Populiariausi straipsniai:
- V. Baublienė: ką sužinojau apie kremus, pabendravusi su keliom kosmetologėm
- Ramunės pokyčiai: ne visi mane pažino
- 10 dažniausių priežasčių, kodėl poros pykstasi
- Gudrybės, kaip sudeginti kuo daugiau kalorijų
- Desertinis varškės sūris
„Gyvenime aš jaučiu labai daug cenzūros. Dirbu radijuje ir televizijoje ir yra šimtai dalykų, kurių nederėtų sakyti, kurių nereikėtų atskleisti. Taip pat jaučiu visuomenės nuostatas, kurios dažnai prasiveržia tokiais posakiais kaip: „Na, moteriai šitaip nedera.“ Yra begalė dalykų, apie kuriuos moterims kaip ir nedera šnekėti. Tai šie vakarai man yra išsilaisvinimas iš cenzūros, iš tų suvaržymų – aš čia ir aš kalbėsiu apie tai, apie ką noriu ir taip, kaip noriu. Tokia laisvė labai įkvepia,“- teigia Beata Tiškevič-Hasanova.
Pirmasis toks vakaras vyko viename klube Vilniuje, merginos buvo labai nustebintos žiūrovų skaičiaus – į gana ankštą salę jų tilpo virš 300. Didžioji dalis publikos – moterys, bet renginio sumanytojos pabrėžia, kad tai yra renginys, skirtas visiems. „Gal tik su vaikais nederėtų eiti, ypač, jeigu jie nežino, iš kur atsirado,“ - juokiasi merginos.
„Būdama menininkė, išmokau atkreipti dėmesį į savo patyrimus ir juos pritaikyti kūryboje. Vienas tokių patyrimų - nesuvokiamai didelė baimė kalbėti viešai. O juk viešas kalbėjimas - tai vienas iš laisvo žmogaus svarbiausių atributų. „Moterys kalba“ man yra iššūkis – pirmiausia, sau pačiai ir taip pat kitoms moterims, kurios turi, ką pasakyti, bet bijo. Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad baimę įmanoma nugalėti. Kartais būna, kad labai trūksta žmogaus, kuris įkvepia veikti ir būti drąsiai. Tai norėčiau, kad „Moterys kalba“ būtų tokio žmogaus atitikmuo merginoms ir moterims,“- sako fotografė Neringa Rekašiūtė.
„Moterys kalba“ - tai penkių moterų balsų vakaras. Čia jos kalba apie dalykus, kurie juokina, kurie kadaise įskaudino, pravirkdė, sukėlė nerimą, išgąsdino, sudomino – tai visas pasaulis su visais kampais ir visais prieskoniais.
„Smagiausia dalis stovint scenoje yra matyti moterų reakcijas. Jos buvo absoliučiai atsipalaidavusios. Plojo, juokėsi, kvatojo, šūkavo, ypač palaikė vietose, kur pačios jautėsi istorijos dalimi. Tai įkvepia kalbėti garsiau. Mano vienas tekstų skirtas ir vyrams, buvo smagu, kad ir jie suprato ironiją ir linguodavo su kiekvienu žodžiu,“ – džiaugėsi Lina Petravičiūtė.
„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
