Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Liudmila Gurčenko: 5 santuokos, nemylima duktė ir paniška senatvės baimė
- Anoreksija sirgusi Miglė: gydytojai 30-ojo gimtadienio man nežadėjo
- Grožio dosjė. Kokiu kvapu jau kelis dešimtmečius kvepinasi N. Narmontaitė?
- Savaitės ikona. Dizainerė D. Vapsvienė: yra vienas drabužis, kuris tinka visoms
- 6 moterų klaidos, gadinančios ne tik seksą, bet ir santykius
- Namų remontas: vietoj balkono įrengė du atskirus kambarėlius
- Kelnaitės su juostele - už ar prieš?
Vilniaus Užupyje esančioje nuosavoje galerijoje Kristina dirba dieną. Pati supjausto lentas, sukala dėžutes. Ant jų prisuka rankenėles, spyneles, kojeles, apkaustus. Tada dėžutes nudažo, apipiešia. O skirtos jos meilės laiškams laikyti. Moteris neslepia, kad sumeistrauti šias dėžutes – sunkus darbas, tačiau ji puikiai valdo plaktuką, pjūklą, presą.
Ant sienų – daugybė Kristinos paveikslų. Dažname – pakylėtą emociją kuriantys Pegaso sparneliai. „Kai yra nuotaika, polėkis, viskas pasiseka geriau. Ir moteris gražiau atrodo, ir akys žiba, kai ji su polėkiu. Ir vyrams labiau patinka“, – juokiasi Kristina.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius P. Geniušas fortepijonu pradeda groti tik apie 21 val. Tik tada, baigęs užsiėmimus su studentais, pianistas gali mokytis naujų kūrinių pats. Pro salės langus į tamsą, į naktinio Vilniaus erdves, veržiasi nuostabi amerikiečių kompozitoriaus Samuelio Barberio sonata.
Ne veltui sakoma (o gal tik juokaujama?), kad vyro ir moters pasaulis skiriasi kaip diena ir naktis. Ar tikrai?
Nemažai menininkų ir menininkių blaškosi tik kurdami. Didžiulė vertybė jiems – žmona, vyras, vaikai, namų šiluma. Kas Jūsų gyvenime pasikeitė po vestuvių?
Kristina: Viskas pasikeitė, nes tai – gyvenimas po vestuvių. Pasikeitė mūsų statusai – dabar esame vyras ir žmona, ir tai jaučiasi. Prieš vestuves yra viena, o kai susituoki – kita. Apsisprendi, ir atsakomybė kita. Viskas kitaip. Man ramiau, bet aš neanalizuoju taip giliai. Viskas ėjo santuokos link. Nebuvo lengvas tas laikas, tačiau viskas labai sklandžiai susidėliojo. Atrodo, kad taip ir turėjo būti.
Petras: Praktiškai viskas tas pat. Tik tiek, kad aplinkiniai apsiramino. Mes kaip gyvenom, taip ir gyvenam.
Ar dukra Laura supranta, kad jos tėvai – jau susituokę?
Petras: Ji – dešimties metų, sąmoninga būtybė, viską puikiai supranta. Ir tą situaciją – kad buvome nevedę, o dabar esame vedę – supranta.
Iki vedybų ėjote daugiau kaip 10 metų. Kodėl tas kelias buvo toks ilgas ir nelengvas?
Petras: Aišku, tai buvo ir sunku, ir skaudu. Tai susiję ir su kitais žmonėmis – juk mes turėjome šeimas. Ir jie buvo įskaudinti, ir patiems buvo sunku. Skyrybos – tai stresas, didžiulis pasikeitimas. Taip, manau, yra visiems, mes – ne išimtis.
Kristina, ar prisimenate tą momentą, kai susipažinote su Petru Geniušu? Puikus muzikantas, išskirtinės išvaizdos, išskirtinio talento. Ar krito į akį per pirmą susitikimą?
Kristina: Mano tėvai eidavo į Petro koncertus, ir aš eidavau. Apie jį, jo grožį nei galvojau, nei ką. Mus supažindino, ir tiek. Viskas vyko natūraliai. Aš žinau, kaip buvo, ir jis žino, kaip buvo, bet nesinori to analizuoti, nes galiu įžeisti kurią nors pusę. Situacija buvo labai sudėtinga.
Per tuos metus viską pasitikrinome, nors ir šimtą kartų buvome susipykę. Tai – normalu. Kažkokių apsibraižymų yra ir dabar. Nėra taip, kad sėdime ramūs kaip avinėliai.
Kas Jums svarbiausia namie, šeimoje?
Kristina: Meilė. Ramybė. Kantrybė. Labai gerai kunigas per pamokslą pasakė: „Šeimoje pagrindiniai žodžiai turi būti „prašau“, „atsiprašau“ ir „ačiū“.“ Reikia ir nusileisti, ir kompromisų rasti. Šeima – ne tas pats, kas vienam gyventi. Namie mėgstu tvarką, švarą, kad jauku, kad skaniai pavalgyti būtų. Kad grįžtum į ramybės oazę, pailsėti galėtum.
Turbūt nelengva, kai abu – ir vyras, ir žmona – menininkai? Jei vienas būtų menininkas, o kitas – kitos profesijos, šeimos gyvenimas tekėtų paprasčiau, ar ne?
Petras: Vienas kuria, o kitas jį aptarnauja? Tarkim, žmona yra geniali menininkė, o vyras užsiima buitimi, ruošia valgį arba – atvirkščiai? Yra tokių variantų. Gal, kalbant apie buitį, tai ir patogu, užtat dvasiškai, intelektualiai bendrauti mums įdomiau, lengviau vienam kitą suprasti. Atlieku ir buities darbus, tik malkų nereikia kapoti. Kiekvienas variantas turi ir savo minusų, ir savo pliusų. Šeima ir kūryba – skirtingi dalykai. Kurdamas žmogus gyvena vienas savo vidiniame pasaulyje.
Ar randate įkvėpimo vienas kito kūryboje?
Petras: Jei taip nebūtų, būtų tikrai sunku, konkuruotume – kuris dabar kurs, o kuris ruoš pietus. Pasižiūriu į Kristinos paveikslus, ir jie, be abejo, man sukelia inspiracijų. Esu jautrus dailei. Mano mama – dailininkė, aš tame pasaulyje užaugau.
Kristina: Tai vyksta natūraliai. Petro atliekami kūriniai mane įkvepia. Negali neveikti jo grojimas. Paveikslą „Klausantis F. Schuberto“ sukūriau, kai Petras grojo Schubertą. Mano paveiksluose apskritai daug muzikos. Pavyzdžiui, pavaizduotas fortepijonas – tai ne momentas, kai muzikantas groja. Tai – jo susikaupimas, tyla prieš koncertą. Nieko daugiau nėra – tik instrumentas, muzikantas ir jo talentas. O angelo sparnas – kaip kūrybos simbolis, kad turi būti ir įkvėpimas.
Kai sugalvoju paveikslo temą, renkuosi spalvas, kai ką ir Petrui papasakoju. Tariuosi, analizuoju. Jam ir Laurai visada parodau savo eskizus. Klausiu, kokią nuotaiką, kokias emocijas tie darbai jiems kelia, kas patinka, ko trūksta. Nebijau su vyru ir dukra šnekėtis. Kadangi jie neturi išankstinių nuostatų, pasako atvirai: šitas fainas, tas – gal ne. Tada jau žinau, ką reikia pakeisti.
Koks vyro atliekamas kūrinys Jums labiausiai patinka?
Kristina: Patinka tas, kurį tuo metu mokosi groti. Girdi tą kūrinį daug kartų, įsigyveni į jį. Dabar Petras dažniausiai groja S. Barberio sonatą.
Petrai, o kuo Jums patinka Kristinos paveikslai?
Petras: Tuo, kad jie – originalūs. Kristina nepanaši į kitus menininkus, turi savitą stilių. O šis – ne iš piršto laužtas, bet padiktuotas jos talento, to, kaip ji mato pasaulį. Kristina visur įžvelgia grožį ir tiki juo. Ir aš tikiu, kad grožis labai svarbus. Žinau, kad jis mane gelbsti. Kristiną – taip pat. Mes tikime, kad gelbsti ir kitus. Na, galbūt ne visą pasaulį, bet jautrius žmones.
Kai buvau jaunas, nepaprastai domėjausi muzika, dailė. Jei į Vilnių atvažiuodavo koks pianistas, jo koncertas man būdavo didžiulis gyvenimo įvykis. Tai mane pakeisdavo, sukrėsdavo. Ačiū Dievui, turėjau bendraminčių. Ir dabar, grodamas koncertą, įsivaizduoju, kad salėje yra tokių žmonių.
Kristina yra sukūrusi ir Jūsų aktą. Turbūt esate vienintelis pasaulyje klasikinės muzikos atlikėjas, kuris pozavo apsinuoginęs?
Petras: (Juokiasi.) Kažkada pozavau jai. Buvo toks žaismingas epizodas.
Kristina: Tas erotinis paveikslas migruoja – būna tai namie, tai galerijoje. Nežinau, kodėl jo neparduodu. Petras visiems tą paveikslą rodo, jis jam patinka. Man įdomu žmogaus kūnas. Esu surengusi personalinę erotinių paveikslų parodą.
Ar naujos parodos atidarymo proga vyras Jums pateikia kokią nors staigmeną, siurprizą, galbūt įteikia dovaną?
Kristina: Parodai surengti reikia įvairių medžiagų. Jeigu iš šeimos biudžeto jai skiriama didesnė pinigų suma, tai ir yra dovana. Labai vertinga. Juk kiekviena paroda reikalauja resursų, todėl vis galvoji – pirkti tą medžiagą ar nepirkti, kiek darbų daryti. Ir kad vyras palaiko, yra labai svarbu. Man tai – pati didžiausia dovana. O gėlės?! Jų dovanoja visada.
Ir visada, jei tuo metu nekoncertuoja užsienyje, ateina į mano parodų atidarymus. Ir aš, kai galiu, visada einu į jo koncertus. Paroda, koncertas – tarsi mūsų darbų ataskaita. Mūsų šventė.
Bet šventės, Kristina, ne tokios dažnos. Gyvenimas teka savo vaga, o moteriai tenka ir valgį ruošti, ir namus tvarkyti.
Kristina: Nors man tai ir nelabai patinka, bet aš ir namus tvarkau, ir valgį gaminu. Mėgstu kurti. Kūryba – tai mano širdies darbas.
„Neturiu laiko – reikia kurti“ – nelabai įtikinamai skamba tokios menininkų kalbos. Na, kiek žmogus gali kurti – 24 valandas per parą, 30 dienų per mėnesį? Juk reikia ir atoslūgių – ne tik potvynių. Reikia naujų žinių – ne tik darbo.
Kristina: Gyvenime daug įkvėpimo. Oras, gamta įkvepia. Nauji žmonės įkvepia. Mano galva nepavargsta, nors dirbu kiekvieną dieną. Argi šeimininkės nepavargsta kiekvieną dieną ruošdamos pietus? Mano darbuose būna mėlyna spalva, būna raudona, geltona. Buvo didelis formatas, buvo mažas formatas. Žinote, kiek idėjų kuriant kyla? Labai daug. Ir įgyvendinti jas visas man neatsibosta – kadangi paveikslus spaudžiu ant popieriaus, drobės ir medžio.
Na, tikrai nenoriu, kad Petras barščius virtų. Tegul jis groja.
Jūs abu gyvenate iš kūrybos. Ar Lietuvoje šiais laikais įmanoma pragyventi iš paveikslų, koncertų?
Kristina: Iš pradžių man buvo labai sunku. Reikia turėti labai stiprius nervus, psichiką ir tikėti savo jėgomis. Anksčiau mano paveikslų kainos buvo juokingos.
Petras: Iš grojimo, koncertų išlaikyti save ir šeimą galiu. Tai – komercija, bet didelės paslapties čia nėra. Muzikos akademijoje fortepijono specialybę dėstau todėl, kad noriu perduoti studentams savo žinias, be to, stabilumas – pliusas. Tai – darbas, būsima pensija. Antra, esi reikalingas mokiniams, akademijai. Tai – geras jausmas. Aišku, jei tas darbas būtų katorga, nedirbčiau. Būtinybės šiuo metu nėra, nors pianisto karjera gali baigtis ir anksčiau nei pedagogo. Gyvenimas – ne toks jau visiškai saugus dalykas. Tuoj pat gali susirgti, ir viskas baigsis.
Kūrybinis darbas išsekina, išgręžia. Žmonės ieško įvairių poilsio būdų, atrakcijų. Kaip ilsitės, kur praleidžiate savaitgalius?
Petras: Sekmadieniais einame į bažnyčią. Ir Laura eina. Geru oru mėgstame važiuoti dviračiais į Vilniaus senamiestį arba prie Neries. Tačiau muzikantams šeštadieniais ir sekmadieniais dažnai būna koncertai. Menininko darbo grafikas visai ne toks kaip žmogaus, dirbančio banke. Be to, menininko darbas yra ir aistra, ir hobis. Nesakau, kad niekada niekur nevažiuojame ar neiname į restoranus. Iš tikrųjų užsiėmimas menu – muzikos klausymas, meno kūrinių, filmų žiūrėjimas – perauga į hobį, poilsį, ir aš nežinau, kas man yra įdomiau už mano profesiją. Nors kad ją įgytum, ir paaukoji visą vaikystę.
Tai baisu – juk vaikas nežino, kas yra smėlio dėžė ir žaislai.
Petras: Visai nebaisu. Jis puikiausiai žino, kas yra smėlio dėžė. Gali atrodyti, kad jis aukoja savo vaikystę, o iš tikrųjų šlifuoja save kaip deimantą – tiesia sau ateities kelią. Galvoju – kas man gali būti įdomiau už grojimą? Iš tikrųjų tai – neišsemiamas lobis. Tokia darbo ir laisvalaikio simbiozė. Grodamas ir pats patiri džiaugsmo, ir kitiems suteiki, be to, užsidirbi.
Ir neišsisemiate, nepavargstate? Juk kiekvienam koncertui reikia ruoštis, reikia impulso, įkvėpimo.
Petras: Iš paties meno gaunu impulsų. Taip atsinaujinu. Įspūdžiai gal jaunystėje labai svarbūs, o aš jų jau esu sukaupęs pakankamai – buvau daugiau kaip 40-yje šalių, mačiau daugybę pasaulio didmiesčių, gyvenau Londone, Tokijuje, daug metų – Maskvoje, daug laiko praleidau Niujorke. Dabar pats įdomumas tuos įspūdžius perdirbti ir pateikti meno forma. Galiu jais gyventi. Kristina, manau, – taip pat. O įdomiausia, kad Laura – irgi.
Ar Jūsų dukra linksta į menus? Kam gabesnė – muzikai ar dailei?
Kristina: Laura ir groja, ir piešia labai gerai. Ir dar dainuoja. Pažiūrėsim, kas iš jos bus.
Petras: Daug muzikos klausosi per internetą, mokosi dainų. Balio Dvariono muzikos mokykloje lanko fortepijono klasę, taip pat vaikšto į piešimo pamokas. Ir dar su mama piešia.
Petrai, kaip reagavo Jūsų sūnus Lukas iš pirmosios santuokos – taip pat garsus pianistas, kai išsiskyrėte su jo motina Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesore Ksenija Knorre ir sukūrėte kitą šeimą?
Petras: Lukas – irgi menininkas. O menininkui, noriu pabrėžti, asmeninis gyvenimas yra šiek tiek antrame plane. Žmogus, profesiją įgijęs dar vaikystėje, turi ir tvirtovę. Ir Lukas turi savo profesijos tvirtovę, ir ten praleidžia 90 procentų savo gyvenimo. Mudu turime neišsemiamą temą – muziką. Vieno gyvenimo neužtenka jai išsemti. Ir mums tos temos pakanka. Bendraudami nei apie jo, nei apie mano santykius ir vedybas daug nešnekame. Esame tolerantiški vienas kitam. Lukas taip pat vedė praėjusią vasarą – mėnesiu anksčiau už mane. Jo žmona – irgi pianistė. Jiedu kartu mokėsi ir jau seniai yra drauge.
Turėjau važiuoti į Luko vestuves, bet mane ištiko akmenligės priepuolis. Gal taip buvo surežisuota iš aukščiau – užuot sėdęs į lėktuvą ir skridęs į Maskvą, patekau į ligoninę ir praleidau ten savaitę. O Lukas per mano vestuves turėjo koncertą Prancūzijoje, tad taip pat negalėjo jose dalyvauti.
Tiesiog pasveikinome vienas kitą, ir viskas gerai. Mano pirmosios šeimos situacija jau seniai išsisprendė, visi stresai – jau praeityje. Ir santykiai su Luku jau seniai išsikristalizavo kaip mūsų dviejų – tėvo ir sūnaus. Sąmoningai neliečiame jokių asmeninio gyvenimo temų.
Kristina, ar mergaitė Jūsų paveiksluose – tai dukra?
Kristina: Laura noriai pozuoja. Eskizą padarau greitai – per 7 minutes. Tiek reikia, kad ji nustovėtų vietoje. Paskui kantrybė baigiasi. Padariau Lauros paveikslą su katinu. Kitoje, didelėje, drobėje, – taip pat ji.
Petrai, kokį kūrinį mokotės skambinti dabar?
Petras: Esu įsitraukęs į grandiozinę Samuelio Barberio sonatą. Ji sukurta 1950-aisiais, yra nepaprastai sunki, sudėtinga. Barberis – žinomas amerikiečių autorius, yra gavęs „Grammy“, daugybę kitų apdovanojimų. Vunderkindu laikytas nuo vaikystės. Būdamas septynerių, mamai parašė laišką, kuriame paprašė neversti jo būti bankininku ar gydytoju, nes niekada jais netaps, neversti žaisti futbolo, nes niekada netaps ir juo. Barberis rašė: „Mama, aš būsiu kompozitorius.“
Kas Jums yra muzika?
Petras: Muzika – tai gyvenimas. Tai – kvėpavimas, ritmas, oras, erdvė, jausmai. Matematika, intelektas. Visko ten yra. Muzika priverčia dirbti ir smegenis – ir atlikėjo, ir klausytojo. Atlikėjas, kad išmoktų kūrinį atmintinai, turi jį analizuoti. Muzika – vidinis žmogaus pasaulis. Vaizdai, spalvos, pasakojimas, istorija. Regimoji atmintis, klausos atmintis, vaizduotės atmintis, raumenų atmintis, odos atmintis. Visi tie mechanizmai veikia vienu metu. Ir jeigu kuris nors nuvilia, išgelbsti kitas.
Kristina, Jūs, moteris, pjaustydama lentas, kaldama iš jų dėžutes, kaipmat susigadinate manikiūrą. O Petro rankos turi būti prižiūrėtos, kadangi jis – muzikantas. Jo profesija reikalauja saugoti rankas, Jūsų profesija – kad tos rankos amžinai būtų murzinos. Viskas atvirkščiai...
Kristina: Taip, aš pati kabinu paveikslus, tačiau tai man nėra problema, nėra tikslo Petrą prašyti. To, ką jis groja, aš nesugročiau. Neišmokčiau tiek kūrinių atmintinai. Jo stiprybė – vieni dalykai, mano – kiti. Tarpusavio santykių paslaptis ir yra suprasti vienam kito stipriąsias savybes ir bendradarbiauti, suprasti tuos du skirtingus pasaulius. Jis gyvena ten, o aš – čia, tačiau tie pasauliai susijungia, vienas kitą įkvepia, duoda naudos abiem. Vyrai ir moterys tokie skirtingi, bet vienas kitam labai reikalingi. Tarsi galėtum gyventi vienas, bet reikia antrosios pusės. Tai ir yra gyvenimo džiaugsmas.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
