Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Bulvių daigai gali išgydyti astmą ir vėžį
- A. Čelentano: gyvenimo moteris, meilės nuotykiai ir netradicinės orientacijos dukra
- Šakočio pyragas, kokį ne gėda ir ant Velykų stalo padėti
- Madingiausias sezono drabužis ir 25 jo variacijos
- Kopūstų dieta – plokščias pilvas per 14 dienų
- Moteriai per gyvenimą užtenka 6 porų batų. Ar turite visas?
„Per vidurį gyvenimo kelionės,/aš pakliuvau į baisiai tamsią girią...“ – taip Dante sakė „Dieviškojoje komedijoje“. Jūs, būdama penkiasdešimties, atsidūrėte Meksikoje, ten ir įsikūrėte...
Kartais gyvenimas pradžiugina stebuklais. Vienas toks pasigriebė mane net nespėjusią mirktelėti. Tikrai niekada – net spalvingiausiuose sapnuose – nemaniau, kad gyvensiu Meksikoje, Meksike. Nors... kai buvau maža, gal penkerių metukų, labai mėgau kartoti žodį „popokatepetlis“. Gal todėl, kad aplinkiniai žavėjosi jo skambesiu? Tik neseniai sužinojau, kad tas žodis reiškia rūkstantį vulkaną. Dabar pro savo namų langus matau tolumoje stūksantį, pelenais besispjaudantį milžiną – Orisabos ugnikalnį.
O tas lemtingas gyvenimo stebuklas – susitikimas su pasaulinio garso chemijos profesoriumi mano bendraamžiu meksikiečiu Andrés Cedillo. Jis dirbo viename Belgijos universitete. Susipažinome per internetą – diskutuodami apie keliones viename forume. Andrés nusprendė aplankyti Lietuvą. Jau per pirmąjį susitikimą bendravome fantastiškai paprastai ir lengvai. Pasaulis kvepėjo cinamonais, aitriosiomis paprikomis ir sielą virpinančiais netikėtumais! Atostogų išvykome į Meksiką, į Vilnių grįžome susituokti.
Mums abiem patinka keliauti. Abu esame knygų graužikai. Pirmoji kartu perskaityta knyga – Isabel Allende's „Sala po vandenynu“. Aš skaičiau lietuviškai, Andrés – ispanų kalba. Ir dabar mūsų namuose pūpso dvi vienodų knygų krūvelės – lietuvių ir ispanų kalbomis. Mėgstame perskaitytas istorijas apšnekėti. Abu dieviname kavinukes ir restoranėlius, ragauti ir viską aptarti. Ne be reikalo dešimtmetį Lietuvoje rašiau apie maistą!
Man patinka tapyti, prieš kelerius metus lankiau užsiėmimus pas puikų šviesaus atminimo dailininką Algį Skačkauską. Vėl sutapimas – Andrés irgi labai domisi tapyba. Mūsų namuose Vilniuje ir Meksike yra ir teptukų, ir dažų, ir molbertas. Į keliones, net darbo, vežamės norimų aplankyti meno parodų sąrašą.
Ar būsimas Jūsų vyras žinojo, kas ir kur yra ta Lietuva?
Taip, šiek tiek – iš mokyklos ir spaudos. Jį maloniai nustebino mūsų šalies grožis. Labiausiai Andrés patinka ežerų ir miškų gausa, o aš aikčioju vaikščiodama po įspūdingas kalnų virtines. Pamenu, kai pirmą kartą lankiausi Meksike, įsikabinusi Andrés į ranką šaukiau: „Fotografuok, fotografuok!“, o jis stebėjosi: „Ką fotografuoti?“ Kalnai jam – kasdienybė, kaip kad man – žydinčios lygumos, miškai ir ežeriukai.
Užauginote du gabius sūnus: Romas Zabarauskas – kino režisierius, Martynas Zabarauskas – ekologiškų prekių parduotuvės bendrasavininkis. Kaip jie reagavo į tokį netikėtą antrąjį mamos gyvenimą?
Teisingai pastebėta: aš jaučiuosi ne tik vieno savo gyvenimo darbus nudirbusi, bet ir gavusi dovanų antrąjį gyvenimą. Sūnūs – geriausi mano draugai. Nesu griežta mama. Esu demokratiška. Susipažinę su Andrés abu mano vaikinai pasakė: „Mama, tu sutikai savo svajonę.“
O kaip sekėsi priprasti Meksikoje? Juk ten kitaip viskas – kalba, maistas, kultūra... Net darniausiose šeimose dėl to kartais kyla nesusipratimų.
Iš pradžių Meksika ir man atrodė egzotiška, tolima, paslaptinga. Prisiminiau, kad prezidentas Valdas Adamkus kiekvienais metais vykdavo atostogauti į vieną šios šalies kurortą – Istapą. Tai mane padrąsino. Andrés, sužinojęs šį faktą, labai apsidžiaugė ir iškart suorganizavo mudviejų atostogas ten. Mėgstu Istapą, nes joje ramu, daug mažiau poilsiautojų nei garsiajame triukšmingajame Akapulke.
Su Andrés visada ir visur jaučiuosi saugi. Vis dėlto meluočiau sakydama, kad nespurdėjo širdis, kai lipau į lėktuvą palikdama Lietuvą. Dar ir kaip spurdėjo! Lietuvos ir Meksikos kultūra, maistas, klimatas labai skiriasi. Vis dėlto nesusipratimų mūsų šeimoje kyla ne dėl kultūrinių skirtumų. Kadangi kalbamės angliškai, o ši kalba mums abiem yra ne gimtoji, kartais nutinka taip, kad vienas nori pasakyti vienaip, o kitas supranta kitaip. Tada galime įrodinėti vienas kitam savo tiesas porą valandų. Abu gimę po Jaučio ženklu, taigi – užsispyrę...
Kokie žmonės yra meksikiečiai? Kaip jie priima svetimtaučius?
Meksikiečiai garsėja savo bučiniais, yra nepaprastai rūpestingi. Meksike gausu besibučiuojančių porelių – jaunų ir pagyvenusių, heteroseksualių ir homoseksualių. Ten tiesiog juntama aistra gyventi. Tai man labai patinka, nors iš pradžių, prisipažinsiu, atrodė neįprasta.
Andrés ši santuoka – taip pat antroji. Kai susitikome, ir nuo mano, ir nuo jo skyrybų buvo praėję nemažai metų. Dabar esu pati laimingiausia moteris, nes mano vyras yra fantastiškas tėtis. Jau draugystės pradžioje žavėjausi, kaip rūpinasi savo dukra ir sūnumi. Net ir būdamas toli nuo namų visada paskambina ar parašo, padeda spręsti įvairias problemas. Abu džiaugiamės, kad esame smagi, keturis panašaus amžiaus ir jau suaugusius vaikus turinti šeima.
Kas Meksikoje Jums daro didžiausią įspūdį?
Legendinė majų civilizacija, šventyklos, piramidės, įspūdingi ornamentai. Actekų mitologija, garsusis Saulės kalendorius. Džiaugiausi kaip vaikas lankydamasi dailininkės Fridos Kahlo muziejuje – vadinamajame Mėlynajame name, kur ji tapė įspūdingus paveikslus, kartu čia tarsi prisiliečiau prie jos audringos meilės Diego Riverai.
Vaikščiodama po Meksiką iš pradžių jaučiausi taip, tarsi vaikščiočiau po savo mėgstamiausių rašytojų Marquezo ir Allende's knygų užkaborius. Kai į šalies sostinę iš tikrųjų atvyko Gabrielis Garcia (jis čia turėjo vilą), negalėjau patikėti: „Dieve, esu tame pačiame mieste, kvėpuoju tuo pačiu žmonių klegesio pripildytu oru!“
Iš žinių apie Meksiką susidaro įspūdis, kad ši valstybė yra skurdoka ir nesaugi. Ar taip ir yra?
Pamenu, paniškai bijojau eiti Meksike pas gydytoją, nors ranką skaudėjo taip, kad vos galėjau pajudinti. Ketinau pakentėti, iki grįšim į Vilnių, bet iki kelionės į Lietuvą dar buvo likę keli mėnesiai. Kai vienoje ekskursijoje iš skausmo net apsiverkiau, vyras beveik per jėgą nutempė į ligoninę. O ten – erdvu, fontanai čiurlena, ant sienų –milžiniški nuostabaus grožio paveikslai, gausu kavinukių, suvenyrų krautuvėlių.
Daktaras kalbėjo angliškai, pasitiko šypsodamasis. Apžiūrėjo, nustatė diagnozę, parišo ranką, suleido vaistų, išrašė receptą ir perspėjo, kad gydymas užtruks kelis mėnesius. Žinoma, tai buvo privati ligoninė. Jei Meksikoje savo sveikatą apdraudi papildomai, gydymo privačioje ligoninėje išlaidos kompensuojamos.
Socialiniai skirtumai šalyje tikrai milžiniški, didesni nei Europoje. Vis dėlto čia beveik visus metus labai šilta, todėl pinigų neturintys žmonės gyvena palapinėse arba susirenčia namus iš paprastų lengvų medžiagų. Mes esame įsikūrę ramiame vidutinės klasės rajone, ypatingų saugumo taisyklių nesilaikome, tačiau nevaikštome ir po pavojingas vietas.
Kiekvienoje valstybėje yra ir nuostabių dalykų, ir trūkumų. Meksika garsėja žiauria narkotikų mafija, tad keliauti patariama tikrai ne visur. Beje, kai lankėmės Čilėje, gidas mus taip pat įspėjo: „Esate vienoje saugiausių Pietų Amerikos šalių, tačiau vakarais vis dėlto nepamirškite, kad jūs – Lotynų Amerikoje.“ Tai pasakytina ir apie Meksiką.
Žemės drebėjimai Meksikoje yra kasdienybė. Meksikiečiai nuo vaikystės prie jų pripratę, žino, kaip elgtis. Prisimenu, buvo ankstus rytas, mes dar snaudėme. Staiga išgirdau keistą smarkų girgždesį, pašokau ir paklausiau Andrés, kas vyksta? „Namas juda, prasideda žemės drebėjimas“, – atsakė jis. Tada apkabino mane ir pridūrė, kad tiesiog turime palaukti. Nespėjau net išsigąsti. Pasisupome tarsi sūpuoklėse, ir viskas nurimo. Po žemės drebėjimo visada reikia patikrinti, ar niekur neįskilo sienos, ar pastatas neapgadintas, ar saugu jame pasilikti.
Šalies pakrantėse siaučia cunamiai, bet Meksiką pasiekia tik šilti stiprūs lietūs. Sostinėje važinėjantys autobusai kartais atrodo taip, tarsi tuoj subyrės, bet... nesubyra. Kai vairuotojas nuspaudžia stabdžio pedalą, užsižiopsojęs keleivis gali ir į kitą galą nuskristi. Meksikiečiai nėra aukšti, tad ir autobusai mažučiai. Man kai kuriuose tenka palenkti galvą. Tiesa, dažniausiai važiuojame savo mašina. Andrés yra puikus vairuotojas. O vairavimo stilius čia pietietiškas, posūkius nedaugelis rodo. Automobiliai juda susiglaudę keturiomis eilėmis, o suka – kas kur nori ir kada nori. Kadangi Meksike visada šilta, žmonių daug būna ne tik automobilyje, bet ir ant jo. Grūstys keliuose neįsivaizduojamos, juk Meksike – maždaug 22 mln. gyventojų, tad nėra ko tikėtis sutvarkyti reikalus per pusvalandį kaip, tarkim, Vilniuje. Jei susiruoši kur nors važiuoti, planuok sugaišti bent jau pusdienį. Dėl to meksikiečiai labai dažnaivėluoja, bet neima į galvą.
Esate ilgametė kulinarijos žurnalistė, tad labai nustebčiau, jei neparašytumėte knygos apie meksikiečių virtuvę.
Meksikietiški patiekalai yra įvairių nuostabių skonių mišinys, gana aštrūs. Andrés mama dažnai ruošia pietus visai šeimai, tačiau dabar į patiekalus meta mažiau aitriųjų paprikų, kad aš neapsiverkčiau. Prisiragavau meksikietiškų valgių ne tik namie, bet ir restoranuose. Čia labai populiaru valgyti savaitgaliais.
Man labai patinka žaliasis padažas (mole verde). Jis gaminamas iš daugybės prieskoninių žolelių, žalių aitriųjų paprikų ir moliūgų sėklų, patiekiamas prie minkštučių kiaulienos gabaliukų. Tradiciniai kalėdinio ir velykinio stalo palydovai –– padažas (romeritos) iš džiovintų aitriųjų paprikų, įvairių prieskonių, patiekiamas kartu su džiovintomis krevetėmis, taip pat – džiovintos menkės su daržovėmis (bacalao). Gardu aštrios kiaulienos dešrelės (longaniza), kaktusų lapų salotos (nopales), dieviška yra gvakamolė – tirštas avokadų padažas. Pokyliui surengti užtenka vieno patiekalo – sodraus skonio kiaulienos ir daržovių sriubos (pozole). Raudonasis jos variantas (pozole rojo) gaminamas iš kiaulienos mentės, raudonų aitriųjų paprikų ir kukurūzų. Ši tiršta sriuba patiekiama su daugybe garnyrų rinkinių. Atskirose lėkštėse – supjaustyti ridikėliai, avokadai, svogūnai, šviežių kalendrų lapeliai, žaliųjų citrinų skiltelės, traškios pakepintos kukurūzų tortilijos, šviežios salotos, džiovintos aitriosios paprikos. Tereikia pačiam susidėlioti norimą kompoziciją.
Andrés gamina fantastiškas kesadilijas. Meksikiečiai, jau ir aš, neįsivaizduoja be jų gyvenimo. Šis patiekalas – kukurūzų tortilijos, įdarytos į čederį panašiu sūriu, šviežiomis vaistinėmis kirmžolėmis (epazote), su aštriu aitriųjų paprikų padažu. Kesadilijos – greičiausiai pagaminamas užkandis, jį ruošia kiekviena meksikiečių šeimos, ypač populiaru juo vaišinti netikėtus svečius. Kartais Andrés į kesadilijas dar prikemša pakepintų krevečių, grybų ar ispaniškos tradicinės kiaulienos dešros (chorizo). Na, o aš šeimos pietums dažnai prikepu desertų – lietuviškų pyragų, sausainukų, minkštučių bandelių. Labai dera prie meksikietiškos kavos.
Man smagu, kad galime dalytis savo tradicijomis. Pavyzdžiui, meksikiečiai Trijų karalių dieną su šeima arba draugais valgo karališką pyragą – į didžiulį sviestinės tešlos riestainį panašų kepinį, pagardintą cukruotais vaisiais ir aplietą glajumi. Kiekvienas laužia po gabaliuką. Tas, kuris savo riekelėje randa plastikinę figūrėlę, skelbiamas karaliumi, o po mėnesio, vasario 2-ąją, savo namuose turi suorganizuoti Žvakių dienos šventę. Šios esmė yra ikiispaniškų ir katalikiškų tradicijų mišinys. Tai vidurys tarp saulėgrįžos ir lygiadienio. Laikoma, kad šios dienos oras yra pavasario orų pranašas. Žvakių dieną tradiciškai valgomi bananų ar kukurūzų lapuose kepti kukurūzų tešlos pyragėliai (tamales) su įvairiais įdarais. Užgeriama tradiciniu meksikietišku karštu tirštu tarsi grietinėlė kukurūzų gėrimu (atole), pagardintu šokoladu, vaisiais, uogomis, riešutais.
Andrés ypač džiaugiasi lietuviškomis Velykų tradicijomis. Kartu marginame kiaušinius (Meksikoje šios tradicijos nėra), su šeima valgome velykinius pusryčius. Jam buvo labai įdomu pamatyti ir mūsų kūčių stalą. Iš pradžių niekaip negalėjo patikėti, kad tiek patiekalų įmanoma paragauti per vieną vakarienę!
Esate per pasaulio universitetus keliaujančio profesoriaus žmona. Ką veikiate, kai vyras dirba?
Mes beveik visada važiuojame kartu ir darbuojamės kartu. Aš rašau straipsnius, kartais – eilėraščius, mokausi ispanų kalbos, o jis skaito paskaitas, dalyvauja seminaruose, taip pat rašo įsitaisęs šalia. Dirbti kartu universitete – Andrés idėja, mat Meksike nuvažiuoti iki darbo trunka iki poros valandų, parvažiuoti – maždaug tiek pat, todėl smagiau tas valandas praleisti kartu besišnekučiuojant. Priešingu atveju, kartais nebeliktų laiko ir pasimatyti.
Ar pasiilgstate Lietuvos?
Esu labai žemiška, mėgstu sukišti rankas į žemę savo sodelyje. Jo be galo trūksta. O labiausiai ilgiuosi savo nuostabios šeimos, mūsų jaukių pietų savaitgaliais kartu. Tad kai su Andrés grįžtame į Lietuvą, stengiamės atsigriebti su kaupu. Taip pat trūksta pasiplepėjimo su draugais ir jausmo, kai viskas aplinkui tau yra gerai pažįstama. Visa kita – mažos smulkmenos, jos šmėkšteli tam tikrą akimirką ir vėl dingsta. Pavyzdžiui, šią žiemą pajutau, kad ilgiuosi pavasariškai gaivaus lietuviško lietaus. Kai kelis mėnesius neiškrenta nė lašo, įvertini, kaip nuostabiai kvepia oras lyjant, tiesiog siaubingai užsimanai pavaikščioti basomis po šlapią žolę. Meksike nuo lapkričio iki gegužės – šilta sausra. Meksikiečiai ir patys pasiilgsta lietingojo vasaros periodo. To iš pradžių niekaip negalėjau suprasti.
Kaip Jus, jau brandaus amžiaus moterį, pakeitė tokia staigi ir didelė gyvenimo permaina? Ką nauja atradote?
Pirmiausia pasaulis tapo mažesnis. Prieš kelerius metus, susiruošusi aplankyti Niujorke studijuojantį sūnų, patirdavau stresą, jaudindavausi bemaž mėnesį. Apie dvidešimt valandų trunkantis skrydis iš Meksiko į Vilnių dabar jau yra įprastas dalykas. Seniau naujienas apie Meksiką, Peru ar Čilę skaitydavau neatidžiai arba apskritai praleisdavau, nes atrodė, kad jos – beveik apie kosmosą, o dabar man viskas įdomu. Nerimauju dėl kiekvieno žemės drebėjimo. Apskritai mes su Andrés dažnai pateikiame vienas kitam žinių, perskaitytų abiejų šalių laikraščiuose, santraukas. Tai – tarsi dalis mūsų pusryčių.
Atradau sielos ramybę ir džiaugsmą. Meilė gyvenimui suteikia prasmę. Dabar turiu daugiau laiko kūrybai, tad pagaliau prisėdau prie jau seniau pradėtų rašyti novelių su nonsenso prieskoniu. Jos skirtos vaikams.
Beje, esu išleidusi tris poezijos knygeles: „Vakaro žuvys“, „Banalu“ ir „Lašantis ruduo“. Man labai brangus poeto Vlado Braziūno įvertinimas: „Su tokiais eilėraščiais lyg jaukiau gyventi, lengviau ištverti kiekvienam savo lašantį, smelkiantį rudenį.“ Jau būdama Meksikoje sulaukiau malonios dabartinio Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Renato Norkaus žinutės. Šis virtuoziškas gitaristas, dainuojamosios poezijos muzikos kūrėjas atsiuntė paklausyti pagal mano poezijos žodžius sukurtų ir įdainuotų kūrinių. Vienas jų – daina „Jonvabaliai“ – skambėjo ir šių metų bardų festivalyje „Akacijų alėja“.
Kelionės ir atstumai man leido dar geriau pajusti, kokie panašūs visi esame: juokiamės, mylime, ilgimės, verkiame dėl tų pačių dalykų. O skirtingos mūsų kultūros suteikia erdvės begaliniams atradimams. Mano mama – ji iš Lietuvos niekur kojos nebuvo iškėlusi – su tėčiu staiga pradėjo keliauti, kad dažniau susitiktume. Negaliu tuo atsidžiaugti!
Galbūt dar ankstoka galvoti apie stabilią gyvenimo bazę, juolab kad sakoma – nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Šiuo metu jaučiuosi gyvenanti tarp Lietuvos ir Meksikos, bandau prisijaukinti nuolatinių kelionių nuotaiką ir meksikietišką dvasią. Labiausiai abu su Andrés norėtume vasarą praleisti Lietuvoje, žiemą – Meksikoje. Iš savo patirties žinau, kad norai kartais pildosi...
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
