Populiariausi savaitės tekstai:
- N. Oželytė: badauti mėnesį yra sudėtinga, niekam nerekomenduoju
- J. Jurkutės mama Aldona: kai vyras pasitraukė iš gyvenimo, skaudžiausia buvo dėl vaikų
- Violeta Baublienė: tekėti gal ar ką…
- Apie Šapranauską: žmonės jį matydavo linksmą, bet jis buvo pilnas graudulio
- Grožio ekspertai išrinko: 7 šių metų geriausios priemonės
- Penkios jauninančios šukuosenos
- Produktai, kurie itin efektyviai degina riebalus
Skambus Šarūnės juokas visą pokalbį, regis, vilnija per kelis konservų fabriko „Gerovė“ aukštus. Kaip ir daugelis kitų menininkų, juvelyrė čia yra įkūrusi savo studiją. Viskas kuklioje operacinę primenančioje pedantiškai tvarkingoje patalpoje skirta kūrybinėms idėjoms įgyvendinti. Baltos sienos, baltas fotelis, kolbos, teptukai, dažai, tapyti parengtos drobės, metalo apdirbimo staklės, žiedų formų vilkstinės, dujų balionas, daugybė medicinos procedūrų kabinetuose matytų įrankių, du dramblio kaulo spalvos perlai, pūpsantys spalvoti maišeliai, krūva meno albumų, filosofijos veikalų, Charles‘io Baudelaire‘o, Kęstučio Navako poezijos knygos...
Jei Šarūnė pro langą žvelgtų atsistojusi, matytų neromantišką fabriko kiemą, bet sėdėdama ji regi dangų, niekad nesikartojančius debesis, medžių viršūnes ir kone kas pusvalandį besileidžiančius keleivinius lėktuvus. Prieš akis – jos pačios tapytas paveikslas „Kryžkelė“, už nugaros – ekspresionistinis kūrinys, jį pavadinčiau „Penkiasdešimt raudonų atspalvių“.
Susitikti norėjote įdienojus. Dirbate naktimis, tad rytais turbūt sunku atsikelti?
Aš dirbu visaip, banguotai, bet ankstyvas paukštis nesu. Vasarą malonu atsikelti saulei tekant, tačiau žiemos vakaras ir naktis turi mistikos žavesio: niekas nebeskambina, žinai, kad niekas nebesibels į duris, nieko nebeklaus. Tai tavo laikas. Mėgstu ir rašyti. Kartą naktį, kai tamsą buvo užliejusi pilnatis, lango kampe pamačiau voratinklį. Lyg koks mistinio filmo fragmentas. Parašiau ketureilį. Dažnai galvoju: „Kokia puiki dovana yra mano profesija, kaip gerai, kad esu meno pasaulyje.“ Jautrumas, stipresnė reakcija į viską yra mano privalumas, šerdis to, kas gimsta.
Ar nebaisu čia vienai naktį? Vieta nuošali.
Esu dirbusi visaip: ir ten, kur gyvenu, ir kitur. Buvo įvairių etapų. Dabar, kai studija ir namai yra atskirai, man labai gera. Jei namuose nors mažiausias kampas skirtas darbui, namų nėra. Tada kūrybinė energija užima visą buto erdvę: atsikeli ir iš karto matai savo darbo stalą, mintys krypsta į tai.
Mėgstu į savo dirbtuves atvažiuoti ir šiaip sau. Vasarą atminu dviračiu atsigerti kavos ar arbatos. Sėdžiu ant šio balto fotelio ir žiūriu į dangų. Arba skaitau. Kai giedras oras ir šviečia saulė, čia labai šviesu ir gera.
Beje, leisdamasi nuo Užupio gatvės kalniuko iš tolo jaučiu svaiginamą braškių uogienės kvapą. Kartą fabriko administracija organizavo degustacijų dieną. Visiems kūrybines dirbtuves čia turintiems menininkams atsiuntė kvietimus ragauti uogienių ir džemų. Jautėmės įmonės dalimi.
Kodėl nusprendėte dirbti su metalu? Gal buvote pamišusi dėl papuošalų, slapta skolindavotės mamos ar močiutės žiedus, seges?
Esu nuo pamario, iš Kintų (Šilutės rajonas). Juvelyrika man asocijavosi su paslaptimi. Lankiau dailės mokyklą. Į Kintų kultūros centrą atsikėlė juvelyrų Tarvydų šeima. Jie užkūrė čia kultūros židinį, o vieną patalpą pavertė mistiniu juvelyrikos pasauliu. Daugybė nematytų, nežinia kam skirtų įrankių, visokių smulkių daiktų... Atrodė tarsi alchemiko laboratorija. Mane traukdavo keisti pasauliai, kai, regis, nieko nesupranti, bet įsivaizduoji, kad jei čia dirbtum, viską išsiaiškintum, paskęstum savo vaizduotės gelmėse. Mokytojų sukurta šilta darbo atmosfera galėjome mėgautis kiek norime. Vasarą ten kasdien užsilikdavau iki vėlumos. Mokytojas, atėjęs užrakinti kabineto, mane rasdavo. Buvau panirusi į juvelyrikos paslaptis, tad blaškytis renkantis tolesnį kelią nereikėjo.
Iki šiol Kintuose vyksta emalio meistrų simpoziumai. Gero vėjo į pamario kraštą įnešę menininkai yra kultūrinio gyvenimo variklis. Jie atvažiavo, ir banga mokinių pasuko į Vilniaus dailės akademiją. Mano jaunesnis brolis Julius Vaitkus taip pat pasirinko juvelyro profesiją. Esame labai skirtingo būdo, bet abu kuriame preciziškai, subtiliai. Aš dirbu tyliai, švariai, o jis, kai ką nors daro su juodmedžiu, kelia dulkių kamuolius, garsiai, su užmoju kala, mala! Parodo papuošalą, – kruopštus, subtilus.
Iš ko paveldėjote kūrybingumą?
Mano močiutė per savo 90 metų gimtadienio šventę atsistojusi deklamavo savo kūrybos eilėraščius. Buvo taip gera! Ji tokia mažutė, garbanotais plaukučiais... Žiūrėjau į ją ir galvojau: „Turbūt ir aš kai ką iš jos turiu.“ Kai vaikystėje atsiųsdavo man sveikinimo atvirukų, negalėdavau atplėšti akių nuo kaligrafiško rašto. Jos sūnus, mano tėtis, irgi labai kūrybiškas. Vadovaujasi šūkiu: „Viską gyvenime galima padaryti pačiam.“ Būdavo, parsiveža siuvamąją, pasidaro brėžinius ir pasisiuva drabužių. Arba ima ir pastato namą. O kokių įmantrių kaukių man yra padaręs! Ir pyragus kepdavo. Viską darydavo su aistra. Universalumas man asocijuojasi su didele kūrybine potencija. Mano mama – medikė. Ir tarp jos giminės narių yra kūrybiškų žmonių.
Mergaitė renkasi juvelyriką, ji turės sėsti prie metalo staklių, lituoti, lydyti, kvėpuoti metalo dulkėmis. Papuošalai – gražu, bet yra ir juodoji – ne visai moteriška – šios veiklos pusė.
Man sakydavo: „Žinok, pasaulis yra truputį kitoks, nei tu įsivaizduoji.“ O man atrodydavo, kad kiekvienas pasaulį regime savo sielos akimis. Tėvas irgi viską galėdavo padaryti, bet realumo pojūčio iš jo tikėtasi daugiau. Ši sritis mane traukė, o kai taip yra, negalvoji, kad teks fiziškai sunkiai dirbti, kad bus purvinų procedūrų. Štai aukso dulkės. Jų prisiuostau, aplimpa rankos, veidas. Jas reikia surinkti, sulydyti. Nelygu, kaip į tai pažiūrėsi. Gali dejuoti, kad įkvepi metalo, bet gali tikėti, kad grynąjį auksą galima valgyti, gerti.
Matau paruoštas drobes, fotografams profesionalams skirtas apšvietimo lempas. Tapote, fotografuojate?
Juvelyras turi būti nepaprastai kruopštus ir kantrus. Aš tokia ir esu, bet man patinka veiklos įvairovė. Tapyba yra poilsis nuo to smulkumo ir koncentracijos. Neriu į didelius plotus, spalvas, mėgaujuosi dažų konsistencija, laisvu rankos mostu. Man tai – būdas atsigauti, pasisemti idėjų iš kitokios meninės veiklos. Daug keliauju, mėgstu įamžinti ypatingus gamtos vaizdus. Esu išmaišiusi pusę pasaulio. Netrukus trauksiu į Naująją Zelandiją. Kelionė man – nebūtinai tiesioginis įkvėpimas, veikiau – naujos energijos banga. Patinka kopti į kalnus, kur nėra jokio komforto, – tik palapinė, košė ir gamtos stichija. Kartą spontaniškai leidausi į piligriminę kelionę, iki Santjago de Kompostelos pėstute ėjau 300 km. Mano žygiai būna ekstremalūs, fiziškai sunkūs, aktyvūs. Negalvoju, kaip įveiksiu kliūtis. Kai kas nors nutiks, tada ir žiūrėsiu. Dažniausiai jaučiu pasitenkinimą, kad galiu daugiau, nei įsivaizduoju. Man nebuvo sudėtinga per dvi savaites įveikti tuos 300 km. Meditacinė kelionė, stipri psichologinė būsena. Skausmas ištirpsta, pasidaro abstraktus. Sunkesnis žygis buvo Baisogaloje – naktį su draugais ėjome 55 km. Jaučiau fizinį skausmą, grįžau beveik atsitūpusi. Tąkart pajutau savo ribą.
Kas yra Jūsų autorinių darbų gerbėjai?
Mano juvelyriniai dirbiniai skirti pasipuošti. Kartais jie tampa talismanais. Kartais dovanojami gimusiam vaikui, kaip giminės ženklas.
Autorinis darbas nėra pigus, jis vienetinis. Svarbu idėja, šios įgyvendinimo sudėtingumas, laiko sąnaudos, profesionalumas, brangios medžiagos. Pirkėjai – įvairūs, ir nebūtinai labai turtingi. Sako: „Aš noriu bent vieną jūsų darbą turėti.“ Jei žmogus vertina tavo papuošalus ir labai kurio nors nori, įsigyti bent vieną tikrai gali sau leisti. Tada ir aš žvelgiu lanksčiau. Papuošalas skirtas pasipuošti, bet man svarbu suteikti jam prasmę, noriu, kad šią pajustų ir pirkėjas. Juk galima nueiti į parduotuvę ir nusipirkti masinės gamybos dirbinį... Užsakomojo papuošalo gaminimo procesas – mįslingas. Lauki užsakovo, nežinai, ko tikėtis; jis ateina, pasišnekame, tada jis laukia ir nežino, ko tikėtis. Daug sudedamųjų dalių kuria papuošalo vertę.
Ar greitai pajuntate, kokiam žmogui kokio papuošalo reikia?
Pas mane atėjusį asmenį pajuntu iš karto. Iš kelių sakinių galiu pasakyti, kokios profesijos atstovas, kokio charakterio jis yra, kokį kūrybinį užtaisą turi. Paprasta psichologija: gydytojai kalba vienaip, teisininkai – kitaip, valdininkai – dar kitaip. Mėgstu ne dalykinį, ne formalų bendravimą, o šiltą. Žmonės paprastai šneka apie viską, papasakoja, ką veikia. Autorinę juvelyriką vertina tam tikro išsilavinimo asmenys, suprantantys, kad tai – gera investicija.
Ar vyrai, ketinantys nustebinti savo mylimąsias, nujaučia jų skonį?
Būna, ateina stipriosios lyties atstovas ir sako: „Ieškau savo širdies draugei ypatingos dovanos. Noriu padaryti jai staigmeną – įteikti autorinį žiedą, bet nežinau, kokio dydžio reikia.“ Paprašau merginos rankos nuotraukos ir pasakyti, koks jos ūgis. Tada žiedo dydį paprastai atspėju.
Visada paklausiu: „O kokia ji yra?“ Ir vyrai pradeda pasakoti. Klausyti jausmingų meilės istorijų – pati gražiausia mano darbo dalis. Mėgaujuosi tokiu bendravimu, gera, kai vyras yra jautrus savo draugei. Mano papuošalas gimsta iš istorijos. Vyro jausmai savo moteriai tarsi pereina į mano rankas. Kartą vaikinas ilgai ir šiltai porino apie savo mylimąją. Supratau, kokie stiprūs jo jausmai, bet negalėjau iki galo suvokti, kokia yra ta mergina, ką mėgsta. Paprašiau atnešti daiktų, kurie jam asocijuojasi su mylimąja. Atnešė kvepiantį prekių ženklo „Melissa“ batelį ir dėžutę.
O vaikams papuošalų dažnai užsakoma?
Vaikams užsakomi simboliniai papuošalai – gimimo, krikšto proga. Bene mėgstamiausi – su jų pirštukų atspaudais. Žmogus dažniausiai atskleidžia papuošalo paskirtį, o tada sako: „Darykite, ką norite.“ Nemažai per dešimt metų pritrauktų asmenybių suteikia man visišką kūrybinę laivę.
Esu minimalistė, man nepatinka visa, kas nėra reikalinga. Mėgstu švarią baltą spalvą, dirbti tvarkingoje aplinkoje. Vertinu grožį kiekviename žingsnyje, svarbu net tai, kaip ir kur laikyti papuošalams gaminti skirtas medžiagas. Mano papuošalai pasakoja apie mano vidų. Chaose dirbti negaliu. Mintys turi būti tyros, dvasinė būsena gera, gyvenimas – harmoningas. Medituoju, domiuosi filosofija, psichologija.
Ar dirbdama su brangiaisiais metalais, brangiaisiais akmenimis, perlais, jaučiate atsakomybės naštą?
Taip, brangi medžiaga įpareigoja. Apie piniginę vertę stengiuosi negalvoti. Dirbu tik su natūraliais akmenimis, man svarbu, kokio skaidrumo, atspalvio tas akmuo, kokį „dūmelį“ gamta jame išvinguriavo. Rankose turėdama brangų akmenį panyri į būseną, kai, regis, kiekviena nervų ląstelė susikoncentruoja, kiekvienas judesys tampa nepaprastai svarbus. Kartais juokiuosi, kad su brangiaisiais akmenimis dirbu kaip neurochirurgas su smegenimis, – menkas netikslus judesėlis gali pažeisti už gyvybines funkcijas atsakingus centrus. Negaliu leisti sau sugadinti. Reikia daug kantrybės, atidumo.
Brangi medžiaga priverčia išmokti skaičiuoti?
Mane tenka stabdyti. Turiu daug pomėgių, skiriu jiems pinigų ir laiko. Buvo periodas, kai viską, ką uždirbdavau, investuodavau į medžiagas. Kai nuvyksti į brangiųjų akmenų kolekcijos pristatymą ir pamatai sau artimą, palikti negali, nors ir nežinai, kaip jį panaudosi. Tas akmuo tave užburia. Vienu periodu visus pinigus suklojau į akmenis, užtat dabar gerai – vis išsitraukiu iš tos kolekcijos, pažiūriu, pritaikau. Čia jau yra tokia profesinė liga ar aistra, priklausomybė, kai nebesvarbu nei kaina, nei jokios aplinkybės. Tarp tavęs ir akmens įvyksta žudantis meilės aktas (juokiasi). Jei Vilniuje atsidarytų brangiųjų akmenų parduotuvė, bematant bankrutuočiau. Panašiai yra ir su knygynais. Negaliu išeiti nenusipirkusi knygos.
Kaip atskiriate tikrus perlus nuo netikrų?
Turiu daug mokomosios medžiagos, kokybę matau lygindama. Kartą klientas atnešė savo perlų. Pati jų turėjau nemažai – ir įvairių rūšių, ir kokybės. Susidėjau ir, užmetusi žvilgsnį, pagalvojau, kad taisyklingi ir blizgantys kliento perlai yra kokybiškiausi, bet, paėmusi juos į rankas, pamačiau, kad paviršius padengtas perlamutru, prie vėrimo skylutės yra lupimosi atplaišų. Natūralūs perlai įvairiai švyti, ilgai auginti iš mažų grūdelių nėra taisyklingi. Tas pats yra ir su brangiaisiais akmenimis. Kartą vokiečių ekspertai skaitė paskaitas apie opalus, rodė Australijos opalų kolekciją. Buvo įdomu sužinoti, kaip specialistai plika akimi atpažįsta brangakmenius, mat padirbinių meistrai taip pat tobulėja. Sakė: „Jei kolekcijoje yra du beveik identiški opalai, jie greičiausiai netikri, nes gamtoje vienodų nebūna. Natūraliai randami brangieji akmenys yra švelniai asimetriški.“
Jūsų papuošalai tinka ne prie bet kokio drabužio. Kokia yra autorinio papuošalo nešiojimo kultūra?
Autorinį papuošalą galima nustelbti drabužiu. Reikia siekti vienovės. Minimalus papuošalas lyg ir turėtų tikti prie daug ko, bet iš tikrųjų taip nėra. Mėgstu ant emalio neproporcingai išdėstyti aukso detales. Tokie papuošalai reikalauja išgryninti erdvę – prašosi vienspalvio audinio. Autorinis dirbinys turi būti matomas, jis neturi pranykti tarp tarp drabužio klosčių, rašto margumyne. Svarbu net audinio storis, faktūra. Mano klientės turi skonį. Kartais pati žaviuosi: moteris matuojasi auskarą, ir jos judesiai, laikysena iškart pasikeičia. Elegantiškai pasuka kaklą, žvilgsnis – lyg iš šalies, ji intuityviai žino, kurioje vietoje segti segę.
Jūsų papuošalai subtilūs, elegantiški, efemeriški, švarūs. Tarsi lietaus išskalbti prisiminimai.
Oi, kaip man patinka lietus! Išgirdusi lašus barbenant į lango stiklą sau sakau: „Kaip gerai, šiandien eisiu per lietų ir sušlapsiu.“ Nesvarbu, kad žiema, įšoku į guminius batus ir traukiu į gatvę. O vasarą, lietui lyjant, apsivilkusi kuo ploniausią suknelę važinėju dviračiu.
Neseniai viena menotyrininkė mano parodos „Pamesta – rasta“ anotacijoje parašė ir mano diagnozę – taikliai perteikė vidinę būseną. Mano kūrinius ji apibūdino kaip gilius, minimalistinius, filosofinius, konceptualius, daugiareikšmius, poetiškus, šiltus, moteriškus, asociatyvius. Aš tarsi detalėmis, simboliais pasakoju istoriją, bet man patinka ją palikti nebaigtą, kad kiekvienas pats atrastų tęsinį. Duodu nuorodą ir suteikiu galimybę žmogaus fantazijai vešėti. Taip kartu dalyvaujame kūrybos procese.
Į Jūsų papuošalus galima žvelgti kaip į gera lemiančius ženklus, talismanus, runas?
Vieną savaitę paskambino trys mano kūrybos gerbėjai ir papasakojo, kas jiems buvo nutikę ir kaip mano papuošalai juos apsaugojo. „Žinokit, esate angelas“, – sakė moteris, mat jos serganti dukra, gavusi dovanų mano auskarus, pasveiko. Kita gerbėja pasakojo, kaip įkalbėjo skeptiškai nusiteikusį savo brolį su žmona užsisakyti mano žiedus – mat šeima nesusilaukia vaikų. Kai pradėjo juos nešioti, ėmė lauktis dvynukų. Nesu jokia burtininkė, bet įtikėjimas daro stebuklus. Džiaugiuosi, jei žmogus savo lūkesčius sieja su papuošalu, nes aš jį darau pozityviai mąstydama, su gera intencija, šviesiomis mintimis. Prie darbo stalo sėduosi tik gerai nusiteikusi. Jei mano būsena kitokia, einu ieškoti ramybės, o ne kurti.
Ar pati turite daug papuošalų?
Štai šiuos auskarus darau sau. Tai auksu padengtas žalsvas prehnitas – meilės akmuo. Anksčiau apskritai nenešiodavau papuošalų – man atrodydavo, kad tai pernelyg asmeniška. Įsisegusi savo juvelyrikos kūrinį jausdavausi tarsi prasidariusi širdį, bet pastaruosius kelerius metus jaučiu poreikį pasipuošti. Esu labai išranki, vieną ar kitą keistą, minimalų papuošalą prisijaukinu, bet jų turiu mažai.
Kokį metalą labiausiai mėgstate?
Auksą. Geltonas auksas gali būti ne tik geltonas, bet ir žalsvas, šviesiai gelsvas, sodrus geltonas, oranžinis ir t. t. Skirtingos sudedamųjų dalių proporcijos suteikia skirtingą atspalvį. Esu spalvų ir atspalvių maniakė, man labai svarbi subtili aukso atspalvių įvairovė. Reikia atrasti savo toną, ir šis taurusis metalas tau skambės.
Pokalbio pradžioje sakėte, kad naktį pas Jus niekas nebeužsuka. Kodėl?
Esu viena, šeimos neturiu. Mano buvęs vyras Dainius Narkus yra juvelyras. Susipažinome studijuodami, trylika metų gyvenome susituokę, kartu mąstėme, kartu kūrėme, gal net buvome per daug susitapatinę. Mėgstu bendrauti, bet po iširusių santykių reikėjo vienatvės, turėjau tai išgyventi. Visus etapus priimu natūraliai. Kad viduje būtų harmonija, daug ką turiu išjausti. Dabar esu džiaugsminga ir atvira. Jei keliaudama sutikčiau savo žmogų, ar galėčiau gyventi svetur? Atrodo, kad viską galėčiau. Aš atsiduodu jausmams.
Kodėl išsiskyrėte? Susikirto dviejų menininkų egoizmas?
Į stereotipą apie menininkų šeimas savęs neįtalpinu. Santuoka man netrukdė kurti. Šeimą vertinu kaip organišką asmenybės ir gyvenimo dalį. Kūryba – individualu, bet iš dirbtuvių labai noriu grįžti į šeimą, kurti šiltus santykius. Žinoma, menininkai turi egoizmo, neretai skundžiasi, kad kiti jiems trukdo, bet man šeima ir kūryba – visiškai suderinamos, viena kitą papildančios vertybės. Laikas bėga, augame, keičiamės ir kartais nueiname per toli į per daug skirtingas puses. Esu šeimyniška ir atsidavusi, bet kartu man reikia jausmų ir santykių tikrumo, gylio. Gyventi drungnai, abejingai aš negaliu. Kitaip nuspręsiu ieškoti tikrumo nežinodama, kas manęs laukia.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
