Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- Saulės užtemimas - diena, kai galime stipriai keisti savo likimą
- A.Valinskas apie santykius su žmona: ąžuolai šiltnamyje neauga
- Kaip padaryti, kad pilvas jau iki vakaro būtų mažesnis
- A. Končialovskis: garsaus režisieriaus laimė - tik penktos žmonos glėbyje
- Po gimdymo stengiausi būti stipri, bet širdis plyšo į šipulius
- Kitoks bulvių plokštainis
Koks Jūsų kelias į literatūrinę kūrybą?
Dirbau dienraštyje „Respublika“ nuo pat jo įkūrimo, tačiau vėliau – tada jau buvau baigusi mokslus ir auginau du mažus vaikus – suvokiau, kad tiesiog nepatempiu žurnalistinės rutinos ir neskaičiuojamų darbo valandų. Perėjau į kitą barikadų pusę – tapau atstove spaudai: iš pradžių dirbau UNICEF, paskui Turto fonde. Dar vėliau vadovavau vienos tarptautinės ryšių su visuomene agentūros Lietuvos filialui. Paskutinis karjeros posūkis – Ūkio ministerijos Protokolo ir viešųjų ryšių skyriaus vadovės pareigos, bet, pasikeitus politinėms srovėms, tapau ten nebereikalinga. Dvidešimt metų svajojau rašyti tai, ką noriu. Pagaliau supratau, kad atėjo tam laikas. Jau pustrečių metų gyvename Berlyne, vaikai Ugnė ir Paulius yra studentai, auginame trečią atžalą – pagranduką Beną. Dabar galiu sau leisti daryti tai, kas man patinka.
Kodėl išvykote į Vokietiją?
Berlynas – mano svajonių miestas. Pirmą kartą su vyru jame atsidūrėme studijuodami antrame kurse, 1989 metais, likus dviem savaitėms iki Berlyno sienos griuvimo. 1989-ųjų vasarą, prieš pat Baltijos kelio akciją, keliavome autostopu po Baltijos šalis, prie Latvijos ir Estijos sienos susipažinome su dviem vokiečiais. Buvome išalkę, jie pavaišino mus vokiškomis gėrybėmis – konservais, kokių tais laikais nebuvome regėję. Susidraugavome. Vienas jų pagyveno pas mus Vilniuje, vėliau atsiuntė kvietimą paviešėti Berlyne. Po metų pirmą kartą nuvykome į išsvajotus Vakarus. Vėliau trejus metus gyvenome Bavarijoje, vyras dirbo, ten gimė mūsų pirmieji vaikai – Ugnė ir Paulius. 1994 metais grįžome į Vilnių, baigiau mokslus, dariau karjerą, laksčiau su aukštakulniais, dalyvaudavau renginiuose, statėme namą, gražinome sodybą, o vieną dieną suvokiau, kad iš tikrųjų laukiame, kol vaikai baigs mokyklą ir galėsime kelti sparnus. Dabar vėl gyvename be indaplovės, be mašinos, be plokščiaekranio televizoriaus...
Tokia stipri trauka, kad galima atsisakyti pusės gyvenimo ir viską pradėti iš naujo?
Kvailai skamba, bet pasidarė nebeįdomu, niekas nebeteikė džiaugsmo. O gal tai buvo vidutinio amžiaus krizė? Žmonės ieško naujų partnerių arba kardinaliai keičia savo gyvenimą. Mūsų dukrai Ugnei – 22-eji, ji studijuoja Vilniuje architektūrą, sūnui – 20 metų, jis mokosi Danijoje mediologijos, o mūsų ketverių Benas – Dievo netikėtai atsiųstas vaikas. Verkiant norėjosi iššūkių. Troškau viską mesti ir pradėti gyventi iš naujo. Jei ne dabar, tai kada? Patogiai įsitaisai, susitvarkai savo buitį ir stovi vietoje, niekur nebeini. Viena diena panaši į kitą, savaitė, mėnesiai – tokie patys. Apėmė jausmas, kad kai ką įdomaus praleidžiu, nebepatiriu virpesių.
Ar važiuodami žinojote, kur gyvensite, ką veiksite?
Trims mėnesiams išsinuomojome prancūzo kino režisieriaus butą, daiktų pasiėmėme tiek, kiek tilpo į seną mūsų mersedesą. Turėjome draugų, buvo kas pataria, palinksmina, palaiko, bet kapstytis turėjome vieni. Mano vyras Renatas – fotografas, šios profesijos žmonėms darbą rasti daug lengviau nei rašantiems – kaip aš. Nors vokiečių kalbą moku, rimtai ieškotis veiklos pagal specialybę nenorėjau. Juolab kad Vokietijoje įmanoma išgyventi ir iš vienos algos. Be to, ten reikia iki 16 valandos pasiimti iš darželio vaiką, tad abiem dirbti tiesiog neįmanoma. Neturime didelių poreikių, buvome įpratę gyventi kukliai, paprastai. Išvažiavę poreikius apribojome dar labiau, bet vertinu tai kaip apsivalymą. Kai turi iš vieno kranto pereiti į kitą, apsiprasti, apsivalyti, atsikratyti nereikalingo balasto, išdovanoti krūvą daiktų, suvokti, kas tau reikalingiausia, be ko gali apsieiti. O apsieiti tikrai gali be indaplovės, be tam tikrų pramogų, be įmantraus maisto (paprastesnis – dar ir sveikesnis). Peržiūrėjau vertybes. Matyt, neišvažiavus to padaryti negalima. Berlynas nėra brangus miestas. Vilniuje maistui ir drabužiams išleisdavau dvigubai daugiau. Tik butų nuoma ir transportas nepigūs. Dabar gyvename dviejų kambarių bute netoli centro.
Gyvendama Berlyne, baigėte rašyti ir pirmąjį savo romaną „Objektyve meilė“ (leidykla „Alma littera“). Papasakokite, apie ką jis.
Pirmiausia tai – romanas apie meilę, tik paskui – apie politiką, žurnalistiką, fotografiją. Knygoje net trys visiškai skirtingos meilės linijos, bet nagrinėjami iš esmės tie patys amžini dalykai: drąsa mylėti, moralinė atsakomybę, kartais su jausmais nesuderinama profesinė etika. Ir erotinės scenos man tebuvo priemonė herojų portretams ir nuotaikoms perteikti, jausminis paveikslo fonas. Jei reiktų trumpai apibūdinti „Objektyve meilė“, sakyčiau, kad tai – meilės trileris arba įtempto siužeto meilės istorija, kad šiame kūrinyje praveriamos durys ir į slaptos fotografijos, žurnalistų darbo, politikų gyvenimo užkulisius.
Kodėl nedrįsote pasirašyti savo pavarde?
Nėra taip, kad nedrįsau. Aš ją tiesiog sutrumpinau, kad gražiau skambėtų, kad skaitytojai geriau įsimintų. Teatleidžia man vyras, bet mano pavardė Neverbickienė – ilga, griozdiška, prasideda neiginiu.
Knygą skiriate „tėveliui, kuris atvėrė duris į fotografijos ir literatūros pasaulį“. Gal reikėjo rinktis literatūros studijas?
Gal, bet mane domino ir fotografija. Mano specializacija – fotožurnalistika. Diplominio darbo tema – „Fotoiliustracijos moterų žurnaluose“. „Moteris“ – vienas iš tyrimo objektų. Mano tėtis Algimantas Bandza, jo nebėra jau 22-ejus metus, buvo intelektualas, fotografas, Panevėžio kūdikių namų vyriausiasis gydytojas (dabar Panevėžio vaikų globos namai pavadinti A. Bandzos vardu – aut. past.). Jis parinkdavo man knygų, vėliau kartu tas knygas aptarinėdavome. Tad galima sakyti, kad literatūros analize užsiimu nuo kokios ketvirtos klasės. Prisimenu, kaip kiekvieną vakarą tėtis virtuvėje išsidėliodavo savo knygas, užsiplikydavo arbatos ir sėdėdavo iki nakties. Mama pykdavo, kai, gavęs algą, parsinešdavo visą portfelį naujų leidinių. O fotografuoti mane išmokė pirmoje klasėje. Bendraklasiai iki šiol dėkingi, sako: „Jei ne tu, neturėtume pradinių klasių, kolūkio ar kelionių nuotraukų.“ Kūdikių namuose tėčio įrengtoje fotolaboratorijoje jo padedama pati ryškindavau juosteles, spausdavau nuotraukas.
Kodėl nutarėte demaskuoti savo profesiją, permąstyti žurnalistinę etiką?
Ši tema mane kutena. Ne tai, kad išvažiavome gyventi į Berlyną tapo stimulu kurti, bet jauniausias sūnus. Mažiukus auginančios mamos turbūt hormonų veikiamos pajunta kūrybinį polėkį, norą įprasminti savo gyvenimą arba daryti tai, apie ką seniai svajoja. Turi poilsio valandėlių, vidinės ramybės, nereikia eiti į darbą, gali atsisėsti ir pabūti su savimi. Pradėjau rašyti sūnui užmigus. Užplūsdavo poreikis išeiti iš buities, kasdienybės. Dvi ar tris valandas būni paniręs į kitą pasaulį, aplink tave vyksta audros, o realus gyvenimas – tik košės ir sauskelnės. Knygą rašiau dvejus metus, dar metus taisiau, perrašinėjau.
Istorija gimė rašant. Knietėjo pakalbėti apie žurnalisto atsakomybę. Apie tai nedaug rašyta. Žurnalistai – tarsi klika, verda savo sultyse ir į išorę tų sulčių per daug neišleidžia. Rašyti reikia apie tai, ką gerai išmanai. Tada rašai iš širdies, o skaitytojai jaučia tavo emocijų kirbėjimą. Pagalvojau, kad tai – įdomi tema, o įvilkus ją į meilės romano drabužius, būtų dar įdomesnė. Man patinka meilės istorijos, noriu rašyti tik jas – kaip kokia Nora Roberts. Regis, kiekvienai moteriai jos reikalingos kaip terapija. Kai esi pavargusi, vyras, vaikai, gyvenimas erzina, užsiplikai skanios arbatos, pasiimi tokią knygą, jaukiai atsisėdi ir persikeli į kitą gyvenimą, kur verda jausmai. Tik vien meilės istorija gali būti banalu, skaitytojai turi gauti ir informacijos, panirti į nepažįstamą pasaulį. Man norisi, kad ir vyras pačiupęs tą knygą su malonumu perskaitytų, ką nors nauja sau atrastų. Būtų įdomu sužinoti, kaip vyras įveikia pikantiškas sekso scenas, juk romane jų gausu. Ar nepaklaus: „O iš kur, brangioji, tu visa tai imi?“
Nustebčiau, jei paklaustų. Mes abu esame kūrybinių profesijų atstovai, tad idėjas turbūt semiame iš to paties informacijos lauko, prie kurio prisijungi kurdamas. Tai ateina iš visur: filmų nuotrupos, knygų likučiai, fantazija... Tikrai nebūtina išbandyti brutalaus sekso, kad galėtum jį aprašyti. Jo gausu visuose mus supančiuose informaciniuose kanaluose. Aišku, prie šių scenų teko padirbėti – labai jau skurdus mūsų žodynas šia tema.
Ar teko kada susidurti su tokiomis redaktorėmis, kurios organizuoja projektus „suviliok politiką“?
Ne, nesu tokių mačiusi, bet kodėl negalėtų jų būti? Redakcijose yra krūvos nuobodžių užduočių. Negi aprašinėsi? Geltonosios spaudos patirties neturiu, bet gal turiu gerą vaizduotę?
Kol rašėte romaną, Vilniuje plačiai aptarinėta žaliaakės istorija...
Gal tai ir turėjo įtakos. Sutikite, istorija buvo šlykšti. Man nuoširdžiai buvo gaila to vargšo politiko.
Gal ir Jums pačiai yra tekę imtis panašių nemalonių užduočių, kai dirbote žurnaliste?
Aš tokios patirties neturėjau, bet matau, kad dabar leidėjai dėl reitingų daro bet ką. Ir ne visada žurnalistas užduotis gali rinktis. O apie saugumiečius parašiau dar iki skandalo – kai rodyti BNS žurnalistai ir krėstos jų darbo vietos. Draugė išklojo: „Pagalvojau, išvažiavai iš Lietuvos dėl to, kad jus persekioja saugumiečiai, nes tikrai turi informacijos apie slaptą premjero ryšį, juk taip įtaigiai apie tai rašei...“ Kai perskaičiau apie BNS susidūrimą su saugumu, net kvapą užėmė. Mano dukterėčia sakė žinanti, kad ir toks klubas Užupyje, kurį aš išgalvojau, realiai egzistavo. Nežinau, kaip vėjas atpučia informaciją.
Perskaičius Jūsų romaną, nevalingai imi ieškoti ne tik aprašomo žurnalo „Veidrodis“, bet ir pagrindinių herojų prototipų. Vien premjero portretas iš karto kelia nemažai asociacijų su konkrečiu žmogumi.
Iš tikrųjų nenorėjau durti pirštu į ką nors konkrečiai. Nemanau, kad yra tokia redaktorė Erika. Šis personažas sulipdytas iš skirtingų žmonių: šiek tiek yra manęs, šiek tiek draugių žurnalisčių patirties. Taip, esu žurnalistė, tačiau tai nereiškia, kad viskas mano romane turi būti paremta faktais. Juk niekam nekyla abejonių, jog Šerlokas Holmsas ar Džeinė Eir išgalvoti, nors jie ir labai įtikinami knygų personažai. Tad kodėl negali būti išgalvoti mano redakcija, mano premjeras?
Žurnalistė Raminta, pasiųsta „pakabinti“ politiko Deivido, jį įsimyli, neatlieka užduoties sukompromituoti, o kolegų nufotografuota priima drastišką sprendimą. „Raminta jai (redaktorei) prikišamai parodė, koks šlykštus gali būti jų darbas.“ Ar jaučiatės laiminga nutolusi nuo žurnalistikos?
Nesu nutolusi – rašau „Moters“ žurnalui. Žinoma, dabar rašau tik tai, kas man artima. Žurnalisto darbas ypač sekinantis, alinantis, todėl džiaugiuosi, kad nereikia dirbti redakcijoje.
Skaitytojai gali pamanyti, kad ši knyga yra autobiografinė, kad autorė kalba iš savo patirties. Ar tiesa, kad Jūsų – Linos Bandzaitės ir Renato Neverbicko – romanas prasidėjo universiteto suole, o susituokėte dirbdami „Respublikoje“?
Manau, kiekvieno autoriaus knyga yra šiek tiek autobiografinė. Dėstai savo mintis, patirtį... Taip, mes susipažinome universitete, susituokėme dirbdami „Respublikoje“, bet tai neturi nieko bendra su mano herojės jausmais. Kartais galvoju, kad gal dėl to ir kuriu tas istorijas, kad mano pačios gyvenime nieko pernelyg įdomaus nenutiko. Mudu su vyru vasarą švęsime sidabrines vestuves, gyvename savo ramioje rutinoje, o romanas apie mus būtų visai neįdomus. Vyras neturėtų pykti: visi mano meilės romanai įvyksta paraleliniame pasaulyje, kūrybinėje erdvėje.
Dabar rašote savo tinklaraštį, it bohemos atstovė darote tai kavinėse, knygynuose. Ant servetėlių?
Ne, nešuosi kompiuterį, atsiverčiu ir rašau. Turiu ir užrašų knygelę, jos iš savo akiračio nepaleidžiu niekada. Nešiotis ją – senas žurnalistinis įprotis. Maža kada prireiks. Galiu išsitraukti tramvajuje ir užsirašyti gerą mintį. O rašyti tinklaraštį man patinka. Penktadienį nueinu į savo mėgstamą kavinę, užsisakau kavos, atsidarau kompiuterį ir neturėdama nė vienos išankstinės minties pradedu rašyti. Pačiai įdomu, kur mintis nuneš. Šią prabangą dabar galiu sau leisti nuvedusi vaiką į darželį.
Vieną dieną tinklaraštyje apie save parašėte: „Neturintikąveiktiemigrantė.“ Va iš tuščio buvimo skrebena knygą...
Šitą žodį, sudurtą iš keturių, sugalvojau kaip Lietuvos visuomenės opiniją: numaniau, kad ji pasakys, jog rašau iš neturėjimo ką veikti. Mūsų šalies piliečiai nėra geros nuomonės apie emigrantus. Jei išvažiavai, tai esi nevykėlis ar ieškai geresnės duonos. Prie to būrio priplakami ir tie, kurie išvažiuoja savęs, pasaulio, žinių ieškoti, kurie grįžta ir nemažai duoda Lietuvai. Vokiečiui, jei kaimynas gyvena Londone, nekiltų minčių vadinti jį emigrantu. Kaip ir to, kuris nedirba, vadinti bedarbiu. Jis šiuo metu tiesiog gyvena kitur arba ieško savo gyvenimo kelio.
Kaip jaučiatės pristatydama knygą gimtinėje?
Jaučiu nerimą. Visą laiką buvau užkulisių žmogus. Esu parašiusi daug renginių scenarijų, kalbų kitiems, mokinusi jas sakyti. Ar dirbau žurnaliste, ar ryšių su visuomene atstove, visada stumdavau herojų ar klientą į sceną, o pati stovėdavau jam už nugaros. Dabar reikėjo būti dėmesio centre, jaučiausi keistokai. Ar galiu vadintis rašytoja? Jei žurnalistikos nebaigę žiniasklaidininkai save vadina žurnalistais, tai ir aš galiu būti rašytoja nebūdama Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Pagaliau, kas išduoda sertifikatą, nuo kada tu esi žurnalistas ar rašytojas? Mane geriausiai įvertins skaitytojai. Mano draugės prašo rašyti toliau, tai ir rašau. Jau įpusėjau naują romaną. Tai bus emigrantės istorija.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
