Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- Saulės užtemimas - diena, kai galime stipriai keisti savo likimą
- A.Valinskas apie santykius su žmona: ąžuolai šiltnamyje neauga
- Kaip padaryti, kad pilvas jau iki vakaro būtų mažesnis
- A. Končialovskis: garsaus režisieriaus laimė - tik penktos žmonos glėbyje
- Po gimdymo stengiausi būti stipri, bet širdis plyšo į šipulius
- Kitoks bulvių plokštainis
Horoskopas. „Esu Vėžio ženklo atstovas. Horoskopų nenagrinėju, bet mama padovanojo knygą apie šį ženklą, tad skaitydamas pastebėjau kelis man būdingus požymius. Rašoma, kad Vėžiai yra užsisklendę, atsargūs, šeimos žmonės, kad dažnai viską daro atbulai, kitaip. Aš gal ir nesu toks jau atbulas, tačiau mielai tūnočiau šešėlyje. Mano profesija reikalauja rampos šviesų, bet gyvenime tokio dėmesio man nesinori.“
Metų posakis. „Gyvenk taip, tarsi viską būtum pasiskolinęs iš savo anūko.“
Metų laimėjimas. „Teatro sferoje – Auksinis scenos kryžius. Gyvenimo sferoje taip pat yra laimėjimų – su žmona (aktorė Agnė Kaktaitė, – aut. past.) susilaukėme kūdikio.
Konstantino Trepliovo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ kūriau du kartus: 2008 m. – su kurso vadovu režisieriumi Rimu Tuminu, ir dabar – režisuojant Oskarui Koršunovui.“
Trepliovas. „Man sunkiausiai sekėsi išmesti iš galvos tą paveikslą, kurį buvau sukūręs dirbdamas su Tuminu. Pasąmonėje buvo įstrigę, kad Kostia yra toks, o ne kitoks. Ir, nuvalius praeities dulkes, bandyti suprasti šį herojų iš esmės kitaip. A. Čechovo dramaturgija geniali, personažą galima traktuoti įvairiai. Norėjosi įsigilinti, įsiskaityti. Iš pradžių sekėsi labai sunkiai. Anas Trepliovas buvo mūsų diplominis darbas, ilgai jį analizavome, repetavome. Jeigu akademijoje trejus metus vaikštai su tuo pačiu personažu, mąstai apie jį, nagrinėji, vėliau išlupti jį sunku. Pasikeitė požiūris į veikėjus. Sakoma, aktorius yra savo vaidmens advokatas. Kad ir koks personažas būtų – žudikas ar blogiausias niekšas, aš turiu rasti gerąsias jo savybes ir advokatauti. Šiuo atveju supratau, kad to daryti nereikia. Priešingai, turiu pripažinti: jei Kostia taip elgiasi, toks jis ir yra. Nereikia apsimetinėti, gailėtis. Man reikėjo išsivaduoti iš gailesčio Kostei, panaikinti romantinio savižudžio aureolę. Nemažai padėjo ir Oskaras Koršunovas, ir tai, kad vilkėjome šiuolaikinius drabužius (dauguma jų – mūsų pačių dėvimi), ir tai, kad skambėjo šių dienų muzika.“
Apdovanojimas. „Mano galva, frazė iš „Žuvėdros“: „Nešk savo kryžių ir tikėk“ bei Auksinio scenos kryžiaus prasmė nesutampa. Apdovanojimo nesureikšminu. Labai džiaugiuosi. Jis suteikė man daug pasitikėjimo, parodė atspirties tašką. Gavai apdovanojimą, kryžių, tave įvertino, žmonės vaidmenį pastebėjo. Ne tave, o vaidmenį, kurį sukūrei. Man tai svarbu. Atsakomybė? Ji prasidėjo kartu su „Žuvėdra“, bet... būna visaip. Kartais leidi sau labai neatsakingai pasielgti, ne itin atsakingai suvaidinti. Tai žmogiška. Vyresni aktoriai sako, kad gyvenime, jei Dievas duoda, yra du ar trys reikšmingi vaidmenys. Visa kita – stotelės.“
Darbštumas. Martynas yra vienas darbščiausių aktorių, dirba penkiuose teatruose, nevengia televizinių projektų. „Vaidinu nuo antro kurso. Atvedė mus į teatrą, ir likau. Praėjusių metų sezoną leidau sau eiti ne visur. Permąsčiau prioritetus. Reikia daugiau laiko skirti šeimai – man ji labai svarbi. Dabar yra jau trys šeimos – mūsų ir mūsų tėvų. Mano tėvai gyvena Klaipėdoje, žmonos – Kupiškyje, svarbu artimuosius dažniau aplankyti.“
Teatras. „Iki šiol nesuprantu, kas yra teatras. Kartą sakiau, kad tai – savęs tyrinėjimo erdvė. Dabar nežinau.“
Scena. „Nejaučiu baimės scenai. Jaudinuosi, bet nebijau. Man labai daug davė improvizacijų teatras „Kitas kampas“. Šešerius metus eini į sceną ir apskritai nežinai, kas ten tavęs laukia. Tada pasidaro nebebaisu. Improvizuoti pradėjau anksti, kūrybiškumas veda, atrodo, kad scenoje nieko neįveikiama nėra. Grupinė atsakomybė. Lengva, kai asmeninę atsakomybę galima perkelti kitiems. Jei scenoje yra trys žmonės, neprivalai būti už visus atsakingas. Tavo atsakomybė yra 33,3 procento (juokiasi). Žinoma, partnerystė, pasitikėjimas kolegomis improvizacijos teatre ypač svarbu. Jei nepasitikėčiau scenos partneriais, gal ir bijočiau. O dėl talentų, tai čia susitarimo reikalas. Netempk paklodės ant savęs, nes kitaip nieko nebus.“
Aukštasis pilotažas. „Kitas kampas“ – malonumų malonumas. Tas žaidimo, improvizacijos, ekspromto teatras, kur lavinamas jausminis intelektas, išlaisvinamas kūrybiškumas, ištraukiama jo esencija. Nėra paprasta „išjungti“ smegenis. Kad neturėtum laiko galvoti. Gerą aktorinę improvizaciją galima lyginti su modernistų siurrealistų literatūrine kūryba, pasąmoniniu rašymu. Improvizaciją kai kurie vadina teatro sportu. Tai malonumas, džiazas, vaikiškas vaidybos džiaugsmas, kai nėra jokių teksto ribų, režisieriaus, scenografijos, mizanscenų. Viską gali sukurti čia ir dabar.“
Išskirtinumas. „Kaip tampama išskirtiniu profesionalu? Negaliu atsakyti. Yra labai daug gabių žmonių. Man pasisekė, – tik taip galiu pasakyti. Turėjau galimybę tobulėti. Kartu baigė režisierių kursas – Kirilas Glušajevas, Artūras Areima, Gabrielė Tuminaitė, Paulius Ignatavičius, Vilius Malinauskas, Rugilė Barzdžiūnaitė, dirbome kartu, turėjome ką veikti. Kai turi darbo, gali eiti pirmyn. Tave pamato vis daugiau kolegų, kviečia vienur, kitur. Kad ir koks gabus ar talentingas būtum, jei neturi darbo, nieko nepasieksi. Yra labai daug gabių žmonių, bet jie neturi galimybės atsiskleisti.“
Gimtinė. „Man Klaipėda labai patinka. Ten darbo profesiniu požiūriu gal būtų mažiau. Stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją žinojau, kad renkami du kursai. Aš norėjau mokytis tik R. Tumino kurse, niekur kitur. Buvau nutaręs: jei neįstosiu, važiuosiu dirbti į Angliją. Profesiją renkiesi net nesuprasdamas, ką iš tikrųjų darysi. Manai, kad gera būti scenoje. Esi dėmesio centre, visi apie tave kalba, atpažįsta. Gerai, kad mokytis išvykau į Vilnių, bet labai ilgiuosi savo miesto, jūros, miško. Mane labiausiai įkvepia gamta. Vilniuje trūksta horizonto.“
„Norėčiau pabūti kailyje žmogaus, kuris gyvena viensėdyje Aliaskoje ar Kamčiatkoje. Arba kalnuose Nepale, Tibete. Tas, kuris vienas ar kartu su savo šeima gyvena akistatoje su gamta, yra priklausomas nuo jos malonės. Gamta suteikia žmogui maisto, šilumos... Civilizacija pasiekiama tik rogutėmis arba ilgai keliaujant apsiavus veltinius. Ateina vasara su uogomis, uodais, žuvimis, reikia ruoštis žvarbiai žiemai. Yra puikus Akiros Kurosavos filmas „Dersu Uzala“ Arsenevo dienoraščio motyvais. Grupė topografų išvažiuoja į taigą daryti žemėlapių ir susipažįsta su vietos tautelės atstovu. Jis – medžiotojas, žino daugybę gamtos paslapčių. Pavyzdžiui, užklumpa audra, baisi liūtis, bet pradeda čiulbėti paukščiai. Žmogus sako, kad liūtis tuoj baigsis. Man labai patinka stebėti gamtos reiškinius ir juos susieti. Norėčiau pažinti visokias miško žoles, uogas. Mėgstu uogauti, grybauti, žvejoti.“
Mokytojai. „Vieno žmogaus, kuris būtų nulėmęs mano kelią, įvardyti negaliu. Jei kalbėčiau apie teatrą „Kitas kampas“, kelią rodė improvizacijos mokytojas Andrius Žebrauskas. Mes jį vadinome – ir gana ironiškai, ir su pagarba – guru. Tam tikrų dalykų įskiepyti sugebėjo kurso vadovas R. Tuminas, iki išvažiavo į Maskvą. Mokėmės ir vieni iš kitų. Perskaitome gerą knygą, pamatome įdomų filmą, nukeliaujame į svečią šalį ir... dalinamės įspūdžiais. Taip ir augame. Įtaką man yra padaręs ir aktorius Arūnas Sakalauskas.“
Tėvai. „Ar mano tėvai yra menininkai? Jie iš to neuždirba. Mama – medicinos sesuo, bet esu įsitikinęs, kad ji yra meniškos prigimties. Tėtis buvo vairuotojas, visą gyvenimą fotografavo, tapė paveikslus, dabar kuria filmus. Mama irgi paima į rankas fotoaparatą, atsiunčia puikių nuotraukų. Kompozicija, aukso pjūvis, spalvinė gama, šviesos suvokimas – tai įgimta. Mano brolį visada lydėjo muzika, literatūra. Mūsų namai buvo meniškos aplinkos uostas. Dažnai viešėdavau pas senelius. Ir vieni, ir kiti gyveno Klaipėdoje, bet jų seserys buvo įsikūrusios Tytuvėnuose, Kelmėje, Vėžaičiuose – po visą Žemaitiją pasklidusios. Aš ten leisdavau vasaras. Abu mano seneliai yra dzūkai, o močiutės – žemaitės.
Tėvai mane anksti paleido kurti savo gyvenimo. Nei laikė, nei bandė atkalbėti nuo aktorystės. Anksti supratau, kad būsiu aktorius. Mano vyresnis brolis Mindaugas yra aukštalipis – dirba aukštuose taškuose, kur paprastas žmogus negali dirbti. Esame patrakę. Taigi galima sakyti, kad abu mes – netradicinių profesijų atstovai (juokiasi).“
Vertingiausias išbandymas. „Vienas kertinių etapų – kai palikau namus Klaipėdoje ir pradėjau savarankiškai gyventi Vilniuje. Kitas išmėginimas – į mūsų šeimą atėjęs vaikutis. Gyvenimas parodys, koks esu tėvas, vyras. Kiekvieną dieną yra slenksčių, kuriuos reikia įveikti, bet jei kasdien galvočiau, kaip tai padaryti, tai gyvenimas taptų nuolatiniu kliūčių ruožu.“
Varomoji jėga. „Dabar mano varomoji jėga yra mano šeima. Pinigai – tai tik vienas atskaitos taškas, vienas iš slenksčių, kuriuos reikia įveikti. Kad galėtum nusipirkti maisto, turi užsidirbti, bet jei visą savo laiką skirsi pinigams uždirbti, kokia tada gyvenimo prasmė? Nereikia prisirišti prie pinigų. Štai verslininkai nelaiko jų užspaudę – gauna ir kur nors investuoja. Aš sau išgalvojau (pažiūrėsiu, ar pasiteisins): kuo labiau nesirūpini pinigais, tuo daugiau jų ateina. Esu pastebėjęs tokius piniginės dėsnius: kiek duosi, tiek sugrįš. Nebūtinai tuo pačiu pavidalu.“
Medalio vertos savybės. „Aš nesigirsiu. Galiu save tik bausti – kaip tikras krikščionis, nors krikštytas nesu. Pagonis? Ko gero. Tikiu medžiu, gamta. Dar galima tikėti žuvimi...“
Ydos. „Nesu teisingas žmogus. Turiu neatsakomybės ydą. Ydą persivalgyti, dėl to storėju. Prižadėti ir neištęsėti, šlykščiai kaip mužikas keiktis (juokiasi). Netikit? Patikėkit. Esu nežmoniškas tinginys. Meskit iš galvos tą susikurtą geriečio įvaizdį, neidealizuokit! Turiu begalę ydų. Turiu ydą apkalbinėti žmones ir jausti malonumą. Ta teatralščina, Jėzau, kokią didelę gyvenimo dalį užima! Sėdi sau ir „dedi“ ant kitų kolegų. O jie – ant tavęs. Smagioji teatro pusė. Paskui apsimetinėji sutikęs, gėda, kad apkalbinėjai. Vyrams nebūdingos apkalbos? Oi, ne, visiems tai būdinga! Visi visada vaidiname. Kaip mes, du aktoriai, bendraujame šeimoje? Gražiai. Va čia vaidinti nereikia – vienas kitą puikiai pažįstame. Namai yra ta vieta, kur nukrenta teatro vaidmenys, bet lieka socialiniai. Yra vyro vaidmuo. Šis man laaabai patinka. Su malonumu įsivaizduoju tėvo vaidmenį, nors žinau, kad bus labai sunku.“
Dvasinė tvirtovė. „Namai, šeima.“
Labiausiai trūksta. „Disciplinos. Yra Dioniso laikas ir Apolono laikas. Man nepavyksta suderinti šių skirtingų pradų. Labiau draugauju su Dionisu. Veržiasi, šėlsta gaivališkoji, neracionalioji mano asmenybės pusė. Man visą gyvenimą trūksta tvarkos. Keliuosi bet kada, einu miegoti bet kada... Dabar, kai sulaukėme vaikučio, juo labiau reikia disciplinos. Šeimoje negali būti abu – vyras ir moteris – tokie išsiblaškę. Lauktis yra labai gera ir vyrui, bet reikia imti į rankas tvarką, nes kai reikės naktimis keltis, o būsi tam nepasiruošęs, prasidės problemos. Ir per tai reikės pereiti, ir tai bus mano.“
Prietarai. „Prietarai – anapusinio pasaulio ženklai. Gal prietaringi žmonės net nesupranta, kokią galią turi tai, kuo jie tiki. Stengiuosi neapsunkinti savęs prietarais. Neduok Dieve, prabėgus juodai katei, nenusispjausi tris kartus. Paskui galą sau gali pasidaryti. Nusispjauni, nors suvoki, kad tai yra visiška nesąmonė. Tiesa, katė yra šalia šėtono esantis gyvūnas. Jei vieną dieną atsibosta laikytis prietaro, pamatęs katę sau sakai: „Eik šikt, nesispjaudysiu!“ Paskui eini ir galvoji: „Reikėjo nusispjauti. O jei dabar nutiks kas nors?“ Ir jau nebegali visko ištaisyti – per vėlu. Ta mintis taip neduos ramybės, kad tikrai prisišauksi nelaimę. Jei vaikštai ir galvoji, kad užkris ant galvos plyta, tai ir užkris. Pagrindinis talismanas yra tikėjimas. Tikiu tikėjimo energija.“
Smagiausias nutikimas. „Praėjusią vasarą su žmona praleidome puikias atostogas Sardinijoje. Maudžiausi nejausdamas saiko, prisivalgiau jūrų gėrybių. Pirmą kartą gyvenime važinėjausi nuomotu motoroleriu. Pasisodinau besilaukiančią žmoną, ir išlėkėme pasižvalgyti po gražiąsias įlankas. Sėdi sau, burzgi, pučia karštas vėjas, kalnai, jūra, įlankos, viskas žydi, kvepia, sustoji pakeliui, išsimaudai, skaniai pavalgai, važiuoji toliau. Rojaus kampelis. Jei kada nors užsidirbsiu daug pinigų, reikės įsigyti ten būstą.“
Meilė. „Meilė yra ir kančia, ir išsigelbėjimas, ir pasiaukojimas, ir ramybė, ir bemiegės naktys... Meilė yra ir Dievas, ir kas tik nori. Vienintelis tikras jausmas yra baimė. O meilė... Nežinau. Vieni pasakys, kad tai cheminė reakcija, gaminanti smegenyse laimės hormoną endorfiną, bet tai – ir kai kas daugiau. Man regis, meilė yra energija, energinis laukas. Kartais jauti, kaip nuo žmogaus sklinda šaltis. Nelaimingas, nepatyręs meilės, piktas. Meilės energija, kuri sugeba išlįsti iš mūsų vidaus kaip koks Satja Sai Baba, neišmatuojama.“
Žiūrovai. „Jie tampa mano draugais. Kuo mažiau aktoriai slepiasi už vaidmenų, manieringumo, kostiumų, dekoracijų, tuo labiau žiūrovai tampa pokalbio, proceso, vykstančio erdvėje tarp scenos ir salės, dalimi, bendraautoriais. Nebūtinai bendraminčiais, jie gali ir prieštarauti. Dar įdomiau, kai randi apie ką su žiūrovais padiskutuoti. Prisimenu, per vieną „Žuvėdros“ spektaklį senyva moteris pasipiktinusi pasakė: „Kur čia Čechovas? Kodėl niekas nieko nevaidina?“ Atsistojo ir išėjo. Ji nepriėmė to pokalbio.“
Vaidmenys. „Dauguma vaidmenų mano gyvenimo nepakeitė, bet turėjo įtakos man – kaip asmenybei. Tu esi tu, bet tai, ką repetuodamas supranti, jei supranti, pakeičia požiūrį į tam tikrus dalykus. Daraisi kitoks, nes į pasaulį žvelgi kitaip. Kartais girdžiu tvirtinant: „Ne, ne, man vaidmuo įtakos neturi. Ateinu, suvaidinu ir išeinu.“ Plika akimi matau: kai kurių aktorių manieros, kalba pasidaro kaip tam tikro personažo, jie cituoja veikėjų mintis. Ką reiškia neturi? Žinoma, kad turi. „Išeiti iš stipraus vaidmens“, kaip ir „ įeiti“ nėra paprasta. Aktorius yra laidininkas. Įkūnydamas veikėją privalau atrasti savyje jam būdingų savybių. Kai esi scenoje, žiūrovai tarsi nutolsta, atsiduri lyg už juodos širmos, gali nebejausti laiko, erdvės, įkrenti į frustracinę būseną. Tas jausminis pagrindas yra toks stiprus, kad spektakliui pasibaigus dar ilgai negali nusiraminti. O štai „Žuvėdroje“ žiūrovai ir aktoriai yra arti vieni kitų, brangiausias ir svarbiausias čia – kartu praleistas laikas. Turi būti žiauriai sąmoningas, valdyti situaciją. Disciplina šiuo atveju man padeda lengvai palikti Trepliovą.“
„Žmogus tampa senas, kai dingsta noras pažinti, smalsumas.“
„Negalėčiau gyventi be artimųjų.“
Ožkos metai. „Tikiuosi ir labai daug, ir nieko.“
