Populiariausi straipsniai:
- 7 dienų kefyro dieta ir minus 5 kg
- V. Baublienė: apie ką mąsto vyrai?
- 3 pavasario stiliaus kryptys iš Italijos
- Garsenybių asmeninio trenerio patarimai, kaip nepriaugti svorio ir išlaikyti gražų kūną
- Marsas Dvyniuose. Kai flirtui neliksim abejingi
- Ar įmanoma pamilti svetimą vaiką?
Į visus šiuos klausimus nedvejodami galime atsakyti – taip. Edith Piaf – prancūzų legenda ir pasididžiavimas, viena iškiliausių visų laikų Prancūzijos kultūros asmenybių, daugelio vadinta narkomane ir kekše. Jos gyvenimas – tikra pasaka, dažnai vertinta kaip pigus bulvarinis romanas su tragiška pabaiga. Jos biografija, apipinta netikslumų, pagražinimų ir paslapčių, savo kontraversiškumu stebina ir žavi žmones iki šiol, nors praėjo jau daugiau nei penki dešimtmečiai po dainininkės mirties. Ir išties – Edith Piaf gyvenimas primena knygą, kuri, nors sužavi ne kiekvieną, abejingų nepalieka niekuomet.
Niekam nereikalinga mergytė ir jos kelias į stebuklą
Edith Giovanna Gassion pasaulį išvydo pačiame karo įkarštyje – 1915-ųjų gruodį. Jos mama buvo kavinių ir barų dainininkė, o tėvas uždarbiaudavo atlikdamas akrobatinius triukus gatvėse. Jei tikėsime Edith autobiografija, pagimdyta ji buvo tiesiog ant šaligatvio, ligoninės žibintų šviesoje, talkinant dviems policininkams. Tiesa, čia ir iškyla pirmoji su jos gyvenimu susijusi mįslė. Nemaža ir šaltinių, teigiančių, jog Edith gimimo vieta – Tenon ligoninė. Edith motina, vos pagimdžiusi pirmagimę, paliko savo vyrą, o dukterį auginti atidavė močiutei, savo motinai, tačiau ši prižiūrėdama vaiką, švelniai tariant, nepersistengdavo – girdydavo vynu, mušdavo, dienų dienomis mergaitę palikdavo vieną namuose. Po kelerių metų iš karo grįžęs tėvas dukrytę pasiėmė ir atidavė savo motinos, kitos senelės, globai. Šioji buvo viešnamio savininkė.
Akivaizdu, kad gyvenimas viešnamyje mažam vaikui ir jo raidai nebuvo į naudą, ir, ilgai netrukus, tėvas dukrelę pasiėmė su savimi – rengti pasirodymų gatvėje. Prasidėjo Edith kelias į muziką. Mergaitė dainuodavo per tėčio pasirodymus, vėliau jai atsirado partnerė – Simone Berteaut, kuri, pasak Edith, buvo jos tėčio duktė iš kitos santuokos. Be abejo, dainininkių seseryste dvejojančiųjų apstu iki šiol, tačiau, kad ir kaip ten būtų buvę, mergaitės susidraugavo ir išliko artimos iki pat Edith mirties.
Apie gatvėse dainuojančią mergytę netruko sužinoti kone pusė Paryžiaus. Rašytojas Morrisas Verne vėliau rašė: „Mergiūkštė Edith Piaf – tai liūdnas ir aistringas angelas iš šokių vakaro. Visu kuo – priemiesčių mergaitė, tik ne išore. Laikysena, drabužiai – atėję iš 1900 metų Klodinos įvaizdžio. Mergiūkštė Edith Piaf talentinga; jos balsas, lyg metalinis, kyla ir sklinda po menamą namo kiemą, kur duonai užsidirba gatvių dainininkė. Mergiūkštė Edith Piaf, – Viešpatie, duok jai sveikatos! – dar neišgarsėjusi, bet jai reikia dainų, kurios tiktų dainuoti tik jai, dainuoti apie nepagražintą kasdienybę, kuria persmelkta Viletė, apie tikrovę, kuri susigaužia nuo gamyklų kaminų suodžių, kuri liejasi refrenais bistro radijo stoties bangomis.“
Pasirodymai, kurie, matyt, buvo išties įspūdingi, turtų dainininkei nesukrovė. Stulbinantis, giliausius sielos kampelius paliečiantis balsas buvo tarytum įkalintas gatvėje ir priverstas dirbti už grašius. Dainuodama gatvėje septyniolikmetė Edith sutiko pirmąją savo meilę – „mažąjį“ Louisą. Įsiplieskė aistringa meilė, pora pabėgo nuo savo tėvų ir abiems pakyrėjusių gyvenimų. Netrukus Edith tapo nėščia, gimė duktė Marcelle. Deja, sulaukusi dviejų metų Edith dukrelė mirė nuo meningito. Čia vėl gimsta mįslėmis apipinta istorija – kai kuriose Edith biografijose teigiama, jog dainininkė, neturėdama dešimties frankų mergytės palaidojimui, buvo priversta parsiduoti, tačiau atsiradęs kilniaširdis klientas, kuris, išgirdęs skausmingą istoriją, apmokėjo mergaitės laidotuves.
Išsiskyrusi su „mažuoju“ Louisu Edith įsimylėdavo nuolat. Keli jūreiviai, raitelis, minuotojas, suteneris... Dainininkės širdis nuolat kam nors priklausydavo. Pati Edith ir toliau dirbo už grašius – dainuodavo alumi ir žuvimi dvokiančiuose baruose, pigiose smuklėse. Pasirodydavo girtai publikai, kuri jos talentą vargu ar suprasdavo.
Tačiau įvyko stebuklas. 1935-aisiais gatvėje dainuojančią Edith išgirdo prašmatnaus kabareto „Gerny‘s“ savininkas Louisas Leplée. Pakerėtas dainininkės talento šis pakvietė ją dainuoti į kabaretą. Smulki, vos 147 centimetrų ūgio, Edith buvo pakrikštyta „La môme“ Piaf – žvirbleliu. Buvo teigiančių, jos Louisas dainininkę iš gatvės paėmė geisdamas ja seksualiai pasinaudoti, tačiau privalu pabrėžti, jog taip tikrai nebuvo – pirmasis tikras Edith darbdavys buvo homoseksualus.
Žvirblelis jaukinasi publiką
Iš pradžių la Môme Piaf dainuodavo kitiems dainininkams priklausiusias dainas, tačiau gan greitai Edith globėjo Leplée draugas, kompozitorius Jacques Bourgeat ėmėsi kurti dainas specialiai Edith – tuomet ji debiutavo Médrano cirke su tokiomis žvaigždėmis kaip Fernandel, Maurice Chevalier, Marie Dubas ir pristatė savo pirmąjį įrašą „Svetimšalis“ (L’étranger). Tačiau la Môme Piaf vis dar nebuvo žinoma plačiajai publikai – tam, kad išgarsėtų, matyt, reikėjo tikro skandalo.
Ir ilgai netrukus skandalas įvyko – buvo nužudytas Edith darbdavys Louis Leplée. Viena pagrindinių įtariamųjų, žinoma, buvo Piaf, tačiau tikrasis žudikas liko neišaiškintas. Apie garsiojo kabareto savininko nužudymą rašė visi laikraščiai, o į garsiame kabarete „Chez O‘dett“ dainavusios Piaf pasirodymus ėmė plūsti minios. Tačiau žiūrovai rinkosi pažiūrėti į „tą žudikę merginą iš laikraščių“, o ne paklausyti dainų. Žvirblelis itin dažnai buvo nušvilpiamas – nežinia, ar dėl dainavimo, ar dėl galimai įvykdytos žmogžudystės – tad la Môme Piaf teko nutraukti turą. Vilties netekusi Edith persikėlė į Briuselį ir ėmė klimpti į alkoholio liūną.
Laimė, tinkamu metu Piaf gyvenime atsirado kompozitorius ir prodiuseris Raymondas Asso. Šis, pastebėjęs Edith talentą ir įžvelgęs begalinį potencialą, ne tik parašė jai dainų, bet ir ėmėsi dainininkę lavinti – supažindino su literatūra, kultūra, išmokė savitai bei stilingai rengtis, paisyti etiketo taisyklių, manieringai kalbėti bei gestikuliuoti ir, svarbiausia, privertė nutraukti bet kokius santykius su blogos reputacijos draugais. Žinoma, toks atsidavimas turėjo priežastį – kompozitorius buvo įsimylėjęs Edith. O ši, iš prigimties jausminga ir aistringa mergina, netruko atsakyti tuo pačiu. Pora apsigyveno kartu, o mylimuoju tapęs prodiuseris iškovojo Edith galimybę sudainuoti prestižinėje koncertų salėje l‘A.B.C. Afišose spausdinti la Môme Piaf vardą šalia vakaro pasirodymo žvaigždės Charles Trenet, atrodė neskoninga, tad la Môme Piaf buvo pervadinta Edith Piaf – kaip po to paaiškėjo, visiems laikams.
Edith darbas ir vyrai
L‘A.B.C. pasirodžiusi Edith Piaf triumfavo – jai atsiverė durys į daugybę švenčių, pasirodymų, kabaretų. 1939-aisiais, po trejų metų draugystės, Edith išsiskyrė su Raymondu Asso. Tačiau dainininkė netruko susirasti naują mylimąjį – Paulą Meurisse'ą. Edith karjera jau buvo įsisiūbavusi ir sukosi taip pat sparčiai, kaip asmeninis gyvenimas. Meilė ir darbas, regis, nuolat eidavo kartu – jiedu su Paul ji suvaidino Jean‘o Cocteau specialiai Piaf parašytoje pjeseje „Abejingas gražuolis“ („Le Bel indifférent“), truputį vėliau – Georges Lacombe‘o filme „Montmartre prie Senos“ („Montmartre sur Seine“).
Su šio filmo režisieriumi Piaf taip pat užmezgė romaną, jis truko dvejus metus. Išsiskyrusi su Georges dainininkė sutiko Henri Contet, su kuriuo, net nutrauką romaną, bendradarbiavo dar penkiolika metų. Draugystė su Henri, galima sakyti, buvo Edith aukso amžius – buvo sukurta „Padam“, „Tai nuostabu“ („C‘est merveillieux“), „Bravo klounui“ („Bravo pour le clown“) ir kitos Edith išgarsinusios dainos.
Edith Piaf tapo viena populiauriausių dainininkių Prancūzijoje, pradėjo pati rašyti dainų tekstus, kartais net kurti melodijas.
Devyni jaunuoliai, Amerika ir Marlene Dietrich
Kelią į populiarumo viršūnę prasiskynusi Edith Piaf sutiko jauną dainininką Yves Montandą, jį pamilo ir nusprendė jam padėti išgarsėti – pasikvietė kartu filmuotis Marcel Blistène filme „Žvaigždė be šviesos“ („Étoile sans lumière“). Yves Montand žvaigždė sužibo taip ryškiai, jog kone užgožė Edith šlovę. Tačiau Edith buvo emocinga ir konkurencinga moteris – vaikiną ji paliko, o pati ėmė kurti planą, kaip priversti savo žvaigždę šviesti dar ryškiau. Edith išsirinko devynis pripažinimo siekiančius jaunus dainininkus ir subūrė iš jų chorą „les Compagnons de la Chanson“ ir išvyko su jais į koncertinį turą po Skandinaviją.
Po jo gavo pasiūlymą dainuoti Brodvėjuje esančiame „Play house“ teatre. Čia, rodos, ir turėjo naujam gyvenimui prisikelti Edith žvaigždė – publika buvo reikli, tačiau į Edith ir choro pasirodymus susirinkdavo gausiai, dainos, regis, būdavo vertinamos palankiai, tačiau... Edith pasijautė užgauta – jai regėjosi, jog publikai labiau patikdavo ne jos vienos atliekamos dainos, o tos, kurias atlikdavo kartu su „les Compagnons de la Chanson“. Didžiai įsižeidusi ambicingoji Piaf nusprendė grįži į Paryžių. Tačiau paskutinę akimirką jos agentas Amerikoje pasirašė kontraktą su pačiu garsiausiu Manheteno kabaretu „Versailles“ – štai kur Edith Piaf pagaliau ir triumfavo. Pasakojama, jog vieną vakarą šiame kabarete dainuojančios Edith pasiklausyti atėjo pati Marlene Dietrich. Po pasirodymo Marlene įteikė vakaro žvaigždei auksinį kryželį, inkrustuotą deimantais – taip užsimezgė tvirta ir ilgai trukusi dviejų dainininkių draugystė.
Meilės pakilimai, tragedija ir narkotikai
Amerikoje dirbanti Edith sutiko Marcelį Cerdan, prancūzų bokso čempioną. Šis, deja, buvo vedęs ir augino tris sūnus, tačiau dainininkės aistros tokios kliūtys nestabdė. Laikraščių antraštės mirgėte mirgėjo: „Edith Piaf griauna laimingą boksininko santuoką“, „Piaf užtrauks Cerdanui nesėkmę“ ir t.t.
Ir iš tiesų – dainininkės ir boksininko romanui buvo lemta baigtis tragiškai. Sykį ilgesio kankinama jausmingoji Edith Marceliui į Paryžių išsiuntė laišką, kuriame rašė: „/…/Valandos tokios ilgos, gyvenimas toks betikslis be tavęs. Mielasis, tik tikėk manimi, įrodyk man, kad myli mane. /…/ Greičiau atvyk į Niujorką, sustabdyk mano rūpesčius, ir aš visa priklausysiu tau. /…/“. Dėl šio laiško Marcelis nutarė pas mylimąją Amerikon vykti ne laivu, kaip buvo planuota, o, kad būtų greičiau, skristi lėktuvu... Taip Marcelis pateko į gyvų nepalikusią aviakatastrofą.
Sielvartu plyštanti Edith nedalyvavo mylimojo laidotuvėse – negalėjo, juk našlė buvo ne ji, pasaulis būtų ją smerkęs. Dainininkė puolė į visišką neviltį, dėl Cerdano mirties kaltino save ir „tą nelemtą laišką“, pradėjo vartoti narkotikus, mėgino net kalbėtis su mylimuoju per spiritizmo seansus... Vėliau ne viename interviu Edith kartojo, kad Cerdanas visada liks jos gyvenimo meile. Kai kurie cinikai tuomet komentavo – meilė išliks, nes Romeo mirė nespėjęs nusibosti.
Iš narkotikų liūno dainininkę bandė gelbėti naujas mylimasis – Charles Aznavouras. Jų romanas – savotiškas rekordas Piaf gyvenime. Kartu pora išbuvo aštuonerius metus. Piaf padėjo Charlesui, jaunam dainininkui, kilti karjeros laiptais, o šis atsidėkodamas rašė Piaf dainas. Po aštuonerių draugystės ir bendradarbiavimo metų su Charles, dainininkė susirado meilužį Eddie Constantine'ą, austrų kilmės amerikiečių dainininką bei aktorių. Tiek su Charles, tiek su Eddie Piaf išsiskyrė, tačiau ilgai viena nebuvo – dainininkė vieną po kito užmezgė romanus su dviratininkais čempionais André Pousse ir Toto Gérardin. Po neilgai trukusių meilės nuotykių su sporto pasaulio atstovais, Edith gyvenime atsirado Jacques Pills – dainininkas, tapęs pirmuoju oficialiu jos vyru.
Jiedu susipažino besifilmuodami Maurice de Canonge‘o filme „Boum sur Paris“, ir, kadangi buvo kolegos, nuolat pabrėždavo puikiai suprantą vienas kitą – santykiams, pasak jų, nekenkdavo nei dėl gastrolės, nei gerbėjų dėmesys, nei ilgos darbo valandos... Tačiau ateitis parodė ką kitą: Pills gavo pasiūlymą dainuoti muzikinėje komedijoje Londone, o Edith, prieš tai įspėjusi, jog palikti ją vieną namuose – pavojinga, paprašė skyrybų.
Neilgai trukus Piaf susižavėjo dainininku Georges Moustaki ir pasikvietė jį gastroliuoti kartu. Jiedviems puikiai sekėsi, Moustaki parašė vieną garsiausių Piaf dainų, „Milord“. Tačiau katastrofos Edith gyvenimą siaubė viena po kitos – 1948-aisiais dainininkė kartu su Georges pateko į žiaurią autoavariją. Ir taip prasta Piaf sveikata po patirtų traumų dar labiau susilpnėjo. Po kelių mėnėsių koncertuodama Niujorke daininkė apalpo ir buvo skubiai išvežta operuoti. Moustaki nelaimės akivaizdoje nuo mylimosios nusigręžė, o ją guosti suskubo gerbėjas, amerikietis dailininkas Douglas Davis. Su juo dėkingoji Edith susitikinėjo metus... Iki kol Douglas žuvo lėktuvo katastrofoje.
Po Davis mirties įsiplieskė aistringas Edith romanas su kompozitoriumi Charles Dumont, parašiusiu jai dainą „Ne, aš nieko nesigailiu“ („Non, je ne regrette rien“). Ši bei tą žinojusiems apie Edith gyvenimą ir ją ištikusias nelaimes šios dainos tekstas skambėjo itin tragiškai... Bene populiariausia Piaf daina – vienintelis pėdsakas, paliktas neilgai trukusių jos ir Dumont santykių. Po kiek laiko, 1962-aisiais, gyvenimu ir vyrais nusivylusi, narkotikų, alkoholio ir ligų išsekinta Edith Piaf sutiko vyrą, su kuriuo išsiskirti likimas nebuvo numatęs. Jis, Théophanis Lamboukas, buvo jaunas graikas, kurį Edith mėgino paversti garsiu dainininku ir mokė dainavimo subtilybių. Jiedu duetu atliko dainą „Kam tarnauja meilė?“ („À quoi ça sert l’amour?“). Šis kūrinys vertintas itin kontraversiškai, mat publika žinojo apie dainininkų romaną, o šis, švelniai tariant, buvo neįprastas – Piaf buvo 47-eri, o Lamboukui – 26-eri metai. Tais pačiais metais Edith ir Théo susituokė, santuoka šokiravo kone pusę pasaulio. Skeptikai prognozavo, kad santuoka bus nelaiminga ir truks neilgai. Ir jie buvo teisūs - 1963-ųjų vasarą vėžiu sirgusi Edith pateko į komą, o po kelių mėnėsių, spalio vienuoliktąją, mirė.
Moteris, įkūnijusi patį Gyvenimą
Į Père-Lachaise'o kapines per Edith Piaf laidotuves plūdo minios žmonių – buvę jos meilužiai, draugai, globėjai ir globotiniai, kolegos, jaunos dainininkės ir aktorės, šimtai kritikų ir tūkstančiai gerbėjų. Spaudoje buvo rašoma, kad kapinėse susirinkusi skirtingų sielų jūra tąsyk buvo tarytum vienas, darnus organizmas, atėjęs pagerbti Edith Piaf – moters, įkūnijusios Paryžių, Meilę ir patį Gyvenimą.
Įspūdingai Piaf biografijai užbaigti puikiai tinka pačios dainininkės kadaise apie save rašyti žodžiai: „Siaubingas buvo mano gyvenimas – nėra ko slėpti. Bet kartu – ir nuostabus. Todėl, kad aš jį mylėjau. Pirmiausia, patį gyvenimą. Ir todėl, kad mylėjau žmones: vyrus, meilužius, draugus. O taip pat savo klausytojus – visus tuos nepažįstamuosius ir nepažįstamąsias, kuriems dainuodavau, dažnai sukaupusi paskutines jėgas, ir dėl kurių buvau pasiryžusi numirti scenoje, padainavusi paskutinę dainą. Visus praeivius, kurie iš eisenos, iš judesių gatvėje pažindavo mano liguistą figūrėlę ir dieną, ir naktį. Visą tą minią, kuri, tikiuosi, palydės mane paskutinėn kelionėn, todėl, kad aš taip nemėgstu likti viena. Aš bijau vienatvės. Tos siaubingos vienatvės, kuri apima tave auštant ar prieblandoje, kai klausi savęs, ar dar verta gyventi ir kam gyventi. Aš nebijau mirti. Netikiu, kad gyvenime padariau ką nors labai blogo. Nesigailiu dėl nieko, ką padariau, ką pažinau. Jei turėčiau galimybę viską pradėti iš naujo, pakartočiau tą patį. Dėkoju Dievui už tai, kad skyrė man tokį gyvenimą. Aš iš jo pasiėmiau viską. Aš tik noriu, kad perskaitę šią mano išpažintį apie mane žmonės pasakytų kaip apie Mariją Magdaleną: „Jai daug kas atleidžiama, nes ji mylėjo.“
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
