Šių dienų skaitomiausi:
- Eva Tombak: daugelis žmonių nesupranta, kad pakeitę kvėpavimą gali tapti laimingesni
- Savaitės ikona. Šorena: man tinka visokie keisti deriniai
- Toms, kam per 40: auksinės taisyklės, kaip visada atrodyti gerai
- 3 kūno dailinimo programos, kurias galima pritaikyti ir namuose
- Orkaitėje kepti kiaulienos kukuliai su morkomis, burokėliais ir svogūnais
Nustebinote neseniai „Moters“ žurnalui pareiškęs, kad automobiliai nėra Jūsų gyvenimo aistra, kad laisvalaikiu mėgstate plaukti pasroviui. Neįtikima.
Automobiliai mano gyvenime svarbūs tiek, kiek to reikalauja mano veikla – automobilių sportas. Turime tinkamai juos išsirinkti, paruošti lenktynėms, sukaupti pakankamai detalių, susikurti strategiją, kur eisime, kokio rezultato sieksime, ir treniruotis. O jei manote, kad laisvalaikiu sėdžiu prie automobilio, jį glostau arba daug apie jį mąstau, tai žinokite, kad taip tikrai nėra. Mano draugai puikiai žino, kad patarti, kokį automobilį jiems pirkti, negalėsiu – visai nesidomiu, kokį naują modelį išleido, tarkim, koncernai BMW ar „Audi“, koks ten variklis ar kokia naujausia technologija įdiegta. Esu lenktynininkas, bet tai nereiškia, kad dievinu plieno žirgus ir skiriu jiems visą savo laiką. Yra kur kas įdomesnių dalykų, o apie automobilius žinau tik tiek, kiek man, profesionalui, privaloma žinoti. Labai siaura sritis. Lenktyninis automobilis nuo važinėjančių gatvėmis kardinaliai skiriasi.
Ir jokio noro laisvą valandą sėsti prie vairo ir traukti į kelią – be tikslo, kur akys veda?
Atstumą iki 300 km paprastai įveikiu automobiliu, o didesnį – skrendu. Per metus vien lenktyniaudamas nuvažiuoju per dešimt tūkstančių kilometrų, o dar kasdienis vairavimas. Patikėkit, visai nėra noro traukti į kelią savo malonumui. Mieliau turėčiau vairuotoją.
Kodėl laisvalaikiu plaukiu pasroviui? Mano profesinė veikla susijusi su planavimu, koordinavimu, atsakomybe, iššūkiais, o tai atima daug energijos. Tad laisvalaikiu tiesiog būti man yra prabanga ir vienas didžiausių malonumų. Geriausi savaitgaliai – nesuplanuoti. Aš nesivartau lovoje, visada ką nors veikiu, bet smagiausia, kai atsiduriu ten, kur nuneša tėkmė. Tada tarsi išjungiu smegenis ir būnu savotiška daržove. Tiesiog esu, bendrauju, atsipalaiduoju, ilsiuosi.
Ar itin griežtos disciplinos Dakaro ralyje lieka vietos ekspromto stebuklui?
Geriausių dalykų nesuplanuosi. Įdomiausi nutikimai tyko netobulame pasaulyje. Dažniausiai esame susitelkę į tikslus, bet gyvenimas nėra tikslas, gyvenimas yra kelias. Kelias man – didžiausia vertybė. Tikslas arba planas – stotelės. Stotelė tėra akimirka. Kaip fotografijos kadras. Man visai nesvarbios stotelės, svarbu kryptis, kuria keliauju. Turiu viziją, planą, bet planavimas – sudėtingas procesas. Ilgalaikio plano vis tiek negali sudaryti. Pavyzdžiui, lenktynės niekada nevyksta pagal planą, jų eigai turi įtakos daugybė žmonių, negali nuspėti visų žingsnių į priekį. Svarbu žinoti savo strategiją, misiją, vertybes, remtis savo patirtimi, spręsti čia ir dabar. Dakaro patirtis unikali. Jis atvėrė man daug naujų horizontų, praplėtė akiratį.
Kadaise garsusis lenktynininkas Romualdas Beresnevičius man pasakojo apie Dakaro ralyje vykstančias kraupias avarijas – kai automobilis verčiasi nuo aukščiausios kopos, lūžta šonkauliai, patiriamos galvos traumos... Ar ralistai – nepaprastai drąsūs žmonės, nebijantys rizikuoti, grumtis su dykumų stichija?
R. Beresnevičius yra pirmasis lietuvis, įveikęs Dakarą, mūsų starto ten pradininkas. Nemažai žmonių mano, kad automobilių lenktynių sportas – ekstremalus. Man atrodo, kad ekstremalu yra daryti tai, ko nemoki, daugiau, nei sugebi, tada ir kyla pavojaus tikimybė. Mes dirbame savo darbą, kurį išmanome.
Jūsų sutvarstyta ranka liudijo ką kita. Niekas nėra apsaugotas nuo atsitiktinumų, nelemtų aplinkybių, jų Dakaro ralyje kur kas daugiau nei įprastame kelyje.
Šis Dakaro ralis man buvo trečias, ranką susižalojau antrą kartą iš eilės. Pernai buvau patyręs pirštų traumą. Tikiuosi, tai netaps blogu įpročiu. Jei sieki geriausio rezultato, turi būti puikiai pasiruošęs. Net menkas sveikatos sutrikimas lenktynėse pridaro daug nepatogumų, turi lemiamos įtakos rezultatui.
Automobilių sportas buvo geriausia veikla nutrūktgalviui berniukui sutramdyti?
Savo vaikystės beveik neatsimenu. Tamsi dėmė. Mane, kaip ir kiekvieną jaunuolį, žavėjo automobiliai. Pajutęs lenktynių aistrą, pasukau tuo keliu ir kryptingai juo ėjau. Žmogus iš didžiosios raidės, aistros savo pašaukimui pavyzdys man yra tėvukas. Didžiuojuosi juo – dirigentu, žymiu vyrų chorų „Aidas“ ir „Varpas“ įkūrėju, chorinės kultūros Lietuvoje puoselėtoju. Žvelgdamas į jį matau savo gyvenimą. Mūsų veiklos sritys skirtingos, tačiau darbo principai – identiški. Jei būčiau verslininkas, tapytojas ar kultūros veikėjas, savo keliu eičiau taip pat aistringai.
„Aš – obuolys, toli nuriedėjęs nuo šios obels“, – sakėte per savo tėvelio Juozo Vanago jubiliejų. Kodėl Jūsų nepatraukė muzikos pasaulis?
Turiu gerą klausą, bet neturiu muzikinio išsilavinimo. Vertinu tai, kad tėvai nenurodinėjo man, ką veikti. Nenurodinėju ir aš savo vaikams. Mano mama Vida yra medikė, tėvukas – muzikas, sesuo Beatričė – menotyrininkė, aš – sporto rinkodaros specialistas ir lenktynininkas, mano sūnus Nojus Teodoras domisi diplomatija, chemija, astronomija.Visi esame skirtingi. Nesvarbu, ką veiksi gyvenime, svarbu, kad darytum tai iš širdies, aistringai, tikėtum savimi ir siektum aukščiausio tikslo. Tada ir drąsos užtenka. Už tavęs tarsi atsiranda siena. Suvoki, kad nebeturi kelio atgal, eini tik į priekį.
Šiandien man sunku bendrauti. Grįžtu vėlai – daug susitikimų. Mano dakaras nesibaigė. Jis neprasidėjo sausio 4 dieną ir nesibaigė grįžus iš Dakaro ralio. Trejus metus – kiekvieną mielą dieną – gyvenu Dakaro sąlygomis. Bendravimas su žiniasklaida – mano darbo dalis. Renkuosi, su kuo kalbėtis. Kai tampi populiarus, tavęs nori visi. Jei eini visur, kur kviečia, greitai gali pasijusti nuvalkiotas. Jei mane pakviestų vesti televizijos laidos, turbūt nesutikčiau, nes tai nėra mano stichija. Aš nesu laidų vedėjas.
Žmonės, grįžę iš mūšio lauko, regis, sugeba viską.
Žmonės, kurie buvo didelio informacijos srauto lauke, jame išgyveno ir pasiekė rezultatų, geba greitai priimti sprendimus. Dakaras – tai milžiniškas, koncentruotas informacijos kiekis, jį reikia apdoroti. Tai unikali patirtis, šia turiu dalintis. Sakoma: tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Dabartinę savo situaciją galėčiau palyginti su pogimdymine depresija, kurią išgyvena moterys. Kūdikio laukimas, gimdymo procesas, mažylio auginimas – tas pats Dakaras. Devyni mėnesiai nešiojimo: didelio nepatogumo, didžiulio išbandymo, kai iš kūno atimama energija. Paskui – gimdymo kančios, vaiko verkimas, nemigos naktys... Ir mano gyvenime dabar viskas sujaukta, bet esu ramus, puikiai suvokiu savo būseną, žinau, kad reikia laiko tapatybei atgauti. Informacija turi susigulėti. Taigi dabar gilių minčių iš manęs nesitikėkite. Esu greitpuodis, kuriame viskas verda, kunkuliuoja, aš pats dar maišau tą sriubą. Vertė atsiras tada, kai viskas susisluoksniuos. Žinau, kad po trijų ar devynių mėnesių, galbūt maudantis duše, ateis tam tikri nušvitimai, suprasiu tai, ko dar nesuvokiu. Ne kartą esu kai ką panašaus patyręs po didžiųjų išbandymų.
Sakėte, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius, bet kartais palieka ir žaizdotus, traumuotus, kuprotus...
Viskas turi savo kainą. Manau, kad blogos patirties nėra. Nemaloni, brangi, skaudi patirtis formuoja asmenybę, praplečia akiratį, stiprina jausminį intelektą.
Kaip dorojotės su vadinamuoju podakariniu adrenalinu? Kai paskambinau, buvote automobilių remonto dirbtuvėse.
Smarkiai klystate. Veiklos turiu labai daug, bet ne dirbtuvėse – mūsų technika dar nėra grįžusi. Dabar pagrindinis mano darbas – bendravimas. O svarbiausias įrankis – nepatikėsite – rašiklis arba žymiklis. Pasirašinėju tūkstančius autografų. Niekada nemaniau, kad lenktynininkas gali būti lektorius. Žmonėms be galo įdomu sužinoti, ką veikiame. Susitikimų pradžioje auditorijai paskelbiu, kad apie lenktynes kalbėsime labai mažai, nes yra daug įdomesnių dalykų. Lenktynės – tai stipriai koncentruotas gyvenimo atspindys. Tendencijos ir dėsningumai yra tokie patys, nesvarbu, ką darai – lenktyniauji, augini vaiką, esi teisininkas, policininkas ar gydytojas. Dakaras yra geriausiai pasaulyje išreklamuotas išbandymas, ir jų turime kiekvienas. Drąsiai galima sakyti, kad kiekvienas žmogus turi savo Dakarą.
Gyvenime visada atsiranda su kuo galynėtis, nuolat reikia įveikti kokias nors kliūtis, psichologines problemas. Kas Jums labiausiai nesisekė, kaip save ugdėte?
Turėjau mažai laiko būti su savimi, bet esu savo gyvenimo kelyje. Laiko veltui nešvaistau. Knygas skaitau, bet nemanau, kad iš jų galima išmokti ko nors nauja. Galima tik pasitikrini tai, ką jau žinai. Pavyzdžiui, Paulo Coelho „Alchemikas“. Būdamas penkerių, šią knygą skaitai kaip gražią pasaką. Po dešimties metų atsiveria naujos tiesos, pamatai visa, ką esi pajėgus pamatyti, suprasti, identifikuoti. Dar po penkerių metų randi vėl kitokios išminties.
Gyvenime pagrindinis mano priešininkas esu aš pats. Tik stengdamasis save pažinti, tobulindamasis, kaudamasis su savimi, pasiekiau tam tikrų rezultatų. Vienas mūsų komandos šūkis – „Darome geriausia, ką galime“. Jei pradėsime konkuruoti su priešininkais, nepasieksime net jų lygio. Žinau, kad nepasiekiamų dalykų nėra. Gali būti tik per mažai tikėjimo.
Kas pakursto Jūsų tikėjimą?
Po vieno susitikimo priėjo žmogus ir pasakė: „Jūs mane motyvavote, mano viduje įsižiebė lemputė.“ Motyvacija – tai tas pats tikėjimas. Kaip tikėti? Tai sudėtingas klausimas. Reikia rasti savo būdą.
Kalbate apie tikėjimą savimi ar aukštesne jėga? Ar dykumoje teko pajusti visatos galią?
Dykuma yra graži, tik mes, lenktynininkai, jos nematome. Tikėjimo tiesos, kurią bando perduoti įvairios religijos, ten nerandu. Tikiu visatos energija ir jos principais.
Jūsų gyvenimas – savita pastangų seka. Dirbti, konkuruoti, atsilaikyti, būti aktyviam, rūpintis kitais... Ar kartais, didelio nuovargio pakirstas, nesijaučiate taip: dar žingsnis, ir nuleisi rankas, viską mesi?
Man niekada nekilo klausimų dėl tikėjimo tuo, ką darau. Gali nuleisti rankas tik tada, kai abejoji. Visatos dėsnis skelbia, kad visos galimybės yra įmanomos, todėl labai svarbu svajoti ir tikėti. Abejonė – stipresnis jausmas nei tikėjimas. Jei sakai: „Aš labai norėčiau, bet tai turbūt ne man“, visatos principas patvirtina: „Taip, tai yra ne tau.“ Jei pasakai: „Aš pabandysiu“, tai nuolat ir bandysi. Tikėk, neabejok, ir tavo svajonė išsipildys. Žinoma, nieko nevyksta savaime, visada reikia pastangų. Man gyvenimas yra kaip eskalatorius – jis ir kyla, ir leidžiasi. Jei labai greitai bėgi į viršų, tai po truputį keliauji aukštyn, po truputį tobulėji. Jei eini sparčiu žingsniu, tai stovi vietoje, nes eskalatorius nuolat juda žemyn. O kai sustoji, imi keliauti į apačią. Taip ir gyvenime – pasirenki, ką nori daryti.
Ar galite pasakyti, kad Jūsų gyvenime yra dvi sritys, kurios reikalauja visos psichinės energijos, visų jausmų. Tai – ralis ir meilė?
Negaliu pasakyti, kad mėgstu ralį. Man patinka procesas – iš dalies automobilių sportas, bet automobilių sportas plačiąja prasme atima visai nedaug laiko! Dakaro ralis trunka keturiolika dienų, o lenktynės tęsiasi 53 savaites. Tai tiesiog tikslų kupinas gyvenimas. Meilė – labai plati sąvoka. Svarbu mylėti ir gerai pažinti save. Jei žmogus nemyli savęs, jis ir kitiems nieko gera negali duoti.
Kodėl Dakaro ralyje Jums atsivėrė daugybė horizontų?
Dakaro ralis – tai galimybė pažinti save. Patenki į ekstremalias sąlygas: žiaurus karštis, klaikus nuovargis, privalai susitelkti į tikslo siekį... Kai tokia būtis ir būklė trunka ilgai, apsinuogini pats prieš save. Jautiesi apimtas kančios. Gauni didžiulį srautą informacijos. Komforto zonoje esantis žmogus stengiasi pabėgti nuo savęs – žiūri televizorių, klausosi muzikos, bendrauja su draugais, vartoja alkoholį. Ypač sudėtingomis sąlygomis privalai nedaryti klaidų, patiri daug išbandymų ir pradedi pažinti save.
Kokių savybių reikia vyrui, siekiančiam aukščiausio tikslo?
Kai buvau vaikas, mėgau stebėti. Dažnai primenu: „Svajokite atsakingai, nes svajonės pildosi.“ Prieš porą metų šnekėjausi su žurnalistu, jis pasakė: „Labai daug žmonių norėtų būti tavo vietoje.“ Taip, tik vargu ar juos tenkintų tokia kaina. Gyvenu nekomfortišką gyvenimą: daug iššūkių, visada aukštai iškelta kartelė. Dabar man svarbiausia – tvarumas. Žinau, kad galiu sumokėti už savo svajones, pasiekti, ko noriu. Jei Dakaro ralis būtų tik mano sportinės ambicijos, gerai pagalvočiau, ar man to reikia, tačiau dabar galiu perduoti daug informacijos savo tautiečiams, kurie yra to paties Vyčio geno nešiotojai. Mano socialinė misija – pasakoti apie Dakarą – kam nors gali būti paskata turėti svajonę. Vadinasi, Dakaro ralis yra svarbus ne tik man, tad galiu mokėti toliau.
Oro uoste Jus sutinka pulkas gerbėjų, bet akys ieško tų vienintelių – artimųjų?
Pačių svarbiausių žmonių mano gyvenime yra mažai, bet jiems nepagailėčiau nieko. Tikėjimas tuo, ką darai, nėra susijęs su artimaisiais. Nieko tokio, jei nesi ypač stiprus ir tau reikia jų pagalbos. Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias individualus. Labiausiai vertingi artimieji, kurie irgi turi savo gyvenimo kelią ir jis driekiasi šalia. Dviejų žmonių santykiai – tai ėjimas greta, o ne žiūrėjimas vienas kitam į akis.
Kaip manote, ar daug nemigos naktų padovanojate mamai, žmonai Giedrei per Dakaro lenktynes?
Tai – pasitikėjimo klausimas. Ekstremalu yra dalyvauti Dakaro ralyje, jei to daryti nemoki. Daryti tai, ką moki, yra paprasta ir malonu. Mylintis žmogus puikiai suvokia, pasitiki ir gerbia tavo pasirinkimą. Šeima pasitiki manimi ir priima mane – tokį patį. Aš niekada nebuvau kitoks, visada turėjau savo aistras. Mama yra atsargesnė asmenybė, ji jaudinasi ir išgyvena dėl to, ką darau. Tai natūralu.
Ar Jūsų gyvenimo kelyje buvo konkretus posūkis, kai turėjote nuspręsti, ką veiksite.
Mano gyvenimas yra gana sklandus, aš nemėgstu kampų. Turiu stiprų vidinį balsą, jis manęs paprastai neapgauna. Tas balsas veikiausiai yra patirtis, ji kaupiasi nuo mažų dienų. Esu padaręs daug įvairių klaidų ir turbūt padarysiu dar ne vieną. Jos suteikia informacijos ir padeda mums tapti geresniems.
„Laime, atpažinau tave iš tolstančių žingsnių...“ Ar mokate džiaugtis laimės akimirkomis?
Matote, laimė yra nuo nieko nepriklausantis matas, tai – apsisprendimo klausimas. Jei žmonės laimės ieškos piniguose, santykiuose, daiktuose, procesuose, tai niekada jos ir neras. Aš apsisprendžiu būti laimingas, ir to užtenka. Amerikos mokslininkai tyrė, kokio amžiaus žmonės yra laimingiausi. Pasirodo, 53-ejų metų. Ką tai sako man? Kad žmogus gimsta laimingas, bet vėliau pradeda ieškoti laimės. Nueina didžiulį kelią ieškodamas jos visur ir tik 53-iaisiais gyvenimo metais jam užtenka patirties ir išminties suvokti, kad laimė – visai šalia. Reikia tik apsispręsti pasijusti laimingam.
Ar Jūsų sūnus jau studentas?
Jis – septyniolikmetis, dar mokosi mokykloje. Labai viliuosi, kad turės savo gyvenimo aistrą. Mano tėvukas gyvena savo gyvenimą, aš – savo, o mano sūnus gyvens savo. Mes negalime gyventi vieni už kitus. Stengiuosi nešnekėti apie šeiminius santykius, – tai privatus reikalas. Savo principų nepaminsiu, tik galiu pasakyti, kad mudviejų su žmona dukrytė Aleksandra jau dabar yra asmenybė, nors jai tik devyni mėnesiai. Unikali patirtis pamatyti, kaip vaikas auga, kai esi jaunas, ir dabar, kai jau turi patirties. Džiaugiuosi, kad galėjau patirti šiuos skirtingus jausmus.
Sakoma, Dievas dažnai ateina mūsų aplankyti, bet mūsų paprastai nebūna namie. Ar Jums svarbūs namai, šeimos tradicijos?
Namai yra ten, kur esu aš, man svarbūs žmonės. O tradicijų tikrai turime gražių. Pavyzdžiui, jau daug metų kiekvieną mielą sekmadienį, dešimtą ryto, susitinkame visa šeima – mano tėvukas, mama, sesuo su šeima, aš su šeima – kuriame nors Vilniaus restorane. Drauge valgome pusryčius, šnekamės, puikiai leidžiame laiką. Esame pranašesni už tuos, kurie susitinka tik per šventes.
Sakėte, kad Dakare gyvenimas gali pakrypti 180 laipsnių kampu. O asmeninėje erdvėje? Ar būna taip, kad viskas ima slysti iš po kojų?
Žinoma, – kiekvieną dieną. Jei savo gyvenimą būčiau suplanavęs, dabar labai prastai jausčiausi. Kadangi žinau savo kryptį, visai nesvarbu, kur mane pakreipė gyvenimas. Aš įveikiu iššūkį ir grįžtu į savo kelią. Kiekviena kliūtis arba perskelia tave per pusę, palieka su kiaura kakta, arba išmoko apeiti iš kairės, dešinės, prasikasti po ja, peršokti. Aš viską įveikiu. Svarbiausia – matyti savo kalno viršūnę ir žinoti, kur yra švyturys.
Ar iš nuovargio nukritęs po žvaigždėtu dykumos dangumi poilsio prisimenate namus, šiltą vakarienę, jaukią lovą, savo laukiančią moterį, vaikus?
Apie tai nesusimąstau. Proto išmonė yra galvoti, kas būtų, jeigu būtų. Žinau, kur esu, kur einu, koks mano tikslas. Man to pakanka.
Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai tapote automobilių lenktynių sporto žvaigžde?
Rutina pasikeitė, o gyvenimo principas – ne. Visai nesvarbu – laimiu lenktynes ir girdžiu daug aukštinančių epitetų, ar pralaimiu ir pasipila purvini komentarai. Tai nieko nekeičia. Aš turiu savo kelią ir juo keliauju. Man pakeliui su visais, kuriems pakeliui su manimi.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
