Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- Manikiūras: kelios gudrybės, kad nagų lakas laikytų ilgiau
- Andy Warholas: menininką išgarsino šykštumas, vogti talentai ir feminisčių pasikėsinimai
- Velykos – ne vien margučių dažymas ir ridenimas. Kaip reikia pasitikti šią šventę
- Kaip pagyvinti garderobą ankstyvą pavasarį
- Velykiniai zuikučiai
Va, daugiau apie pasninką nei apie šventes ir norėjau šiandien pakalbėt. Vakar, kaip visada, susirinkę vaikus iš darželio stabtelim kieme su drauge Yolanda pakalbėt apie motiniškus, moteriškus ir virtuvinius reikalus. Ji man ir sako: šiemet nusprendžiau laikytis pasninko, tai nebesugalvoju, ką čia namuose valgyt pagaminti. Pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį lyg atsiprašinėdama tęsia: supranti, aš keturis metus tai nėščia buvau, tai maitinau (ji augina dvi dukreles), tad negalėjau pasninkauti. Šiemet jau neturiu pateisinamos priežasties valgyti mėsą ir gerti vyną iki Velykų.
Sorry, atsakiau jai, bet manau, kad mes, augindamos vaikus, tiek visko atsisakome gyvenime, tiek aukojamės, atiduodame jiems savo laiką, energiją, sveikatą, nervus, kartais net santykius. Kaip dažnai mes dėl jų esame priverstos atsisakyti maisto, vyno, miego, pomėgių, laisvalaikio, vakarėlių, galiausiai - sekso. Ištisinis susilaikymas. Trunkantis ne savaitę, ne mėnesį, bet ilgus metus iki jų pilnametystės.
Nepatikėsiu, kad Dievas yra toks egoistas ir norėtų, kad mes, veždamos visą buitį, užsikrovusios ant pečių vaikų auklėjimą, priežiūrą, maitinimą, visą mėnesį prieš Velykas nevalgytume to, ką lengviausia ir greičiausia paruošti. Ar jums atrodo teisinga, kad prie visų rūpesčių, namų dekoravimo, atvirukų rašymo ir siuntimo, dovanėlių vaikams, jų mokytojams, auklėtojams organizavimo, šventinio meniu sudarymo, galiausiai rūpinimosi, kuo užimti vaikus Velykinių atostogų savaitę, dar galvotume kaip čia sau išsivirus košės be sviesto ar patroškinus morkų su lęšiais.
Neturiu nieko prieš vegetarišką mitybą, tik žinau, kad ji užima daugiau laiko ir daugiau smegenų ląstelių, nes reikia galvoti ką iš ko pagaminus. Kokybiška mityba pareikalauja ir daugiau pinigų. O jei turi mažų vaikų, turi ruošti maistą jiems atskirai, taigi stovėti virtuvėje dvigubai ilgiau. Jei nori ir sugebi, – puiku, bet jei nespėji ir nemoki, tikrai nė viena moteris neturėtų dėl to jaustis kalta. Ar tikrai bažnyčia iš mūsų nori tokios aukos? Ar tikrai kam nors atrodo, kad po viso to krisdamos iš nuovargio mes galėsime galvoti apie pasaulio prasmę ir prisikėlimo džiaugsmą?
Didysis pasninkas prieš Velykas atsirado kaip paguoda žmonėms, kurie šiaip ar taip tokiu metu nebeturėjo ką valgyti, o kadangi darbai dar nebūdavo prasidėję, jie galėjo gulėti ant pečiaus ir mąstyti kad ir pustuščiu skrandžiu. Bet dabar juk niekas pasninko proga darbe neduoda išeiginių, niekas nepaima mėnesiui vaikų, niekas neužpildo šaldytuvo vegetariškais produktais. Todėl pagalvojau, kad teisingiau būtų, jei pasninkas būtų skirtas vyrams – va jiems tikrai nekenktų šiek tiek susilaikymo ir pamąstymo, atjautos savo artimui ugdymo. Mamos, o ypač daugiavaikės, taip elgiasi nuolat, tad nuo šios tradicijos turi būti atleistos iki pat vaikų pilnametystės. Vien jau tam, kad nesijaustų kaltos dar ir dėl to, kad atokvėpio minutę užsimiršusios suvalgė griežinėlį dešros.
Iš tikrųjų, aš nesu prieš pasninką. Tik jį reiktų suvokti plačiau – ne tik kaip mėsos ir kiaušinių nevalgymą, nes jei tu jų šiaip ar taip nemėgsti, tai kokia gi susilaikymo prasmė? Ir jei esi vegetaras, tai juk irgi nesi atleistas nuo pasninkavimo. Tikrasis pasninkas – tai atsisakyti to, kam reikėtų įjungti visą savo valią: rūkymo, alkoholio, bandelės rytais, apkalbų, feisbuko, horoskopų, sutuoktinio kritikavimo. Priversti save sportuoti, sakyti komplimentus, medituoti, susitvarkyti spintą, atspausti nuotraukas, parašyti ilgai atidėliotą laišką draugei ar daryti kitus dalykus, kurių šiaip negali prisiversti, bet jaustumeisi išdidi pagaliau gautais rezultatais. O maistas yra tik viena nedidelė ir keistai suabsoliutinta pasninko dalis.
Mano draugė yra iš Venesuelos. Ten su bažnyčios dogmomis nepasiginčysi. Katalikiškoje Vokietijos dalyje ankščiau žmonės irgi griežtai laikydavosi kunigų nurodymų – vokiečiai juk nesiginčija su taisyklėmis. Tačiau dabartinė karta ir evangelikai į viską žiūri daug lanksčiau. Berlyne – išvis lanksčiai. Čia Didijį Penktadienį vyks tiek vakarėlių, kad visų pirštų neužteks jiems suskaičiuoti. Kiekvienam – pagal poreikius. Nors draugas vokietis sakė, kad pastaruoju metu Berlyne kasmet vis labiau tampa madinga pasninkauti ir atsisakyti bent jau alkoholio, bent jau kelioms dienoms.
Vokietijoje Velykos prasideda jau ketvirtadienį – tradiciškai jis vadinimas Žaliuoju ketvirtadieniu ir tądien rekomenduojama valgyti žalios spalvos daržoves su žaliais prieskoniais. Taigi, patiekalai iš brokolių, porų, špinatų ir įvairios salotos. Penktadienį prieš Velykas valgoma žuvis, bet ne vien dėl pasninko, bet ir kaip dieviškumo simbolis (nors man lašisos kepsnys niekaip su pasninku nesiasocijuoja). Šią dieną, kuri Vokietijoje yra šventinė, svarbiau už maistą yra būti tyloje, susikaupus, netgi draudžama tą dieną jungti žoliapjoves ir kitus garsiai burzgiančius įrenginius sode. Evangelikai penktadienį laiko net didesne švente už Velykų sekmadienį. Bet kokiu atveju, tikintiems žmonėms yra daug svarbiau nueiti į bažnyčią, atlikti gerus darbus, pasakyti gerą žodį, o ne skaičiuoti kas kiek ir ko valgo. O šiaip, kadangi čia vaikus įmanoma kur nors išsivežti tik per atostogas, daugybė vokiečių šią savaitę plūsta į šiltus kraštus, nesukdami visai galvos apie Velykų prasmę. Turistų srautas užplūs ir Berlyną.
Vaikai darželyje Velykoms ruošiasi jau dvi savaitės – dainuoja dainas, dažo kiaušinius, piešia kiškučius, o per pačią šventę ne tik ieškos kiaušinių, bet ir gaus dovanų. Vokietijoje vaikams kiaušinius ir dovanas neša Velykų kiškiai. Niekas tiksliai nežino, kodėl toks nelogiškumas. Abu – pavasario, gyvybės, vislumo simboliai, bet, mano akimis, niekaip nederantys vienas su kitu. Bet tiek jau to. Koks skirtumas, kokios formos šokoladą triaukšti. Apie Velykų bobutes čia niekas negirdėjęs. Sutikite, kiškis tikrai daug mielesnis personažas. Prisimenu, kaip mano didysis sūnus kažkada prieš daug metų naktį drebėdamas atbėgo į mūsų lovą, nes bijojo, kad tik neateitų ta “boba”, kad ir su dovanomis.
Velykų dieną čia populiariausias vaikų žaidimas – kiaušinių ieškojimas sode arba, jei oras blogas, namuose. Mačiau pernai šeimas, slapstančias vaikams kiaušinius po krūmais viešame parke, mačiau po mūsų namo kiemą su krepšeliais bėgiojančius vaikus. Jie rungtyniauja kas daugiau suras margučių, saldumynų, dovanėlių. Ridenant margučių nemačiau, bet daužant kiaušinius irgi svarbus lukšto stiprumas.
Mes per Velykas liksim namuose. Nekepsiu tradicinio vokiško Velykų patiekalo - ėriuko su smidrais. Namus saikingai pasipuošiau, šaldytuvą užpildžiau. Suvalgę namie po margintą kiaušinį greičiausiai eisime į vaikų mišias bažnyčioje, o paskui kur nors “brunchinti” (brunch – breakfast + lunch), kur sumokėjęs dešimt – dvylika eurų gali sėdėti ilgai ir valgyti kiek ir ko tik širdis geidžia. Dažnas berlynietis taip praleidžia tingius sekmadienius. Vakarop važiuosime šildytis prie Velykų laužo. Dar viena tradicija Vokietijoje – kurti didelius laužus ir deginti juose šiaudines figūras. Jų prasmė tokia pat kaip lietuviškų Užgavėnių laužų – sudeginti žiemos negeroves, tai, kas atgyveno, paseno ir trukdo atverti širdį naujiems dalykams. Prie laužų daug kur vyks koncertai, bus karuselių, paviljonų. Kiekvienas rajonas turi savo laužus, kur taurelei kitai susirenka draugai, pažįstami, vaikai bėgioja krūvomis, stebi pasirodymus ir visi linksmai švenčia. Nes Velykos, visų pirma, šventė ir mamoms. Kurios jos nusipelnė net ir nepasninkaudamos.
„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
