Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Grožio dosjė. Kokiu kvapu jau kelis dešimtmečius kvepinasi N. Narmontaitė?
- Renatos pokyčiai: man įrodė, jog keistis niekada nevėlu
- Tibeto dieta - atjaunina organizmą ir prailgina gyvenimą
- Ką stilistai rekomenduoja rengtis šią vasarą?
- Menininkė J. Rekevičiūtė: seniai svajojau kurti interjerui
- Prieskonių karalystė - naujas kelias į vyrų ir moterų širdis
Dar mokydamasi mokykloje ir per trumpą laiko tarpą atsikračiusi 30 kilogramų, Vilniaus universiteto studentė Miglė S. dažnai sulaukdavo jaunesnių mergaičių klausimų ir prašymų padėti. Tačiau ji visoms merginoms atsakydavo vieną ir tą patį: „Nedarykite to ir nesielkite taip, kaip elgiausi aš“. Šį kartą ji pasiryžo atvirai papasakoti savo anoreksijos ligos istoriją ir perdėtą merginų norą patikti visiems.
Migle, mokykloje daugeluma merginų klausdavo tavo patarimų, ką ir kaip valgyti, tačiau reta žinojo, kad numetusi svorį visiškai sugadinai savo sveikatą. Gal galėtum papasakoti, kaip sugalvojai lieknėti?
Visą gyvenimą buvau apkūni mergina. Tėvai ir draugai iš pradžių sakydavo, kad išaugsiu ir viskas bus gerai, tačiau laikui bėgant supratau, kad reikia pačiai kažko imtis ir lieknėti. Pradėjau apie tai kalbėti viešai, netrukus įsimylėjau.Tuo metu su viena drauge susilažinau, kad per mėnesį pakeisiu savo mitybą ir numesiu kelis kilogramus. Tai tapo pagrindine mano motyvacija – įrodyti aplinkiniams, kad aš tai galiu padaryti.
Kokia buvo pradžia? Ir kas tave privedė prie badavimo?
Iš pradžių dariau viską gana protingai, nors man buvo tik 14 metų. Viskas prasidėjo nuo „iškrovų dienų“, kurios buvo skirtos skrandžio mažinimui ir pasiruošimui dietai. Pamenu, pirmas tris dienas valgiau tik obuolius, pusryčiams valgydavau sumuštinius: juodą duoną su priedu. Dietologai pasakytų, kad tai nėra sveika dienos pradžia. Į mokyklą įsidėdavau vaisių, o vakare suvalgydavau jogurto. Laikui bėgant susidūriau su aktualiausia dietų besilaikančių merginų problema – kuo daugiau svorio krenta, tuo daugiau jo nori numesti. Skaičiavimas ir žiūrėjimas į svarstykles tampa tarsi manija, varžybomis su savimi. Ilgainiui, savo rytinius sumuštinius pradėjau atiduoti šuniui, mokykloje atsisakiau valgyti iš viso, nes tai būdavo vienintelė vieta, kur manęs nematydavo mama, o vakarienę jau tekdavo suvalgyti. Greitai nė pati nepastebėjau, kaip mamos gamintą maistą pakeičiau salotų lapais, o mėsos produktų ėmiau kone paniškai bijoti. Būdavo dienų, kai į burną įsidėdavau tik vieną obuolį.
Ar mitybą stengdavaisi derinti su sportu?
Ne. Tai ir buvo didžiausia mano bėda. Paauglystėje lankiau krepšinį, bet kai nustoji reguliariai ir sveikai maitintis, nebelieka jėgų jokiai fizinei veiklai. Dabar, žiūrėdama senas nuotraukas, suprantu, kad buvau tik kaulų rinkinys. Sportas būtų buvęs puiki išeitis.
Per 2 metus iš viso numečiau 30 kilogramų. Būdama 174 cm ūgio svėriau vos 46 kilogramus, manau, tai daug ką pasako.
Kada supratai, kad su tokia mityba taip toliau gyventi nebegali?
Tai suvokti padėjo gydytojai. Tokiose situacijose šeimos narių klausai mažiausiai. Kaip ir kasmet, prieš mokyklą reikėjo pasitikrinti savo sveikatą ir pasidaryti kraujo tyrimus. Tuomet ir buvo toji akimirka, kai supratau, kad viskas, taip gyventi daugiau nebegaliu. Kraujo rezultatai parodė maistinių medžiagų trūkumą, o daktarės atlikti tyrimai gąsdino prasidėjusia neaiškių ląstelių gamyba. Išgirdusi šią žinią, pirmą kartą gyvenime ėjau gatve, žiūrėjau į vieną tašką ir verkiau.
Nusprendžiau keisti savo gyvenimą. Nors sau buvau įsiteigus, kad valgyti negaliu, pradėjau pamažu kiekvieną dieną didinti maisto kiekį. Gydytojai mane perspėjo, kad jei nepradėsiu valgyti, nesulauksiu net 30 metų. Organizmas pats naikino save iš vidaus.
Nuolatiniai vizitai į ligoninę tapo mano kasdienybe, bet žingsnis po žingsnio galėjau paragauti picos, šokolado, prisiminti jų skonį. Nors ir buvo sunku, tačiau, kovodama su savimi, pradėjau didinti porcijas.
Ar sirgdama ir kovodama su savo noru nevalgyti, turėjai draugų, kurie tave palaikė?
Prabėgus tiek laiko, dabar aš suprantu: tiek draugams, tiek savo artimiesiams aš keldavau vienodą jausmą – gailestį. Jie matydavo, kad žmogus, esantis šalia jų, kiekvieną dieną nyksta. Tačiau tuo metu kiekvienas, pasiūlęs pavalgyti, tapdavo man didžiausiu priešu. Tais metais aš buvau tyli, pikta, nenorėdavau niekur eiti. Labiausiai gaila tų kelių prarastų metų, nes dėl ligos daugelio akimirkų net neprisimenu.
Su kokiomis problemomis susidūrei, kai teko vėl priaugti kilogramų?
Tokiomis ligomis sergantiems žmonėms skaudžiausia yra matyti kylančius skaičius. Reguliariai valgantiems žmonėms vienas šokolado batonėlis ar picos gabaliukas neturi reikšmės. O aš kiekvieno suvalgyto kąsnio pasekmes matydavau ant svarstyklių. Organizmas pradėjo kaupti riebalus. Tuomet pradėjau lankyti sporto klubą ir mano gyvenime prasidėjo dar vienas mitybos sutrikimų etapas. Tada jau maitinausi, bet valgiau viską ir didelėmis porcijomis. Valgiau, kai būdavo liūdna, nesisekdavo moksluose, santykiuose ar tiesiog neturėdavau ką veikti. Visas emocijas užpildydavau maistu. Atsikrausčiusi į naują miestą ir susipažinusi su naujais žmonėmis bei aplinka, pagalvojau, kad nesu kitokia ir persivalgymo vakarai man tiesiog atrodydavo linksmas laiko praleidimas su draugėmis.
Tikriausiai galima sakyti, kad atsikrausčiusi į sostinę pradėjai naują gyvenimą?
Galbūt. Net nežinau kas įvyko mano gyvenime. Kai įsitvirtinau naujam mieste, nebeliko įtampos ir streso. Supratau, kad noriu pasiekti ilgalaikių rezultatų ir su dietomis man teks atsisveikinti. Mažais žingsneliais pradėjau sveikai maitintis ir tuomet supratau, kad per daug iš savęs reikalaudavau. Pati susidariau mitybos planą, sporto pratimus. Be jokio streso suformulavau sau naujus įpročius. Dabar dėl to esu labai patenkinta ir laiminga.
Nuo tavo susirgimo pradžios praėjo penkeri metai. Ar pagaliau pamilai save tokią, kokia esi? Ar vis dar nori kokių nors pokyčių?
Žinoma, kad noriu pokyčių. Kokia mergina jų nenorėtų (juokiasi). Pradėjau protingiau galvoti, pasikeitė mano požiūris į figūros kultą. Nebenoriu būti tik kaulų rinkinys, kokiu būdavau anksčiau. Po truputį atsirado sveikesnis noras būti moteriškesnei, patrauklesnei.
Kaip manai, kas kaltas, jog visuomenėje įsivyravo lieknos merginos kūno kultas? Ar galima apvalių formų savininkei susilaukti tiek dėmesio, kiek susilaukia lieknesnės merginos?
Toks grožio suvokimas kilo iš modelių kulto. Iš apvalesnių merginų vaikinai tiesiog juokiasi, o tokiais atvejais merginos ir sugalvoja įvairiais būdais mesti svorį. Patyčios yra vienas stipriausių ginklų stumtelėti žmogų į baisių ligų gniaužtus. Dabar aš matau daug merginų, kurios atsikratė svorio greitai, todėl ne vienai iš jų dažnai parašau, pasiteirauju, kaip gyvena ir kokiais būdais mažina savo svorį. Deja, atsakymai retai džiugina. Tuomet pradedame kalbėtis, stengiuosi pasidalinti savo patirtimi ir apsaugoti jaunas merginas nuo gręsiančių nelaimių. Tačiau mano įsitikinimai ir patirtis šioje situacijoje yra skirtingi. Nepaisant visų standartų ir nuomonių, man yra gražesnės lieknos merginos. Tiesa, juokingiausia yra tai, kad aš sulaukiu daugiau dėmesio dabar, priaugusi svorio. Atsisakiau dirbtinų plaukų, spalvotų kontaktinių lęšių ir neįsivaizduoju gyvenimo be plačios šypsenos ir savo garbanėlių.
Kokių trijų dalykų palinkėtum dabartinei Miglei?
Palinkėčiau atrasti sritį, kurioje norėtųsi save tobulinti ir realizuoti. Taip pat norėčiau sau palinkėti kiekvieną dieną vis mažiau mąstyti apie mitybos sutrikimus ir, kadangi artėja vasara, tobulai ją praleisti su daug nuotykių ir dar daugiau prisiminimų.
Ačiū už pokalbį ir atvirumą.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
