Šių dienų skaitomiausi:
- Anoreksija sirgusi Miglė: gydytojai 30-ojo gimtadienio man nežadėjo
- V. Baublienė: balti marškiniai - nuobodi uniforma ar teisingas stilius?
- Namų remontas: vietoj balkono įrengė du atskirus kambarėlius
- Kelnaitės su juostele - už ar prieš?
- R. Bolgovo vištienos patiekalas Motinos dienai
Liudmila Markovna Gurčenko gimė 1935-ųjų spalį Charkove, Ukrainoje. Užaugo neturtingoje šeimoje. Jos tėvas buvo karys, o mama tvarkėsi namuose ir net nebuvo baigusi mokyklos. Pati Liudmila, artimųjų švelniai vadinta Liuse, mokykloje taip pat nelabai stengėsi – mokėsi prastai, tačiau iš tėvų pastabų dėl to negaudavo, matyt, jiedu jautė, jog iš mergaitės „šis tas išeis“. Tikrąjį pašaukimą atradusi Liudmila pasijautė, kai įstojo į Kino meno institutą Maskvoje.
Dar būdama studentė jaunoji aktorė pradėjo filmuotis kino filmuose. Jos debiutui buvo lemta būti sėkmingam – dvidešimt vienerių aktorė suvaidino pirmojoje savo juostoje „Teisybės kelias“, o netrukus po jos – muzikinėje komedijoje „Karnavalo naktis“. Būtent ši komedija aktorę nunešė į populiarumo viršūnę, ji tapo jaunimo dievaite bei įvairaus amžiaus numylėtine. Gerbėjai rašydavo jai laiškus, siųsdavo gėlių. Pasaulis jaunai merginai buvo po kojomis. O ji, žinoma, gebėjo puikiai tuo naudotis.
Darbo pasiūlymų sėkmingai aktorei netrūko. Daugiausia ji filmuodavosi muzikinėse komedijose – žanras, atnešęs jai pripažinimą, rodos, buvo sukurtas specialiai jai. Žingsniuodama į kino olimpą Liudmila nusifilmavo kino miuzikluose „Mergina su gitara“, „Mama“ – dėl vaidmens šiame filme aktorė atsisakė vaidmens Nikitos Michalkovo filme „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“. „Mama“ Liudmilai ne tik buvo tramplynas į SSRS kino aukštumas, bet ir atnešė nemenkų bėdų. Filmavimo metu aktorius Olegas Popovas netyčia sulaužė jai koją – trauma grėsė invalidumu, aktorė gana ilgą laiką nevaikščiojo. Tačiau valia, begalės treniruočių ir fizinių pratimų pastatė Liudmilą ant kojų.
Kritika
Nors aktorė be muzikinių komedijų filmavosi ir dramose, karo filmuose, televizijos programose, vis dėlto ilgainiui jai buvo „prilipdyta“ vieno vaidmens aktorės etiketė. Liudmila stengėsi sulaužyti šiuos nežinia kieno pastatytus rėmus, siekė būti įvairi, įrodyti, kad sugeba daug daugiau, nei yra bandoma teigti. Ji sukūrė vaidmenis filmuose „Žmogus iš niekur“, „Dviese stotyje“, „Dvidešimt dienų be karo“, „Penki vakarai“, „Mumu“, „Meilė ir balandžiai“ ir daugelyje kitų. 1982 metais aktorė gavo prestižinį „Auksinio erelio“ apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį.
Gandais apipintas gyvenimas
Blizganti išorė neretai slepia širdgėlą bei liūdesį. Liudmila Gurčenko – ne išimtis. Visos Tarybų Sąjungos mylima kino aktorė gyvenime patyrė ne vieną išdavystę bei nusivylimą net pačiais artimiausiais žmonėmis. Prie altoriaus aktorė žengė penkis kartus – vyrai ja susižavėdavo ūmiai, aistringai, tačiau taip pat staiga jų jausmai ir atšaldavo, o akys pradėdavo lakioti kitų moterų – jaunesnių, galbūt gražesnių – link. Jos vyrai buvo skirtingi ir pačių įvairiausių profesijų – scenaristas ir istorikas, estrados žvaigždė, muzikantas, aktorius, galų gale, tapęs pačios Gurčenko prodiuseriu...
Apie daugumą jų aktorė nebuvo linkusi kalbėti. Teisindavosi, kad prisiminti neįtikėtinai skaudu. Atžalos susilaukė tik vienos ir su šia artimo ryšio nepalaikė – duktė Marija iš pirmosios santuokos su mama bendraudavo retai. Gurčenko visą laiką ir sielą atiduodavo darbui bei vis naujiems vyrams, o dukrai dėmesio beveik neskirdavo – dėl to Marija nuoskaudos neslėpė, ne kartą žiniasklaidai sakė, kad „motinos faktiškai neturėjo.“
Apie Gurčenko sklandė įvairūs gandai ir legendos. Žmonės šnabždėjosi apie nepriekaištingą jos išvaizdą, teigdami, jog tobulą figūrą aktorė išlaiko sportuodama po aštuonias valandas per parą ir beveik nieko nevalgydama. Turbūt visa Sovietų Sąjunga aptarinėjo jos širdies reikalus, po kaulelį narstė kiekvieną jos mylimąjį – galbūt kaip tik dėl to nė vienas su Gurčenko ilgėliau neužsibūdavo.
Kolegės aktorės pasakodavo žurnalistams, kaip sunku su Gurčenko bendrauti, ir koks sudėtingas jos charakteris, ir kaip nesibaigiančios užgaidos trukdo vaidinti – esą, dėl to režisieriai labai rimtai pagalvodavo prieš kviesdami ją filmuotis. Šiandien akivaizdu, jog taip kolegės kalbėjo norėdamos su Gurčenko konkuruoti, galbūt iš nevilties ir suvokimo, kad niekada jos neprilygs, tačiau tais laikais tokie pasisakymai duodavo peno diskusijoms visai šaliai. Nenuostabu, kad ir pati Liudmila į tokius gandus reaguodavo skausmingai.
Sykį ekrane atlikdama dainą „Gera nuotaika“ Gurčenko padarė suktuką, jos suknia pakilo šiek tiek virš kelių. Viename pagrindinių laikraščių pasirodė pasipiktinimo pilnas straipsnis, kuriame teigiama, kad Gurčenko demoralizuoja tarybinę liaudį, suktukas prilygintas pornografijai.
Darbas ir gebėjimas netarnauti sistemai
Nors gyveno ir kūrė sovietmečiu, Gurčenko sugebėjo likti kažkur sistemos užribyje ir dirbti nepaisydama jos. 1956-aisiais aktorė filmavosi E. Riazanovo filme „Karnavalo naktis“. Šioje komedijoje labai aštriai kritikuojama biurokratinė sistema, vaizduojamas pasipriešinimas totalitarizmui. Filmuotis ir statyti tokį filmą anuomet buvo itin drąsu – destalinizacijos procesas buvo dar tik prasidėjęs ir buvo nežinia, kuo gali baigtis sistemą kritikuojantiems menininkams. Filmas, simbolizavęs tam tikrą maišto, pasipriešinimo idėją, suformavo Gurčenko žvaigždės įvaizdį, ji tapo žinoma ne tik tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet ir visoje Rytų Europoje.
Po filmo „Mergina su gitara“ Gurčenko ėmė verbuoti KGB, už bendradarbiavimą jai buvo žadama registracija Maskvoje, leidimas gastroliuoti užsienyje. Tačiau aktorė griežtai atsisakė bet kokio bendradarbiavimo. Tokiam sprendimui, be jokios abejonės, turėjo įtakos jos vaikystės išgyvenimai Charkove – dvi okupacijos, karas, nepriteklius, badas. Jos asmenybė nuo pat vaikystės buvo tvirta ir niekas nebūtų privertęs jos paminti savo įsitikinimų.
Atsisakiusi bendradarbiavimo su KGB Gurčenko išgyveno atstūmimo laikotarpį – dešimtmetį kine ji gaudavo tik epizodinius arba antraeilius vaidmenis, buvo siekiama sužlugdyti jos karjerą. Negalėdama atsiskleisti kaip aktorė, Liudmila pradėjo dainuoti, kurti dainas, koncertuoti – atsiskleidęs dainininkės talentas stebino net miuziklų, kuriuose anksčiau Gurčenko filmavosi, režisierius.
Pati Gurčenko vėliau pasakojo, kad važiuodavo dainuoti visur, kur tik kviesdavo. „Didžiausia šios moters tragedija ta, kad ji gimė ne toje šalyje, - teigė aktorius Dmitrijus Nagijevas. - Bet kurioje kitoje šalyje tokiai moteriai dirbtų ištisa pramonė. Čia ji buvo tarsi nuošalėje, filmavosi retokai, dainuodavo su antraeiliais dainininkais.“
Į kiną Gurčenko grįžo subrendusi ir stipri. Vėliau už sukurtus vaidmenis ji gavo įvairių apdovanojimų, nors niekada taip ir nepriklausė Komunistų partijai. Po sovietinės imperijos griūties ji nuolat pabrėždavo, kad mylėjo tėvynę, bet neapkentė partijos. Tai buvo jos tvirta nuomonė, tvirtas apsisprendimas, kurio pakeisti buvo neįmanoma niekam.
Bandymai išlaikyti jaunystę ir skausminga mirties nuojauta
Gurčenko mirė eidama 76-uosius metus, teigiama, kad sustojus širdžiai. Prabėgus kelioms savaitėms po jos mirties žiniasklaida ėmė aptarinėti paskutinį aktorės vaizdo klipą (jis buvo nufilmuotas likus mėnesiui iki mirties, o viešai pirmą kartą pademonstruotas per jos laidotuves). Dainos vaizdo klipas žiūrovams kėlė siaubą, jis buvo vadinamas pavojingu žaidimu su mirtimi bei artėjančios nelaimės nuojauta. Klipe L.Gurčenko atlieka grupės „Zemfira“ dainą, o greta jos ekrane rodomi seniai mirę kolegos ir partneriai ekrane: Aleksandras Abdulovas, Olegas Jankovskis, Andrejus Mironovas, Jurijus Nikulinas ir kiti. Dainos tekstas skamba maždaug taip: „Prašau, nemirk, nes ir man teks mirti. Tu, žinoma, iš karto – į rojų, o aš, vargu, ar irgi“. Gurčenko draugai maldavimų nepaiso ir klipo pabaigoje virsta dulkėmis. Vos po kelių savaičių ir pati aktorė išeina paskui juosb Anapilin. Simboliška? Galbūt.
Grožio ikona laikyta aktorė negalėjo susitaikyti su senstančiu kūnu – perkopusi brandą Gurčenko ne tik darėsi veido tempimo operacijas, odą lygino botulino toksino injekcijomis, bet ir vartojo priemones su embrionų kamieninėmis ląstelėmis. Kolegos šnabždėjosi, kad regėdama senstančią odą Liusia verkia, tranko stalą kumščiu. Senatvė ją vedė iš proto.
Paskutiniais gyvenimo metais Liudmila jau sirgo. Tai akivaizdu žiūrint vėlyvuosius jos koncertus, vaizdo klipus. Aktorei jau sunku stovėti, judėti scenoje, ryškiai matomos rankų sąnarių deformacijos. Sunkiai judėdama, galėdama tik dainuoti, ji negalėjo sustoti dalinusi savo talento žiūrovams. Liudmilai, kaip ir kitoms didžioms scenos moterims, tai buvo galimybė išdalyti save iki paskutinio atodūsio. 75-ojo gimtadienio išvakarėse filme „Įvairiaspalvė prieblanda“, kurio scenarijų, muziką pati sukūrė, ji suvaidino pagrindinį - pagyvenusios vienišos aktorės - vaidmenį.
Likus kiek daugiau nei mėnesiui iki mirties, Gurčenko gulėjo ligoninėje dėl širdies negalavimų. Išleista namo pargriuvo ir susilaužė klubą. Laikraščiai išsyk ėmė skelbti: aktorė guli mirties patale. Tačiau Maskvos medikai padarė sėkmingą operaciją ir kovo 8-osios išvakarėse išrašė iš ligoninės. Po mėnesio aktorė mirė.
Vienas aktorę gydžiusių medikų teigė, kad ji buvo labai ligotas žmogus. Ją kamavo reumatinis poliartritas, liga, gydoma preparatais, kenkiančiais inkstams. Ją vargino ir haimoritas. Ir ne tik. Galybė plastinių operacijų taip pat neišėjo į naudą sveikatai.
Iškili Sovietų sąjungos ir Rusijos aktorė palaidota Maskvoje. Į paskutinę kelionę jos palydėti susirinko šimtai gerbėjų – akivaizdu, kad laisvę, pasipriešinimą ir grožį įkūnijusi Liudmila dar ilgai nebus užmiršta.
Garsus režisierius Rimas Tuminas Liudmilą Gurčenko prisimena taip: „Liudmila kiekvieną sekundę buvo artistė. Ar tai būtų restoranas, ar kabinetas, ji tiesiog žaidė gyvenimu, kiekviena situacija. Ji buvo labai kaprizinga, kartais pikta, atžagari. Ją erzino bet koks nemokšiškumas, neišmanymas, skonio stoka ar vidinės kultūros neturėjimas. Liudmila niekada neieškodavo kompromisų, ji mėgo kraštutinumus, rėždavo viską į akis, vadindavo visus daiktus savo vardais, todėl žmonės jos prisibijodavo, laikydavosi atstumo. Tas atstumas ją tenkino ir palaikė dvasinę stiprybę. Ji buvo be galo darbšti. Per visą gyvenimą nė karto neišdavė artistės amplua. Atsisakė moters vaidmens gyvenime ir pasirinko artistės.“
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
