Prieš kelerius metus broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai pribloškė TV3 projekto „Lietuvos talentai“ žiūrovus kaip virtuoziški breiko šokėjai. Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’12“ išvydęs Algirdo socialinio projekto „Poveikis“ fotorealistinius globos namų auklėtinių bei brolių vienas kito nupieštus portretus netenki amo. Remigijus – Vilniaus dailės akademijos bei Dizaino kolegijos dėstytojas, Algirdas – VDA doktorantas ir savo brolio dėstytojo asistentas. Interviu darytas prieš ketverius metus.

Kai susitikę užsukame vakarienės, Remigijus nė nežvilgteli į valgiaraštį: „Ką brolis užsakys, tą ir valgysime. Nuvykom į vieną šeimą, mus vaišina, o Algis sako: „Jis kepsnių nemėgsta.“ Galvoju: „Kaip tai nemėgstu? Aš visai skaniai suvalgyčiau“, bet brolis sprendžia už mane. Tai senos problemos.“ Algirdas atsikerta: „Na, sakyk, sakyk toliau, skųskis.“ Jis gimė pirmas – keliomis minutėmis anksčiau už Remigijų, tad neretai juokais prisiima vyresniojo brolio vaidmenį. Optimistiški, gerą humoro jausmą turintys dvyniai iš tikrųjų niekada nesipeša ir nesipyksta, daug pasakoja apie tai, kaip vienas kitu besąlygiškai pasitiki, vienas kitą remia ir vienas už kitą guldo galvas, kad ir kas nutiktų. „Mūsų gyvenimas – kaip vieno“, – tvirtina abu tuo pačiu metu.

Jūsų kelias į Vilnių atvingiuoja iš Alytaus vaikų globos namų. Skaičiau, kad pirmoji Jūsų piešinių paroda surengta savaitiniame darželyje, kai buvote penkiamečiai. Ar kankindavotės savaitę nematydami savo tėvų?

Algirdas: Mes visai gerai ten jautėmės.

Remigijus: Išdykę buvome – bėgdavome, slėpdavomės, pavėsinių stogais lakstydavome, niekas mūsų nuo ten nenukeldavo. Linksmai gyvenome.

Algirdas: Tą parodą atsimenu: mūsų piešinius eksponavo darželio koridoriuje. Kadangi abu labai dūkdavome ir neleisdavome kitiems vaikams pietų pamiegoti, auklėtoja paklausė: „Gal judu norėtumėte piešti?“ Piešiau traktorių, katiną. Paskui atnešė kunigaikščių portretais iliustruotą kalendorių. Žiūrėdamas į tuos paveiksliukus nupiešiau Vytautą, Kęstutį, Algirdą. Girdėjau, kaip auklytės šnibždasi: „Pamatysi – rytoj miegos kaip belgas.“ Taip ir nutiko: kitą dieną leipau iš miego.

Žurnalas

Kada ir kodėl Judu atsidūrėte Alytaus vaikų globos namuose?

Remigijus: 1993 metų spalio trečiąją. Buvo graži saulėta diena. Mus, aštuonmečius, tėvai atvežė į tuos globos namus ir paliko.

Algirdas: Tėvai prisidarė skolų, namuose atjungė dujas, elektrą, vandenį. Pagaliau skolos privertė juos butą Alytuje parduoti, išsikraustėme į kaimą. Ten mums buvo liūdna, ten daug girtuokliaujančių žmonių. Mieste turėjome draugų, o kaime trūko veiksmo, jautėmės vieniši. Pirmos klasės beveik nelankėme. Į antrą Vaisodžių kaimo mokyklos klasę, pasak tėvų, mūsų nepriėmė – nebuvo vietų. Miesto mokykla – už 10 kilometrų. Šalia – vaikų namai. Kadangi mūsų gyvenimo sąlygos atitiko globos reikalingųjų statusą, tėvai sumąstė mus ten apgyvendinti.

Remigijus: Tėvai girtuokliavo, nesirūpino mumis. Kol gyvenome mieste, tol patys, kaip mokėjome, savimi rūpinomės.

Mūsų mama yra neįgali, ji – visiška našlaitė, savo tėvų nepažinojo, užaugo Simno internate. Tėtis dirbdavo statybose, bet tik vasarą. Kai padėdavo privatiems žmonėms, algą gaudavo tiesiai į rankas, socialinių garantijų neturėjo. Užgerdavo, pamiršdavo susimokėti mokesčius. Ir kaime neturėjome elektros, dujų.

Algirdas: Mūsų tėvai yra gyvi, ir mes su jais bendraujame. Daugelis mano, kad turbūt pykstame ant jų. Ne, aš ant jų nepykstu, viskas yra gerai. Ar išsikapstė iš šios bėdos? Negaliu pasakyti, kad išsikapstė, bet po vieno įvykio tėvas išsigando. Žiemą jam lūžo koja, reikėjo sudėtingos operacijos. Tyrimai parodė, kad tėvas yra išvaikščiojęs širdies infarktą, šio nepastebėjo. Gydytojai suko galvas, kaip atlikti operaciją. Koja gijo visus metus. Nuo tada jis geria daug mažiau ir rečiau.

Remigijus: Juodą darbą padarė alkoholis. Visos žmonių nelaimės dažniausiai atsitinka per velnio lašus.

Algirdas: Todėl patys nei rūkome, nei geriame. Net alaus neragaujame. Mūsų alkoholis – kefyras ir gira. Mūsų tėvus reikia pažinoti. Jie yra sąžiningi žmonės. Viena Alytaus vaikų globos namų auklėtoja sakydavo, kad per netrumpą savo darbo laiką nėra mačiusi nuostabesnių gimdytojų – visada domėdavosi, kaip mokomės, kaip mums sekasi, lankydavo mus. Nebuvo iš tų tėvų, kurie pažada ir neatvažiuoja.

Kas buvo sunkiausia, ko labiausiai trūko vaikystėje?

Algirdas: Sunkiausia, kai maisto neturi.

Remigijus: Nežinau, ar kas nors supras, ką reiškia būti labai labai labai alkanam. Alkio skausmas nepaprastai stiprus.

Algirdas: Kai esi kelias dienas nevalgęs, ima mausti, gelti visą kūną.

Remigijus: Būdavo, naktį atsikeliame, einame ieškoti maisto. Tamsu, elektros nėra, mes, penkiamečiai, apgraibomis susirandame kokį nors paką. „Kas čia? Miltai?“ Valgome miltus. „O čia kas?“ Ragaujame. Druska. Neskani. Būdavo, valgydavome ir ją. Šešerių atradome Jono Gasiūno meną – tapybą dūmais. Tai nutiko atsitiktinai. Vieną naktį, žaisdami maisto paieškas, pasišviesdami žvake užsiropštėme ant spintos – ten buvo laikoma duona ir kruopos. Nieko neradome, bet sėdėdami ant spintos pastebėjome: nuo žvakės dūmų lubos pajuodo. Išsigandome, o rytą pamatėme, kad gražu. Mums patiko piešti.

Žurnalas

Tėvai džiaugiasi, kad Judu savo gyvenimą gražiai klojate?

Algirdas: Labai džiaugiasi. Didžiuojasi.

Remigijus: Aš sumokėjau už mamos dantų protezus. Nuėjusi pas gydytoją, ji gyrėsi, kad turi gerus sūnus. Ta nekreipė dėmesio – mama tokia pijokėlė atrodo. Kai atvariau sumokėti, nustebo, kad sūnus visai kitaip atrodo, kad pacientė nemelavo.

Niekada neklausėme tėvų, ar juos graužia sąžinė dėl mūsų vaikystės. Žmonės, kurie domisi, ką esame nuveikę, mūsų tėvams labai padeda.

Globos namuose nebuvote skriaudžiami?

Algirdas: Ne, ne, mes buvome panašūs į vaikus iš gatvės: kas nori, tai gali ir į galvą gauti.

Remigijus: Būdavo, vyresni ir sumušdavo.

Algirdas: Bet mes „stogą“ turėjome. Toks vyresnis berniukas pravarde Tynta mus gindavo – patikome jam. Mėgome aktyvius žaidimus, kompaniją. Didžiausiuose Lietuvoje Alytaus vaikų globos namuose tuo metu glaudėsi du šimtai vaikų. Mums tai buvo žaidimų, siautimo zona. Mokytis sekėsi įvairiai. Kadangi pirmos klasės beveik nelankėme, visai nemokėjome abėcėlės, aritmetikos. Kai kiti eidavo piešti, mes rašydavome ir skaičiuodavome. Aš dėl to buvau nepatenkintas, net bardavausi su mokytoja. Iki ketvirtos klasės ji net nežinojo, kad sugebame piešti.

Remigijus: Šį gabumą pastebėjo mūsų auklėtoja Kazimiera Skripkiūnienė. Ji ir dabar dar dirba vaikų globos namuose. Paprašė dailės būrelio vedėją Burneiką pažiūrėti mūsų darbelius, bet jis nesureagavo. Tiesa, tada visokias baisybes, kraupias kaukoles paišėme. Patarė gėlytes piešti, bet kur aš tau piešiu gėles! Labai dėkingi esame ir direktorės pavaduotojai Jūratei Žvaliauskienei.

Algirdas: Ji griebė mus ir nuvedė į dailės mokyklą. Ėmė šturmu: „Dabar, ir viskas!“ Buvome dešimtokai.

Globos namuose augusių dvynių tikslas – viešinti likimo brolių situaciją

O kada pradėjote breiką šokti?

Algirdas: Dešimtoje klasėje. Mums uždraudė žaisti futbolą, nes turėjome lankyti dailę, o judėti norėjosi. Globos namai labai stengėsi, aprūpino mus piešimo priemonėmis, rasdavo ir geresnių drabužių.

Remigijus: Mokykla mėgdavo mus ir išnaudoti (juokiasi). Tekdavo piešti plakatus, prezidentų portretus. Vėliau susitikau su istorijos mokytoja, ji apgailestavo: „Tu dar Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės nenupiešei.“

Žurnalas

Parodoje „Situacija“ ne tik demonstravote piešimo tobulumą, bet ir realistiniais paveikslais pasakojote apie savo padėtį, socialinę atskirtį. Įsimintini kūriniai – „Tėvas“, „Našlaičiai“, „Brolis“, „Šeima svarbi svarbiomis akimirkomis“. Ar lengvai prisiprašėte tėtį pozuoti?

Algirdas: Iškvietėme jį pasikalbėti į globos namus. Atvyko iškepęs žagarėlių – skaniausių mūsų vaikystės sausainių. Pasakiau, kad darau meno kūrinį, jis sutiko fotografuotis. Pasišnekėjome. Gražiai praleidome laiką. Mamą taip pat fotografavome, bet namuose.

Remigijus: Paveikslą „Šeima svarbi svarbiomis akimirkomis“ piešėme iš nuotraukos. Joje yra auklytė K. Skripkiūnienė, J. Žvaliauskienė, mudu su broliu ir mūsų klasės auklėtoja Butkevičiūtė – svarbiausi mūsų gyvenime žmonės. Tėvų nebuvo, tačiau buvo dvi vienišos kėdės – tarsi paliktos jiems. Pamatęs nuotrauką pasakiau: „Reikia ten tėvus įsodinti, nes taip turėjo būti.“ Paveikslą prašmatniai įrėminome. Raudonas fonas, karališka spalva... Tas rėmas ir fonas – dirbtiniai dalykai, tikrovėje šios prabangos kaip ir nėra. Netikras auksas. Tas kūrinys mūsų dėstytojams patiko. Gintaras Palemonas Janonis net nepastebėjo, kad tėvai įtapyti. Ilgai juokėsi ir visiems rodė fotografinį piešinio tikslumą.

Algirdas: Specialiai pragremžėme motinos sijoną, kad matytųsi dalis kėdės.

Kaip sutaria nutrūktgalviai breiko šokėjai su kelis mėnesius kantriai paveikslą piešiančiais stropuoliais?

Remigijus: Šokdamas breiką pavargsti fiziškai, o piešdamas – protiškai. Keisti veiklos pobūdį naudinga.

Algirdas: Kai vaikų globos namuose mums uždraudė žaisti futbolą, jau buvome matę geriausią Alytaus breiko komandą. Per vasaros atostogas išvažiavome pas tėvus į kaimą, ten mokėmės šokti – ant žolės, asfalto, žvyro, akmenų. Rudenį grįžę į miestą nuėjome į breiko treniruotę, parodėme, ką sugebame, ir mus iš karto priėmė.

Remigijus: Šv. Kazimiero bažnyčios kunigėlis leido treniruotis parapijos šarvojimo salėje. Šokdavome priešais kryžių. Kartais atėję išvysdavome karstą su palaikais, tada traukdavome repetuoti kitur. Mūsų komanda buvo negerianti, nerūkanti, neprisidirbdavome.

Algirdas: O Vilniuje su broliu ir Viktoru Zujevu subūrėme komandą „Banzai“. Dabar mūsų – devyni šokėjai ir didžėjus.

Žurnalas

Ar be vargo įstojote į Dailės akademiją?

Algirdas: Su vargu. Į Vilniaus dailės akademijoje rengtas atvirų durų dienas mus palydėjo pavaduotoja J. Žvaliauskienė ir Anelė Adomavičienė. Norėjome studijuoti tapybą, tad pedagogės dėstytoją paprašė pažiūrėti mūsų darbelius. Paklausė, ar apsimoka čia stoti, ar esame gabūs, ar turime šansų. Mūsų piešinius stipriai sukritikavo Kostas Dereškevičius. Auklėtojos išsigando. Tačiau užsukę pas freskininkus (Algirdas ir Remigijus baigė monumentaliosios dailės freskos ir mozaikos magistrantūrą – aut. past.) sulaukėme pagyrų: „Puikūs darbai! Įstosite.“

Įstojote, o iš ko gyventi?

Remigijus: Nežinojome, iš ko. To paties klausė ir auklėtoja. Vaikų namai iš karto ištiesė pagalbos ranką. Pavaduotoja pasakė: „Tik mes galime jums padėti.“ Sutvarkė dokumentus, kad gautume pašalpas, padėjo, kuo tik galėjo.

Algirdas: Akademijoje mums skyrė nemokamą bendrabutį, pašalpą. Turėjome kur išsimiegoti, geras sąlygas kurti. Sunkiau buvo dėl piešimo priemonių. Vaikų globos namai ir privatūs asmenys nupirkdavo pastelių, aliejinių dažų, popieriaus... Iš valstybės gavau išeitinę pašalpą – 6 tūkstančius šimtą litų. Į būstą šių lėšų investuoti neįmanoma – Alytuje net tualeto už tiek nenusipirksi. Su broliu norėjome įsigyti paveikslą, tačiau to daryti mums neleido.

Remigijus: Dabar jau už savo uždirbtus pinigėlius esame nusipirkę talentingų dailininkų – savo dėstytojų, draugų – kūrinių.

Algirdai, ar Jūsų socialinio meno projektas „Poveikis“, šį jau dvejus metus vykdote Alytaus vaikų globos namuose, yra širdies duoklė, skola į gyvenimą išleidusiems žmonėms?

Algirdas: Nesvarstau, ar privalau ką nors grąžinti globos namams. Darau tai, kas patinka. Pradėję studijuoti Dailės akademijoje pamatėme, kad studentai išmeta nemažai savo darbų. Piešimo dėstytoją Arūną Joniką paprašiau pasiūlyti studentams po peržiūrų atiduoti savo darbus vaikų namams. Nuveždavome juos ten. Kai įstojau į doktorantūrą, nusprendžiau atlikti socialinį tyrimą su globos namų vaikais – aš juos piešiu. Alytuje praleidžiu daug laiko. Pavyzdžiui, natūralaus ūgio Ramunės portretą piešiau tris mėnesius – kasdien po penkias valandas. Padeda ir brolis.

Žurnalas

Visus šiuos Jūsų darbus jau nupirko žinomas kolekcininkas Viktoras Butkus?

Algirdas: Nupirkti jau penki nutapyti darbai, o kaip bus toliau, neaišku. Projektas tęsis dar dvejus metus. Gautus pinigus pervedžiau į jaunuolių, kuriuos piešiau, sąskaitas. Tarėmės, kad atsiimsiu tik už rėmus – jie yra brangūs: už vieną tenka mokėti po 800, 900 litų.

Remigijus: Klausiate, kur gavome tiek lėšų. Aš dirbau Austrijoje. Turiu labai daug tapyti, kad brolis galėtų nupirkti paveikslams rėmus. Šeštadienį ir vėl išvykstu padirbėti jo projekto labui.

Algirdas: Dalį pinigų už tuos rėmus skyrė V. Butkus, tad vaikams liko daugiau, nei planavau.

Projektas „Poveikis“ – tai ir savitas investavimas į save. Mano tikslas – garsinti globos namų vaikus, viešinti jų situaciją. Šis projektas daromas dėl jaunuolių, kurie iš ten išeina. Garbės, dėmesio neišvengiamai sulaukiu ir aš. Mane daug žmonių matė, daug diskutavo apie šį projektą. Tokių dalykų pinigais neišmatuosi.

Senieji portreto meistrai iškeliauja. Seniau buvo madinga kviestis dailininkus, kad nutapytų šeimos narius. Jei ši mada grįžtų, turėtumėte ką veikti.

Algirdas: Anksčiau nebuvo fotografijos arba ji buvo nespalvota. O tai, ką menininkas galėjo padaryti, – gyva, realu, spalvinga. Šiandien fotografija gali lenkti portretą. O dėl realizmo, tai yra keliamas klausimas: „Kam piešei, jei galima nufotografuoti?“

Remigijus: Kai žmogų tapai, atsiranda ryšys, jausmai, visa perkeli į paveikslą. Tapybos darbas yra daugiau nei nuotrauka: lieka buvimo kartu, bendravimo prisiminimas, jaučiama menininko stilistika. Dailininkas pagauna tam tikrą piešiamo objekto emocinę būseną, vidines savybes. O meno kūrinys yra dar daugiau nei nupieštas žmogaus paveikslas. Brolio piešiami vaikų portretai yra ne meno kūriniai, o tik priemonė menui sukurti.

Algirdas: Piešinys tėra viso kūrinio detalė. Meno kūrinys – tai visas projektas, idėja.

Žurnalas

Dirbate kitų labui, nors patys neturite savo būsto – trise nuomojatės mažą kambarėlį... Kokie yra tie Jūsų svajonių namai?

Algirdas: Jaukūs. Su katyte ir šuniuku.

Remigijus: Nors mėgstu sieninę tapybą, mūsų namų sienas puoš šviesių asmenybių dailininkų V. Antanavičiaus, G. P. Janonio, K. Dereškevičiaus ir kitų paveikslai. V. Antanavičius – kaip mūsų diedukas: ir patars, ir pasišnekės. Pusę metų pas jį gyvenome. Kai baigėme magistrantūrą, ieškojome būsto. Visi buvo labai brangūs, ir jis pasiūlė: „Jei norite, su manim gyvenkite. Aš tikrai priimsiu, už nuomą mokėti nereikės.“

Esate įpratę būti kartu. Ar lengvai išsiskiriate?

Algirdas: Kai išsiskiriame, jaučiuosi tarsi vienos kojos netekęs. Labai pasiilgstu brolio. Esame pagavę bendrą ritmą, mudu dirbame ir gyvename kaip komanda.

Remigijus: Čia kaip kiti su savimi mintyse kalba. Kai brolio nebūna, mano smegenys tarsi pusiau veikia. Su draugais kartais neturime apie ką kalbėtis, o su broliu visada šnekos yra. Apie gerą parodą galime mėnesį čiaukšti.

Nežinia, ar kas nors supras, ką reiškia būti labai labai labai alkanam. Alkio skausmas nepaprastai stiprus.

Nežinia, ar kas nors supras, ką reiškia būti labai labai labai alkanam. Alkio skausmas nepaprastai stiprus.

„Pomėgis: moterys“. Tai – iš Jūsų dosjė feisbuke. Kaip įsivaizduojate savo šeimas?

Algirdas: Neįsivaizduoju, kaip reikėtų išsiskirti. Sunkiausia, kai vienas turi merginą arba šeimą, o kitas dar ne. Jei abu tuo pačiu metu, – viskas gerai.

Remigijus: Dvejus metus puikią merginą turėjau, apie ją tik geru žodžiu galiu kalbėti. Išsiskyrėme. Ieškome naujų.

Algirdas: Skambinkit, kandidatės, 860... (juokiasi). Noriu turėti savo būstą ir žmoną.

Remigijus: Globos namų auklėtojos mums sako: „Kiek judu galite laukti? Imkite šturmu, ir viskas.“

Reikėtų sutikti dvynukes...

Remigijus: Dėl dvynukių neprieštarautume.

Algirdas: Problema – kad mes nedaug laiko merginoms turime, nėra kada jų susirasti. Tik pradedi bendrauti, ir jau privalai dirbti.

Remigijus: O merginoms reikia dėmesio, jos – lyg traukiniai: niekada nelaukia.

Algirdas: Būtų fantastiška, kad merginos mus suprastų. Aš tai jas suprasčiau, jei būtų taip užsiėmusios. Jaunystė jau bėga, mojuojame balta nosinaite.

Žurnalas

Lemtis nelepino, o Jūsų kūryba – šviesi. Esate šilti, nuoširdūs, gyvenimo geismo kupini jaunuoliai. Ar sunkumai grūdina, asmenybei suteikia tokių spalvų, kokių neskirta kitiems?

Remigijus: Gal labiau pradedi vertinti tai, ką gauni. Atsimenu, kaip džiaugdavomės nusipirkę pieštukų! Aliejinių dažų pirmą kartą įsigijome jau būdami studentai. Labai vertinome, taupėme. Vaikystėje tėvas padovanojo dviratį – oi, kokie laimingi buvome! Akademijoje vienas toks skundžiasi: „Neturiu studijos.“ Po kelių dienų nusipirko, sako: „Dabar viskas gerai.“ Mūsų vertybės iš esmės skiriasi. Norėtume turėti savo būstą, o ką ir kalbėti apie studiją palėpėje...

Algirdas: Bet svajojome nuvykti į Ameriką. Valgėme kruopas, susitaupėme ir šią vasarą mėnesį pakeliavome po JAV.

Mėgstate save pradžiuginti?

Remigijus: Prasidžiuginame, kai į filmą su draugais nueiname. Patinka geros muzikos klausytis, ypač Aistės Smilgevičiūtės. Buvau nuėjęs į ne vieną jos koncertą. Aistė to nežino. Norėčiau tokią žmoną kaip ji turėti.

Algirdas: Piešiu klausydamasis Aistės dainų – ji mane įkvepia. Ypač daina „Baltas brolis“. Apskritai, kai šoki arba pieši, atsijungi nuo visų rūpesčių, dingsta problemos. Kūryba – didelis malonumas, vaistas nuo depresijos. Menas gelbsti, nepalankią situaciją padaro pakenčiamą. Kai piešiame, gali sproginėti bombos: mums pasaulis gražus.

Remigijus: Dar mums patinka valgyti saldumynus. „Einam pasigerti ir degraduoti“ reiškia „nusipirkti krūvą saldumynų, valgyti ir žiūrėti televizorių“. Kitą dieną būna nesmagu – nieko nenuveikėme, tik šlamštėme saldainius, sausainius.

Štai Jums šokoladas – degraduokite, tik per pusę reikės persilaužti.

Remigijus: Manote, nemokame persilaužti? Mes visą gyvenimą per pusę laužiame. Net jei prarandame telefoną, tai jaučiamės taip, lyg ne vienas, o abu būtume praradę. Mūsų pinigai yra bendri, niekada neskaičiuojame, kas kiek paėmė iš sąskaitos. Jei brolis broliu negalėtų pasitikėti, to jau būtų per daug.

Algirdas: Mes ir auskarus vienodus įsisegėme, ir vieną mobilųjį telefoną turėjome, ir elektroninis paštas, ir feisbukas vienas. Esame vienis.

Esate pripažinti geriausiais Lietuvos meno akademijos piešėjais, 2009 m. apdovanoti kaip kūrybiškiausios Alytaus miesto sielos, patekote į televizijos konkurso „Lietuvos talentai“ finalą, šiųmetėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ Algirdas išrinktas geriausiu jaunuoju menininku. Ar Judu kaip nors keičia pripažinimas? Ar nepasipūsite?

Algirdas: Pripažinimas – kaip gražuolės rinkimai: šiandien komisijai patiko viena, rytoj patiks kita. Juk ir kiti menininkai ne prastesni, bet vieniems patikome mes, o kitiems patiks kas nors kitas. Kiekvienam vyrui jo žmona gražiausia. Tos nominacijos skiriamos ne tik dėl to, ką padarai, bet ir koks esi. Žinoma, pripažinimas – nori ar nenori – veikia. Negali nusispjauti, turi duoti kokį nors atsaką. Tau dovaną įteikė – apdovanojimą privalai gerbti. Šis įpareigoja, lyg ir nebegali suklysti, o menininkui klysti būtina.

Remigijus: Apdovanojimai suteikia pasitikėjimo, pajunti, kad galbūt teisingą kelią pasirinkai. Tik džiaugiesi neilgai. Paskui pradedi liūdėti. Aš liūdžiu. Man dabar – krizė. Buvome Amerikoje, todėl mėnesį nepiešėme, dėl to man blogai. Išvažiuosiu, bent Austrijoje ranką palavinsiu, o brolis sės prie rašto darbo. Jam nepavydžiu. Atsimenu, Algirdas pradėjo projektą, o aš įsidarbinau Dailės akademijoje. Nepiešiau pusę metų, man sapnuodavosi košmarai, vėliau apskritai nebeužmigdavau. Prašiau: „Broli, traukis, aš perimu tavo projektą.“

Algirdas: Galvojau, kas čia jam darosi, juk piešdavo?

Remigijus: Nelaikau Jono Basanavičiaus portreto – padovanojau jo vardo gimnazijai – ir dar kelių darbų piešimu. Man normalus piešimas – tai pavaryti per visą sieną, visu žmogaus ūgiu.

Algirdas: Brolio minėtas portretas J. Basanavičiaus gimnazijai – tai bendra Gedimino ir Nomedos Urbonų bei mūsų dovana. Šiais laikais nedaugelis dirba iš idėjos. O mane kartais erzina tai, kad žmonės visur mato tik pinigus, naudą. Pasaulis laikosi ant idealistų pečių.