Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Edith Piaf: nesuskaičiuojami meilužiai, kaltinimas žmogžudyste, kvaišalų pinklės bei lemtingų katastrofų šleifas
- Stilistė A.Gilytė pataria, kada daug yra per daug
- Mano nuomonė: neleisiu sūnaus kariauti!
- Kokius simptomus sukelia gimdos mioma? Kaip ji gydoma?
- Lietiniai blynai su varške
Kokia moteris Jums yra moteriška, graži? Kokiomis charakterio savybėmis ji, Jūsų nuomone, turėtų pasižymėti?
Man atrodo, kad klaidingas yra toks stereotipizavimas. Norėčiau, kad klaustumėte manęs ne apie moterį ar vyrą, o klaustumėte apie žmogų, pavyzdžiui, kokie žmonės man patinka, tai aš ir atsakysiu. Man patinka kūrybingi, veiklūs, ryžtingi žmonės. Kadangi pati dažnai jaučiu dėl ko nors nerimą, tai labai žaviuosi ramiais žmonėmis, kurie į kiekvieną gyvenimo įvykį geba pažvelgti tik kaip į vieną iš gyvenimo įvykių.
Jau seniai supratau, kad vertinti žmogų tik pagal išorinę jo išvaizdą, atsiejant nuo vidaus arba net nepažinus jo minčių, požiūrio, neprisilietus prie jo patirties, yra bergždžias reikalas. Nežinau, kokias išvadas galėčiau pasidaryti iš gražių batų ir didelių akių. Man tai – tik batai ir akys, manęs tai tikrai nepritrauks ir nesudomins.
O kalbėti, kas yra „moteriška“ ar kas yra „vyriška“, kokia turėtų ar, šiukštu, neturėtų būti moteris, manau, XXI a. yra gana beprasmiška ir kvaila, o kartais net ir pavojinga. Žmonės taip yra pamėgę skirstyti, kurios savybės „tinkamos“ moterims, o kurios – vyrams, kad tai jau per gerklę lenda. Manau, kad tokie „nekalti“ pasvarstymai priveda ir prie rimtesnių mūsų visuomenės problemų. Kažkas užsimena, kad vyrams netinka emocijos, kad jie negali suminkštėti ar palūžti, kad jie turi būti stiprūs, ypač fiziškai. Kažkas dar penkiasdešimt kartų tai pakartoja ir susiformuoja vyrų elgesio taisyklė – gniaužti savo emocijas, neprasitarti apie jas, slėpti, užgerti alkoholiu. Taip mes ir atsiduriame trečioje vietoje pagal alkoholio vartojimo kiekį Europoje, mus lenkia tik Moldova ir Baltarusija. Taip pat – savižudybės – juk statistiškai Lietuvoje dažniausiai ir žudosi vyrai virš keturiasdešimties, vieniši, turintys priklausomybę alkoholiui. Taip pat penktadalis vyrų pritaria, kad jėgos panaudojimas prieš kitą asmenį yra vyriškumo simbolis.
O 2014 metais buvo nužudyta net 15 moterų. Ir jas nužudė artimiausi žmonės – sutuoktiniai, sugyventiniai, gyvenimo partneriai. Todėl pažiūrėkime, kokią potekstę turi tas visuotinis pramogų pasaulio žvaigždžių pabrėžimas, kad vyras turi būti „vyriškas“, o moteris turi būti „moteriška“ , „atsidavusi šeimai“. Jeigu moteris yra „atsidavusi šeimai“, – tolygu, priklausoma nuo vyro, gali išeiti iš namų tik, kai „reikia“ ir kai vyras „išleidžia“. Manau, kad įvyksta jėgų disbalansas ir ši situacija jau yra pavojinga.
Gyvenu pasaulyje, kur tarp žmonių nėra nei dievų, nei kažką labiau žinančių. Vis kartoju, kad mes visi lygiai tiek pat nežinome, todėl, manau, kad nesąžiningas yra žmogaus nuvertinimas dėl odos spalvos, tikėjimo, LYTIES – o ką mes darome, kai apibrėžiame, kokia „moteris“ turėtų būti ir kokia neturėtų? Mes brėžiame rėmus jai, brėžiame rėmus savo dukroms, anūkėms, o ką mes žinome – galbūt vis kartodami, kokios jos nuolankios, pasiaukojančios, kuklios turėtų būti, taip prarandame daug būsimų piločių, inžinierių, kosmonaučių, kariuomenės vadžių? Jeigu kažkam atrodo, kad mes to negalime, nesugebame, tai tik to žmogaus asmeninė smegenų riba.
Ar galėtumėte išskirti tipines moteriškas savybes, kurios gali apsunkinti pačioms moterims gyvenimą?
Tikėjimas standartais ir siekis juos atitikti.
Ar galite trumpai papasakoti kaip kilo iniciatyvos „Moterys kalba“ idėja? Kokios pagrindinės tokios veiklos priežastys?
Tuo metu mes su fotografe Neringa Rekašiūte labai dažnai susiskambindavome vakarais, nes vykdėme kitą projektą apie moteris, ir kadangi man labai greitai dalykai nusibosta, labai dažnai norisi viską keisti. Tai toptelėjo į galvą ši mintis, kad tai irgi apie moteris, kurios užlipa ant scenos ir pasakoja savo istorijas. Tai dar drąsiau, nes tai jau nebe nuotraukos su šalia esančiu tekstu, o gyvas pasirodymas. Pakalbėjome, pasidžiaugėme ir toliau tęsėme foto projektą. Vėliau, jį pabaigusios, prisiminėme šį, susirinkome komandą. Taip susidraugavome su „Moterys kalba“ dalyvėmis: Lina, Marija ir Gintare, pasiskyrėme datą, vietą, kada tai vyks ir … išsigandome.
Neringa pasakojo apie vieną tyrimą, kurio metu buvo išaiškinta, kad moterys mieliau rinktųsi būti palaidotos gyvos negu viešai kalbėti. Kodėl? Manau, kad tikrai ne dėl to, kad jos to nesugeba. Tiesiog, tam įtakos turi ir auklėjimas, ir visuomenės nuostatos, ir mokykla. Berniukas gali ir su apiplyšusiu megztiniu ir apvemtomis kelnėmis sakyti eilėraštį ir jis vis dar gali gauti aukščiausią įvertinimą, nes bus mielas, o dėl tos netvarkingos aprangos visi vis tiek apkaltins jo mamą. O mergaitė toje pačioje situacijoje vargu ar gautų gerą įvertinimą. Juk mergaitei šitaip nedera – su apvemtomis kelnėmis ir apiplyšusiu megztiniu. Aš vaikystėje tiek daug girdėjau: „Tu gi mergaitė. Tau negalima lipti į statybų duobę, tau negalima eiti purvinais batais į kiemą, tavo sąsiuviniai turi būti tvarkingi, raštas tik dailus, tu negali garsiai juoktis, tavo plaukai turi būti nesusivėlę, nes tu gi mergaitė!“ Man tai jau kaip prakeiksmas.
Kai aš stoviu scenoje su partneriu ir mes vedame renginį, mane vertina ne tik pagal elgesį ir pagal tai ką kalbu, bet ir pagal išvaizdą. Kokios mano kojos? Storos ar plonos? Tiesios ar kreivos? Aš priaugau svorio ar jo netekau? Ką šį kartą mano suknelė paryškino? Ar patrauklius sėdmenis ar iškilias krūtis, ar liauną liemenį? Ką tuo tarpu apie vyrą sako/rašo/galvoja? Nėra ką. Su kostiumu stovi ir šneka. Žinokite, kartais man labai šlykštu būna nuo šitų skirtumų.
Manau, tai ir atbaido moteris lipti ant scenos .Vertinamas ne tik turinys, bet ir su teleskopu nagrinėjama forma. O forma turi atitikti kažkokį standartą.
Dar baisu apsikvailinti, nusišnekėti, pasakyti kažką netinkamo, būti pasmerktai/nesuprastai/išjuoktai. Man jau gal mažiau baisu dėl šitų dalykų, nes esu visa tai patyrusi ir nenumiriau, ir net visiškai nieko baisaus neatsitiko. Kartais žmonės juokiasi iš Jūsų, kad tik nereikėtų juoktis iš savęs. Arba bado į Jus pirštu, nes nesugeba į save atsigręžti.
„Moterys kalba“ yra pirma platforma moterims, nes jos Lietuvoje, stand up scenoje yra retas reiškinys. Tai mes dabar mokomės, stiprėjame ir linksminamės tuo pačiu. Apsikvailiname ir iš savęs pasijuokiame, kalbame apie tai, kas mums svarbu, bet nebijome pažvelgti į tai kitu kampu. Į visą gyvenimą reikia žiūrėti su kreiva šypsena. Svarbiausia, kad kalbame apie tai, apie ką MES norime kalbėti, taip, kaip mes norime kalbėti. Mes ir keikiamės, ir kalbam ne visai dvasingomis temomis, taip laužydamos tuos veržiančius stereotipus apie moteris ir moteriškumą.
Labai smagu stebėti, kaip kitos moterys, apsilankiusios „Moterys kalba“ renginiuose, tapatinasi su mums įvykusiomis istorijomis, su mūsų mintimis. Labai malonu justi tą bendrystę. Manau, kad ir jos laisvėja, drąsėja. Toks ir yra tikslas – išsilaisvinti iš rėmų.
Kokie ateities planai, susiję su „Moterys kalba“ veikla?
Na, mes ketiname apvažiuoti daug Lietuvos miestų, vėliau ketiname keisti mūsų pasirodymus, galbūt atsiras „performanso“ elementų. Aš norėčiau kada nors turėti portalą, kur galėtų būti mūsų monologai, kuriuos dabar rašome kol kas į savo Facebook „Moterys kalba“ paskyrą. Savo pasirodymuose ketiname aštrinti temas, paliesti ir smurto prieš moteris tematiką, ir vaikystės jautriuosius prisiminimus, ir viską, apie ką kalbėti kol kas dar ir mums ne taip drąsu. Aš norėčiau, kad tai taptų judėjimu. Ir taip bus, jeigu taip turės būti.
Kaip manote, ar moters grožis labai daug padeda jai gyvenime?
Niekada taip negalvojau. Visada buvau tikra, kad kažko gyvenime reikia siekti savo gebėjimais, įžvalgumu, ryžtingumu, drąsa, kūrybingumu ir žiniomis.
Kaip apibūdintumėte savo asmeninį aprangos stilių?
Anksčiau vis bandžiau rengtis taip, kad kam nors įtikčiau. Tuometinei savo aplinkai, draugams, pažįstamiems, bet supratau, kad tai ne man. Dabar rengiuosi taip, kaip man tinka ir patinka, taip, kaip man yra patogu ir gražu, o į pastabas nekreipiu dėmesio, nes dažniausiai tai sako žmonės, kurių aprangos stilius man pačiai visiškai nepatinka.
Man labai patinka batai su platformomis, negaliu pakęsti aukštakulnių, pastebėjau, kad šį sezoną labai daug raštuotų drabužių mano spintoje – langeliai, dryžiai, gėlių raštai. Labai patinka įvairios suknelės ir sijonai, odinės kelnės. Nemėgstu iškirpčių, dievinu galvos apdangalus, kuprines.
Ar daug laiko kasdieną skiriate savo išvaizdai ?
Na, su dušu, pusryčiais ir atsakymu į žinutes ir laiškus – apie valandą.
Ar turite pastovius savo grožio puoselėjimo ritualus ?
Du kartus per savaitę pasportuoju, bet tai labiau ne dėl grožio, o dėl vidinės savijautos. Man sportas padeda būti geresnės nuotaikos, turėti daugiau energijos ir gelbsti nuo nerimo. Dar važinėju dviračiu. Šiuo metų laiku labai mėgstu ryžius, kuskusą, daržoves, košes, o kadangi turiu labai patogų dalyką, garpuodį, tai beveik viską jame gaminu. Tad visai netyčia, be jokių pastangų, pavyksta maitintis gana sveikai. Alkoholio beveik nevartoju, nes kuo toliau, tuo vis labiau jis man yra labai šlykštus.
Trumpai mėgstamiausi:
Knyga: A.Munro „Brangus gyvenime“
Filmas: Inarritu „Birdman“
Aksesuaras: Kuprinė
Kvepalai: Dior „Addict“ ir Armani „Si“
Spektaklis: Interaktyvus spektaklis-ekskursija „Remote Vilnius“
Kosmetikos priemonės: Actipur veido valymo putos ir Bourjouis „Rouge edition“ lūpdažiai
Beata Tiškevič-Hasanova kviečia į susitikimą su „Moterys kalba“ dalyvėmis birželio 5 d. 20 val. restorane „Lijo“, Gargždai.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
