Šių dienų skaitomiausi tekstai:
- Moterys kalba. B. Tiškevič: džiaugiuosi, kad turiu nedidelę krūtinę
- Pavasario pirkiniai, tinkantys ir darbui, ir laisvalaikiui
- Paslaptinga liga, į kapus nuvaranti vos per 2-3 metus
- A. Kaluginas: didžiausios lietuvių porų seksualinės problemos
- Pasigaminkime pienių medaus
Pliseckajos artistiškumas kerėjo visą pasaulį. Ją scenoje regėję vieningai teigia, kad balerina įkūnijo pačią baleto esmę: rafinuotumą, grožį bei karališką didybę. Vaidmenimis baletuose „Karmen“, „Ana Karenina“, „Miegančioji gražuolė“, „Bolero“, „Raimonda“, „Akmeninis žiedelis“ garsi Pliseckaja buvo nepranokstama kūrėja – ji neigė siaurą „tuščios“ balerinos stereotipą. Jos pasirodymuose buvo atskleidžiamas ne tik aktorės bei šokėjos meistriškumas, bet ir tvirta, išmintinga, jausminga asmenybė, pasipriešinimo dvasia, maišto idėjos. Balerina, vadinta pasipriešinimo ribotam mąstymui ir sovietinės santvarkos statytoms sienoms ikona, iki pat mirties stebino trykštančia energija, spinduliavo šypseną ir pozityvumą. Šį rudenį Maskvos Didžiajame teatre numatytas švęsti jos devyniasdešimtasis jubiliejus. Jis įvyks, tiesa, be didžiosios artistės.
Didysis teatras teigia, jog Maja Pliseckaja liks amžiams. Ir iš tiesų – stebuklingi jos pasirodymai, jausmingai perteikiamas grožis, ugninės garbanos, tarytum šaukusios maištą, taip giliai įsirėžė žiūrovų atmintin, jog neabejodami galime sakyti: artistės mirtis jos žvaigždės neužgesins.
Lietuvių publikos numylėtinė
Simboliška, kad prieš sovietinę santvarką menu kovojusios Pliseckajos motina buvo kilusi iš Vilniaus – miesto, tapusio vienu ryškiausių Sovietų sąjungos subyrėjimo simbolių. Pati Maja buvo Lietuvos pilietė, su vyru, garsiu rusų kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu, turėjo sodybą netoli Trakų – ją, nors daugiausia laiko leido Vokietijoje, balerina vadino tikraisias savo namais.
Pliseckaja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šoko Aną Kareniną. 2005-aisiais šis baletas buvo atkurtas, pagrindine soliste buvo Eglė Špokaitė. Po premjeros balerina scenoje atsiklaupė prieš Mają Pliseckają, ir pasakė, kad ši yra dižiausia jos įkvėpėja. „Man visada buvo pavyzdys jos drąsa šokiu perteikti savo originalų mąstymą ir individualybę, scenos ir gyvenimo tiesas, – tuomet kalbėjo Špokaitė. - Maja Pliseckaja visada žinojo, dėl ko eina į sceną. Ji galėjo pateisinti kiekvieną savo šokio judesį.“
Pastaraisias dešimtmečiais Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras nesyk minėjo Pliseckajos gyvenimo ir kūrybos sukaktis – lietuvių publika ją itin mylėjo. Muzikų sąjunga išleido balerinos biografiją. Tiražą teko kartoti tris sykius. Baleto kritikas Helmutas Šabaševičius teigė, jog Maja Pliseckaja – ne tik ryškiausia dvidešimtojo amžiaus antros pusės balerina, bet ir menininkė, savo įtaiga kerėjusi viso pasaulio žmones ir tapusi gyva šokio legenda.
Pati Pliseckaja niekuomet neslėpė meilės ir susižavėjimo Lietuva. „Kai atvykdavome į šią šalį, atrodydavo, kad vykstu į užsienį. Nors tais laikas Lietuva nebuvo kita valstybė, bet taip jausdavausi. Lietuviai buvo nepraradę inteligentiškumo – mane visada papirkdavo jų ramybė, išsilavinimas, supratingumas, atidumas. Visa tai, laimė, iki šių dienų išliko,“ – kalbėjo Pliseckaja jau po Sovietų sąjungos griūties. Duodama interviu žurnalui „Vogue“ balerina teigė, jog jos mėgstamiausias reginys – „Rudeninis saulėlydis pro namų langus Lietuvoje.“
Skausminga vaikystė ir meilė laisvei
Maja Pliseckaja gimė 1925-ųjų lapkritį Maskvoje. Jos vaikystė buvo itin nelaiminga – ir tai, ko gero, paskatino iki pat mirties neišblėsusį jos laisvės polėkį ir komunistinės santvarkos niekinimą. Pliseckajos tėvai – nebyliojo kino aktorė ir inžinierius – buvo žydų kilmės. Kai būsimajai baleto primadonai buvo vos trylika, jos tėvas buvo apšauktas „liaudies priešu“ ir sušaudytas, o motina – apkaltinta išdavyste ir su mažamečiu sūnumi išsiųsta į koncentracijos stovyklą, o vėliau ištremta į Kazachstaną.
Po skaudžių įvykių Mają Pliseckają ėmė globoti artimi giminaičiai – Asafas ir Sulamita Meseseriai, žymūs Maskvos didžiojo teatro solistai ir baleto mokytojai. Santykiai su teta visą laiką buvo įtempti, teta Mają nežinia už ką niekino, keldavo pavydo scenas, dienų dienomis drausdavo išeiti iš namų. Net įsisiūbavus Pliseckajos karjerai, teta Meseser ją terorizuodavo, liepdavo vykdyti įvairius prašymus – pavyzdžiui, priimti jos sūnų, jauną baleto šokėją, kartu su Maja šokti „Gulbių ežere“ – kadangi Maja neva yra labai daug skolinga už tai, kad buvo išauginta, apsaugota nuo niūraus gyvenimo vaikų namuose.
Toks gyvenimas, neabejotina, ir suformavo tiesmuką bei drąsią balerinos asmenybę. Ji visuomet sakydavo: šokiu ji perteikdavo tai, ką jautė, ką galvojo, kas skaudu būdavo daugumai, tačiau kalbėti apie tai išdrįsdavo retas. „Labiau už viską myliu ir vertinu laisvę, – ne viename interviu kartojo Pliseckaja. – O laisvė man – galimybė sakyti ką noriu ir nevaržomai dirbti mylimą darbą.“
Negalima būtų nepaminėti, jog būtent teta dar paauglę Mają Pliseckają atvedė į baleto mokyklą, kurioje atsiskleidė prigimtiniai šokėjos gabumai. Vos pradėjusiai karjerą balerinai teko pagrindinis vaidmuo L. Minkaus balete „Pakita“. Tada jai pirmą kartą teko koncertuoti elitinei publikai – NKVD pareigūnams, slaptajai J. Stalino policijai. Dvidešimt ketverių Pliseckaja jau šoko per diktatoriaus J. Stalino gimtadienio šventę. Nors pasirodymas tokia proga ir reiškė pripažinimą bei galimybę kurti kiek laisviau, vis dėlto dar dešimtmetį – iki pat 1959-ųjų – jai nebuvo leidžiama išvykti gastrolių į užsienį. Kai Pliseckaja su Didžiuoju teatru galiausiai išvyko gastrolių į Jungtines Amerikos Valstijas, sovietų pareigūnai konfiskavo visą trupės uždirbtą honorarą. Vėliau savo atsiminimuose Pliseckaja rašė: „Iškilūs artistai buvo priversti misti šunų ir kačių ėdalu – jis buvo pigus ir vitaminų gausus maistas.“
Nuo komunizmo kentėjusi balerina daug kalbėjo apie Sovietų sąjungos vadovų nusikaltimus, padarytą nepataisomą žalą Rusijos ir kitų sąjungai priklausiusių valstybių raidai, sudaužytus žmonių likimus.
„Man gaila šitos nelaimingos šalies, – yra sakiusi ji, – komunistai žmones pavertė vergais ir, nors sistema žlugo, iškreiptai išauklėti žmonės nebežino, kaip susidoroti su jiems suteikta laisve.“
Šlovei pasiekti skandalų nereikėjo
Gandais apipilti Majos Pliseckajos gyvenimą mėginta daug kartų. Bene skaudžiausi balerinai – tetos Sulamitos Meseser bandymai juodinti dukterėčią. Sulamita, iškili kultūros asmenybė, Didžiojo teatro balerina, jau perkopusi devintąjį gyvenimo dešimtmetį paskleidė gandą, esą Pliseckaja turi dukterį, kurią paliko vaikų namuose vos gimusią. Pati Pliseckaja šį gandą paneigė šaltai atšaudama, jog galimybę tapti motina paaukojo dėl baleto.
Nors su vyru Rodionu Ščedrinu susituokė dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje, sulaukusi 23 metų, ir nugyveno kartu visą gyvenimą, kartas nuo karto spaudoje pasirodydavo įvairių spėlionių dėl galimų Pliseckajos meilužių. Ją mėginta poruoti su garsiais režisieriais bei kompozitoriais, šnabždėtasi apie jos draugystę su dizaineriu Pierre‘u Cardinu. Prima balerina tokias kalbas ignoruodavo, tačiau sykį pareiškė: „Man niekada nereikėjo pasiskelbti kieno nors dukterimi ar meiluže, kad pelnyčiau didesnę šlovę. Manimi domimasi dėl to, kaip šoku.“
Nemalonumų kildavo ir dėl kūrybos. 1967 metais Pliseckaja šoko Kubos choreografo Alberto Alonso spektaklyje „Karmen“ ir jos vaidmuo sovietų pareigūnams pasirodė per daug seksualus ir erotiškas, jie visomis išgalėmis stengėsi spektaklį sužlugdyti. Pasklido žinia, kad buvo uždrausta šio baleto premjera, nes vyriausybę labai papiktino, kad tai buvo „kažkoks ištvirkęs baletas“, neatitinkantis sovietinio žmogaus vardo. Bet gyvenimo užgrūdinta Pliseckaja visada gebėjo išlikti stipri. „Joks skandalas negalėjo mūsų išgąsdinti. Priešingai – kuo garsesnė tapdavo istorija, tuo daugiau sąjungininkų įgydavome“, – yra sakiusi balerina.
Primadona, kuriai buvo statomi baletai
Savo mūza Pliseckają vadino dizaineriai Yvesas Sain Laurentas bei Pierre‘as Cardinas. Ji buvo Romos operos ir baleto teatro bei Madrido baleto teatro meno vadovė, TSRS liaudies artistė bei Lenino premijos laureatė, turėjo Prancūzijos prezidento įteiktą Garbės legiono ordiną. Po to, tiesa, susilaukė kandžių pastabų iš sovietinių valdininkų, esą „šis ordinas teikiamas tik pasipriešinimo dalyviams“. Balerina į tokius pasisakymus nedvejodama atšovė: „O aš visą gyvenimą juk ir priešinausi.“
Specialiai Pliseckajos talentui baletus kūrė choreografai Jurijus Grigorovičius, Rolandas Petit, Alberto Alonso, Morisas Bežaras, taip pat jos vyras kompozitorius Rodionas Ščedrinas. Apie išdidų jos profilį bei gracingą tarsi gulbės kaklą buvo kuriamos eilės ir filmai, tačiau ją pažinoję teigia, jog būdama viena iškiliausių kultūros asmenybių, ji gebėjo išlikti labai šilta ir maloni, lengvai bendravo su aplinkiniais, buvo jautri kitų žmonių jausmams bei mintims.
Pliseckajos karjera, kitaip nei daugelio balerinų, nesibaigė anksti - 1988 metais Maja Pliseckaja tapo Ispanijos nacionalinės baleto mokyklos direktore, daug keliavo, vedė pamokas visame pasaulyje.
Septyniasdešimties ji vis dar pasirodydavo scenoje, būdama garbaus amžiaus išliko geidžiama mokytoja, choreografė, baleto konkursų visame pasaulyje komisijos narė. Jos aprangos stilius, manieros, erudicija ir talentas buvo atpažįstamas, gerbiamas ir sekamas gerbėjų. Gyvenimo pabaigoje Pliseckaja didžiąją dalį laiko leido Vokietijoje - ten įkūrė fondą, skirtą remti baleto ir muzikos kūrėjams bei atlikėjams.
Pati prima balerina yra teigusi, jog norėtų gyventi dvidešimt ketvirtajame amžiuje. Ar šiai svajonei išsipildyti buvo nelemta? Galbūt. Tačiau Pliseckajos vardu pavadinta mažytė planeta, kurios šviesa, kaip ir balerinos talentas bei skelbtos idėjos, pasauliui šviesą skleis dar ilgai. Už laimę ir sėkmę Pliseckaja ne kartą viešai dėkojo savo vyrui – ir testamente išreiškė norą, kad, laikui atėjus, jos ir vyro pelenai būtų kartu išbarstyti virš Maskvos.
