- Violeta Baublienė: tekėti gal ar ką…
- Grožio ekspertai išrinko: 7 šių metų geriausios priemonės
- Prieš celiulitą - liaudiškomis priemonėmis
- Penkios jauninančios šukuosenos
- Apie Šapranauską: žmonės jį matydavo linksmą, bet jis buvo pilnas graudulio
Romus, tingus katalikų šeimoje gimęs kūdikėlis dar nepanašus į tą, kurio kūryba vers moteris alpti, o vyrus – pravirkti. Tačiau išvaizda, kaip žinia, gali būti apgaulinga.
Kaip niekada nesimokęs psichologijos, kinematografinio ar teatrinio išsilavinimo neturėjęs žmogus tapo bene didžiausiu kino sadistu? Šaknų, subrandinusių žudymo ir baimės genijų, ko gero, reiktų ieškoti vaikystėje. Nuo jos ir pradėkime.
Žiaurus, bet „doras“ katalikiškas auklėjimas
Labai kompleksuotas, kandus, itin sarkastiškas – toks buvo Alfredas Hitchcockas. Galbūt ne pats maloniausias tipas, galbūt sunkiai sugyvenamas, tačiau vargu, ar galėjo būti kitoks. Likimas lėmė Alfredui gimti praktikuojančių krikščionių šeimoje, o ši savo ruožtu nusprendė, jog geriausia jam bus augti Londono šv. Ignatijaus jėzuitų koledže. Ten vaikus plakė rykštėmis. Egzekucijos dieną leisdavo pasirinkti pačiam – Alfredas ją nukeldavo kuo įmanoma toliau, taip pagardindamas skausmą keliomis savaitėmis nerimastingo laukimo. Tėvai, kai pas juos lankydavosi, Alfredui taipogi nebuvo nuolankūs, taikydavo psichologines bausmes už menkiausius nusižengimus – troško išauginti dorą krikščionį.
Sykį būsimąjį kino genijų tėvas pasiuntė į policiją su rašteliu: „užrakinkite mane į daboklę dešimčiai minučių. Elgiausi blogai.“ Jo motina, paties režisieriaus teigimu, už bausmę versdavo jį valandų valandas stovėti jos lovos kojūgalyje ir stebėti ją miegančią (tokia scena vaizduojama viename garsiausių jo filmų „Psichopatas“).
Nenuostabu, kad baimės jausmas užvaldė berniuko sielą visam gyvenimui... ir sukūrė tikrą siaubo legendą.
Nerimo grūdą režisieriaus sieloje sėjo ir bendraklasių patyčios. Iš prigimties kresnas, trumpomis storomis galūnėmis, atsikišusiu pilvu... Vaikai rasdavo šimtus priežasčių pasityčioti iš Hitchcocko sudėjimo. Vėliau jis pavertė savo kompleksą dideliu pranašumu: žvelgė į save karikatūriškai, juokėsi iš savo apkūnumo, net sugebėjo jį paversti tam tikru simboliu, kokybės ženklu: laiškuose ir įvairiuose raštuose piešdavo savo profilį su atsikišusiu pilvu, naudodavo jį knygų ir televizijos laidų serijos „Hitchcockas pristato“ pradžiai, o fotografuodamasis būtinai pasisukdavo profiliu, tarsi pabrėždamas savo milžinišką pilvą.
Siaubo genijaus pradžia
Vos penkiolikos Hitchcockas pradėjo mokytis inžinerijos. Ši jo nežavėjo. Prasidėjus karui, tarnybon nebuvo priimtas dėl nutukimo. Hičkokas nepasidavė ir tapo kariuomenės inžinieriumi – tai suteikė galimybę dėvėti uniformą, o ši jam ir buvo svarbiausia. Dar dirbdamas su karo technika Hičkokas pajuto pirmuosius kūrybinius impulsus ir pradėjo rašyti apsakymus, kurių pirmasis – „Dujos“ – buvo išspausdintas populiariame moteriškame leidinyje Hitchcockui dar būnant devyniolikos.
Gabus rašytojas netruko išgarsėti ir jau po pusantrų metų gavo pasiūlymą dirbti įrašų studijoje „Islington Studios“. Po penkerių metų, Hičkokui dar nesulaukus dvidešimt ketvirtojo gimtadienio, dienos šviesą išvydo pirmasis jo režisuotas filmas „Malonumų sodas“. Antras režisieriaus filmas „Įnamis“ buvo klasikinis trileris – atitiko visas svarbiausias šio žanro tradicijas. Nuo šio filmo ir prasidėjo tikrasis per 60 filmų režisavusio Hičkoko kelias į kiną.
Įpusėjus ketvirtajam jis gavo kvietimą iš Devido Selzniko atvykti į Valstijas ir sukurti filmą apie „Titaniko“ katastrofą. Ši idėja įgyvendinta nebuvo, tačiau į Ameriką atkeliavęs Hičkokas Anglijon daugiau nebgrįžo. Pirmoji jo juosta, susukta Amerikoje – „Rebeka“ – gavo Oskarą kaip geriausias metų filmas.
Siaubas kine, kandus humoras gyvenime
Pažįstamų (ir ne tik) Hičkokas buvo vertinamas ne tik už genialų režisieriaus talentą, bet ir už išskirtinį humoro jausmą – neišsemiama jo ironija bei sarkazmo persmelkti pasisakymai ar poelgiai aprašomi ir šiandien. Tekstai apie Hitchcocko gyvenimą bei talentą retai apsieina be istorijų, kaip sykį savo filmo aktorei gimimo dienos proga padovanojo dvi tonas anglies, o kitai primadonai, nepakentusiai žuvies kvapo, įteikė didžiulį paketą rūkytų silkių.
Pasirodžius filmui „Psichopatas“ Hičkokui skambindavo pasipiktnimą išreikšti norintys žiūrovai. Siaubo meistras iš jų tiesiog atvirai tyčiodavosi. Sykį paskambinusi dama skundėsi, jog jos duktė, pamačiusi nužudymo vonioje epizodą, bijo eiti į vonią ir jau savaitę nesiprausia. Hitchcockas jai atsakė: „Atiduokite ją į cheminę valyklą,“ ir su pasitenkinimu padėjo ragelį.
Meilė Almai
Vaikystėje Hitchcockas nedalyvaudavo kolektyviniuose žaidimuose, šalinosi žmonių, su niekuo nedraugaudavo, vengdavo artimo ryšio. Suaugęs artyn prisileido vieną vienintelį žmogų – pirmąją ir vienintelę savo moterį Almą.
„Moteris, - sakė jis, - privalo būti kaip geras siaubo filmas: kuo daugiau vietos lieka vaizduotei, tuo geriau.“
Teigiama, jog Hitchcockas išlaikė skaistybę iki pat santuokos su Alma Revil (tuomet režisieriui buvo dvidešimt septyneri). Vieniems tai atrodo neįtikima, kiti mano, jog kino genijus turėjo psichinį sutrikimą – panišką moterų baimę. Tačiau nevertėtų pamiršti ir pamaldumo (visam gyvenimui likusio po Jėzuitų koledžo) bei krūvos kompleksų dėl nutukusio kūno.
Hičkoką gąsdino rutina, moteris jam regėjosi tarsi kliūtis, neleidžianti judėti, augti, kurti. Alma buvo išskirtinė moteris. Ji prisiimdavo atsakomybę už visas bėdas, į kurias pakliūdavo Alfredas, leisdavo jam kurti, net jei tai reikšdavo ištisas savaites tylos. Ji gebėdavo užjausti, suprasti kūrybinių krizių ištiktą menininką, ranka numodavo į konfliktus, gebėjo nusileisti. Ši nuostabi moteris buvo Hičkoko sužadėtinė penkerius metus. Visą tą laiką jis negalėjo pasiryžti vedyboms – žvelgė į jas tarytum į kažkokią stichinę katastrofą. Tačiau Almos kantrybė nugalėjo Alfredo baimes. Pora susituokė ir susilaukė dukters Patricios – ši vėliau pasekė tėvo pėdomis ir tapo kino režisiere bei aktore. Visgi teigiama, jog Alfredas ryšio su dukra beveik nepalaikė, bendraudavo šaltai ir dalykiškai, o pati Patricia yra prasitarusi, jog vaikystėje jai labiausiai trūko tėvo.
Alma Hitchcock visą savo gyvenimą paskyrė žmogui, šalia kurio daugelis žmonių neištverdavo nė valandos. Tačiau ne paslaptis, jog jų gyvenimas – ne meilės ir aistros istorija, o tik dviejų praktiškų ir darbščių žmonių sąjunga.
Vidinių demonų realizavimas ir blondinės
Nors žmona Alma buvo raudonplaukė, Hitchcocko juostose idealizuojamos blondinės. Šios vaizduojamos kaip nežemiškai gražūs bei gundantys sekso objektai. Kitaip nei daugelis režisierių, jis realizavo erotines fantazijas tik kine. Jose neišsipildę storulio geismai įgaudavo sadizmo arba atviros agresijos pobūdį. Šviesiaplaukės gražuolės jo filmuose nuduriamos, smaugiamos, skandinamos jūroje. Madeleine Carroll, Ingrid Bergman, Grace Kelly – tik lašas iš jūros garsių moterų, tapusių Hičkoko seksualinių/sadistinių fantazijų įgyvendinimo priemonėmis. Švedė Ingrid Bergman net bandė pažadinti snaudžiantį Hičkoko seksualumą, tačiau siaubo meistras tik liko pažemintas – buvo absoliučiai nepajėgus fiziškai atsakyti į jos gundymus. Išskirtinai seksualiai moteriai nepavyko pažadinti nuslopusio režisieriaus libido.
Ar Hitchcockas gebėjo mylėti? Su Alma jis elgdavosi klaikiai, jos poreikius ignoruodavo, kaltindavo ją dėl savo nesėkmių, neatsigręždavo į sutuoktinę ir asmeninio pakilimo akimirkomis, tačiau kuomet 1971 metais ją ištiko insultas, siaubo filmų legenda ištisas dienas neatsitraukė nuo jos lovos. Ar tai buvo egoisto, nenorinčio prarasti vienintelio ištikimo ir atsidavusio žmogaus, ar mylinčio vyro kančios? Ko gero, ir viena, ir kita.
Alma susirgo vėžiu - Hitchcockas nerado sau vietos, ėmė strigti darbai. Jis suvokė, jog mirus žmonai liks vienas kaip pirštas. Hičkokas rūpinosi žmona metų metus, atsiribojo nuo profesinės veiklos, įniko į depresiją. Kai Almą paguldė į ligoninę, jis diena iš dienos sėdėdavo netoliese buvusiame restorane, guosdamasis milžiniškais maisto kiekiais. Vėžį Alma visgi nugalėjo, tačiau neilgai trukus nuo inkstų nepakankamumo mirė aštuoniasdešimties (1980-aisiais) sulaukęs Alfredas. Alma mirė praėjus dviems metams po vyro mirties - tiesiog nuo senatvės.
Į klausimą, ar Alfredas Hitchcockas, siaubo kūrėjas ir genijus, buvo geras žmogus, jį pažinoję atsako: „Jis gimė ir gyveno kažkur ties riba, skiriančia gėrį ir blogį.“ Na, o prieš mirtį pats kino genijus teigė nekantraujantis pailsėti. Nuo ko? Galbūt nuo inoringų blondinių ir darbų gausos, galbūt nuo gyvenimo be kūniškos aistros, galbūt nuo asmeninių baimių, kompleksų ar vidinių demonų... Spėlioti galime įvairiai, tačiau paslapties šydas išlieka. Paslapties, kurios tikras genijus neabejotinai yra vertas.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
