Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Žiedas ant tam tikro piršto gali koreguoti likimą, pritraukti norimus ir atstumti netrokštamus įvykius
- Aktoriaus M. Mačiulio žmona Alicia: dabar mūsų laukia Kanzaso prerijos
- Geniušo žmona Kristina: tikrai nenoriu, kad Petras barščius virtų
- Horoskopas gegužei: laukia dvilypis mėnuo
- Namuose gamintos kanelės - vertos nuodėmės!
Cambridge hercogienė anksti rytą užsiregistravo ligoninėje, po kelių valandų pagimdė, po pietų pasirodė pasauliui, visa graži ir nenusibaigusi, o dar po pusvalandžio išvyko į rūmus gyventi savo karališko gyvenimo.
Sakyčiau, taip sekasi tik princesėms. Joms priklauso pasakiškas gyvenimas, todėl jos ir tampa princesės. Viskas suteikiama, padedama ir aprūpinama. Bet turbūt ne tik čia šuo pakastas. Ir dėl to svarstau, kaip klostosi tokie stebuklai.
Viena žiūrovė kažkada man padovanojo knygą apie princesę Dianą. Graži buvo moteris, tačiau nesu nei jos sekėja, nei gerbėja, tad ir ta knyga gerokai pasivoliojo. Bet aną vasarą, gulėdama prie jūros, ją suskaičiau. Ir ką gi? Nepavydžiu, garbės žodis. Nesaldus tas karališkas gyvenimas, gal dėl to visiems karaliams galvos ir susisuka: pareigos, atsakomybės, viskas privaloma tvarka, viskas pagal protokolus ir tradicijas, viskas vieša ir atvira. Ir ne tik šiandien. Marija Antuanetė gimdė stebint visam dvariškių chorui.
Gerai, kad dabar hercogienė vargo bent ne prieš televizijos kameras. Kita vertus, karališkieji gimdymai, kad ir neatviri, bet pasirodymai po jų visuomenei – privaloma nelengvo gyvenimo duotybė. O kadangi informacija – didžiausia šių laikų vertybė ir prekė, viskas parduodama ir kuo greičiau. Tad monarchija tarnauja Britanijai iš peties ir uždirba milijonus…
Beje, vakar kažkurioje žiniasklaidoje išgirdau, jog toje Londono ligoninėje, kur gimdė hercogienė, para kainuoja 8000 eurų. Tačiau jai, nuolatinei klientei, buvo padaryta 1000 eurų nuolaida. Skamba gana komiškai ir šiuolaikiškai. Ir karaliai taupo, ir tai labai žmogiškas, ir visiems suprantamas dalykas. Bet gi turbūt ne iš taupumo būsimo karaliaus žmona taip skubėjo namo, į rūmus. Tiesiog dabar yra taip.
Nors net ir amerikietiškoje TV laidoje „Today“ visi kraipė galvas dėl tokio hercogienės spartuoliškumo, o laidos karališkųjų reikalų korespondentė, stovėdama prie Kensingtono rūmų, ne tik raportavo kas mažąją princesę jau spėjo aplankyti namuose, bet ir šmaikštavo, jog visiškai stulbinama hercogienės išvaizda iškart po gimdymo kelia įtarimų, ką ji iš tiesų veikė toje ligoninėje. Britiškas humoras. Ir ne tik.
Tačiau štai čia, žemiau esanciame linke, išrišta tikroji Hercogienės gaivos paslaptis. Tai aišku, ji buvo pervargus, nusikamavus, sulipusiais nuo prakaito plaukais ir tikrai jai skaudėjo, ir tas kelias valandas ji sunkiai dirbo. Juk net angliškas “gimdymo” terminas susijęs su sunkaus darbo apibūdinimu „labour“. Ar gali būti kitaip?
Praėjusį rudenį, kai gimdė mano sūnaus žmona, panašiai klostėsi ir ne princui. Vakare nuvažiavo į ligoninę gimdyti, paryčiais pagimdė, tos pat dienos vakarą jau grįžo namo.
Na, galvojau sau, Kanadoje, viskas be proto brangu, maniškiai taupė, nes para gimdant ligoninėje atsiėjo per 5000 Kanados dolerių. Dėl to ir pasirinko taip greitai grįžti namo.
Tačiau neslepiu, man buvo žiauriai sunku ir baisu. Gal net baisiau nei jiems. Suprantu, kokie pavojai tyko, kaip viskas trapu, ir patirties jauni tėvai turi ne kažin kiek. Kad ir mokėsi prieš tai visų priklausančių teorijų, bet gyvenimas yra praktika ir pati sunkiausia… Juolab kad nei kuo padėt gali iš Lietuvos, nei kaip perprast, ar jiems viskas teisingai klostosi. Pirmas vaikas – tarsi universitetas.
Iš nevilties ir baimės tuomet skambinėjau giminaitei, naujagimių gydytojai, klausinėjau ir dejavau: kokiu tempu dabar gimsta vaikai, kaip su jais elgtis ar tikrai taip greitai galima išeiti iš medikų priežiūros? Tąsyk ji irgi gerokai stebėjosi, sakė, pas mus, Lietuvoje, bent kelias paras palaiko, stebi kūdikį ir motiną. Vis tik ne kiaušinį jai tenka padėti. Gimdymas, kad ir kaip sklandžiai jis vyktų, yra didžiausia moters kūno transformacija ir naujai atėjusio žmogaus gyvenimo įvykis. Kad ir ne liga, bet…
„Kas pasakė, kad kiekvieno gimdymo atveju viskas turi būti gerai “, – gyvenimo prozos pateikė gydytoja, akušerė ginekologė Audronė Usonienė, kai prieš kelerius metus ėmiau iš jos interviu ir nepamenu, kokia proga kalbėjomės apie gimdymus. Tikino, tikrai nėra taip, kad visi vaikai gimtų lengvai, greitai, sveiki ir savo atėjimu į šį pasaulį tik džiugintų naujus tėvelius ir jų artimuosius.
Todėl dabar tai prisimindama, galvoju, na gi būna šiuolaikinių pasakų, nereikia ir išgalvotų E. L. James “Penkiasdešimt pilkų atspalvių”, kur veikia milijardieriai, šokdinantys paprastas mergaites. Pažiūri į dabartines karališkąsias šeimas ir prašom – tikrų tikriausia pasaka su realybės šou elementais. Kad žmonėms nebūtų gūdu gyventi.
Trumpai prisiminsiu, kai gimdžiau sūnų, ligoninėje teko praleisti bemaž savaitę ir tuomet atrodė, taip ir turi būti. O kai su kūdikėliu važiavome namo, negalėjau net normaliai sėdėti, nes net ir po savaitės to neleido visokie kirpimai ir siuvimai.
Tad kai šiais laikais moterys per dieną į gyvenimą paleidžia tokį stebuklą, pasipusto ir nueina „daržų ravėti“, kaip rašė lietuvių literatūros klasikai apie balanos gadynę, galiu tik žavėtis ir džiaugtis.
Bet vis tiek man dar vis keista…
