Populiariausi tekstai:
- Savaitės ikona. E. Ghaoui išmokys visas moteris dažytis
- Kokius simptomus sukelia gimdos mioma? Kaip ji gydoma?
- Jolita: be vargo atsikračiau 18 kg ir jau 4 metai svoris nebeatauga
- Rankinių kūrėja: modernus vintažas yra mano kraujyje
- Bulvių ir rūkytos lašišos salotos
Motinystė, regis, užkoduota moters genuose. O jei barškučiai, sauskelnės ir draugų kūdikių nuotraukų srautas feisbuke nekelia malonaus virpulio? Vis daugiau moterų atsideda įdomiam darbui, kelionėms ar svetimiems vaikams. Savų atžalų jos tiesiog nenori.
Ekrane iššoka draugės žinutė. Skundžiasi, kad sūnų yra ištikusi gili paauglystės krizė. Guodžiu: „Ilgainiui baigsis.“ Ji mano, jog baigsis tik po penkerių metų. Viliasi, kad tada Domas jau bus savarankiškas žmogus: „Nevaikščios mano namuose niūrus kaip debesis ir nemoralizuos mums nuolat.“ Ar ir aš noriu vaikų?
Savų nenori, kitų myli
Kokie dar vaikai, kai tau dvidešimt! Mokslai, draugai, vakarėliai, be to, tas vienintelis dar nepasibalnojo balto žirgo. O kai pasirodo, iš pradžių norisi būti dviese, keliauti, mėgautis gyvenimu, vėliau ima tiksėti biologinis žadintuvas: laikas apsilankyti gandrams. O jei nesutiksi?
30-ies metų poetė, laisvai samdoma idėjų ir tekstų kūrėja Ilzė Butkutė yra ištekėjusi, bet susilaukti vaikų kol kas nenori. Prieš porą metų žurnalistų paklausta apie moteriškas svajones, pavyzdžiui, didelę šeimą, ji atsakė, kad yra per didelė hedonistė ir pernelyg džiaugiasi savo dabartiniu gyvenimu, kad galvotų apie vaikus. Šie tokią padėtį esą pakeistų negrįžtamai.
Teatro ir operos režisierei Daliai Ibelhauptaitei jau pabodo teisintis, kodėl su vyru britų aktoriumi ir režisieriumi Dexteriu Fletcheriu nesusilaukė vaikų. „Nuoširdžiai sakau: niekada nenorėjau turėti savo vaikų, net vaikystėje nežaidžiau su lėlėmis ir nenorėjau būti jų mama, – prisipažino 47-erių menininkė. – Pasaulyje daug menininkių, rašytojų, aukštas pareigas einančių moterų, kurios neturi vaikų, ir niekam dėl to galvos neskauda. O Lietuvoje tai labai sureikšminama. Iš tikrųjų vieni žmonės pasirenka vieną kelią, kiti – kitą. Aš pasirinkau sąmoningai. Netikiu, kad galima suderinti darbą po 16 valandų per dieną, be išeiginių, ir vaikų auginimą. Tada jie auga kaip našlaičiai, prižiūrimi kitų žmonių. O aš niekada nenorėjau, kad mano vaikai pažinotų savo mamą tik iš nuotraukų. Jiems reikia skirti daug laiko, visą savo meilę ir energiją.“
Režisierė sako, kad tėvai niekada nėra jos klausę: „O kada bus anūkų?“. „Manau, jie visada žinojo, kad anūkų nebus, – atvirauja D. Ibelhauptaitė. – Ir dėl to nė kiek neliūdėjo. Mano tėvai turėjo mano užaugintus jaunus solistus, mano spektaklius, o šie, nors ir po trupinėlį, tačiau pakeitė lietuvių požiūrį į klasikinę operą. Jei būčiau turėjusi vaikų, nieko panašaus nebūčiau padariusi.“
88-erių režisierė Galina Dauguvietytė buvo ištekėjusi keturis kartus, su paskutiniu vyru praleido net 42-ejus metus, bet vaikų nesusilaukė. „Manęs dažnai klausia: „Kodėl jūs vaikų neturite? Tėvai talentingi.“ Sakau: „Todėl, kad visą laiką kovojau, jog jų nebūtų. Nenorėjau, jokiu būdu! Neturiu jokių motiniškų instinktų. Baisiai myliu vaikus, moku su jais elgtis, žinau, ką su kuo kalbėti, mes kalbame su vaikais rimtai, bet pati – jokiu būdu ne. Darbas man buvo viskas. Ir dabar džiaugiuosi – nereikia rūpintis, kad anūkai nepasigertų, kad neimtų vartoti narkotikų. Nė vienas vyras nepasakė, kad su tokia moterimi jam ne pakeliui“, – televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“ atviravo Galina Dauguvietytė.
Pasiveja nelaiminga vaikystė
Moteriškumą mūsų šalies visuomenė tapatina su motinyste. Spaudimas turėti vaikų vis stiprėja, nes moterys jau turi galimybę pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu ar įsivaikinti. Amerikiečių demografė Stephanie Bohon keturiuose universitetuose 15 metų klausinėjo studentų, ar šie planuoja susilaukti atžalų. Rankas pakeldavo visi, o štai paaiškinti kodėl, negalėdavo. Tokia tiesiog yra socialinė norma. Per televiziją rodoma daugybė reklamų, kuriose laimingos mamytės skalbia suteptus vaikų drabužius, verda jiems sriubas, kartu su mažyliais smaguriauja saldėsiais, glosto sauskelnėmis nepridengtus užpakaliukus. Žurnaluose gausu aktorių ir dainininkių išsipūtusiais pilvais, portalai varžosi, kuris pirmas praneš naujagimio vardą. Kembridžo hercogienės Kate savijauta pirmaisiais nėštumo mėnesiais – nacionalinės svarbos reikalas. Socialiniuose tinkluose išdidūs tėveliai skelbia pirmagimių nuotraukas kone iš gimdyklos. Aš pati apie keliolikos draugių šeimų pagausėjimą sužinojau iš feisbuko.
Tikimybė, kad 15 punktų aukštesnį intelekto koeficientą turinti mergina vėliau taps mama, yra ketvirtadaliu mažesnė.
Vaikų neturinčios moterys teisinasi tuo, kad laukia prabundant motinystės instinkto (kai kurios studijos rodo, kad šis atsiranda tik pagimdžius), kad vaikystėje nesidomėjo lėlėmis ar tiesiog nemėgsta mažylių klegesio. Londono ekonomikos mokyklos mokslininkas Satoshi Kanazawa, išnagrinėjęs pusės amžiaus statistiką, aiškina dar kitaip: kuo labiau išsilavinusios moterys, tuo mažiau linksta į motinystę. Tikimybė, kad 15 punktų aukštesnį intelekto koeficientą turinti mergina vėliau taps mama, yra ketvirtadaliu mažesnė.
Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad kai kurias jaunas moteris, kurios turi mylimą vaikiną ar vyrą, nuo motinystės atgraso nemaloni vaikystės patirtis. Tėvai jų nemylėjo ar buvo nustatę per griežtas taisykles, santykiai iki šiol išlikę šalti ar apskritai nutrūkę. Šios moterys pačios dar nori pabūti vaikais. Atžalų sunkiau susilaukti ir toms, kurioms kančią kelia ar tiesiog yra nemalonūs seksualiniai santykiai.
Kai kurios merginos nesutiko vyro, su kuriuo norėtų kurti šeimą, o auginti vaiką vienos nesiryžta dėl materialinių ir psichologinių priežasčių. Tai stabdo ir ištekėjusias moteris, kurių santykiai su vyru nekokie, šis girtauja, smurtauja ar yra neištikimas. Toks vargiai padės auginti vaiką. Karjera taip pat turi įtakos priimant sprendimą, bet įdomu, kad motinystės dažnai atsisako ne tos, kurioms daryti karjerą sekasi. Kai kopti aukštyn nesiseka, moteris mąsto: dar truputį, ir bus gerai, o tada jau ir apie vaikus galėsiu pagalvoti. Knygos „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“ autorius Bryanas Caplanas paskaičiavo, kad amerikietė, padariusi pertrauką, praranda iki milijono JAV dolerių, paaukštinimo ir kitokių galimybių.
Anot G. Petronienės, kai kurios dailiosios lyties atstovės kategoriškai atsisako turėti vaikų. Tokias net vyrai sunkiai perkalba, bet šie dėl to skirtis nepuola, lengviau susitaiko su mintimi, kad palikuonių nebus, arba laukia, kol žmona persigalvos.
Nejaugi moterys nesuka galvos dėl to, kas jomis pasirūpins senatvėje? „Iki 30-ies – tikrai ne, nebent gerokai po 35-erių, – tvirtina psichologė. – O vyresniems ne taip lengva užmegzti draugystę, nebėra tiek daug draugų, atrodo, kad verta turėti kažką savo. Visgi yra daugybė pavyzdžių, kai šeima užaugina, sakykime, tris vaikus, o šie visai nebendrauja, išvažiuoja gyventi į užsienį. Moterims atrodo: kas iš to – pagimdysiu, užauginsiu, o jie išlėks. Nematysiu nei vaikų, nei anūkų. Moterys dažniau gimdo norėdamos tiesiog patirti motinystę.“
„Mes nesame savanaudės!“
Psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas įsitikinęs, kad nenorą susilaukti vaikų dažniausiai lemia vaikystė. „Bijantys susilaukti palikuonių dažnai susitapatina su dar tik gimsiančiu vaiku, iš anksto bijo, kad jis patirs traumų – tokių, kokių patiems teko patirti vaikystėje“, – svarsto jis kartu su Inga Liutkevičiene parašytoje knygoje „Žarijų duobės“.
Pragmatiškas jaunų porų mąstymas: baigsime mokslus, užsidirbsime pinigų, įsigysime būstą, automobilį, o tada apie vaikus pagalvosime, specialistui atrodo gražus, jei yra pagrįstas. Tik tai dažnai esą tėra gynyba, bandymas išvengti atsakomybės. „Suprantama, reikia baigti mokslus, galima planuoti, kada tai įvyks, bet visus kitus tikslus įgyvendinti gali labai užtrukti – juk neaišku, kada uždirbsime pakankamai pinigų. Gal tai įvyks tik po 20 metų. Kaip tada? Toks požiūris – tai lazda su dviem galais“, – sako Raimundas Milašiūnas knygoje.
O štai Jonathanas Lastas knygoje „Ko tikėtis, kai niekas nesilaukia“ piktinasi, kad bevaikių amerikiečių savanaudiškumas ateityje mažų mažiausiai sugriaus šalies ekonomiką, mat gerokai sumažės vartotojų ir mokesčių mokėtojų.
Į panašius priekaištus amerikiečių žurnalistė Carolina Miranda atšauna: „Su vyru nusprendėme neturėti vaikų dėl galybės priežasčių, bet savanaudiškumo tarp jų nebuvo. Nė vienas iš mūsų nesižavėjo vaikais. Niekada netroškau pastoti ir gimdyti. Jei ir turiu biologinį laikrodį, jis yra sustojęs. Sykį vyro paprašiau palaikyti 6 mėnesių kūdikį, kurį mums buvo palikę prižiūrėti. Jis mažylį laikė nerangiai – kaip kokį supelijusį daiktą.“ C. Mirandos darbas – rašyti, jos vyras – menininkas, taigi dažnai tenka gyventi nuo algos iki algos. Be to, žurnalistė savaitgaliais sėdi prie kompiuterio, o sutuoktinis dažnai dirba vakarais. Prieš porą metų sutuoktiniai kelias savaites praleido Peru – vyras inkų šventykloje kūrė instaliacijas. Prieš tai ji penkias savaites buvo Kosta Rikoje. Būtent tai, o ne auginti vaikus šiai porai patinka. Tai C. Miranda išdėstė žurnalo „Time“ tinklalapyje.
C. Mirandos ir kitų panašiai mąstančių žmonių pozicija gali stebinti vyresnes moteris. Anuomet užauginti vaiką buvo ohoho (!) koks darbas, o dabar, kai tereikia pinigų sauskelnėms, tyrelėms, losjonams, plaukimo ir japonų kalbos (nejuokauju – draugė savo mažąją į tokias vedžioja ir pati kartu mokosi) pamokėlėms, – vienas juokas. Kūdikiams skirtų produktų pernai vien JAV parduota už rekordinę sumą – 49 mlrd. dolerių. Nieko keista, kad lengvesnę buitį nusveria ant kitos svarstyklių lėkštės padėtos išlaidos. „Swedbank“ asmeninių finansų institutas prieš porą metų paskaičiavo, kad užauginti vaiką iki 18 metų kainuoja maždaug 150 tūkst. litų. Taigi gal verčiau smagiai praleisti jaunystę ir pataupyti geresniems senelių namams?
Nelemia nei karjera, nei pinigai
Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse moterys ne tik gimdo vėliau ir susilaukia mažiau vaikų, bet vis daugiau jų apskritai negimdo. „Savanoriškos bevaikystės iškilimas XX a. antroje pusėje ir jos aktualėjimas XXI amžiuje yra modernios kontracepcijos atsiradimo, išaugusių motinystės sąnaudų, darbo ir šeimos konflikto, struktūrinio lyčių disbalanso, socialinių lyčių vaidmenų ir kitų vertybinių pokyčių įtakos rezultatas, – pastebi sociologė Živilė Leonavičiūtė. – Svarbus ir stiprėjantis socialinis bevaikystės pripažinimas. Kai kurie mokslininkai mano, kad gali daugėti savo noru bevaikių šeimų, kad jie vis labiau bus matomi visuomenėje.“
Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į atidedamą motinystę – ilgą laiką atidėliojant nebenorima keisti įprasto gyvenimo būdo. Gyvenimą be vaikų savanoriškai pasirinkę žmonės mini ne vieną tokio savo sprendimo prioritetą: nepriklausomybę, saviraišką, karjerą, asmeninius santykius... Papildomų išlaidų nebuvimas laikomas tik vienu iš privalumų, bet ne priežastimi neturėti atžalų.
Nejau moterys nesuka galvos dėl to, kas jomis pasirūpins senatvėje? Iki 30-ies – tikrai ne.
Rašydama magistro darbą, Ž. Leonavičiūtė ėmėsi Lietuvoje beveik netyrinėtos temos – kodėl moterys apsisprendžia neturėti vaikų. Ji apklausė šešias 28–37-erių metų ištekėjusias arba partnerį turinčias dailiosios lyties atstoves. Šis tyrimas 2012-aisiais įvertintas kaip geriausias socialinių mokslų magistro darbas. Pašnekovės sociologei vardijo laisvę neturėti su vaikais susijusių rūpesčių, nenorą prisiimti atsakomybės. „Tačiau labiausiai akcentavo noro ar poreikio turėti vaikų nebuvimą ir pasitenkinimą pasirinktu gyvenimo būdu“, – teigė Ž. Leonavičiūtė. Jos esą nebūtinai atsideda karjerai ar kitai veiklai (priešingai, nei manoma, jog vaikų nenori turėti karjeros siekiančios moterys) – prioritetas gali būti teikiamas tiesiog gyvenimo būdui (daugiau ir turiningesnio laisvalaikio, laisvė neturėti su vaikų auginimu susijusių rūpesčių ir atsakomybės).
Ką mąsto šių moterų vyrai? Vieniems gyvenimas be vaikų pasirodė priimtinas, kiti su tuo susitaikė, o viena pašnekovė sociologei prisipažino net galvojanti apie skyrybas, mat jos sutuoktinis tikisi šeimos pagausėjimo. O kaip fiziologiniai aspektai? Juk, jei moteris vaisinga, reikia stengtis nepastoti. Šiuo atveju dažniausiai gelbsti kontraceptinės tabletės. Kelios tyrimo dalyvės svarstė apie sterilizaciją, bet Lietuvoje tokia procedūra esą nelegali (tiesa, kitos tokių drastiškų procedūrų nenorėtų), o blogiausiu atveju kai kurios ryžtųsi abortui.
Motinystė tradiciškai laikoma moters tapatumo dalimi, todėl savanoriškas vaikų neturėjimas – ne alternatyviu gyvenimo būdu ar toleruojamu modernios šeimos požymiu, o nukrypimu nuo normų. Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse Europos šalyse vyrauja nepalankus požiūris į pasirinkimą neturėti vaikų. Ukrainoje tam nepritaria 85 proc. gyventojų, o Švedijoje – tik 5 proc., bet mūsų požiūris darosi liberalesnis: 1990-aisiais kone 90 proc. gyventojų manė, kad moters gyvenimas visavertis tik turint vaikų, 2008-aisiais tokių liko 60 procentų.
Nors statistika neatspindi, kada nenoras turėti vaikų yra savanoriškas, o kada nulemtas viengungystės, nevaisingumo ar kitų aplinkybių, Ž. Leonavičiūtė linkusi manyti, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių apsisprendžia atžalų neturėti. Tiesa, tokių – tik 5–10 procentų.
Mažiau ir vėliau
* Statistikos lentelėse – raudoni skaičiai: Lietuvoje dėl pailgintų motinystės atostogų ūgtelėjęs gimstatumas vėl ėmė kristi sumažinus išmokas. Pernai gimė mažiau nei 30 tūkst. kūdikių.
* Nors tik dešimtadalis lietuvių idealia šeima laiko tą, kuri turi vieną atžalą, o pusei atrodo, kad idealiausia – dvi, statistinė šalies gyventoja pagimdo vidutiniškai 1,55 vaiko.
* Bendrovės „OMD Lietuva“ pernai atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai šeimos kūrimą atideda bent iki 30-ies, o iki tol daugiausia dėmesio skiria mokslams ir darbui. Du penktadaliai jaunimo laisvi kaip paukščiai – nesusituokę, gyvena be partnerio, neturi nuolatinio draugo ar draugės, net nevaikšto į pasimatymus. Vaikų turi tik kas ketvirtas 20– 29-erių metų žmogus. Iš vyresnių respondentų atžalų susilaukę jau daugiau nei pusė, o 40– 49-erių metų tokių yra keturi penktadaliai.
Sunkiai įsivaizduoju save su kūdikiu ant rankų
„Motinystės neneigiu – aš ją besąlygiškai gerbiu, tačiau šiandien esu labai laiminga be vaikų. Mano gyvenimas toks intensyvus, kad sunkiai įsivaizduoju save su kūdikiu ant rankų“, – sako poetė, rašytoja, laisvai samdoma idėjų ir tekstų kūrėja Ilzė Butkutė (29 m.).
„Vaikų ir paauglių kūrybiško ugdymo projektus, keliones po mokyklas laikau bene prasmingiausia savo veikla. Graži man ir motinystė. Mano seminaruose visada būna bent viena besilaukianti moteris, jas švelniai vadinu savo talismanais. Ir kai kurios mano bičiulės turi vaikų – po du, tris, keturis, o dvi – net po penkis. Abi – žavios asmenybės, daug pasiekusios, maža to, randa laiko ir visuomeninei veiklai, o viena ką tik net pagimdė dvynes!
Kurį laiką maniau, kad dėl mano pasirinkimo problemų niekam nekyla, tačiau sykį socialiniame tinkle kažkokia supermamytė ėmė porinti, kad man „jau metas turėti vaikučių“. Parašiau: „Pupa, kad aš labai laiminga ir be vaikučių.“ Ir tada nuvilnijo tokia nuostabos ir pasipiktinimo banga! Atrodė, suskrido visos neturinčios ką veikti perekšlės ir ėmė mane mokyti: „Vieną dieną vis tiek subręsi“; „Moteris be vaikų yra neišsipildžiusi“; „Privalai tai patirti“; „Vargšele, tu, matyt, tiesiog dar nesutikai sau skirto žmogaus…“ Man vargšelės iš tikrųjų atrodo jos – tos moterys akivaizdžiai abejoja savo pasirinkimu, kudakuodamos kitiems, jos pirmiausia mėgina įtikinti pačios save. Tikiu, kad laiminga, save realizavusi mama socialiniuose tinkluose tikrai nemoko nepažįstamų žmonių, neaiškina, kam ir kada turėti vaikų, nes yra užsiėmusi savo gyvenimo kūrimu, o ne kitų – „taisymu“.
Viešai pasakiusi, kad moteris gali būti laiminga ir be vaikų, sulaukiau ne vieno merginų laiško. Jos dėkojo už tai, kad ginu tokią poziciją. Kai kurios buvo vienišos, kai kurios prisipažino tiesiog esančios nevaisingos. Ir jas visas ypač vargina ir skaudina kvailos geraširdės tetulės, giminės vakarėliuose nuolat kamantinėjančios: „Tai kada vyrą rasi? Kada vaikus gimdysi?“ Sutikite, žmonės, klausinėdami kitų apie būsimus vaikus, braunasi į tikrai labai intymią erdvę. Tai primityvu, provincialu... Štai, viena mano susirašinėjimo bičiulė yra netekusi dviejų vaikų: vienas mirė vos gimęs, o duktė nusižudė užaugusi. Įsivaizduokite buką tetulę, klausinėjančią, kodėl tokia žavi moteris neturi vaikų. Ir įsivaizduokite, kad ta siauraprotė gauna tiesų atsakymą. Gal nustos lįsti į kitų sielą?
Beje, nors pati vaikų turėti neplanuoju, draugų vakarėliuose iki vėlumos piešiu paveikslus jų vaikams, dėlioju lėles fotosesijoms. Ką ir kalbėti apie tai, kad mažos mergaitės tiesiog pakvaišta, kai teta leidžia joms šukuoti savo ilgus plaukus ir pinti kasas. Būti su vaikais man tikrai labai patinka – priešingu atveju, nevažinėčiau į mokyklas. O tam, kad dalyvautum kūrybiško ugdymo, raštingumo skatinimo projektuose, mama juk nebūtinai turi būti. Susitinku su šimtais paauglių visoje Lietuvoje, dalinuosi su jais savo patirtimi, būdais, kurie padėjo man ištverti sudėtingą paauglystę, pasakoju, kaip svarbu ugdyti savo talentus, branginti laiką, tobulėti.
Mano giminės – šviesaus proto žmonės, gerbiantys savo ir kito laisvę rinktis. Nei iš tėvų, nei iš senelių, nei iš dėdžių ar tetų niekada – prisiekiu, niekada – nesu sulaukusi klausimų apie vaikus. Tėvams, išleidusi trečią knygą, pati juokais pasakiau: „Štai jau trečias popierinis anūkėlis iš mano pusės.“ Esu auklėta labai liberaliai, kartais jaučiu, kad į daugelį dalykų žvelgiu kiek kitaip nei kai kurios mano bendraamžės trisdešimtmetės miestietės: niekada nesvajojau apie vedybas su baltais žirgais, balta sintetine suknele ir baltomis mišrainėmis, nesiekiau karjeros dėl skambių pareigų, mano darbo tikslas jau seniai nėra pinigai – imuosi tik tų projektų, kurie atrodo prasmingi ir įdomūs.
Stebiuosi žmonėmis, kurie mano, kad visi turi gyventi pagal jų įsivaizduojamą scenarijų. Juk aš dešimt metų namie sėdinčiai supermamytei kažkodėl neaiškinu, jog ji turi rašyti knygas, nes pati tai darau. Nesakau, jog privalo išleisti mažiausiai tris, kad pajustų, ką tai reiškia. Aš einu savo keliu, o supermama – savo.
Mes apskritai kiek klaidingai vadiname šį reiškinį. „Nenoras turėti vaikų“, manau, – neteisinga frazė, tarsi neigimas. Motinystės neneigiu – aš ją besąlygiškai gerbiu, tačiau sakau: šiandien esu labai laiminga be vaikų. Džiaugiuosi savo gyvenimu tokiu, koks yra. Kodėl kai kurioms moterims ir kai kuriems vyrams faktas, kad kažkas yra laimingas be vaikų, kelia stresą, nežinau. Man jų stresas kelia smalsumą ir juoką.
Mano sutuoktinis šia tema, laimei, mąsto panašiai kaip aš. Tiesą sakant, vyrus, kurie aiškina, kad moteris skirta tik vaikams gimdyti ir namų židiniui kurstyti, vertinu kaip mėmes. Esu už lygiavertę ir įdomią partnerystę, kai abu žmonės gali pildyti savo troškimus, o ne įsikinkę vilkti giminių ir visuomenės primesto modelio jungą. Sveikinu visus žmones, sąmoningai atėjusius į motinystę ir tėvystę, – ne todėl, kad giminės klausinėjo, ne todėl, kad „jau laikas“, ne todėl, kad visi draugai susilaukė vaikų, ne todėl, kad reikėjo išsaugoti darbo vietą per recesiją. O todėl, kad jie tam subrendo. Todėl, kad vaikas tiesiog pasibeldė. “
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
