai. Semiuosi patirties iš paprastų žmonių. Kuo paprastesni, tuo labiau mane traukia.“
„Esu... nuobodi. Gyvenu užsisklendusi. Gal tai ir yra mano išskirtinumas? Taškymasis atima daug energijos. Žaviuosi žmonėmis, kurie nepavargsta eiti iš vieno vakarėlio į kitą ar per komercinius projektus. Man 33-eji metai, Lietuvoje buvau lyg ir tyloje, bet dabar labai gera, turiu kur augti. Neišsitaškiau, jaučiu, kad man ne gėda prieš ką nors.“
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
