Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Liudmila Gurčenko: 5 santuokos, nemylima duktė ir paniška senatvės baimė
- Anoreksija sirgusi Miglė: gydytojai 30-ojo gimtadienio man nežadėjo
- Grožio dosjė. Kokiu kvapu jau kelis dešimtmečius kvepinasi N. Narmontaitė?
- Savaitės ikona. Dizainerė D. Vapsvienė: yra vienas drabužis, kuris tinka visoms
- 6 moterų klaidos, gadinančios ne tik seksą, bet ir santykius
- Namų remontas: vietoj balkono įrengė du atskirus kambarėlius
- Kelnaitės su juostele - už ar prieš?
Kelionė su nuotykiais
Pirmasis Alicios gyvenime sutiktas lietuvis – Kanzaso universiteto Muzikos ir teatro akademijos (čia mergina studijavo aktorystę ir dainavimą) dėstytojas Jonas Staniūnas. Jį nustebino merginos atsakymas į klausimą, ar dėl vaidmens nusirėžtų ilgus vešlius plaukus: „Nusikirpčiau, tik ne šiemet.“ Mat rengėsi dalyvauti konkurse „Mis Kanzasas“. Laimę ten Alicia mėgino triskart, du sykius buvo patekusi į finalininkių dešimtuką. Vis dėlto suprato, kad gražuolių pasaulis – ne jai.
Nuo grožio konkursų lietuvis dėstytojas amerikietės neatkalbėjo, bet jos gyvenimo pokyčiams įtakos turėjo. J. Staniūnas suorganizavo studentų, tarp jų – ir Alicios, išvyką į Vilnių. Šie dalyvavo tarptautiniame projekte, kartu su lietuviais studentais vaidino miuzikle „Sniego karalienė“. Vilniuje amerikiečiai, vos nusileidę, pasijuto lyg žvaigždės, nes oro uoste gavo glėbį raudonų rožių, – užatlantėje tokio papročio nėra. Svečių laukė ekskursija geltonu autobusu – lyg iš pasakos. Ją Alicia iki šiol prisimena lyg nuotykį: pakeliui baigėsi degalai, todėl svečiai turėjo stumti šią mokyklinį autobusą primenančią transporto priemonę iki aikštelės, o į teatrą gruodžio viduryje žingsniuoti pėstute...
Prieš skrydį amerikietę jaudino mintis, kad keliauja į žemyną, kuriame gimė teatras. Gal todėl Vilnius ją taip ir sužavėjo? Laisvu laiku Alicia klajodavo senamiesčio gatvelėmis, o darbas su vietos studentais buvo tarytum šviežio oro gurkšnis. „Didžiulį įspūdį padarė tai, kad teatras čia gerbiamas. Į jį tėvai eina kartu su vaikais, visi pasipuošę, su gėlėmis rankose. Gražus to, kas vyksta JAV, kontrastas. Pas mus klausiama: „Ak, tu aktorė? O koks tavo tikras darbas?“ Vilniuje nereikėjo aiškinti profesijos pasirinkimo.“
Sykį projekto dalyviams reikėjo sunešti iš koridoriaus į salę kėdes. Alicia paragino saviškius lietuviams padėti, bet vienas vietinis pyktelėjęs ėmė kažką aiškinti nesuprantama kalba. Pasirodo, kėdes čiupo ir amerikietės merginos, o lietuviui Mariui tai nepatiko, nes tai esą – vyrų darbas. Kitą dieną Marius, matydamas greta sėdinčių vaikinų lūkuriuojančią Alicią, atnešė kėdę. Džentelmeniškų manierų, darbštus lietuvis iškart krito į akį. Savo jausmus Alicia ir Marius suvokė tik baigiantis viešnagei, tad skubėjo atsigriebti. „Sykį Marius išėjo į balkoną parūkyti, aš – iš paskos. Iš ten atsiveria nuostabus vaizdas į senamiestį. Pasakiau, kad Vilnius – gražus miestas. Jis tik dėbtelėjo į mane... Supratau, kad visai nenutuokia, apie ką kalbu. Tada manęs paklausė: „Sprechen Sie Deutsch?“ (vok., „Ar kalbi vokiškai?“) Atsakiau: „Nein.“ (vok., „Ne.“) Buvo mano eilė: „Parlez vous français?“ Jis: „Neee.“ Aš truputėlį kalbėjau prancūziškai, jis – truputėlį vokiškai. Supratome, kad nieko neišeis. Reikėjo kito žmogaus, todėl po spektaklio Marius grįžo pas mane su kitu aktoriumi.“
Gal ir gerai, kad Marius tada nemokėjo angliškai. Abu turėjome išmokti vienas kito kalbas.Alicia Gian
Šokinėjant per kalbos kliūtis
Atsisveikindama viešnia padovanojo Mariui varpelį, mat lietuvis spektaklyje vaidino pasakotoją, varpo skambesiu kviečiantį vaikus į pasaką. O ir pačią Alicią Vilniuje nuolat lydėjo bažnyčių varpų gaudesys. Grįžusi dar atsiuntė nuotraukų iš viešnagės, padėkojo už nuostabų laiką kartu, pasveikino Kalėdų proga. Marius atsakė lakonišku „ačiū“ ir „Merry Christmas“. Mergina kiek nusivylė – atrodė, kad simpatija abipusė, o trumpas laiškelis tarytum reiškė pažinties pabaigą. Vis dėlto po savaitės Alicia sulaukė ilgo lietuviško ir į anglų kalbą išversto laiško. „Nenoriu, kad draugai verstų mano asmeninius laiškus. Laikas mums tobulinti savo anglų ir lietuvių kalbų įgūdžius“, – pasiūlė Marius visai netrukus. Jis ėmė lankyti anglų kalbos kursus, o mergina įsigijo specialią kompiuterinę programą, skirtą mokytis lietuvių kalbos.
Į užatlantę Marius išsiuntė iš viso gal 180 laiškų. Alicia stengdavosi atsakyti lietuviškai, nors kartais laiškui baigti prireikdavo 10 valandų. Mergina kavinėje nusipirkdavo didelį puodelį latės su aviečių sirupu ir keliaudavo namo rašyti. „Gal ir gerai, kad jis tada nemokėjo angliškai, antraip nebūtų buvę paskatos man mokytis lietuviškai. Abu turėjome išmokti vienas kito kalbas. Iš pradžių didesnę pažangą dariau aš, bet ilgainiui jis mane pralenkė, – pasakoja pašnekovė. – Tikrai žavėjausi Mariaus atkaklumu. Jis turėjo pakankamai pasitikėjimo parodyti, kad manimi domisi. Prisimenu, sėdėjome bare vieno viešbučio viršuje. Marius pasakojo apie Vilnių – lietuviškai, lyg suprasčiau! Vis dėlto šiek tiek supratau – juk aktorių kūnai išlavinti, jie pasakoja istorijas kūnu ir gali bendrauti ženklais.“
Tėvų palaiminta
Kitą pavasarį pora susitiko Amsterdame (Marius dalyvavo teatro projekte). Didelei amerikietės nuostabai, Marius jau neblogai kalbėjo angliškai. Kanzase Alicios laukė magistrantūros studijos ir vieno miuziklo režisieriaus asistentės pareigos, bet merginai rūpėjo kitkas. Greitai ji prisipažino, kad puoselėti santykius gyvenant taip toli ir susitinkant kartą ar du per metus nelengva. „O jei atvažiuočiau į Lietuvą ir baigčiau savo studijas nuotoliniu būdu?“ – atsargiai pasiteiravo. Marius su atsakymu neužtruko: „Atvažiuok kuo greičiau.“ Taigi Alicia padėjo pastatyti miuziklą, o 2007 metų rugsėjį nusprendė kraustytis į Vilnių.
Laukė nelengva užduotis – gauti tėvų palaiminimą. Su mama buvo paprasčiau – ji matė dukros jausmus. „Bandyk... Blogiausia, kas gali nutikti, – grįši namo. O tai jau ne taip blogai“, – sakė ji. Užtat tėtis, su kuriuo dukra neaptarinėdavo nei savo vaikinų, nei jausmų, raukėsi. Jo abejones sustiprino Garden Sityje, kur gyvena mūsų herojės šeima, draudimo polisus pardavinėjanti lietuvė. Ši, išgirdusi, kad Alicia kraustosi pas jos tautietį, patarė būti budriems ir su lietuviu nekalbėti apie finansus, saugotis žmonių prekybos. Įsimylėjusiai amerikietei tai buvo šokas – mat bendraudama su Mariumi nieko panašaus nejuto. „Klausau savo intuicijos, – pasakoja Alicia. – Jei būčiau supratusi, kad patekau į nekokią situaciją, greitai būčiau movusi atgal.“
Tėtis, kad ir nesižavėjo dukros sumanymu, galiausiai pritarė: „Vienas dalykas – mylėti žmogų, kitas – gyventi jo šalyje. Jei tikrai myli ir manai, kad verta pažiūrėti, kas iš to išeis, bandyk.“ Tėčio patirtis buvo panaši – rusiško kraujo turintis 20-metis iranietis kone prieš pusę amžiaus atvyko studijuoti į JAV, įsimylėjo ir pasiliko. Pora ketino kraustytis į Iraną, Alicios mama net išmoko persų kalbą, gaminti tradicinius patiekalus, bet... prasidėjo Islamo revoliucija, ir jie niekur neišvažiavo. Juolab kad tėčio šeimos nariai laikomi politiniais pabėgėliais, mat Alicios senelis buvo šacho armijos pulkininkas. Dabar tėčiui, senos civilizacijos atstovui, gerokai ilgesnę istoriją už JAV turinčioje Lietuvoje labai patinka.
Žvakių romantika
Gyvenimas menkai pažįstamoje šalyje pasirodė nelengvas. Iš pradžių Alicia vieną po kito lankė įvairius spektaklius. Marius buvo užsiėmęs, tad į teatrą ji dažnai traukdavo be kompanijos. Panašiai praėjo ir pirmoji Valentino diena. JAV tai – didžiulė šventė. Visur pilna gėlių, žmonės eina vakarienės su savo mylimaisiais. Atsikėlęs ryte Marius lyg niekur nieko iškeliavo į darbą ir tik grįžęs įteikė gėlę. Pasiteiravusi apie vakaro planus, Alicia išgirdo, kad jam teks dirbti, ir labai nusivylė. Merginai neliko nieko kita, kaip traukti su draugais į koncertą. Beje, nuo tada įsimylėjėlių dieną Marius rengia didelę šventę.
Kultūriniai skirtumai porai ne sykį kišo koją, nors dabar jie Aliciai kelia šypseną. Vieną tamsų pirmojo rudens Lietuvoje vakarą ji panoro surengti romantišką vakarienę. Žvakės – būtinas atributas tokia proga. Prekybos centre mergina rado jų įvairių dydžių ir formų, papuoštų religiniais motyvais, įstatytų į stiklinius indelius. Pripirko ir išdėliojo namie. Grįžusio Mariaus veidas iš nuostabos net ištįso, bet jis susitvardė iki vakarienės pabaigos ir tik tada paaiškino: „Alicia, mes šių žvakių namie nedeginame. Jos skirtos uždegti kapinėse lapkričio 1-ąją…“ Dabar amerikietė, prieš Vėlines pirkdama žvakes ant vyro artimųjų kapų, visada tyliai prunkštelėja.
Alicia mūsų šalyje neturėjo laiko nuobodžiauti – po kelių mėnesių kibo į lietuvių kalbos pamokas, ėmėsi darbo teatre. Pirmasis bendras poros spektaklis – 2009-aisiais Elfų teatre pastatytas miuziklas „Meilė be akcento“, jame abu ir vaidino. Režisierei įsitvirtinti Lietuvos teatro pasaulyje buvo nelengva. Pirmasis bandymas nėra tas, kuriuo didžiuojasi labiausiai, – tada labiausiai rūpėjo ne sukurti ką nors originalaus, o tiesiog baigti darbą. Alicia nebuvo kviestinė žvaigždė, ji lyg iš niekur atsirado savo noru, tad turėjo pati imtis iniciatyvos, kalbėti su žmonėmis, ieškoti finansų. „Šis spektaklis yra gal paprasčiausias iš visų statytų, bet kurti jį sekėsi nepaprastai sunkiai… Aktoriai – ne miuziklų dainininkai, tad iššūkis buvo ir jiems, ir man. Vis dėlto šiuo darbu didžiuojuosi, iš šios sėklos išaugo Vilniaus kamerinis teatras“, – atvirauja amerikietė.
Galvos linkčiojimo testas
Lietuvių kalba irgi buvo nelengvas riešutėlis, bet Aliciai pasidavė. Padėjo pačios susigalvotas galvos linkčiojimo testas. „O Dieve!..“ – prisimindama tą laiką juokiasi amerikietė. Kai ji prabildavo lietuviškai, vietiniai nejučia palenkdavo galvą į priekį stengdamiesi suprasti. „Niekas nesitikėjo, kad bandysiu kalbėti lietuviškai, – pasakoja režisierė. – Atrodau ne kaip lietuvė, veikiau – maišyto kraujo, gal iš Azerbaidžano. Po kelių mėnesių pastebėjau – visi linkteli galva, kai su jais kalbu. Po kurio laiko nuo to pavargau ir nusprendžiau: šiandien bus du, rytoj – vienas linktelėjimas. Jei užsimegzdavo akių kontaktas, taip dažnai žmonės nelinkčiodavo. Kartais pradėdavo kalbėti rusiškai, kartais pereidavo prie anglų kalbos. Iš pradžių pykdavau – juk man reikia mokytis ne angliškai, o lietuviškai, bet kai kurie tenorėdavo palavinti savo anglų kalbos žinias. Nusprendžiau: tai aš turiu praktikuotis, kad žmonėms nereikėtų kalbėti su manimi angliškai. Dabar jau pati renkuosi, kada kuria kalba prabilti, o anksčiau kiti už mane nuspręsdavo. Tam prireikė poros metų.“
Alicia žodžių į vatą nevynioja: pradžia buvo sunki – nes negalėjo, kaip yra įpratusi, bendrauti su žmonėmis, nes čia nebuvo tiek saulės kiek jos gimtinėje. Nes Marius gyveno, kaip gyvenęs. „Teko gerokai pasistengti, kad įsitvirtinčiau teatre, – teigia pašnekovė. – Labai padėjo draugai. Ypač esu dėkinga Mariaus šeimai. Jei ne jie, nežinau, kaip būtume ištvėrę. Kudirkos Naumiestyje jaučiuosi kaip namie.“
Teko gerokai pasistengti, kad įsitvirtinčiau teatre. Labai padėjo draugai. Ypač esu dėkinga Mariaus šeimai.Alicia Gian
Lengviau tapo, kai pora nusprendė susituokti. Tai įvyko žvarbią 2010 metų sausio 2 dieną. Iš žavėjimosi lietuviška ištekėjusių moterų pavardžių tradicija amerikietė prie savo pridėjo ir pavardę Mačiulienė.
Stengėsi kuo labiau įsilieti į lietuvių visuomenę, bendrauti lietuviškai. Vilniuje esančioje Tarptautinėje Amerikos mokykloje triskart per savaitę mokė dramos ir dainavimo. Alicia save juokais vadina Lietuvos ambasadore, mat maždaug 30 jos amerikiečių draugų vis atvykdavo jos aplankyti. „Šiaip gal niekada ir nebūtų čia važiavę“, – svarsto mergina.
Artimųjų ilgesys nugalėjo
Viena iš Alicios svajonių – sukurti šeimą ir tęsti karjerą teatre. Padaryti tai JAVatrodė beveik neįmanoma. Lietuvą ji įsivaizdavo kaip šalį, kurioje galima būti ir mama, ir aktore ar režisiere. Vis dėlto amerikietės pastangos ir simpatijos mūsų tėvynei po mažiau nei septynerių metų išblėso. Pora neseniai susikrovė lagaminus kelionei į užatlantę su bilietais į vieną pusę.
Viena priežasčių, pastūmėjusių šiam žingsniui, tikriausiai buvo nežinia dėl Vilniaus kamerinio teatro patalpų (Alicia buvo jo meno vadovė, čia vaidino). Greta Lietuvos vaikų ir jaunimo centro esantį sovietmečiu statytą pastatą su 350 vietų sale jo savininkai nusprendė atnaujinti, įrengti čia modernius biurus. Vietos teatrui planuose nebuvo.
Vis dėlto labiausiai slėgė artimųjų ilgesys. Alicia suprato, kad su savo šeima nori būti arčiau saviškių. Šiuos planus ji porą mėnesių aptarinėjo tik su vyru, rašė ant lapo abiejų šalių privalumus ir trūkumus. Pirmųjų buvo bemaž po lygiai, tad apsispręsti buvo nelengva. Marius tikino keliausiąs kartu, jei žmona norėtų gyventi gimtinėje. „Mano tėtis netrukus išeis į pensiją, todėl jam reikės pagalbininkų vystant jau bemaž 40 metų turimą šeimos verslą. Apsispręsti buvo nelengva, nes Lietuvoje po septynerių metų pagaliau jaučiausi prisitaikiusi. Vis dėlto mano gyvenimas žavingas tuo, kad kai viskas aprimsta, įvyksta sukrėtimas. Taip buvo, kai sutikau Marių ir atsikrausčiau į Lietuvą. Dabar vyrasmane palaiko. Namai yra ten, kur esame kartu.“
Kitas mūsų poros, šeimos istorijos etapas vyks Kanzaso prerijose.Alicia Gian
Pora ketina kelerius metus padėti šeimai plėtoti žemės ūkio technologijų ir nekilnojamojo turto verslus, intensyviai užsiimti rinkodara. Aktoriai sulaukė ir kelių profesionalių vietos trupių kvietimo režisuoti, ketina mielai imtis šio darbo. „Kitas mūsų poros, šeimos istorijos etapas vyks Kanzaso prerijose“, – apibendrina Alicia ir paskubomis priduria, kad, būdama vienoje vietoje, nuolat ilgisi kitos. Kanzasas vadinamas jos gimtosios Amerikos širdimi, bet dabar jauna moteris turi savą širdies kraštą – Lietuvą.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
