Pristatome savo skaitytojams Vokietijos sostinėje Berlyne gyvenančią lietuvę Liną Ever (44 m.), neseniai išleidusią intriguojamą meilės romaną „Objektyve meilė“, ir rašančią tinklaraštį - A. Čelentano: gyvenimo moteris, meilės nuotykiai ir netradicinės orientacijos dukra
- Bulvių daigai gali išgydyti astmą ir vėžį
- Moteriai per gyvenimą užtenka 6 porų batų. Ar turite visas?
- Pavasarinės Nomedos Marčėnaitės salotos
- "Netikras zuikis" su ryžiais
Kai užplūdo baisus nuovargis po Knygų mugės renginių, intensyvaus bendravimo, interviu ir autografų dalinimo, kai užklupo ligos ir sergančio vaiko slaugymas, kai supratau, kad išsidalinau į gabalėlius ir net išsiverčiau į išorę, nieko nebepasilikdama sau, vyras sutiko kelias dienas pabūti pilnu etatu tėčiu ir išleisti mane bet kuria kryptimi, kur galėčiau greitai ir smagiai save vėl į vieną visumą surinkti ir greituoju būdu atgauti jėgas.
Iš karto žinojau kur tai galėčiau padaryti – man svarbu ne tolyn, o aukštyn nukeliauti metrai ir kilometrai. Niekas taip greit neatstato jėgų ir nepakelia dvasios, kaip snieguotų viršukalnių vaizdai ir staiga atsivėrę platūs horizontai.
Traukinys dunda tolyn nešdamas mane į tą mano atostogų dieną. Ir nesvarbu, kad tai bus tik viena pilna diena – ji bus MANO diena. Matau, kaip žolėje žiba rytinio šerkšno lašai, pakeliu akis ir matau, kaip žydrą dangų perrėžia baltas lėktuvo dryžis. Man į akis šviečia skaisti pavasario saulė, žaliuoja laukai, išsibarstę gražūs vokiški namukai, o tolumoje iš už horizonto jau lenda snieguotos kepurės. Kažkodėl visada užima kvapą, kai po ilgo nesimatymo išvystu kalnus. Pradedu tankiau kvėpuoti, nurausta skruostai, sublizga akys ir, atrodo, širdis pakyla keliais centimetrais aukščiau, išsiskleidžia lyg gėlė pašvietus saulei, o visą kūną užlieja laimės hormonai. Dvasinis orgazmas, ne kitaip.
Šalia manęs – tuščios kėdės. Vokiečiai, jei yra vietos, visi laikosi pagarbaus atstumo. Keliauti vienai – tai ne tik įveikti atstumą nuo taško a iki taško b, bet ir įveikti vidinį atstumą nuo vieno savo taško iki kito, nuo vienos minties ligi kitos. Stebėti kaip keičiasi vaizdai pro langą ir nieko pernelyg apie juos nemąstyti. Gėrėtis ir atsipalaiduoti. Tai meditacija. Reikalingos mintys ateis vėliau. Sprendimai susigulės. O dabar einu kur kelias veda.. Tiksliau sakant - bėgiai..
Traukiniai turi kažką mistiško. Tik juose, atrodo, pajunti visą gražiąją kelionės esmę. Lėktuvai per greitai permeta iš vieno taško į kitą. Mašina važiuoti vargina. Autobusu – pykina. Be to, kaimynas sėdi per arti, kojoms vietos nėra ir tu tik lauki, kad kelionė kuo greičiau pasibaigtų. Traukinyje užtenka erdvės važiuoti pačiam su savimi ir mėgautis pačia kelione.
Kitiems atrodo, kad labai liūdna atostogauti vienai. Bet, įtariu, tik tiems, kurie neturi vaikų arba senai savuosius užauginę. Nuolatinei mamai, kaip aš, tai ne liūdesys, o beprotiška prabanga ir neįsivaizduojamas liuksas. Visai neliūdna vienai sėdėti pirtyje, vienai plaukioti pašildytame lauko baseine, žirglioti ledinio vandens baseinėliu, vienai valgyti trijų patiekalų vakarienę, vienai gerti vyną, vienai plepėti su padavėju. Koks gali būti liūdesys, jei gali netrukdomai skaityti plačioje lovoj. Perjunginėti kanalus. Rašyti netrukdomai dienoraštį. O išėjus į balkoną šaltoje tyloje žavėtis iš už kalno kylančia pilnatimi ir tiesiai virš galvos kabančiais Grįžulo ratais. Sutinku, po savaitės pasidarytų liūdna, bet trys iš kasdienybės išplėštos dienos yra prabanga, kurios nusipelniau.
Septintą ryto išgeriu stiklinę terminio vandens, kurio galiu prisipilti čia pat viešbutyje iš specialaus kranelio ir dar gulėdama pataluose stebiu pro langą kaip kitapus kalnų dar pasislėpusi saulė ryto tyloje nušviečia pirmąsias, aukščiausias viršūnes. Duodamas ženklas – pasiruošt, dėmesio, diena prasideda. Iš ryto gniaužtų pamažu išplešiamos viršūnės, paskui jų nuokalnės, paskui pageltusių kalnų dėmės lėtai didėja, leisdamos mums grožėtis kiekviena akimirka, kol pagaliau pasiekia žmones, namus, miškus ir naktinis šaltis po truputį ima atsitraukti. Nuo to pirmo netiesioginio saulės atspindžio kalnuose visada pagarbiai sustingstu, lyg užėjus į bažnyčią. Nors kas žino kur Dievo daugiau – bažnyčioje ar kalnuose.Turbūt apie tą dieną, kai viena atsidursiu kalnuose ir švilpsiu slidėmis su vėjeliu svajojau kokį penkiolika metų. Nes slidinėjant su vaikais nuolat pavargdavau, kol juos tinkamai aprengdavau, sutepdavau sumuštinius, patepdavau saulės kremu, prikimšdavau kuprinę daiktų, kurių gali prireikti, o paskui visą dieną ganydavau juos ant kalno žiūrėdama ar nesušalo, ar nesukaito, ar nesušlapo, ar nealkani ir t.t. Ne, nesiskundžiu, labai smagu slidinėti su šeimyna, bet visada pasvajodavau, kad vieną dieną imsiu ir va taip – be daiktų, be maisto, be dvejonių, be sukiojimosi atgal, be nuolatinio dabojimo – čiuošiu viena visiškai atpalaidavusi visas mintis. Ir štai ta diena atėjo. Su vasariškai šviečiančia saule, su puikiu sniegu, su neperpildytomis trasomis, su puikia savijauta ir dar puikesne nuotaika. Ir dar – su pagaląstomis trumpomis slidėmis, kurios, atrodė, pačios norėjo sukiotis. Kartais užteko tik kraipyti užpakalį lyg šokant salsą.
Ne, taip gerai nebūna, kuždėjo vidinis demonas. O gal jį tiksliau būtų pavadinti kaltės jausmu, pradedančiu graužti turbūt kiekvieną motiną, kai pagaliau atsiranda galimybė pabūti laimingai be vaikų. Pasirodo, būna net ir geriau nei svajoji – netikėtai atsiranda gultas ant saulės dviejų kilometrų aukštyje, kai prieš pietus užsimanai kavos. Ir DJ aikštelėje, kai nusprendi popiet nusimesti striukę ir ant saulytės išgerti šalto alaus. Ir aštuoniasdešimtmetė vokietė keltuve, pasakojanti apie pokario metus Berlyne, kai užsimanai pabendraut.
Kartais minutė būna daugiau už valandą, kartais valanda būna ilgesnė už dieną, o diena ilgesnė už mėnesį. Laimės kupina diena netgi gali būti ilgesnė ir įspūdingesnė už visus metus. Mano diena atrodė begalinė, tokia iš pasakos atėjusi diena, kai laikas išsitempia, kvailioja, susisuka ir daro tai, kas jam patinka. Kai kiekvienąkart stabtelėjęs džiaugiesi, kad esi, kad gyveni, kad kvėpuoji, kad judi. Kai vien dėl to pilve plazda drugeliai.
Kelionė, kurioje esi beprotiškai laimingas, niekada nebus per brangi, galvoju įsikibusi į turėklą ir stebėdama kaip už traukinio lango krenta maži tamsos lašeliai, paslaptinga prietema apgaubdami nuostabų atostogų miestelį, pabundantį tik žiemą. Žiebiasi lempos, tuoj žiebsis žvaigždės ir pavargę atostogautojai panirs į vyną, draugiją, linksmybes, vienas į kitą, o aš – į šviežius prisiminimus. Į sapno likučius.
Ech, koks nuostabus sapnas.
Bet kodėl negalėtų moterys turėti tokios dienos, kuri pakrautų energijos pusei metų ir vėl leistų lengvai traukti moteriškomis pareigomis prikrautą vežimą? Juk ir vyrui smagu, kai jo moteris grįžta su plazdančiais drugeliais. Ir vaikas laimingas, pagaliau gavęs savaitgalį tik su tėčiu. Manau, tai būtų pats geriausias receptas pavargusiai mamai.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
