- A. Hitchcockas – žudynių ir smurto meistras, kentėjęs dėl nerealizuotų seksualinių fantazijų
- 10 dienų morkų dieta ir minus 5 kg
- Grožio ekspertai išrinko: 7 šių metų geriausios priemonės
- Violeta Baublienė: tekėti gal ar ką…
- Virtuvės šefės patarimai padės išlaikyti mėsą ilgiau šviežią
Ponia Nijole, kaip dabar gyvenate? Dukros ir vaikaitės užaugo, pagaliau – laisvė?
Dabar laukiu išėjimo į aną pasaulį. Jau viską šiame gyvenime padariau. Visada gyvenau kukliai. Pirmus žieminius jugoslaviškus batus nusipirkau būdama 42-ejų metų. Turėjau sutuoktinį menininką, auginau tris vaikus ir maniau, kad esu neverta nei tokio genialaus vyro, nei tokių gražių vaikų. Aš jiems ariau, ir man niekada nebuvo atėjusi į galvą mintis, kad turėčiau, tarkim, pakeliauti. Buvau hipė, įtraukta į KGB sąrašus, tad sovietų valdžia neišleido net į Lenkiją. Vyras išvažiavo, mane paliko, ir aš jam to negaliu atleisti. Prieš kelerius metus drebėdama nuvykau į Izraelį (kompanija, kurioje dukra dirbo stiuardese, darbuotojų tėvams buvo sudariusi sąlygas nemokamai skraidyti nors ir kasdien), tada man pasirodė, kad praėjusiame gyvenime buvau žydė. Vėliau turėjau laimės lankytis Kinijoje, svarsčiau: jei koks suskretęs vietinis mane paimtų į žmonas, šlepetes jam nešiočiau už galimybę čia gyventi. Taip keliavau ketverius metus, bet... vaikai dirba ne tam, kad mamos galėtų erdvintis. Vėliau mano draugė mokslininkė atrado kelionių tinklaraštį ir išmoko pigiai nupirkti bilietus. Esu išmaišiusi pusę pasaulio. Netrukus keliausiu į Mumbajų.
Neturiu motyvo gyventi sau. Laiminga jaučiuosi, kai mane pakviečia į susitikimą, kai matau pilną salę gimnazistų, kai mes diskutuojame. Skaitau paskaitas senjorams. Man pačiai nieko nebereikia. Esu vegetarė – nevalgau mėsos, žuvų, nevartoju alkoholio, nerūkau, neturiu didelių poreikių savo kūnui. Šis, kad tarnautų ir netrukdytų man gyventi, kiekvieną rytą padaro mankštelę, pastovi ant galvos. Už tai lyg arklys gauna maisto. Kitokių poreikių neturiu.
Atrodote fantastiškai. Turite valios badauti?
Vieną mėnesį badavau, bet ne dėl lieknėjimo ar sveikatos. Nuo pat vaikų gimimo jutau isterišką baimę, kad jie numirs, kad jiems kas nors atsitiks, kas nors pakenks, jei nebūsiu šalia. Nuolatinė įtampa – šią vadinu meile – pertempia nervus, tampi įtari, vis klausinėji vaikų, ar viskas gerai. Taigi nesi dovanėlė nei sau, nei jiems. Teko gilintis į nerimo priežastis. Prie ko jautiesi prisirišusi – prie vaiko kūno, proto ar dvasios? Ko tu nori? Reguliuoti atžalos proto negali. Vaikas – savarankiškas žmogus. Turiu tris dukras, jos nuo pirmųjų dienų yra skirtingos. Vaikas nėra baltas lapas, jis gimsta su savo turiniu, galimybėmis. Analizuoju savo vaikystę. Kai man buvo penkeri, pradėjau savo kūne ieškoti savęs. Mama verkdavo, manydavo, kad esu išprotėjusi. Stengdamasi išsiaiškinti isteriškai šaukdavau: „Mama, kur aš?!“ Atsimenu, ilgai žiūrėdavau į ranką, jausdavau, kad manęs mano kūne nėra, išgyvendavau siaubą. Tai tęsėsi iki pirmos klasės. Mama buvo vieniša, mane augino – kaip mokėjo, bet daug ko paaiškinti negalėdavo. Vėliau įnikau į indų filosofiją, perskaičiau: „Keisti tie europiečiai. Jie galvoja, kad žmogaus esmė yra kūnas. Jeigu taip būtų, nupjovus ranką arba koją žmogaus liktų mažiau. Bet mažiau nelieka.“ Tai mane išgelbėjo – patvirtino pojūtį, kad kūne manęs nėra. Visas mano išorinis gyvenimas – aktorystė, politika – tebuvo išorinis siužetas. Nei man brangus, nei įdomus. Socialinė veikla, – žmogus turi funkcionuoti pasaulyje. Prasmių paieška tęsėsi ilgai. Ir badavau, nes reikėjo tvirtai žinoti, kad nesu kūnas. Badauti mėnesį yra sudėtinga. Niekam nerekomenduoju. Gydytojų priežiūra? Kokie gydytojai?! Aš pas juos ėjau tik gimdyti.
Atrodau emocinga, tačiau esu materialistė, logikė, viską dariau tvarkingai, atsakingai. Skaičiau P. Braggo ir G. Malachovo badavimo metodikas, buvau pasiruošusi ir badauti, ir pamažu grįžti prie įprasto maitinimosi režimo. Savaitę, kai nevalgai, skrandis veikia. Po septynių dienų nustoja veikti. Jei pradėsi valgyti, mirsi. Po 30 bado dienų šaukštelį morkų sulčių atskiedi stikline vandens. Buvau pasiekusi, ko norėjau. Po dviejų savaičių mano biorobotas pradėjo reikalauti maisto. Girdi tą poreikį ir supranti, kad tai esi ne tu. Sprendi – duoti kūnui maisto ar ne? Sakai: „Ne, dar palauk.“ Važinėjau dviračiu, judėjau. Badaujant būtina aktyvi veikla. Kūnas akumuliuoja energiją iš paties fizinio judesio. Po trijų savaičių atsiranda kita problema. Matai, kad puikiai gyveni be maisto, šis pasidaro atgrasus. Tada protu turi save reguliuoti: jei nepradėsi valgyti, mašina užges. Taigi įrodžiau sau tai, ko man reikėjo. Tikrai žinau, kad žmogus – ne mėsos, ne raumenų, gleivių, odos ir kaulų rinkinys, o sąmonė, energija. Tas rinkinys yra biorobotas, žmogus juo naudojasi. Kai sakai: „Aš negaliu nustoti gerti, rūkyti“, nesupranti, kad to nori tavo biorobotas, kad jis siekia tave nuslopinti, pasidaryti šeimininku. Tu esi pašalinamas. Ne dėl sveikatos reikia negerti, o todėl, kad bet koks alkoholio kiekis užblokuoja sąmonės gebėjimą reguliuoti smegenis. Ir mėsa sau karaliauja, jai – kaifas.
Mėsos nevalgote seniai, o žuvų?
Neseniai. Niekada neskyriau daug dėmesio savo kūnui, ypatingo maisto jam neruošiau, kaip kad daro veganai. Žinau, kad aš – ne kūnas, šis turi man netrukdyti, viskas. O su amžiumi sunkaus maisto savaime nebesinori. Kita, jei namuose turi gyvūną. Supranti, kad skirtumo tarp jo, lakstančio po tavo kambarius, ir to, kuris guli tavo lėkštėje, nėra. Ši asociacija kelia natūralų pasibjaurėjimą. Vištos gyvybė yra tokia pati, kaip ir mano. Gyvybei išėjus, ir aš, ir višta būsime lavonai. Koks skirtumas, kad aš mąstau, o višta ne. Loginė grandis tarp kotleto ir lavono susijungė, ir – viso gero.
Esu iš tų žmonių, kuriems, jei tik pažiūri į bandelę (net valgyti nereikia), prilimpa jos svoris.
O žuvis valgydavau. Papasakosiu apie vieną neatsakingą savo poelgį. Esu nardytoja, labai mėgstu povandeninį pasaulį, tik turiu tokį rūpestį: kartais mano smegenys tarsi užstringa – nesinori išnirti. Nardžiau Malaizijoje, negyvenamoje saloje. Žmogus, kuris mane lydėjo, pasiūlė parodyti įdomią vietą. Nuplaukėme į kitą salos pusę ir panirome į dugną. Staiga matau – mūsų link plaukia keli trimetriniai žuviokai. Pamaniau, tunai. O vadovas sako: „Rykliai.“ Penki didieji baltieji rykliai. Kai šie pradėjo sukti aplink ratus, staiga nutariau padaryti tai, ko siekia budistai: sustabdyti mintį. Per vieną sekundę atsiminiau daugybę dalykų apie šiuos plėšrūnus, pavyzdžiui, kad jie puola ne kiekvieną žmogų. Laikas sustojo. Mintis buvo logiška ir šalta: „Jokios panikos.“ Sėdžiu dugne žinodama, kad rykliai beveik akli, bet nepaprastai jautrūs, ir viskas. Nirvana. Negalima nei bijoti, nei nebijoti. Tavęs neturi būti. Kai plėšrūnai nuplaukė, o mes pakilome į valtį, negalėjau ištarti žodžio. Kodėl jie manęs neužpuolė? O juk laikraščiuose būtų rašoma: „Oželytę sudraskė rykliai.“ Dieve, kokia gėda vaikams! Jei mirti, tai už Tėvynę, o čia... Svajojau panardyti su rykliais, bet ši svajonė niekada neturėjo išsipildyti! Vėliau perskaičiau, kad rykliai yra mąstantys padarai. Nuo tada nebegaliu valgyti žuvų.
Ar Jums niekada nebuvo svarbu, kaip atrodote?
Oi, buvo žiauriai svarbu, kaip atrodau! Mane visi vadindavo ryža, strazdanota. Ir mano kojos buvo trumpos, tad negalėjau mūvėti džinsų, o kaip norėjau! Todėl dabar jų turiu daug. Man gyvenimas buvo labai maloningas. Žmogus, iš kurio tyčiojamasi, iš to gali padaryti raketą nešėją. Atsimenu, einame trys mergaitės paauglės, prie „Kronikos“ kino teatro mus ima „kabinti“ bernai. Pribėga iš priekio, pažiūri ir sako: „O tu, ryža, eik namo.“ Po tokių žodžių galima ir nusižudyti, tiesa? Aš žinojau, kad manęs niekas niekada nemylės, užtat man atrodydavo, kad jeigu kas nors – bet kas – mane mylėtų, aš mylėčiau mylėčiau!.. Žinojau, kad neturėsiu vaikų, nes tokia baisuoklė susilauktų panašių. Kepurę nusiimu – pasklinda ryškiai oranžiniai lyg apelsinas plaukai, visi atkreipia dėmesį į liepsnojančią galvą. Jausdavausi šlykščiai. Mokykloje kitos tokios nebuvo. Maža, strazdanota, ryža, o pavardė Oželytė. Nepakenčiama. Savo klasę skirsčiau taip: dauguma mokinių – kefyras, viršuje – grietinėlė (mergelkos, kurių motinos nešdavo dovanas), o aš – išrūgos. Baisi kančia, nepasitikėjimas, bet tai man labai padėjo. Kadangi žinojau, jog grožio plotmėje esu ne karys, nieko negaliu „pakabinti“, niekam nebūsiu reikalinga, iki beprotybės skaitydavau.
Savo vyrą sutikote lėktuve skrisdama pas kitą intelektualą, kuris Jus mylėjo.
Su tuo intelektualu pusantrų metų susirašinėjome laiškais, jis ugdė, auklėjo mane, darė iš manęs kultūringą žmogų – siųsdavo iškarpas iš „Literatūros ir meno“, sąrašą knygų, kurias turiu perskaityti. Žiūrėjo mūsų spektaklius. Aš savęs visai nevertinau, žinojau, kad nemoku vaidinti. Jei kas nors pasakydavo komplimentą, manydavau, kad tyčiojasi. Mudu susirašinėjome, bet gatvėje nesisveikindavome, nes niekas mūsų vienas kitam nebuvo pristatęs. Vienas bendrakursis su juo bendravo, perdavė telefono numerį. Kalbėdavomės telefonu po valandą, bet gatvėje vis tiek prasilenkdavome tylomis, nes niekas mūsų vienas kitam nebuvo pristatęs. Nuostabūs laikai. Nežmoniškai intelektualus žmogus. Aš skaitydavau bet ką, o jis sukalė man kultūrinės sampratos kuoliukus. Prakilnesnių santykių nebuvo. Tas žmogus mane išgelbėjo. Esu jam be galo dėkinga.
Bejėgiškumas ir drovumas kartais pasireiškia agresyvumu, taip nutikdavo ir man, nes niekaip negalėjau suprasti, kuo tą žymų žmogų (pjesė, kurią jis parašė septyniolikos, vaidinta teatre) patraukiau. „Viešpatie, – galvodavau, – kodėl, už ką? Juk aš tokia baisi!“ Jo ir literatūros mokytojos Abraitytės dėmesys sustiprino mano savivertę, suteikė tvirtumo. Svarstydavau: „Jei jau tokie žmonės man nėra abejingi, tai gal nesu niekas?“
Pagaliau atėjo laikas pasimatyti be dviprasmybių. Gruodžio 31 dieną oro uoste laukiau skrydžio į Palangą. Pastebėjau du jaunuolius. Vienas garsiai klykavo, – tokių nemėgau. Kitas buvo nežemiško grožio, – tokius niekinau, nes žinojau, kad jie niekada manimi nesidomės. Kai ėjome į lėktuvą, garbanius pasakė: „Na, ką, būsime bendrakeleiviai.“ Atsisėdome kartu. Jis tapo mano vyru. Tai – didžiausia gyvenimo dovana. Bendrakeleivystė – vienintelis motyvas būti kartu, būti draugais, meilužiais, žiūrėti ta pačia kryptimi, susilaukti vaikų ir juos užauginti.
Gruodžio 31-oji Jums – lemtinga. Regis, tą dieną, tik ankstesniais metais, turėjo vykti Jūsų vestuvės su bendrakursiu – garsiu aktoriumi?
Savo vestuves prasėdėjau Maskvoje – dėl snygio buvo atidėtas skrydis. Ir ačiū Dievui, bet tada patyriau baisų smūgį. Mano gyvenimas yra įrodymas, kad žmogus visai neturi jaudintis dėl būties siužeto. Jei manąjį aprašytum, niekas nepatikėtų, kad taip būna. Nė vienu siužetu nesirūpinau, jaučiausi neverta gyvenimo, kurį gyvenu. Pavyzdžiui, Maskvoje vyksta spektaklis, aš stoviu ant laiptų prie kolonų, staiga prie manęs prieina tų laikų dievaitis Vladimiras Vysockis ir sako: „Neišeik, man reikia su tavimi pakalbėti.“ Nepasilikau, pas jį nenuėjau – nes I. Vaišytė mums buvo sakiusi, kad „garsūs aktoriai iš jauniklių nori viena – lytiškai jas apturėti“. Žinojau: tokiam žymiam žmogui negalėsiu trenkti per veidą. Po pusės metų, kai Tagankos teatras atvyko į Vilnių, tyčia nuėjau prie kolonų kitoje salės pusėje. Vysockis ir vėl prie manęs priėjo! Susidraugavome. Sėdėdavome viešbutyje, jis pasakodavo, o aš drebėdama laukdavau, kada pradės prie manęs lįsti. Nepradėjo. Paskambindavo Marina Vladi, jis leisdavo su ja pasikalbėti, kvietė į Maskvą. Pusės to, ką man kalbėjo, iš baimės negirdėjau. Tikino, kad jis – ne artistas, labiau rašytojas, skaitė savo eilėraščius. Įstrigo Vladimiro žodžiai: „Supranti, kas yra baisiausia? Kad aš esu niekas. Kaip siela be kūno.“ Taip jaučiausi ir aš.
Mokykloje kitos tokios kaip aš nebuvo. Maža, strazdanota, ryža, o pavardė Oželytė. Nepakenčiama.
Kaip manote, kodėl savimi nepasitikinti mergina lyg magnetas traukė išskirtinius vyrus?
Neįtikėtina. Pavyzdžiui, mano mergaičių tėvas neturėjo tapti mano vyru. Jis – gražus, aukštas, garbanotas, iš geros mokslininkų šeimos. Jo mama – profesorė, mano – niekas, socialinis nulis. Sekso dievaitis, visos merginos dėl jo mirė. Gyvenome Vilniuje, tačiau pažįstami nebuvome. Mano kompanija – hipiai, jo – intelektualai.
Kiekvienas žmogus iš savo minuso gali pasidaryti pliusą. Šaunusis gražuolis neturėjo tapti mano vyru, bet likimas taip sudėliojo. Ir ačiū Dievui. Ir jam ta santuoka, regis, buvo išganinga. Mums nereikėjo apsimetinėti. Vasaras leisdavome Pervalkoje. Pažįstami vis stebėdavosi: „Viešpatie, dvylika metų gyvenate kartu! Ir apie ką jūs iki penkių ryto rėkiate toje lauko virtuvėje? Kaip jums nenusibodo aiškintis, yra absoliutas ar nėra?“ Nenusibosdavo. Paskui mudu buvome paskelbę sausąjį įstatymą: penkerius metus – nė lašo alkoholio. Buvome jogai, ieškojome prasmės. Kartais, grįžę iš draugų, atsisėsdavome ir sau kartodavome: „Viešpatie, kokie mes laimingi, kad vėl galime iki paryčių kalbėtis apie dievus, prasmes, esmes. Kad mums įdomu vienam su kitu.“ Buities nesureikšminome. Aš jį laikiau Buda. Jis dėl manęs truputį kompleksavo. Kartą prasitarė darbe meluojantis, kad eina su sekretore gerti kavutės, o iš tikrųjų traukdavo į darželį vaikų parsivesti, nes aš filmuodavausi. Gal kas nors ir pasišaipydavo: „Kaip ten ta tavo boba bučiuojasi ekrane?“ Buvau nuobodžiai ištikima, džiaugiausi kokybišku vyru. Iki šiol netikiu, kad mane buvo ištikusi tokia laimė.
Praėjusį kartą, kai viešėjau Jūsų namuose, vaišinote džiovintais vaisiais. Sakėte, kad nevartojate cukraus, o saldumo poreikį slopinate vaisiais. Prisižiūrėdavote, ką valgote?
Esu neišranki, bet iš tų žmonių, kuriems, jei tik pažiūri į bandelę (nereikia net valgyti), prilimpa jos svoris. Turėjau prisižiūrėti, juk mano išorė mane maitino. Aišku, ne taip, kaip maitina „pupytes“. Anksčiau tik profesionalas, išmanantis daugiau nei kiti, galėjo tapti viešo dėmesio objektu. Dabar, žiūrėdama į „pupytes“, vidutinybė jaučiasi normaliai, juk ir pati gali nuveikti ką nors panašaus, jos savigarba išauga. Nelabai brandus žmogus tapatinasi su savo kūnu, tokiam ypač svarbu gerai atrodyti. Tai ne žmogaus kaltė, tai toks išsivystymo lygis, žmogaus sąmonė aprėpia tik jį patį, ir fiziškai. Ilgainiui sąmonė plečiasi. Šią labai praplečia vaikų gimimas. Tada tu vaiką myli labiau nei save, matai, kad yra malonu būti su juo. Vėliau gali mylėti ir savo darbo kolektyvą, šalį, pasaulį, visatą.
Ką manote apie posakį: „Sveikame kūne – sveika siela“?
Sakoma, kad tai – tik dalis citatos, kad kita dalis visiškai paneigia primityvų supratimą, esą sveika mėsa tau garantuoja sveiką psichiką. Melas. Lankydamasi kalėjimuose mačiau mases itin sveikų jaunų nusikaltėlių – negeriančių, nerūkančių, nevartojančių narkotikų. Jie dirbo sporto salėse – pumpavo kūną, savo instrumentą, kad vėliau galėtų trenkti kam nors į snukį. Pažiūrėjau filmą „Visko teorija“. Tai pasakojimas apie Amerikoje gyvenantį visiškai paralyžiuotą genijų. Jo kūno nėra. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad žmogus – ne mėsos gabalas. Žmogus yra sąmonė. Smegenys – priemonė sąmonei reikštis. Bendraujame protu, net emocija yra proto padarinys. Esu rašiusi: „Tau dovanoti kūno skauduliai, kad sielos skauduliai nebekamuotų...“ Fizinė negalia kartais dovanoti tam, kad nekamuotų beprasmybė, kad globodamas savo kūną suvoktum, jog ir kitiems skauda. Suvokęs, kad ir protas, ir kūnas yra tavo instrumentai, mokaisi juos valdyti.
Daug vaikštote, važinėjate dviračiu.
Vakar iš Žirmūnų galo parėjau pėsčia. Reikia judėti – judant smegenyse pradeda dirbti laimės hormonai. Kūnas nusikala, o tu lieki džiugus. Vaikystėje gyvenau labai skurdžiai, niekada neturėjau dviračio ir neišmokau juo važiuoti. Savo kaimo taip pat neturėjau. Gegužę, kol dar neprasidėjęs atostogų sezonas, pirkdavau pigų kelialapį į Pervalkoje esančią Kino studijos vilą, ten vaikščioti išmoko visi mano vaikai. Jauniausią dukrą pagimdžiau būdama 38-erių. Kompleksavau, kad esu vėlyva mama. Vyresnėlės sakydavo: „Mums gėda, kad tu – nėščia.“ Mano pagrandukė tik dvejais metais jaunesnė už mano anūkę. Su pavydu žvelgdavo į jaunus tėvus, su vaikais Pervalkoje varinėjančius dviračiais. Ir aš ryžausi išmokti, nors man buvo per 40. Dabar varinėju kaip šmirgelis, įveikiu 35 km.
Nijolės Oželytės taisyklės
Mityba. „Jei nevalgai mėsos, tavo racione privalo būti avokadai. Šri Lankoje atradau lęšius – puikų baltymų šaltinį. Porą saujų raudonųjų lęšių iš vakaro užpili vandeniu. Atskirai pamerki grikių. Šie ryte būna išbrinkę, tereikia pašildyti keptuvėje. Į lęšius įdedi stambiai supjaustyto svogūno galvą, užverdi. Jei esi gurmanas, gali įsipilti kokosų pieno, pagardinti česnakais, kariu, kitais prieskoniais. Druskos nevartoju, tik sojų padažą. Karštus lęšius supili ant grikių ir valgai su lazdelėmis.
Avokadą su paprika ruošiu taip: į smulkintuvą įdedu avokadą, mėlynąjį svogūną, dvi česnako skiltetes, du pomidoriukus, įberiu ciberžolės (galingas antioksidantas), įspaudžiu citrinos, viską susmulkinu. Juostelėmis supjaustau papriką ir valgau. Nežemiškas maistas! Beje, daržoves reikia pamirkyti sodos vandenyje. Ruginę duoną kepu pati. Ją sudžiovinu – tada suskyla angliavandeniai. Iš Londono parsivežu baltųjų kininių grybų. Jų nereikia virti, tik pamirkai ir dedi į salotas. Burnoje kremzda lyg kremzlė. Labai skanu!“
Ritualai. „Daug metų iš ryto išgeriu stiklinę šilto vandens su pusės citrinos sultimis. Ryte ir vakare vandeniu užgeriu po arbatinį šaukštelį (be kaupo) cinamono – teigiamai veikia moteriškuosius hormonus, reguliuoja kraujospūdį, gerina virškinimą.
Nenaudoju kosmetikos. Vienas mano vaikas kadaise turėjo problemų dėl spuogelių. Išsiaiškinau, kad šį rūpestį padeda išspręsti valgomasis arganų riešutų aliejus. Ilgai jį vartojant (atsivežu iš Londono), net randai išsilygina.
Pustrečių metų mano veidas ir kaklas nemato jokio kremo. Veidą ir kūną šveičiu sodos ir druskos mišiniu. Muilu nesiprausiu seniai. Galvą plaunu tik su soda. Pasidarau košelės, įtrinu plaukus ir išskalauju. Soda yra šarmas, ji nepanaikina plaukams ir odai reikalingo natūralaus riebalų apvalkalo.“
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
