Lietuvoje sukurtą ir išbandytą fizinės reabilitacijos programą ji sėkmingai taiko bene labiausiai nuo mūsų nutolusiame žemyne, bet neišsižada planų panašia veikla užsiimti ir Lietuvoje. Išties – iš šios užsispyrusios žemaitės galima tikėtis visko.
Užsispyrimą Sigita Saudargienė paveldėjo iš savo žemaičio tėčio. Juokauja, kad jei jau jis ką nors nuspręsdavo, perkalbėti būdavo neįmanoma. Jei ne šis bruožas, vargu ar tvirtindamasi Australijoje Sigita būtų ištvėrusi visus išbandymus. Čia ji gyvena jau 5-erius metus, bet prisipažįsta, kad laikas tėvynės ilgesio nesusilpnino. Kas tada ją laiko Australijoje? „Nebaigtas mūšis“, – šypsodamasi atsako moteris.
Praradimai ir atradimai
Išbandymų Sigitai netrūksta nuo pat jaunystės. 1992 m. nužudytas jos vyresnis brolis. „Telšiai tuo metu vadinti naująja Sicilija, – prisimena ji. – Mano brolis buvo auksavirys. Gabeno iš Rusijos elektrotechnikos detales ir iš jų išskirdavo auksą. Tokių žmonių Telšiuose gyveno ne vienas. Apie juos Edvinas Kalėda net yra parašęs knygą „Auksaviriai“, ten – ir mano brolio istorija. Turbūt taip jau yra: kur auksas – ten ne tik dideli pinigai sukasi, bet ir kraujas liejasi. Brolis tapo nevaldomai siautėjusių reketininkų auka, o jo 3-ejų metukų sūnus Martinas liko našlaitis. Dabar jam – 25-eri, gyvena pas mane Australijoje. Martinas man labai brangus, nes yra vienintelis gyvas ryšys su broliu. Netrukus netekau ir dėdės. Sako, nusižudė, nors neaišku, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Po šių įvykių mūsų šeima iš Telšių persikėlė į Varnius.“
Baigusi Varniuose mokyklą, Sigita išvyko į Kauną – įstojo į Lietuvos kūno kultūros akademiją (dabar – Lietuvos sporto universitetas) studijuoti taikomosios fizinės veiklos. Mokydamasi pirmame kurse ištekėjo. Baigusi studijas, išsiskyrė. „Mes tiesiog netikome vienas kitam, – pasakoja ji ramiai. – Išsiskyrėme lengvai, neliko jokių nuosėdų, prisiminimų. Skirtingai vertinome gyvenimą, vertybes. Mano vyras buvo vyresnis už mane 6-eriais metais, bet į viską žiūrėjo kažkaip lengviau. Mokėsi medicinos – nepatiko. Perėjo į kineziterapiją. Kai įstojau, jau studijavo. Kai baigiau, vis dar studijavo. Jau tuokdamasi svarsčiau, gal pernelyg skubu? Prisimenu, mano geriausias draugas tąsyk nespėjo atvykti į vestuves. Pajuokavau: „Šįkart atleidžiu, bet antrose mano vestuvėse privalėsi dalyvauti.“ Taip ir buvo. Į antrąsias spėjo.“ Kai baigė bakalauro studijas, geriausia draugė pasiūlė kartu vykti į Ameriką, bet Sigita sužinojo, kad įstojo į magistrantūrą.
„Labai norėjau studijuoti reabilitaciją. Ši kryptis mane vis labiau domino“, – sako pašnekovė. Apsispręsti, su kokia veikla norėtų sieti savo ateitį, Sigitai padėjo ir darbas Telšiuose esančiame Žemaitijos psichikos sveikatos centre. Kaip tik tada jai gimė idėja taikyti fizinės reabilitacijos programą sergantiesiems depresija. Pradėjusi dirbti su nedidele grupele moterų Sigita pastebėjo, kad fiziniai pratimai gerina jų savijautą, miegą, socialinius įgūdžius. Dar rimčiau užsiimti šiais tyrimais paskatino pažintis su Palangos psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto direktoriumi prof. Giedriumi Varonecku. „Jis man liepė per porą dienų parengti daktaro disertacijos planą. Šį pristatėme Kauno medicinos universitetui, ir mane priėmė į doktorantūrą“, – prisimena S. Saudargienė.
Tai buvo išties įtemptas laikas: Sigita antrąsyk ištekėjo, 2001 m. gimė sūnus Erlandas, po 4-erių metų – dukra Andželika, tuo pat metu dirbo ir Telšių apskrities ligoninėje, Psichiatrijos skyriuje, vėliau – Plungės savivaldybės gydytoja, vadovavo viešajai įstaigai „Medicinos ir finansų informacinis centras“, rašė disertaciją. Kad galėtų atlikti reikalingus tyrimus, važinėjo į Šilutės rajone esančią Švėkšnos psichiatrijos ligoninę. Čia ir Telšiuose surinko per 200 vyrų ir moterų grupę, taikė specialią fizinės reabilitacijos programą, stebėjo pokyčius.
„Dėl to neretai esu linčiuojama, bet vis tiek tvirtai laikausi nuomonės, kad šiais laikais antidepresantais yra pernelyg piktnaudžiaujama, – tvirtina pašnekovė. – Tirti rinkausi sunkia depresijos forma sergančius, bet somatinių pakitimų dar neturinčius žmones. Mačiau, kaip teigiamai juos veikia fiziniai pratimai, psichoterapija, meno terapija, bendravimas. Mačiau ir tai, kaip psichotropiniai vaistai keičia žmonių psichiką, asmenybę. Tai neretai negrįžtami procesai. Baisiausia būdavo, kad šiuos vaistus gerdavo net visiškai sveiki pacientai. Į ligoninę jie guldavosi vien tam, kad gautų lengvatas garantuojantį neįgalumo patvirtinimą.“
Sigita sako, kad pirmasis žingsnis – įkalbėti depresija sergantį žmogų ateiti į užsiėmimus – neretai yra ir pats sunkiausias, bet tokių, kurių įkalbėti nepavyko, buvo nedaug. Pasak jos, jei norite padėti šia liga sergančiam artimajam, pradėti reikėtų nuo lengvai intensyvios individualios veiklos – pasivaikščiojimo gamtoje, mankštos. Labai gerai, jei pamažu pavyksta tokį žmogų įtraukti į grupinius užsiėmimus, – bendraudamas su bendraminčiais, jis pamažu atsiveria, išsivaduoja iš uždaro rato, gerėja jo socialiniai įgūdžiai, nuotaika. Iš pradžių reikėtų vengti didesnio fizinio krūvio, nes kol žmogus jaučiasi silpnas, pervargti yra pavojinga. Specialiais pratimais galima suvaldyti nerimo atakas, normalizuoti širdies veiklą ir pan.
„Daktaro disertaciją gyniausi 3,5 valandos. Visiems – ir kardiologams, ir psichiatrams, ir terapeutams – buvo labai įdomu. Sulaukiau ir pagyrimų, ir kritikos, bet viskas baigėsi gerai, tapau biomedicinos mokslų daktare, – prisimena moteris. – Tokią įtampą tada jaučiau, kad, apsigynusi disertaciją, nuo rugpjūčio iki lapkričio – iki gavau daktaro diplomą, negalėjau užmigti. Jei ne profesoriaus G. Varonecko palaikymas, nežinau, ar būčiau tai atlaikiusi. Beje, jis netiesiogiai mane pastūmėjo ir kitam žingsniui – išvykti į Australiją. Ne kartą yra atvirai sakęs, kad labiausiai jam kliūva prasta mano anglų kalba. Ko norėti, juk mokykloje mokiausi vokiečių. Nutariau, kad gerai išmokti anglų kalbą galima tik anglakalbėje šalyje. Pasirinkau Australiją.“
Sveika, Australija!
Paklausta, negi tikrai dėl anglų kalbos buvo būtina trenktis į kitą pasaulio kraštą, Sigita gūžteli pečiais: „Geras klausimas. Nežinau, kodėl Australija. Gal bijojau, kad, išvykusi į artimesnę šalį, po poros savaičių pasiilgusi šeimos parlėksiu atgal?“ Galiausiai prisipažįsta: „Yra ir kita mano išvykimo priežastis. Tai – šlubuojantis asmeninis gyvenimas ir įtampa namie. Jaučiau, kad mums reikia kažką keisti, – vyras pernelyg užstrigęs, neveiklus. Tikrai negalvojau apie skyrybas, tiesiog maniau, kad mano išvykimas paskatins jį ko nors imtis. Svarstėme, gal, man pramušus kelius, pavyks įsitvirtinti visiems?“ Anglų kalbos studijos tęsėsi 4 mėnesius. Visą tą laiką Sigita gyveno pas Australijos lietuvių bendruomenės Adelaidės skyriaus pirmininkę Eleną Varnienę. „Tik bendravimas su ja visą tą laiką mane ir palaikė, – sako pašnekovė. – Tai buvo sunkiausias laikotarpis mano gyvenime. Tuo metu dukrytei sukako 5-eri, o sūnui – 9-eri. Beprotiškai jų ilgėjausi. Šito periodo niekada nesutikčiau pakartoti, kad ir kokius aukso kalnus kas žadėtų. Tie išgyvenimai negrįžtamai paženklino mano psichiką, liūdnai juokauju, kad pati buvau per žingsnį nuo depresijos.“
Nutariau, kad gerai išmokti anglų kalbą galima tik anglakalbėje šalyje. Pasirinkau Australiją.
Visa kita sekėsi lyg ir neblogai. Sigita mokėsi anglų kalbos ir stengėsi gauti darbo vizą, kad galėtų pasikviesti visą šeimą. Tik nenutuokė, kokios biurokratinės džiunglės laukia, mat Australijoje, siekiant į šalį pritraukti kuo daugiau kvalifikuotos darbo jėgos, atvykėliams keliami labai dideli reikalavimai. Moteris nenuleido rankų – pradėjo dirbti savanore, prižiūrėjo širdies ligomis sergančius žmones, kuriems skirta reabilitacija. Netrukus sulaukė lietuvių kilmės gydytojos pasiūlymo būti jos klinikos kineziterapeute. Teisininkų patarta, dar 4 mėnesius tęsė anglų kalbos studijas. Džiaugėsi per anksti – paaiškėjo, kad klinikoje dirbti negalės. Susirado darbą nedideliame banke „CEG Direct Securities“, šis teikia nedideles paskolas. „Dirbau asmenine vadovo asistente. Kartu studijavau koledže verslo administravimą. Dirbau 3 ar 4 valandas per dieną. Ir ne tik biure. Kadangi įmonės savininkas buvo persirgęs onkologine liga, patyręs sunkią galvos operaciją, galėjau pritaikyti savo medicinos žinias, padėjau jam sustiprėti“, – apie savo atkaklius bandymus įsitvirtinti Australijoje pasakoja pašnekovė. Vėl nušvito viltis gauti darbo vizą. Sigita, darbdavio paraginta, sutvarkė dokumentus, rado vyrui darbą ir pasikvietė visą šeimą. Deja, – ir vėl nesėkmė: prašymas suteikti darbo vizą atmestas, o motyvuota tuo, kas Sigitos darbą gali dirbi bet kuris australas. Jai rekomenduota įsidarbinti medicinos srityje. Strigo ir asmeniniai reikalai. Moteris jautėsi labai laiminga galėdama apkabinti išsiilgtus vaikus, bet ilgas išsiskyrimas su vyru buvo ne į naudą. „Bandėme viską klijuoti, tačiau nesisekė. Pradėjau galvoti, ko apskritai važiavau į tą Australiją, kad reikėjo likti, kovoti dėl šeimos Lietuvoje, o ne pabėgus laukti, kol viskas išsispręs savaime. Vyras po 2-ejų Australijoje praleistų metų išvažiavo į Angliją. Nedaug trūko, kad lagaminus būčiau susikrovusi ir aš, tik jau jokiu būdu ne į Angliją, o į Lietuvą – kad vaikai būtų arčiau tėvo. Tik vyrui tai, pasirodo, nelabai rūpėjo“, – liūdnai sako ji.
Nepasiduosiu!
Sigita prisipažįsta tuo nelengvu metu rimtai svarsčiusi grįžti į Lietuvą. „Galiausiai nusprendžiau – ne, nepasiduosiu. Negaliu grįžti nugalėta, – sako ši užsispyrusi žemaitė. – Baigiau anglų kalbos ir verslo studijas, sėkmingai išlaikiau egzaminus ir, užpildžiusi visus reikiamus dokumentus, pradėjau laukti leidimo nuolat gyventi šalyje.“ Laukė beveik metus. Sunkiausia buvo dėl to, kad neturėjo teisės nei legaliai dirbti, nei išvykti iš šalies. Reikėjo ne tik iš kažko pragyventi, bet ir mokėti už abiejų vaikų mokslus – po maždaug 12 tūkstančių dolerių per metus. Laimei, Sigitos darbdavys toliau leido dirbti pas jį, nors ir nelegaliai. Ilgus laukimo mėnesius vainikavo sėkmė – moteris gavo nuolatinį leidimą gyventi Australijoje. Tai didelis laimėjimas – dabar ji dirba pagal išsilavinimą, be to, šeima gauna visas socialines garantijas, sveikatos draudimą, teisę į nemokamą mokslą.
Šiuo metu Sigita vadovauja „CEG Direct Securities“ ir rūpinasi nuosavos psichoreabilitacijos klinikos įkūrimu. Čia psichomotorinės terapijos specialistė planuoja taikyti savo sukurtą programą depresija sergantiems žmonėms. Australija ir depresija... Tai iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesuderinama? Atrodytų, šiame nuo pasaulio šurmulio nutolusiame krašte visada šviečia saulė, o žmonės yra atsipalaidavę, laimingi ir sotūs.
„Deja, – liūdnai šyptelėdama sako pašnekovė. – Nuo depresijos čia gydomi net vaikai. Dar didesnė problema – narkotikai. Šios bėdos sočias visuomenes, manyčiau, kamuoja netgi labiau nei vargstančias. Štai mano artimų draugų milijardierių šeima taip pat norėtų investuoti į mano kliniką. Prisidėti prie to juos skatina ir skaudi asmeninė patirtis. Abu jų vaikai turi rimtų problemų: 38-erių metų dukra jau dvidešimt metų vartoja antidepresantus, o kiek vyresnis sūnus yra priklausomas nuo narkotikų. Atrodytų, ko jiems trūksta? Tiek galimybių! Tėvai atrodo labai šaunūs žmonės. Vyras – tvirtas, principingas, visada įsivaizdavo, kad sėkmingai kontroliuoja ir žmoną, ir vaikus, o išėjo štai kas. Man apskritai baisu, kai antidepresantai skiriami 18-os metų neturintiems vaikams. Juk tokio amžiaus žmonių psichika itin lengvai pažeidžiama, smegenys dar tik vystosi. Manau, į kiekvieno vaiko širdį galima rasti vartus, reikia tik netingėti jų ieškoti. Tai kur kas geriau, nei lengva ranka skirti vaistų, vos žmogų apima nerimas ar liūdesys. Pradėjus vartoti antidepresantus sustoti labai sunku. Praktika rodo, kad retas apsiriboja pusmečiu ar metais. Neseniai Melburne konferencijoje klausiausi vieno profesoriaus pranešimo. Pasirodo, net viena dozė sukelia pokyčius smegenyse. Jei antidepresantai vartojami ilgiau, psichika labai pakinta, o tie pokyčiai išlieka net ir nutraukus gydymą.“
Sigita kartu su būsimais investuotojais svarsto galimybę savo klinikoje teikti antrinės reabilitacijos paslaugas ir priklausomybių ligomis sergantiems žmonėms. Tai padėtų užsitikrinti valstybės paramą. Kad gautų tokią teisę, ji ėmėsi podiplominio tobulinimosi – Melburne esančiame Monašo universitete (Monash University) mokosi klinikinės psichologijos.
Šito periodo nesutikčiau pakartoti, kad ir kokius aukso kalnus kas žadėtų. Tie išgyvenimai negrįžtamai paženklino mano pačios psichiką.
Lenktynės su delfinais
Sigita atvirai prisipažįsta itin artimų draugų Australijoje neturinti. „Čia juokaujama, kad, norint jų susirasti, reikia gerti vyną, o aš šio gėrimo nemėgstu, – sako pašnekovė. – Tiesą sakant, nelabai ir būtų kada. Vadovauju kompanijai, rūpinuosi klinikos steigimo reikalais, studijuoju, o dar vaikus reikia nuvežti į mokyklą, į užsiėmimus. Mano sūnus – plaukikas. Pietų Australijos čempionatuose savo amžiaus grupėje jau yra laimėjęs du aukso medalius. Dukra lanko Valentinos Pavlovos klasikinio baleto mokyklą.“ Abu vaikai, pasak moters, Australijoje pritapo lengvai, tačiau dukrai vis dėlto mielesnė Lietuva. Sūnui tėvynėje per šalta.
Paklausta, ar turi širdies draugą, Sigita neslepia – turi, bet rimtesnių ateities planų kol kas nekuria: „Jis – pagrindinis mano vadovaujamo banko investuotojas. Taip pat prekiauja prestižinėmis mašinomis, jas kolekcionuoja. Mėgaujamės buvimu kartu, ir tiek. Daugiau dėmesio stengiuosi skirti vaikams – noriu kompensuoti tai, ko netekome per tuos ilgus išsiskyrimo mėnesius.“
Erdviuose šeimos namuose Adelaidėje užtenka vietos ne tik Sigitos šeimai ir sūnėnui – čia gyvena ir Aliaskos malamutų veislės kalytė Kaya, pitonas Frankie, driežas Spyglius, papūga Julius ir Siamo katinas Mitchas. Iššūkius mėgstanti žemaitė atvirauja, kad šiame mieste saugu ir ramu, bet jai šiek tiek nuobodu.
„Štai Kvinslande yra ir gyvačių, ir krokodilų, ir audrų. Jei jau gyveni Australijoje, tai norisi ir jausti tą garą, – sako po šalį daug keliaujanti moteris. – Aišku, yra smagumų ir pas mus. Anksčiau nuomojomės namą ant vandenyno kranto. Būdavo, pamatai pro langą būrį delfinų, čiumpi savo kajaką ar vandens motociklą ir leidiesi prie jų. Smagu žaisti su šiais gražuoliais, jie labai mėgsta lenktyniauti. Iškart prisigretina ir bando aplenkti. Tada mes motociklą išjungiame ir šokame į vandenį. Jie plaukioja aplink, laukia, kada vėl prasidės varžybos“, – kino filmus primenančius vaizdus piešia moteris. Vis dėlto geriausiai adrenalino trūkumą Sigita kompensuoja važinėdamasi motociklu. Skriejančios nuosavu „Kawasaki Ninja“, jos turbūt neaplenktų joks delfinas.
„Patinka palakstyti, kad vėjas smegenis prapūstų, – sako moteris svajingai šypsodamasi. – Važinėju motociklu nuo 12-os metų, rankos amžinai būdavo tepaluotos. Jei neturiu laiko, tiesiog nueinu į garažą, pasižiūriu, ir širdis atsigauna. Važinėju viena – nenoriu rizikuoti kitais žmonėmis. Lietuvoje esu pasiekusi 220 km/h greitį, bet dabar tokių kvailysčių nedarau – kai turi vaikų, rizikuoti nesinori. Neviršiju 150 km/h.“ Prasitariu, kad man labiau patinka būti vežamai. „O ne, tik ne tai! – nesutinka Sigita. – Bijau beprotiškai. Ant motociklo galo nesėsčiau už jokius pinigus!“
Nuo pokalbio apie Australiją grįžtame į Lietuvą. Sigita prisipažįsta iš Lietuvos kasmet parsivežanti be galo daug šiltų prisiminimų. „Čia yra mano namai. Jei žinočiau, kad tokią pat kliniką man pavyktų įsteigti ir išlaikyti Lietuvoje, tą pačią akimirką grįžčiau. Nors... Niekada nesakau „niekada“, – šelmiškai šyptelėdama baigia ji.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
